Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš O. P. priteista nukentėjusiajai L. A. 1888 Lt turtinei žalai (dėl laidojimo išlaidų) atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 7 d., apie 23-24 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo sugyventine R. M. metu, tyčia sudavė jai rankomis ne mažiau kaip du smūgius į krūtinę ir kairį petį, padarydamas nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešinės krūties viršutiniame vidiniame kvadrate ir poodinę kraujosruvą kairio peties sąnario priekiniame paviršiuje bei vieną smūgį peiliu į kaklą, padarydamas jai durtinį-pjautinį kaklo priekinio paviršiaus sužalojimą su kaklo raumenų, kairiosios vidinės jungo venos ir kairiosios bendrosios miego arterijos pažeidimais, kas komplikavosi į išorinį nukraujavimą ir ūmų širdies-kvėpavimo veiklos sutrikimą, nuo ko nukentėjusioji nusikaltimo vietoje mirė, t. y. šiais savo veiksmais O. P. tyčia nužudė R. M. , padarymas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis O. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, jog tai jis peiliu sudavė nukentėjusiajai R. M. į kaklą. Apelianto manymu, jo kaltė grindžiama tik netiesioginiais įrodymais. Pažymi, kad visi byloje apklausti liudytojai parodė jį niekur nedirbus, vedus asocialų gyvenimo būdą, dažnai išgerdavus, taip pat užfiksuoti liudytojų parodymai ir apie muštynes, vykusias tarp jo ir nukentėjusiosios. Teigia, jog, remiantis tokiais parodymais, buvo formuojama nuomonė, kad jis dėl asocialaus požiūrio į gyvenimą galėjo nužudyti savo sugyventinę, nors, kaip pabrėžiama apeliaciniame skunde, nė vienas liudytojas niekuomet nematė muštynių tarp jo ir R. M. . Tvirtinama, jog liudytojai savo parodymus grindė nuogirdomis ir gandais, nežinodami tikrųjų jo ir nukentėjusiosios bendravimo aplinkybių. Apelianto tvirtinimu, jis pats neprisimena įvykio naktį konfliktavęs su R. M. , teigia pastarosios nemušęs. Mano, jog teismas turėtų surinkti pakankamai neginčijamų įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių, jog tai jis nužudė nukentėjusiąją R. M. , smogdamas jai peiliu į kaklą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis O. P. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo O. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neigia savo kaltę bei akcentuoja tai, kad teismas esą jo kaltę grindžia tik netiesioginiais įrodymais, t. y. liudytojų, nemačiusių įvykio, parodymais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu išties buvo tik nuteistasis ir nukentėjusioji, tačiau ši aplinkybė anaiptol nereiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis apeliantui buvo priimtas nepagrįstai.

Neigdamas savo kaltę, apeliantas skunde išsako prieštaringus teiginius, t. y. pradžioje tvirtina nemušęs sugyventinės R. M. , o vėliau teigia neprisimenantis, kas konkrečiai įvyko. Akivaizdu, kad nuteistasis įvykio naktį buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, ką jis pripažino viso tyrimo metu “tą vakarą su R. išgėrėme du butelius vyno ir vieną butelį degtinės, o vėliau dar truputį odekolono pridėjome. Nuo išgerto alkoholio kiekio mes tapome labai girti“ (t. , b. l. 8-10). Nukentėjusiosios R. M. lavono kraujyje buvo rasta 3,46 promilės etilo alkoholio, šlapime – 4,14 promilių, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 17-28). Atlikus asmens blaivumo testą, O. P. buvo nustatytas 2,75 promilių girtumas, taip pat atitinkantis sunkų girtumo laipsnį (t. 2, b. l. 2). Taigi pirma reikšminga aplinkybė yra ta, kad apeliantas buvo sunkiai apsvaigęs nuo alkoholio, o tai savo ruožtu įtakojo, kad jis galėjo neatsiminti įvykių eigos, savo veiksmų ir tt. Beje, apeliantas apklausiamas pats pabrėžė, kad jį tą naktį alkoholis buvo stipriai paveikęs: „kai mes išgėrėme anksčiau išvardintus gėrimus, aš „nulūžau“, tai yra užmigau. Noriu pasakyti, kad aš net nesu tikras, kad užmigau, gali būti, kad tiesiog taip apgirtau, kad man atrodė, jog miegu. Gali būti, kad aš visai nemiegojau, tačiau buvau nesąmoningas dėl girtumo < ... > aš neprisimenu laikotarpio nuo to momento, kai aš praradau sąmonę arba užmigau, iki to laiko, kai aš pabudau“ (t.2, b. l. 8-10).

