Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, kolegijos narių teisėjų Žano Kubecko ir Rasos Milvydaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 2025 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašto Nr. D8(E)-478, kuriuo atsisakyti teikti humanitarinę pagalbą Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos DSNS Vinicos vyriausiajai valdybai per įgaliotąjį juridinį asmenį Lietuvoje - VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 8 straipsnis numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, gali neatlygintinai perduoti tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių valstybinių ar savivaldybių institucijų, užsienio valstybių viešųjų juridinių asmenų nuosavybėn valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantį patikėjimo teise valdomą turtą, skirtą vystomojo bendradarbiavimo veiklai vykdyti. Pagal šio įstatymo 10 straipsnį, gali būti skiriama skubi ir ilgalaikė humanitarinė pagalba. Skubi humanitarinė pagalba yra teikiama operatyviai reaguojant į neatidėliotinus poreikius. Ilgalaikė humanitarinė pagalba teikiama užsitęsusių krizių arba krizių, kai pagalbos teikimo aplinkybės yra ypač sudėtingos ir kai bendra tarptautinė humanitarinė reagavimo veikla nėra pakankama, atvejais. Skubi ir ilgalaikė humanitarinė pagalba gali būti teikiama piniginėmis lėšomis, maistu, daiktais, sveikatos priežiūros ir kitomis paslaugomis ir priemonėmis pagal humanitarinius poreikius, teikiant civilinės saugos tarptautinę pagalbą, taip pat veiksmais, kuriais atkuriamos būtiniausios gyvenimo sąlygos, mažinama nelaimių rizika, įskaitant pasirengimą nelaimėms ir atsigavimą po jų. Įstatymo 11 straipsnis numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją priima sprendimus dėl humanitarinės pagalbos teikimo ar inicijuoja šių sprendimų priėmimą Vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis, trumpalaikis materialusis ir nematerialusis turtas, skirtas vystomojo bendradarbiavimo veiklai vykdyti arba humanitarinei pagalbai teikti, gali būti neatlygintinai perduodamas tarptautinių organizacijų, kitų valstybių valstybinių ar savivaldybių institucijų, kitų valstybių viešųjų juridinių asmenų nuosavybėn. Sprendimą dėl šioje dalyje nurodyto savivaldybės turto neatlygintino perdavimo priima savivaldybės taryba, o dėl valstybės turto neatlygintino perdavimo – Vyriausybė arba turto valdytojas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybė paskiria už šioje dalyje nurodytos tvarkos įgyvendinimo priežiūrą atsakingą instituciją.

Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. sausio 22 d. el. paštu kreipėsi į Aplinkos ministeriją, persiųsdama Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos Vinicos apskrities vyriausiosios valdybos raštą, adresuotą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir jai pavaldžioms įstaigoms bei Visuomeninių iniciatyvų paramos fondui su priedais. Rašte nurodyta, kad papildant Vinicos apskrities vyriausiosios valdybos 2025 m. sausio 10 d. raštą Nr. 47 01-254/47-10 dėl pavaldžių padalinių materialinės ir techninės bazės stiprinimo, siunčia priedą su reikalingo turto sąrašu. Rašte taip pat nurodyta, kad jeigu prašymas bus patenkintas, Vinicos apskrities vyriausiąją valdybą Lietuvoje atstovaus Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas.

Atsakovė 2025 m. vasario 4 d. raštu Nr. D8(E)-478 „Dėl humanitarinės pagalbos Ukrainai“ (skundžiamas sprendimas), adresuotu Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos Vinicos valdybai ir pareiškėjos direktoriui A. A., atsakė, kad vadovaujantis šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančiu teisiniu reglamentavimu, humanitarinei pagalbai skirtas turtas gali būti perduotas tik Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodytiems subjektams, t. y. tiesiogiai Ukrainos institucijoms, bet ne VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondui, kaip nurodyta prašyme.

Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dalyvavimo vystomojo bendradarbiavimo veikloje, humanitarinės pagalbos teikimo būdus ir teikimo tvarką, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, patikėjimo teise valdomo institucijų, skirto vystomojo bendradarbiavimo veiklai ar humanitarinei pagalbai teikti, perdavimo tvarką nustato Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 278.

Šio aprašo 2 punktas numato, kad institucijos, priimdamos sprendimus dėl dalyvavimo vystomojo bendradarbiavimo veikloje ir humanitarinės pagalbos teikimo už Lietuvos Respublikos ribų, vadovaujasi Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymu, Aprašu ir atsižvelgia į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijas.

