Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 75 MGL (2824,50 Eur) dydžio bauda.

Mažametės nukentėjusiosios įstatyminio atstovo V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. M. priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. M. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai buvo priteisti 287,04 Eur patirtoms išlaidoms už advokato, dalyvavusio byloje kaip mažametės nukentėjusiosios atstovas, teisinę pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. M. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 27 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, kambaryje, išpylęs grikių kruopas ant grindų, liepė savo sutuoktinės A. M. mažametei dukrai E. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), ant jų klūpėti, dėl ko mergaitei iš kelių ėmė bėgti kraujas, atsirado šašeliai, t. y. paviršiniai odos nubrozdinimai, grasino nupjauti mergaitei pirštus, tuo sukeldamas mažametei E. B. stiprų stresą, bei padarė sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo V. M. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

18. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pastebi, kad nukentėjusiosios parodymuose iš tikrųjų yra tam tikrų netikslumų, nesutapimų su kitų asmenų parodymais, tačiau tokie netikslumai bei nesutapimai nėra vertintini kaip esminiai, be to, netikslumus pašalina kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys. Kita vertus nežymūs nurodomų aplinkybių netikslumai, apeliacinį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš dalies patvirtina, kad nukentėjusioji pasakojo tikrąsias sužalojimų ant jos kelių atsiradimo aplinkybes, o ne kartojo, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kito asmens jai įkalbėtą įvykių versiją.

19. Iš nukentėjusiosios apklausos protokolo pas ikiteisminio tyrimo teisėją turinio matyti, jog jame yra užfiksuota, kad nukentėjusioji nurodė, jog visas įvykis įvyko jos močiutės namuose. Vis tik byloje esančiame vaizdo įraše yra užfiksuota, kad nukentėjusioji paaiškino, jog anksčiau bute, kuriame vyko įvykis, gyveno jos močiutė su seneliu, vėliau į tą butą persikraustė gyventi nukentėjusiosios šeima. Nukentėjusioji teigė, kad įvykis vyko bute, esančiame (duomenys neseklbtini), buvusiame kambaryje. Taigi šiuo atveju konstatuotina, jog nukentėjusiosios apklausos protokole paprasčiausiai buvo netiksliai užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai, o šio netikslumo nepastebėjo nei vienas iš apklausoje dalyvavusių ir apklausos protokolą pasirašiusių proceso dalyvių. Apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodoma, kad nukentėjusioji yra nurodžiusi, jog įvykis vyko trečiadienį, nors iš tikrųjų 2017 m. balandžio 27 d. buvo ketvirtadienis. Vis tik čia būtina atsižvelgti į apklausiamo asmens amžių (mažametė, kuriai tik suėjo devyneri metai) bei tai, jog nukentėjusiosios apklausa vyko 2017 m. rugpjūčio 18 d., t. y. praėjus nuo įvykių daugiau nei trims mėnesiams. Taigi visiškai tikėtina, kad nukentėjusioji nurodydama savaitės dieną, kurią vyko įvykis, paprasčiausiai suklydo.

20. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog nukentėjusioji pas savo tėvą V. B. lankydavosi trečiadieniais bei ketvirtadieniais, taip pat byloje yra nustatyta, kad V. B. apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešė 2017 m. gegužės 4 d., t. y ketvirtadienį. Nuteistojo gynėjas mano, jog tuo atveju, jeigu nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti trečiadienį, t. y. 2017 m. balandžio 26 d., tai V. B. juos turėjo pastebėti 2017 m. balandžio 27 d., kai pas jį vėl apsilankė dukra, o tuo atveju, jeigu sužalojimai buvo padaryti 2017 m. balandžio 27 d., tai jis sužalojimus turėjo pastebėti 2017 m. gegužės 3 d., t. y. dukters trečiadieninio apsilankymo pas jį metu, o ne 2017 m. gegužės 4 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokios nuteistojo gynėjo prielaidos nėra pagrįstos. Pažymėtina, jog iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji apie V. M. veiksmus V. B. papasakojo praėjus maždaug savaitei po jų. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad V. B. apie sužalojimus turėjo sužinoti tą pačią savaitę, kai jie buvo padaryti. Tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš V. B. parodymų matyti, kad pastarasis apie dukters sužalojimą sužinojo tik po to, kai ji papasakojo apie įvykį, t. y. V. B. pats sužalojimų prieš dukters pasakojimą nematė. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad V. B. dukters sužalojimo faktą turėjo pastebėti 2017 m. gegužės 3 d., kai ši galimai pas jį lankėsi. Čia pastebėtina ir tai, jog byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusioji pas savo tėvą apskritai lankėsi 2017 m. gegužės 3 d. Iš V. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad su savo dukra jis susitiko ketvirtadienį (t. 2, b. l. 110), o iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog dukrą jis į namus pristatė 2017 m. balandžio 27 d., tuo metu jokių sužalojimų ant mergaitės kelių nebuvo, savo dukrą vėl pamatė tik 2017 m. gegužės 4 d. (t. 1, b. l. 66-67). Be to, kaip jau buvo minėta, apie sužalojimus V. B. sužinojo iš dukros pasakojimo, o ne pats pastebėjo šiuos sužalojimus. Taigi net ir neginčytinai nustačius, jog E. B. su tėvu buvo susitikusi 2017 m. gegužės 3 d., vis tiek nebūtų pagrindo teigti, jog ji tėvui apie sužalojimus būtinai turėjo pasakyti pirmąją jų galimo susitikimo dieną.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiosios E. B. parodymus iš dalies patvirtina V. B., A. C., M. V., S. D. parodymai bei greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopijoje užfiksuoti duomenys. Iš V. B. parodymų, duotų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog dukra jam papasakojo, kad V. M. liepė jai klūpoti ant grikių bei nurodė tokio paliepimo priežastis, dukra jam papasakojo, kaip įvykio metu elgėsi nuteistasis bei pati nukentėjusioji. V. B. teigė, jog ant dukros kelių matė sužalojimus, juos apibūdino pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 110-112, t. 1, b. l. 54, 66-67, 70). Aplinkybę, jog jo dukra buvo klupdoma ant grikių, V. B. nurodė ir protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 1-2) bei skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 26). Liudytoja M. V. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad ant mergaitės kelių matė šašiukus, jie buvo kaip sudžiūvęs, nešviežias kraujas. Šašiukai buvo smulkūs, hematomų, nubrozdinimų nematė. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje fiksuoja tokius sužalojimus, kokius mato (t. 2, b. l. 170). Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės turinio matyti, jog M. V. joje nurodė, kad maždaug prieš savaitę mergaitę nubaudė mamos sutuoktinis, mergaitė buvo paklupdyta ant grikių, kol pasirodė kraujas, ant kelių matosi šašiukai (t. 1, b. l. 47-48). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. V. parodymai bei greitosios medicinos pagalbos kortelėje užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ši liudytoja, be jokių abejonių, ant nukentėjusiosios kelių matė šašiukus, kurie buvo kaip sudžiūvęs, nešviežias kraujas. Sutiktina su nuteistojo gynėjo teiginiu, kad M. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jos padaryta preliminari diagnozė yra šabloninė, vis tik teigtina, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog liudytoja netinkamai apibūdino jos matytus sužalojimus. Čia pažymėtina ir tai, kad anksčiau minėtoje greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, jog liudytojai buvo papasakota, kaip jos matyti šašiukai galėjo susidaryti. Iš liudytojo S. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis tarnybinį pranešimą surašė pagal nukentėjusiosios tėvo ir medikės nurodytas aplinkybes (t. 2, b. l. 150-151). Šio liudytojo tarnybiniame pranešime yra užfiksuota, jog mergaitė buvo klupdoma ant grikių, kadangi buvo užsidariusi savo kambario duris, vėliau turėjo surinkti grikius, o medikė nustatė, kad yra liekamieji reiškiniai po kelio traumos, matosi daug šašų (t. 1, b. l. 40). Liudytoja A. C. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog iš V. B. telefonu sužinojo, kad E. B. namuose buvo klupdoma ant kelių, aplinkybę, kad buvo klupdoma ant grikių, nurodė ir pati E. B., mergaitė taip pat rodė savo kelius, ant kurių matėsi žymės, raudoni taškeliai (t. 2, b. l. 125-127, t. 1, b. l. 163). Taigi aptarti duomenys iš esmės sutampa su nukentėjusiosios parodymais.

23. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog nepagrįsti nuteistojo gynėjo teiginiai, kad V. B. ir A. C. parodymai nesutampa, kadangi V. B. neva teigė, jog nukentėjusioji sunkiai vaikščioja, o A. C. aiškino, kad E. B. lankė kūno kultūros pamokas, šokius ir niekuo nesiskundė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nėra nurodęs, jog jo dukra sunkiai vaikščiojo, o tvirtino, kad apie kelių sužalojimus ir šių sužalojimų atsiradimo aplinkybes jis sužinojo iš dukros pasakojimo. Aplinkybė, jog V. B. A. C. ne iškarto, t. y. ne 2017 m. gegužės 4 d. papasakojo, kas įvyko su jo dukra, nėra pagrindas abejoti liudytojo parodymais, tuo labiau, kad byloje yra įrodyta, jog apie įvykį 2017 m. gegužės 4 d. buvo informuotas Bendrasis pagalbos centras bei su liudytoju bendravęs policijos pareigūnas, greitosios pagalbos medikė. Pastebėtina, jog nuteistojo gynėjas klaidina teismą nurodydamas, kad E. B. A. C. apie įvykį papasakojo tik po to, kai V. B. įtikino nukentėjusiąją tai padaryti. Iš A. C. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog ji su nukentėjusiąja apie įvykį bendravo savo iniciatyva, o ne nukentėjusiosios iniciatyva (t. 2, b. l. 126). Aplinkybė, kad liudytoja A. C. nepatikėjo, jog V. M. galėjo klupdyti nukentėjusiąja ant grikių, yra asmeninė liudytojos nuomonė, kuri nei patvirtina, nei paneigia nusikaltimo padarymo fakto ar nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą. V. B. parodymais neleidžia abejoti ir tai, kad liudytojas S. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jam buvo pasakyta, kad mergaitė buvo klupdoma ant žirnių. Iš liudytojo S. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, turinio paprasčiausiai matyti, jog jis neatsiminė visų bendravimo su V. B. detalių.

