- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- 1S-496-594/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Antanaitis (pirm.), Rimas Švirinas, Svetlana Jurgaitienė
- Nuteistasis
- P. J.
- Kategorijos
- 2.5.14Su nuosprendžio vykdymu susijusių nutarčių apskundimas ir skundų nagrinėjimas (BPK 364 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjusi nuteistojo P. J. (toliau – P. J.) skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties, kuria atmestas P. J. skundas dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ajame sektoriuje (toliau – Komisija) 2016 m. vasario 8 d. nutarimo Nr. 95-52 netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos su intensyvia priežiūra,
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. J. 2004 m. liepos 15 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d., 178 str. 2 d., 129 str. 2 d. 6 p. ir 9 p. bei nuteistas galutine subendrinta 17 (septyniolikos) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmės pradžia – 2002 m. kovo 20 d., bausmės pabaiga – 2019 m. kovo 20 d..
2016 m. vasario 8 d. nutarimu Nr. 95-52 Komisija, konstatavusi, kad nuteistasis per nustatytą laikotarpį neįvykdė Komisijos paskirtų rekomendacijų, dėl ko nėra pagrindo manyti, jog ateityje jis laikysis įstatymų ir nenusikals, nutarė netaikyti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos su intensyvia priežiūra P. J..
Nesutikdamas su priimtu nutarimu, nuteistasis pateikė skundą Kaišiadorių rajono apylinkės teismui, kuris 2016 m. kovo 9 d. nutartimi P. J. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Skundu apygardos teismui nuteistasis prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – taikyti jam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos su intensyvia priežiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo pažanga mažinant savo nusikalstamo elgesio rizika yra nepakankama, kadangi jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika sumažėjo – nuo 56 iki 38 balų. Nepagrįsti, nuteistojo įsitikinimu, ir teismo argumentai dėl jo padarytų nusikalstamų veikų. Veikų padarymas negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, kadangi jos nekinta visą nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką.
Skundu teigiama, kad nagrinėjamu atveju P. J. buvo nuteistas pirmą kartą, jau tris metus nėra padaręs jokių nusižengimų, 2014 m. vasario 18 d. sukūrė šeimą, palaiko glaudžius ir šiltus socialinius ryšius tiek su savo sutuoktine, tiek ir sūnumi, yra atlikęs 5/6 jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, pataisos įstaigoje buvo skatintas net 11 kartų, lygtinio paleidimo atveju turės darbą, ruošiasi tęsti studijas Vilniaus pedagoginiame universitete.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. J. skundas atmetamas.
BVK 157 str. 1 d. įtvirtinta, jog laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Taigi sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos vertintina nuteistojo nusikalstamo elgesio rizika ir (ar) pažanga ją mažinant. Iš komentuojamo straipsnio lingvistinio aiškinimo taip pat seka, kad būtent nuteistojo pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką, ją vertinant atitinkamai pagal tai, ar nusikalstamo elgesio rizika yra žema, ar vidutinė arba aukšta, turi sudaryti pagrindą manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad P. J. laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu iš esmės vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra atlikęs įstatymo nustatytą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, leidžiančią nuteistajam taikyti lygtinį paleidimą. Atlikus nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimą, naudojant „OASys“ metodiką, nustatyta, kad P. J. priklauso žemos rizikos grupei – 38 balai, kas visumoje leidžia svarstyti nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą. Tačiau, be šių aplinkybių, lygtinio paleidimo taikymui būtina sąlyga – manymas, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals, kurį sąlygoja ne tik žema nusikalstamo elgesio rizika, bet ir (ar) pažanga ją mažinant, kuri turi būti akivaizdi bei įtikinanti, jog nuteistasis jau yra pasiruošęs gyvenimo tikslų siekti tik teisėtomis priemonėmis. Ji nustatoma vertinant individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytų priemonių įgyvendinimą, dalyvavimą elgesio pataisos programose bei šių priemonių ir programų įtaką nuteistojo kriminogeniniams veiksniams ir nusikalstamo elgesio rizikai (Socialinio tyrimo išvados rengimo metodinių rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 1R-159 (nuo 2015-09-01 aktuali redakcija), 15.2 punktas).
