Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant S. S. 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

S. S. taikomą kardomąją priemonę – suėmimą, iki nuosprendžio vykdymo pradžios nuspręsta palikti nepakeistą.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas ir E. K., tačiau apeliacinis skundas dėl jo Kauno apygardos teismui pateiktas nebuvo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. S. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, laikė ir pardavė psichotropines medžiagas, o būtent: 2019 m., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 5,673 g psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurio ne mažiau kaip 1,426 g, supakuotus į plastikinį maišelį, 2019 m. rugpjūčio 20 d., apie 20.30 val. neteisėtai platino, tai yra pardavė už 140 eurų E. K., kuris išėjęs iš jo buto (duomenys neskelbtini), su psichotropine medžiaga – ne mažiau kaip 1,426 g amfetamino, 2019 m. rugpjūčio 20 d., apie 20.30 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o likusią dalį laikė slėpdamas savo namuose adresu Kauno g. 68-51, Jonavoje, supakavęs į 40 vnt. plastikinių maišelių, šaldytuve, alaus skardinėje „Kalnapilis”, turėdamas tikslą parduoti asmenims, kol 2019 m. rugsėjo 4 d. kratos metu psichotropinę medžiagą – ne mažiau kaip 4,247 g amfetamino, supakuoto į 40 vnt. plastikinių maišelių, sudėtų į alaus skardinę „Kalnapilis”, surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus policijos pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmetamas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo skunde nėra ginčijama jo kaltė ar jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nesutikti su apylinkės teismo argumentacija šioje dalyje, neturi pagrindo. Šie klausimai apeliacinės instancijos teisme išsamiau nevertinami. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. S. skirta bausme, prašant ją sušvelninti arba nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo skunde dėstomus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą. Už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apylinkės teismo S. S. skirta bausmė nėra akivaizdžiai per griežta ar neproporcinga apelianto padaryto nusikaltimo pobūdžiui bei pavojingumui, todėl ją keisti pagrindo nėra.

5. Bylos duomenims, S. S., veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė vieną sunkų baigtą nusikaltimą. Nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas šešiolika kartų teistas, neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui. Tai sudaro pagrindą spręsti apie BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą, kas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta S. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas sprendžiant asmeniui skirtų bausmių pagrįstumo klausimą, negalimas. Juo labiau, kad nusikalstamas veikas S. S. pradėjo daryti būdamas jauno amžiaus (nepilnametis), kas rodo, kad jo delinkventinės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio nagrinėjamoje byloje ir naujos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio pasekmė. Šių duomenų visuma atskleidžia antivisuomenines S. S. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad apeliantas nusikalto dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Akivaizdu, kad net ir ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais S. S. ne kartą taikyta švelnesnio pobūdžio bausmė (areštas) nebuvo pakankama siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja ir savo tikslų laisvėje nesiekia teisėtomis priemonėmis. Net ir praeityje jo atžvilgiu taikyta terminuota laisvės atėmimo bausmė didesnės įtakos tinkamai nuteistojo elgesio korekcijai neturėjo, todėl sutikti su apelianto teiginiais, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimui, pagrindo nėra.

6. Darant šią išvadą svarbu tai, kad net ir būdamas darbingo amžiaus S. S. niekuomet oficialiai nedirbo, jokių oficialių pajamų neturėjo. Tuo tarpu įvertinus nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo pobūdį – įgijo, laikė ir pardavė psichotropines medžiagas, tokiu būdu, akivaizdžiai siekdamas finansinės naudos, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog vienintelis nuteistojo pragyvenimo šaltinis laisvėje buvo nusikalstamų veikų darymas. Šį faktą iš esmės patvirtina ir buvę nuteistojo teistumai, be kita ko, ir už finansinius nusikaltimus, bei jo baustumai administracine tvarka už smulkias svetimo turto vagystes iš parduotuvių. Netenkinant nuteistojo apeliacinio skundo įvertintina ir tai, kad S. S., bylos duomenimis, vartoja narkotines ir/ar psichotropines medžiagas, kurių pavartojęs, ar siekdamas jų įgyti, nuolat nusikalsta. Analogišku neteisėtu elgesiu S. S. pasižymėjo ir praeityje. Nors faktą, jog didelę įtaką jo nusikalstamam elgesiui daro narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų vartojimas, nuteistasis pripažino teisiamojo posėdžio metu, tačiau jokių realių pastangų siekdamas eliminuoti šį jo elgesį neigiamai charakterizuojantį požymį, tokiu būdu, išvengiant pakartotinio neteisėto elgesio, iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo S. S. nedėjo. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis tvirtino gydęsis aptariamą priklausomybę 2000 ar 2001 metais, tačiau šį faktą patvirtinančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centre pas psichiatrą dėl psichikos ir priklausomybės ligų jis niekuomet nesilankė ir nesigydė (4 t., b. l. 6). Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog S. S. kritiškai nevertina savo neteisėto elgesio ir jokių pastangų jo korekcijai praeityje nedėjo, todėl švelninti jo teisinę padėtį remiantis jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistojo teiginiais, jog šiuo metu jis keičia savo elgesį, pagrindo nėra. Svarbu tai, kad pataisos namuose nuteistiems, turintiems priklausomybę narkotinėms ir/ar psichotropinėms medžiagoms, yra teikiama visokeriopa pagalba šios priklausomybės eliminavimui. Šia galimybe, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir siekdamas įrodyti savo pakitusį elgesį, nuteistasis galės pasinaudoti.

7. Aptartos aplinkybės, jas įvertinus nuteistąjį ir jo veiksmų pavojingumą charakterizuojančių duomenų visumoje, nesudaro pagrindo spręsti, jog S. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai įvertino nuteistojo kaltės pripažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į ją tinkamai atsižvelgė už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką asmeniui skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas minimalų šios bausmės rūšies terminą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, pritaikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, tokiu būdu, sumažindamas S. S. skirtą bausmę vienu trečdaliu. Vertinti šią bausmę kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant S. S. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

8. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti S. S. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus tiek aukščiau aptartą S. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti S. S. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

9. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo teiginiai dėl jam būtino gydymo. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą, todėl vien tik faktas, jog asmeniui reikalingas gydymas, šiuo konkrečiu atveju nesudaro jokio pagrindo švelnesnės bausmės skyrimui. Analogiškais motyvais atmestini ir S. S. argumentai dėl jam būtino maitinimo.

10. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.