24. Iš baudžiamojoje byloje esančios teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados matyti, jog klūpant ant riboto paviršiaus daiktų vyksta spaudimo mechanizmas ir to pasekoje yra būdingas kraujosruvų, bet ne odos nubrozdinimų („šašiukų“) susidarymas. Kraujosruvos stebimos iki kelių savaičių laikotarpyje, o pirmą parą dažnai būna ir stiprus patinimas. Tiriamuoju atveju jokių kraujosruvų ar odos patinimų medicininiuose dokumentuose nėra nustatyta. Smulkūs odos nubrozdinimai kelių srityse padaryti kietais, bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių ir pagal savo lokalizaciją būdingi pargriuvimui, galimai nukritus nuo dviračio (t. 2, b. l. 92-95). Išvadą pateikęs specialistas P. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog kraujosruvų ir odos nubrozdinimo susidarymo mechanizmas yra skirtingas. Kraujosruvoms būdingas spaudimas arba sumušimas, o odos nubrozdinimui yra būdingas slydimas odos paviršiumi, dėl ko susidaro odos nubrozdinimas. Jei žmogus klaupiasi, vyksta ilgalaikis spaudimas, todėl turėtų atsirasti kraujosruvos. Be to, specialistas nurodė, jog nėra galimybės atsakyti į klausimą, koks turi būti judėjimas, kuris sukeltų nubrozdinimą, tas judėjimas gali būti ir didelis ir labai minimalus, sužalojimų atsiradimas priklauso nuo odos savybių. Kategoriškos išvados dėl sužalojimų atsiradimo pagal medicininius dokumentus specialistas padaryti negalėjo. Sužalojimo vertinimas pagal byloje esančias nuotraukas negalimas. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados turinį bei ją pateikusio specialisto paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme, kartu su byloje užfiksuotais duomenimis, kurie detaliau buvo aptarti šio procesinio sprendimo 16 bei 21 pastraipose, nėra pagrindo tvirtinti, kad paviršiniai odos nubrozdinimai ant nukentėjusiosios kelių iš tikrųjų atsirado dėl kritimo nuo dviračio, paspirtuko ar kitokiomis aplinkybėmis nei nurodė nukentėjusioji. Teismui nekyla jokių abejonių, kad asmeniui klūpant ant grikių jis nebūna visiškai statiškoje padėtyje, kadangi toks asmuo klūpėdamas jaučia diskomfortą, skausmą ir šiek tiek juda, o nuo tokio judėjimo gali atsirasti odos nubrozdinimai (jau buvo minėta anksčiau, kad specialistas S. P. nurodė, jog nubrozdinimai gali atsirasti net ir nuo minimalaus judėjimo). Taigi nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios teiginiais, kad sužalojimai ant kelių jai atsirado būtent dėl jos klūpėjimo ant grindų pabertų grikių kruopų, ant kurių jai dar buvo liepta ir vaikščioti.

25. Pažymėtina ir tai, jog specialistas P. P. negalėjo kategoriškai paneigti, kad sužalojimai ant nukentėjusiosios kelių negalėjo atsirasti dėl jos klūpėjimo ant grikių. Iš apžiūros protokolo matyti, jog specialistas J. M. P., apžiūrėjęs greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopiją, padarė išvadą, jog galimi nubrozdinimai ant nukentėjusiosios kelių buvo padaryti odai kontaktuojant su nelygiu paviršiumi, prieš keletą dienų iki mergaitės apžiūros. Pažeidimų padarymo galimybė keliais remiantis į smulkius gana kietus daiktus tokius kaip grūdai (grikiai) neatmetama (t. 1, b. l. 51). Tokią išvadą J. M. P. patvirtino tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Tuo pačiu, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, minėtas specialistas neatmetė galimybės, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir mergaitei nukritus. Vis tik versija, kad E. B. keliai galėjo būti sužaloti kitu būdu nei nurodė ji pati, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

26. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka, kad tarp V. B. ir A. M. bei V. M. yra susiklostę priešiški santykiai, be to, V. B. ir A. M. bendru vaiku iš abiejų tėvų pusių yra manipuliuojama siekiant savų interesų. Dėl šių faktų ginčų nekyla. Vis tik šie faktai, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusioji E. B. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie V. M. veiksmus. Pažymėtina, jog iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad E. B. nebūdingi suvokimo sutrikimai, kliedėjimo idėjų nekonstatuojama. Be to, ekspertizės akte yra nurodyta, kad E. B. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, kurie iš esmės veiktų jos duodamus parodymus (jų turinį). Tėvo V. B. vaidmuo gali veikti tik neesmines E. B. nurodomas byloje nagrinėjimo įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 14-23). Apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiosios nuomonei apie kitus asmenis, taip pat ir apie V. M. įtakos turi jos artimųjų, taip pat ir tėvo pozicija. Vis tik faktas, kaip nukentėjusioji ar jos tėvas vertina V. M., t. y. jų nuomonė apie nuteistąjį nėra reikšminga sprendžiant, ar buvo padaryta nusikalstama veika bei konkretaus asmens kaltės klausimus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad V. B. nukentėjusiajai nurodė duoti kokius nors parodymus, tuo labiau pasakoti tikrovės neatitinkančias aplinkybes.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra Vilnius apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjo 2018 m. kovo 29 d. nutarimo kopija, iš kurios turinio matyti, jog pagal V. B. nurodytas aplinkybes (V. B. įtarė, kad V. M. galimai supjaustė jo mažametės dukros šaliką) buvo pradėta ir nutraukta administracinio nusižengimo teisena dėl tyčinio turto sunaikinimo ar sugadinimo. Iš šio nutarimo turinio matyti, kad aplinkybių tyrimo metu buvo bendrauta su E. B., kuri paaiškino, jog išėjus iš mamos namų pastebėjo, kad yra supjaustytas jos šalikas, tačiau kokiomis aplinkybėmis buvo supjaustytas šalikas, ji paaiškinti negalėjo. Ji negalėjo patvirtinti, jog šaliką supjaustė V. M., nes to nematė. Galbūt šaliku galėjo užkabinti lauke buvusius krūmus (t. 3, b. l. 52-53). Aptarto nutarimo turinys leidžia daryti išvadą, jog E. B. sugeba objektyviai įvertinti susidariusią situaciją ir duoti paaiškinimus, kurie nebūtinai atitinka jos tėvo spėjimus bei poziciją.