Remiantis apygardos teismui pateiktais duomenimis, P. J. prašymas taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos yra svarstomas ne pirmąjį kartą. Ankstesnio svarstymo metu, lygtinio paleidimo institutas nuteistojo atžvilgiu nebuvo taikytas (2015 m. rugpjūčio 26 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi), nustatant jam tam tikras rekomendacijas dėl jo socialinės reabilitacijos ir nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo: laikytis pataisos įstaigoje nustatytos tvarkos, siekti įsidarbinti pataisos įstaigoje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Vykdydamas Komisijos nustatytas rekomendacijas, nuteistasis per rekomendacijų įgyvendinimo laikotarpį dalyvavo socialinės reabilitacijos programose, tačiau 2015 m. spalio 13 d. jam pasiūlius mokamą darbą, P. J. jo atsisakė, savo sprendimą motyvuodamas sveikatos problemomis. Už šį pažeidimą P. J. drausminė nuobauda nebuvo paskirta, apsiribota nuteistojo elgesio svarstymu drausminėje komisijoje. Vertinant P. J. atsisakymą dirbti, atkreiptinas dėmesys į BVK 111 str. nuostatas, pagal kurias nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis lavinimas bei profesinis mokymas yra nuteistųjų pataisos priemonės, kuriomis siekiama padėti nuteistiesiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis, išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, sudaryti sąlygas po bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę. Savo ruožtu BVK 125 str. 1 d. inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija, o pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą, atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, jog P. J. 2015 m. spalio 13 d. jam pasiūlius darbą turėjo sveikatos problemų, dėl kurių jo darbas pataisos įstaigoje nebuvo įmanomas, nėra – pastovus nedarbingumas jam nėra nustatytas. Toks nuteistojo atsisakymas dirbti, turint šeimą (sutuoktinę ir sūnų), kurią dirbdamas galėtų paremti finansiškai ar bent jau nebūti finansiškai priklausomu nuo artimųjų, verčia abejoti nuteistojo pastangomis pasitaisyti bei jo gebėjimu laisvėje užsiimti prasminga veikla, dirbti ir turėti legalų pragyvenimo šaltinį (priešingai nei teigiama nuteistojo skunde).
Abejoti P. J. pasiruošimu kurti savo gyvenimą laisvėje teisėtais būdais ir priemonėmis verčia ir 2016 m. vasario 1 d. Socialinio tyrimo išvadoje nustatyti nuteistojo kriminogeniniai veiksniai bei P. J. pastangos (ar veikiau jų nebuvimas) mažinant jų įtaką savo pakartotiniam nusikalstamumui. Kaip matyti iš socialinio tyrimo išvados duomenų, nuteistojo gyvenimo stilius ir draugai bei tai, kad jis pasirenka situacijas, kurios padidina jo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką, yra susirūpinęs savo statusu draugų kompanijoje, būdamas kompanijoje su panašiomis vertybėmis save vertina itin teigimai, aukštesniojo teismo vertinimu, gali sudaryti prielaidas nuteistajam nusikalsti ateityje. Šiuo atveju tai, kad P. J. kriminalinio pasaulio subkultūros neformaliąsias tradicijas palaiko siekdamas nuteistųjų bendrijoje išlaikyti jo lūkesčius atitinkantį statusą iki šiol, reiškia, kad nuteistasis šio kriminogeninio veiksnio nešalina ir nesistengia šalinti, o tai vėlgi kelia abejonių pakankamu nuteistojo pasirengimu išėjus į laisvę siekti savo tikslų tik teisėtais būdais ir priemonėmis, atsiribojant nuo neigiamą įtaką darančių draugų. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad P. J. inkriminuotas nusikalstamas veikas jis įvykdė bendrininkaudamas su kitais asmenimis, nusikalstamos veikos padarytos iš savanaudiškų paskatų. Vertinant nuteistojo mąstymą bei elgesį atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundo nagrinėjimui pateiktais duomenimis, P. J. greitą veikimą vertina kaip ryžtingo ir savimi pasitikinčio žmogaus požymį, siekdamas kitų paklusimo, naudojo smurtą, kas įvertinus jam inkriminuotų nusikaltimų pobūdį, neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo, jog iš savo nusikalstamo elgesio išvadų jis nedaro ir toliau prioritetą teikia labiau neigiamoms savo charakterio savybėms. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad P. J. šiuo metu vis dar apgalvoja tik kai kurias savo elgesio pasekmes.