Pagal Aprašo 95 – 97 punktus, institucija, tiesiogiai gavusi ar savarankiškai išanalizavusi viešai paskelbtą nelaimės ištiktos valstybės, Jungtinių Tautų arba Jungtinių Tautų specializuotosios agentūros, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimui priklausančios organizacijos, kitos tarptautinės organizacijos arba Europos Sąjungos institucijos prašymą suteikti humanitarinę pagalbą nelaimės ištiktai valstybei, pagal kompetenciją įvertina humanitarinės pagalbos poreikio pagrįstumą (95 punktas). Jeigu vertinimo metu nustatoma, kad prašymas suteikti humanitarinę pagalbą nelaimės ištiktai valstybei yra pagrįstas, institucija raštu arba elektroniniu paštu apie prašymą informuoja Užsienio reikalų ministeriją ir nurodo nelaimės ištiktos valstybės poreikius, humanitarinės pagalbos rūšį (skubi ar ilgalaikė) ir institucijos galimybes suteikti prašomą skirti humanitarinę pagalbą. Įvertinusi pateiktą informaciją, Užsienio reikalų ministerija per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo pateikia institucijai rekomendaciją dėl humanitarinės pagalbos teikimo tikslingumo (96 punktas). Atsižvelgdama į Aprašo 93 punkte nurodytus humanitarinės pagalbos teikimo kriterijus ir Užsienio reikalų ministerijos rekomendaciją, prašymą suteikti humanitarinę pagalbą nelaimės ištiktai valstybei arba užsienio reikalų ministro siūlymą apsvarsto institucijos Komisija ir teikia institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui rekomendaciją dėl sprendimo suteikti humanitarinę pagalbą priėmimo. Komisijos rekomendacijoje nurodoma: nelaimės ištikta valstybė, humanitarinės pagalbos skyrimo tikslas, galimas humanitarinės pagalbos teikimo būdas, dydis, nukentėjusios valstybės įstaiga, institucija, vietos ar regiono valdžios institucija ar jų asociacija, tarptautinė organizacija ar agentūra, kuriai skiriama humanitarinė pagalba, ir kita susijusi informacija (97 punktas).

Teismas, įvertinęs teisės aktais reglamentuotą humanitarinės pagalbos teikimo tvarką bei nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad skundžiamas atsakovės raštas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų išsamumo, pagrįstumo ir motyvuotumo reikalavimų.

Visų pirma, iš pareiškėjos persiųsto Vinicos apskrities vyriausiosios valdybos 2025 m. sausio 20 d. rašto, kurį atsakovė gavo 2025 m. sausio 22 d., turinio matosi, kad šiuo raštu buvo siunčiamas tik turto, reikalingo humanitarinei pagalbai gauti, sąrašas, papildant 2025 m. sausio 10 d. raštą dėl pavaldžių padalinių materialinės ir techninės bazės stiprinimo. Atsakovė 2025 m. vasario 4 d. rašte nurodo, kad atsako į 2025-01-22 raštą, kurį vertina kaip prašymą dėl paramos Ukrainai, tačiau iš rašto turinio neaišku, ar atsakovė gavo Vinicos apskrities vyriausiosios valdybos 2025 m. sausio 10 d. raštą, ar įvertino jame išdėstytus prašymus.

Vinicos apskrities vyriausiosios valdybos 2025 m. sausio 20 d. rašte nurodyta, kad tuo atveju, jeigu jos prašymas bus patenkintas, Vinicos apskrities vyriausiąją valdybą Lietuvoje atstovaus Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas. Taigi nagrinėjamu atveju humanitarinės pagalbos prašymą pateikė Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos Vinicos apskrities vyriausioji valdyba, o pareiškėja tik persiuntė šį prašymą atsakovei. Aplinkos ministerija, atsakydama į Ukrainos valstybinės institucijos - nepaprastųjų situacijų tarnybos padalinio humanitarinės pagalbos prašymą, netinkamai nustatė, kad humanitarinei pagalbai skirtas turtas bus perduodamas Visuomeninių iniciatyvų paramos fondui, kai tuo tarpu prašyme buvo nurodyta, kad šis fondas bus tik paramos gavėjo atstovas Lietuvoje. Taigi Aplinkos ministerija, atsakydama į prašymą, netinkamai nustatė subjektą, kuriam gali būti perduodamas humanitarinei pagalbai skirtas turtas. Atsiliepime atsakovė nurodė, kad pareiškėja nei ministerijai, nei teismui nėra pateikusi oficialaus įgaliojimo atstovauti Vinicos valdybai, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.756 straipsnio 2 dalį, tačiau atsakyme į pareiškėjos persiųstą raštą atsakovė apie tai neužsiminė ir atstovavimo teisę įrodančių dokumentų nepareikalavo. Atsakovė atsiliepime taip pat pažymėjo, kad tokio turto, kuris reikalingas Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos Vinicos valdybai, neturi ir nevaldo, kadangi jis nėra reikalingas jos funkcijoms atlikti, todėl negalėtų jo perduoti. Šių aplinkybių atsakyme į pareiškėjos prašymą atsakovė taip pat nenurodė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinio akto priėmimo pagrindai ir argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu. Pažymėtina, kad rašte nėra jokių nuorodų į kitus dokumentus, kurie išimtiniu atveju galėtų būti vertinami kaip skundžiamo akto sudedamoji dalis.

Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašo matosi, kad Viešoji įstaiga Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas yra įsteigta tikslu tenkinti viešuosius interesus, vykdant nurodytą visuomenei naudingą veiklą, tame tarpe ir paramos transporto, švietimo, mokslo, profesinės, sporto, kultūros, aplinkosaugos bei kitomis veiklos sritimis užsiimančioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir fiziniams asmenims teikimas, nuo 2008 m. vasario 1 d. įstaiga turi paramos gavėjo statusą.

Į bylą yra pateiktas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 2025 m. vasario 13 d. raštas (17 b. l.), kuriame nurodyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi Ukrainos Vinicos srities Nepaprastųjų situacijų tarnybos prašymą suteikti humanitarinę pagalbą ir perduoti valstybei perduotas įvairias transporto priemones ir kitą turtą, kuris bus naudojamas Ukrainoje humanitariniams tikslams, vadovaudamasi Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo tvarkos aprašo nuostatomis kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją su prašymu pateikti išvadą dėl humanitarinės pagalbos teikimo Ukrainos įstaigai tikslingumo, o Užsienio reikalų ministerija pateikė rekomendaciją teikti humanitarinę pagalbą šiai Ukrainos įstaigai.

Byloje yra ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2025 m. vasario 27 d. raštas (20 b. l.), kuriame nurodyta, kad URM Vystomojo bendradarbiavimo departamentas nėra gavęs Aplinkos ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų prašymų suteikti rekomendaciją dėl pareiškėjos kreipimesi nurodytos humanitarinės pagalbos Ukrainai.

Pareiškėja į bylą pateikė ir 2024 m. birželio 21 d. Turto perdavimo – priėmimo aktą (57-58 b. l.), iš kurio matosi, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, vadovaudamasi Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo tvarkos aprašu bei atsižvelgdama į LR FM 2024 m. birželio 12 d. raštą „Dėl valstybės turto perdavimo humanitarinei pagalbai“, per įgaliotą atstovą VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondą perdavė Chersono miesto karinei administracijai akte nurodytą transporto priemonę.

Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad Užsienio reikalų ministerija analogiškais atvejais teikia rekomendacijas dėl humanitarinės paramos teikimo Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos Vinicos apskrities valdybai, kaip numatyta Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo tvarkos apraše, o VMI prie LR FM VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondą laiko įgaliotu nurodytos Ukrainos įstaigos atstovu.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes laikytina, kad atsakovė, gavusi Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos Vinicos apskrities vyriausiosios valdybos humanitarinės pagalbos prašymą nesilaikė nustatytos tokio pobūdžio prašymų nagrinėjimo tvarkos, numatytos Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo tvarkos apraše, ir pateikė nepagrįstą atsakymą.

Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami jiems pavestas funkcijas, be kita ko, turi teisę priimti administracinius sprendimus ir pareigą vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau - VAĮ). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Pažymėtina, jog administravimo subjekto priimtame individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai. Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir priimdama 2025 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. D8(E)-478, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jos atsakymas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus.

Be to, institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (LVAT 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2017 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-317-624/2018 ir kt.).

Nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia ginčijamo sprendimo pripažinti teisėtu ir pagrįstu bei atitinkančiu individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl jis naikintinas. Panaikinus skundžiamą sprendimą, atsakovei kyla pareiga iš naujo išnagrinėti pareiškėjos persiųstą prašymą ir į jį atsakyti.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Iš byloje esančio 2025 m. kovo 4 d. mokėjimo nurodymo Nr. 3928 matosi, kad pareiškėja sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, todėl šis mokestis priteistinas iš atsakovės.

Ginčo šalys byloje išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Viešosios įstaigos Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas skundą patenkinti.

Panaikinti 2025 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštą Nr. D8(E)-478, kuriuo atsisakyti teikti humanitarinę pagalbą Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos DSNS Vinicos vyriausiajai valdybai per įgaliotąjį juridinį asmenį Lietuvoje - VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondą.

Priteisti pareiškėjai Viešajai įstaigai Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas iš atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 30,00 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.