28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusiosios parodymus apie 2017 m. balandžio 27 d. įvykius galėjo paveikti jos tėvo neigiamas požiūris į nuteistąjį. Tuo labiau, kad iš tiek liudytojų A. M. bei A. C. parodymų, tiek iš paties V. M. parodymų matyti, jog nukentėjusiosios ir nuteistojo santykiai iki nagrinėjamų įvykių buvo normalūs. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog iš psichologės I. L. rašto matyti, kad tikėtina, jog nukentėjusioji iš aplinkos jaučia didelį spaudimą, jos poreikiai nėra patenkinti, galimai yra darytas psichologinis spaudimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokia psichologės išvada iš esmės neprieštarauja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuotiems duomenims, tuo pačiu ji nėra pagrindas daryti išvadą, kad nukentėjusioji duoda tikrovės neatitinkančius parodymus. Pastebėtina ir tai, jog psichologės rašte nurodoma, kad psichologinis poveikis iš aplinkos (teismo vertinimu, į mergaitės aplinką pakliūva ir jos motina bei kiti asmenys, su kuriais mergaitė palaiko ryšius) yra tik tikėtinas.

29. Apibendrinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl V. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Taigi naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir priimti V. M. išteisinamąjį nuosprendį nėra jokio pagrindo.

30. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog dėl nusikalstamų smurtinių V. M. veiksmų, kuriems dėl savo amžiaus, fizinio silpnumo bei priklausomybės nuo nuteistojo, negalėjo pasipriešinti, nukentėjusioji E. B. patyrė fizinį skausmą, jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, be to, ji patyrė stresą, buvo pažemintas jos orumas, savigarba bei savivertė. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog E. B. patyrė neturtinę žalą, kurią turi atlyginti prieš ją smurtavęs asmuo. Aplinkybės, jog liudytojas S. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tuo metu, kai jis matė mergaitę, ji jautėsi gerai, buvo rami ir žaidė, nepaneigia fakto, jog nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala, tuo labiau, kad nuo mergaitės sužalojimo buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas.

31. CK 6.250 straipsnyje yra įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas turtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymui, ir pagrįstai padarytą neturtinę žalą įvertino 2000 Eur. Mažinti minėtos sumos nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios E. B. įstatyminio atstovo V. B. civilinį ieškinį nenurodė, kam yra priteisiami 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog nagrinėjamu atveju teismas pripažino, kad neturtinę žalą patyrė būtent nukentėjusioji E. B., todėl būtent jai ir turi būti atlyginta padaryta žala, o jos tėvui turi būti pavesta priteistas lėšas tvarkyti uzufrukto teise. Taigi skundžiamas nuosprendis yra keičiamas, kadangi netinkamai buvo išspręstas civilinio ieškinio klausimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendį pakeisti ir nurodyti, jog 2000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti iš V. M. yra priteisiami nukentėjusiajai E. B..

Nukentėjusiajai priteistas pinigines lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti V. B..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.