Antra reikšminga aplinkybė, į kurią būtina atkreipti dėmesį, yra ta, kad įvykio metu jokių pašalinių asmenų, išskyrus apeliantą ir nukentėjusiąją, nebuvo. Apklausiamas įtariamuoju O. P. parodė, kad įvykio vakarą „namuose buvom tik dviese, daugiau nieko namuose nebuvo < ... > per pietus buvo užėjęs kaimynas V. < ... > mes išgėrėme butelį vyno ar kažkokio kitokio alkoholinio gėrimo ir jis išėjo. Mes su R. nuo to momento buvome dviese ir niekur išėję nebuvome“ (t. 1, b. l. 8-10). Minėtos apklausos metu jis taip pat paneigė anksčiau iškeltą versiją, nurodytą į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, neva sugyventinė buvo kažkur išėjusi ir grįžo namo perpjautu kaklu, pasakiusi, jog ją peiliu laiptinėje sužalojo kažkoks asmuo (t. 2, b. l. 8-10). Taigi ikiteisminio tyrimo metu apeliantas tvirtino buvęs dviese su sugyventine bute, iš kurio nė vienas judviejų nebuvo išėjęs, taip pat į kurį vakare ir naktį nebuvo atėję kiti asmenys. Vėliau teisme O. P. bandė teigti neva jo sugyventinė buvo išėjusi pirkti vyno, kad ją galėjo sužaloti jos buvęs sugyventinis (t. 2, b. l. 159-160), tačiau paklaustas negalėjo paaiškinti, kodėl tokių aplinkybių nenurodė anksčiau, juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kelis kartus. Suprantama, kad bylą nagrinėjęs apygardos teismas neatsižvelgė į tokius nuteistojo parodymus, kadangi akivaizdu, jog tokiu būdu pastarasis siekė sušvelninti savo atsakomybę. Beje, apeliaciniame skunde O. P. šių aplinkybių taipogi nebenurodo, o tik pateikia prieštaringus teiginius – neigia smurtavęs, tačiau pažymi neatsimenantis įvykio aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad įvykio vietos apžiūros metu po spintele buvo rastas krauju išteptas peilis (t. 1, b. l. 4-13). Vėliau specialistai pateikė tikėtiną išvadą, kad šiuo peiliu ir buvo padaryta R. M. durtinė-pjautinė kaklo žaizda (t. 1, b. l. 64-68).

Akivaizdu, kad apeliantas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykio metu susikivirčijo su sugyventine, su kuria, kaip pats pripažįsta, gana dažnai konfliktuodavo, mušdavosi, ypač, kuomet būdavo išgėrę (be to, pripažino, jog paskutiniu metu muštynės būdavo dažnesnės). Būtent dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio apeliantas negali pateikti išsamių įvykio detalių, tačiau dar pirmos apklausos metu, o ir vėliau jis nepaneigė, kad tai jis mirtinai galėjo sužaloti savo sugyventinę: „aš nežinau, ar galiu pripažinti savo kaltę dėl R. nužudymo, nes paties nužudymo fakto, o būtent to momento, kad su R. būčiau pykęsis ir kad su peiliu jai būčiau sudavinėjęs smūgius per jos kaklą, aš nepamenu. Nors ir neprisimenu, tačiau neatmetu tos galimybės, kad šį nusikaltimą padariau aš, kadangi tą dieną vakare mes namuose buvom tik dviese, daugiau nieko namuose nebuvo“ arba „savo kaltės aš negaliu nei prisipažinti, nei neprisipažinti, nes tokio momento, kad < ... > tyčia būčiau peiliu nužudęs R. M. , aš nepamenu. Nepaisant to, tokios galimybės neatmetu, tai yra aš neatmetu galimybės, jog R. M. nužudžiau aš ir niekas kitas, nes tą vakarą minėtame bute mes buvom dviese ir alkoholinius gėrimus gėrėm tik dviese. Dėl šių priežasčių manau, jog ją nužudyti galėjau aš. Be to, iki jos mirties mes ir taip dažnai su R. pasimušdavome“ (t. 2, b. l. 8-10; 13-14).