Analizuojant nuteistojo elgesio korekciją bei pažangą mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, remiantis Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus pažyma apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus, nuo 2002 m. balandžio 9 d. P. J. vidaus tvarkos taisykles pažeidė net 38 kartus, įskaitant ir itin šiukščius drausmės pažeidimus – alkoholio vartojimas pataisos namuose, iš jų 27 kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, o laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. liepos 9 d. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis, kas neabejotinai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo, jog jis negeba prisitaikyti prie jam taikomų ribojimų ir leidžia pagrįstai abejoti, jog šiuo metu P. J. išėjęs į laisvę sugebės tinkamai prisitaikyti prie bendrų visuomenėje priimtų elgesio taisyklių bei jų paisyti. Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina ir tai, kad paskutinis P. J. drausmės pažeidimas užfiksuotas 2015 m. spalio 13 d., po šio pažeidimo jis buvo paskatintas tik vieną kartą – 2016 m. sausio 27 d. už gerą elgesį. Esant šioms aplinkybėms, galima pagrįstai teigti, jog nuteistojo elgesio korekcija teigiama linkme pastebima tik nuo 2015 m. spalio 13 d. (paskutinysis drausmės pažeidimas), kas įvertinus jo atliekamos bausmės laiką, leidžia pagrįstai pritarti tiek Komisijos nutarime, tiek ir pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuotoms išvadoms dėl nepakankamos nuteistojo elgesio korekcijos.
Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir iš esmės teigiamai P. J. apibūdinančios aplinkybės. Nuteistojo skundo nagrinėjimui pateiktais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu P. J. įgijo kompiuterio operatoriaus ir staliaus specialybes, dalyvavo įvairiuose projektuose, seminaruose bei socialinės reabilitacijos programose (ne tik privalomose), 2009 metais mokėsi ir Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institute (mokslus atidėjo dėl finansinių ir techninių aplinkybių), palaiko artimus socialinius ryšius su savo artimaisiais, už gerą elgesį, dalyvavimą visuomeninėje būrio veikloje buvo skatintas 11 kartų. Neabejotina, jog sprendžiant P. J. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, šios aplinkybės yra svarbios, tačiau, aukštesniojo teismo įsitikinimu, jos tik įrodo, jog analizuojamu atveju nuteistasis elgiasi taip, kaip pataisos įstaigoje privalo elgtis kiekvienas nuteistasis ir, įvertinus jas aukščiau aptartų duomenų kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, jog išėjęs į laisvę P. J. laikysis įstatymų ir nebenusikals. Manyti priešingai, šioje P. J. bausmės atlikimo stadijoje, aukštesniajam teismui neleidžia ir sumažėjęs jo pakartotinio nusikalstamumo vertinimo rezultatas, kuris vis dar išlieka artimas vidutiniam (38 balai pagal OASys).
Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo teiginiais, kad nei nusikalstamų veikų sunkumas, nei likusios bausmės dalis kaip lygtinio paleidimo netaikymo sąlygos nėra įtvirtintos BVK 158 str. nuostatose, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino šias aplinkybes sprendžiant jo lygtinio paleidimo klausimą. Atsakant į tokius nuteistojo argumentus, pažymėtina, kad BVK 157 str. 1 d. įtvirtintas imperatyvas nuteistojo lygtinio paleidimo atveju konstatuoti, kad asmens pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika ir (ar) pažanga ją mažinant sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog būdamas laisvėje jis laikysis įstatymų ir nebenusikals. Tuo tarpu sprendžiant ar asmuo laikysis įstatymų ir nenusikals, svarbu įvertinti nuteistojo elgesį pataisos namuose, o toks elgesio vertinimas neatsiejamas su bausmės atlikimo trukme, kadangi pataisos procesas negali būti siejamas vien su minimalia atliktos bausmės dalimi, kuriai esant galima svarstyti lygtinio paleidimo klausimą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog tiek Komisijos nutarime, tiek ir skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje išdėstytos išvados atitinka faktines aplinkybes, nuteistasis neatitinka BVK nustatytų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygų – jo pažanga mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką nesudaro pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Pažymėtina ir tai, jog taikyti lygtinį paleidimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas gali lygtinai paleisti nuteistąjį, įvertinęs aplinkybes ir padaręs išvadą, jog lygtinai paleistam asmeniui taikoma probacija pasieks tikslą. Byloje esančių teigiamai charakterizuojančių nuteistąjį aplinkybių nepakanka daryti išvadai, kad P. J. toliau gali būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės, o paties nuteistojo nuomonė ir noras būti lygtinai paleistam iš pataisos namų neįpareigoja teismo priimti jam palankų sprendimą.
Tokiu būdu, nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, atsisakydamas tenkinti nuteistojo P. J. skundą dėl 2016 m. vasario 8 d. Komisijos nutarimo Nr. 95-52 netaikyti P. J. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, netinkamai įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją aukštesniajam teismui pateikto skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi, teismas
nutaria:
nuteistojo P. J. skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 20116 m. kovo 9 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.