Trečias akcentuotinas momentas, aptariant nuteistojo O. P. kaltės klausimą, yra liudytojų parodymai. Ir nors pastarieji, kaip pabrėžia pats nuteistasis įvykio metu nedalyvavo, tačiau, nepaisant to, jų parodymai pateikia reikšmingą informaciją. Apklaustas kitą dieną po įvykio B. K. parodė, jog įvykio naktį į buto duris paskambino kaimynas O. P. , kuris buvo labai išsigandęs, girtas ir susijaudinęs. Kaimynas paprašė iškviesti greitąją pagalbą ir pasakė, kad „davė žmonai į galvą, o dabar ji guli kraujuose. Tai buvo pirmieji O. ištarti žodžiai < ... > man bekalbant su dispečeriu apie aplinkybes, kurias man papasakojo pats O. P. , jis, stovėdamas šalia manęs, pradėjo man kažką aiškinti, kad jis sudavė žmonai kumščiu per galvą, po ko ji išėjo parsinešti vyno ir grįžusi jam pasakė, kad laiptinėje ją kažkas sužalojo“ (t. 1, b. l. 125-127). Teisme B. K. taip pat patvirtino, jog atėjęs O. P. paprašė iškviesti medikus, paaiškinęs, jog sudavė žmonai ir jai bėga kraujas, taip pat sakė, jog pastaroji išėjo vyno, ją laiptinėje kažkas užpuolė ir subadė peiliu (t. 2, b. l. 159). Panašias aplinkybes nurodė ir minėto liudytojo sutuoktinė I. K. , t. y. ją besnaudžiančią pažadino sutuoktinis ir paklausė, kokiu numeriu reikia kviesti greitąją pagalbą. Ji susidomėjo, kam to reikia, išsibudino ir atsikėlusi pamatė, kad pas juos yra atėjęs kaimynas O. P. , kuris buvo labai susijaudinęs, išsigandęs. Pastarasis jai papasakojo, kad „biškį susibarė su savo sugyventine R. , sudavė jai smūgį, o dabar ji guli kraujo klane“ (t. 1, b. l. 128-130). Anot liudytojos, ji vyrui pasakė, kad tokiu atveju reikia kviesti ne tik medikus, bet ir policijos pareigūnus, o jam bekalbant su bendrosios pagalbos centro dispečeriu, o „gal B. jau ir buvo baigęs pokalbį su dispečeriu, O. P. staiga pakeitė savo pasakojimą ir pradėjo aiškinti, kad jo sugyventinę R. kažkas peiliu sužalojo namo laiptinėje, kai ji buvo išėjusi pirkti butelį vyno. O. pradėjo pasakoti, kad jis dar nuo kažko apgynė R. ir partempė ją namo“ (t. 1, b. l. 128-130).

Tad iš tokių liudytojų parodymų matyti, kad apeliantas pas kaimynus atbėgo išsigandęs, susijaudinęs jis prašė iškviesti medikus, kurių pagalba buvo reikalinga jo sugyventinei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis B. ir I. K. pripažino pagalbą jo sugyventinei esant reikalinga tik dėl jo paties veiksmų, t. y. dėl to, kad sudavė R. M. , dėl ko pastarąją sužalojo, jai smarkiai bėgo kraujas. Ir tik vėliau, supratęs, kai kaimynai iškvies ne tik medikus, bet ir policijos pareigūnus, O. P. savo versiją papildė naujomis aplinkybės – esą vyno pirkti išėjusią sugyventinę laiptinėje kažkas peiliu sužalojo. Vadinasi, apeliantas net ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir supratęs, kad atvyks policijos pareigūnai, iškart bandė sušvelninti savo atsakomybę, bandydamas kaltę ar dalį kaltės dėl sugyventinės sužalojimo suversti nenustatytam asmeniui. Tai, kad toks jo pasakojimas buvo melagingas, apeliantas pripažino dar pirmos apklausos metu, parodydamas tuomet sakęs netiesą ir nurodydamas, jog iš tiesų R. M. tą vakarą niekur nebuvo išėjusi. Be to, tokios versijos melagingumą įrodo ir tai, kad namo laiptinėje nebuvo rasti jokie kraujo pėdsakai, nors tuo atveju, jei R. M. laiptinėje išties būtų durta peiliu į kaklą, tokie pėdsakai neabejotinai būtų užfiksuoti, juo labiau, kad nukentėjusiajai prasidėjo ūmus išorinis nukraujavimas.

Iš ankščiau išdėstytų argumentų darytina neabejotina išvada, kad būtent apeliantas O. P. peiliu sudavė smūgį R. M. į kaklą, dėl ko, įvykus išoriniam nukraujavimui ir ūmiam širdies kvėpavimo veiklos sutrikimui, nukentėjusioji nusikaltimo vietoje mirė. Nuteistojo O. P. kaltė įvykdžius LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą nekelia jokių abejonių. Ta aplinkybė, kad teismas nuosprendyje aptarė tiesiogiai įvykio metu nedalyvavusių liudytojų parodymus (ką apeliantas akcentuoja skunde), be abejonės nereiškia, kad jų parodymai yra nereikšmingi. Kaip jau buvo minėta, liudytojai B. ir I. K. pateikė svarbią informaciją, susijusią su paties apelianto savo veiksmų įvertinimu, bendra įvykio charakteristika, taip pat davė parodymus, charakterizuojančius nuteistąjį, nukentėjusiąją, jų gyvenimo būdą, bendravimą (apie tai parodymuose kalba ir liudytojas V. I. ). Taigi tiek aukštesnės instancijos teismo, tiek apygardos teismo išdėstyti argumentai neleidžia abejoti nuteistojo O. P. kalte tyčia nužudžius R. M. , šią kaltę pagrindžia patikimų įrodymų visetas, o ne, kaip teigia apeliantas, netiesioginiai įrodymai (liudytojų gandai ar nuogirdos).

Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. P. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikaltimo padarymą) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam konstatuota psichopatija (jaudrioji forma) bei priklausomybės sindromas vartojant lakias medžiagas) (t. 2, b. l. 97) ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra lygi straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam O. P. tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo O. P. apeliacinį skundą atmesti.