Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje (dalyje - viešame, dalyje – uždarame) apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko ir išteisintosios D. U. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. iš kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, išteisinta jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Nuspręsta daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bei kitus daiktus, t. y. kratos, poėmio, apžiūrų, daiktų ir dokumentų pateikimo metu paimtus objektus bei priedus prie protokolų, kurie saugomi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. buvo kaltinama pagal BK 125 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. tuo, kad ji būdama politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja ir turėdama leidimą dirbti su įslaptinta informacija, atskleidė valstybės paslaptį, kurią sužinojo dėl savo darbo, ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė, o būtent:

D. U. buvo kaltinama, jog būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiąja patarėja bei turėdama leidimą dirbti su įslaptintais dokumentais, Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, esančioje S. Daukanto a. 3, Vilniuje, 2013-10-30, nuo 15.07 val. iki 15.27 val., gavusi iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo Analizės valdybos viršininko V. K. valstybės paslaptį sudarančią rašytinę informaciją apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyviąsias priemones, kuri Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka 2013-10-31, nuo 09.10 val. iki 09.52 val., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštu Nr. (06)-19-980s-141 1s, pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, buvo pateikta Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos adresatams, 2013-10-30, nuo 16.38 val. iki 16.59 val., šią jai V. K. patikėtą informaciją perdavė Uždarosios akcinės bendrovės “B” (duomenys pakeisti) Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. D. – S., neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą. 2013-10-31, 12.15 val., Uždarajai akcinei bendrovei “B” (duomenys pakeisti) viešai pateikus dalį iš D. U. gautos įslaptintos informacijos, tą pačią dieną nuo 12.19 val. ši informacija buvo pradėta platinti Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėmis. Tuo D. U. buvo kaltinama, kad ji 2013-10-30 Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, esančioje S. Daukanto a. 3, Vilniuje, atskleisdama valstybės paslaptį, kurią sužinojo dėl savo darbo, asmeniui, neturėjusiam teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija, pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktus, kuriuose numatytos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos neatskleisti, neprarasti ir neperduoti patikėtos arba sužinotos įslaptintos informacijos pašaliniams asmenims; patikėtą ar tarnybos metu sužinotą įslaptintą informaciją saugoti visą tokios informacijos įslaptinimo terminą, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdama pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipydama tarnybos veiklos esmę ir turinį bei menkindama valstybės institucijos - Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos - autoritetą, griaudama pasitikėjimą šia institucija piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: D. U. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 125 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 250 MGL (9415 eurų) bauda, pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 250 MGL (9415 eurų) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmes apimti ir paskirti D. U. galutinę bausmę - 250 MGL (9415 eurų) baudą bei skirti jai baudžiamojo poveikio priemonę - 3 metams atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje. Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti bei kitų daiktų, prokuroras siūlo: priedą prie 2013-11-04, 2013-11-14 daiktų ir dokumentų pateikimo protokolų – ­kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2014-01-29 ir 2014-01-29, 2014-03-07, 2014-03-10, 2014-03-12 ir 2014-03-14 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų - kompaktinį diską Nr. 18-06-29; priedą prie 2013-11-06 slapto sekimo protokolo - kompaktinį diską Nr. 18-06-45; priedą prie 2013-11-07 kratos ir apžiūros bei 2013-11-11 apžiūrų protokolų - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-11 apžiūros protokolo - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-07 kratos, apžiūros protokolų - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-04 apžiūros protokolo - ­kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2014-03-10 apžiūros protokolo - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-08 reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo - du kompaktinius diskus „MAXELL DVD-R“ Nr. 1, Nr. 2; priedą prie 2013-11-14 akistatos protokolo - kompaktinį diską Nr. CD-2-044-13; priedą prie 2014-03-19 rašto Nr. 22-14-79 - kompaktinį diską Nr. CD-2-043-14; priedą prie 2014-03-19 rašto Nr. 22-14-80 - kompaktinį diską Nr. CD-2- 044-14; priedą prie 2013-11-11 kompiuterio apžiūros protokolo - kietąjį diską „HITACHI“ Nr. HV3BKDTH, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024303; 2013-11-07 kratos metu paimtą užrašų knygutę; 2013-11-04 apžiūros metu paimtas dokumentų kopijas, 10 lapų; priedą prie 2013-11-11 apžiūros protokolo - kietąjį diską „SAMSUNG“ Nr. S246J9AZA05737, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024296; priedą prie 2013-11-08 apžiūros protokolo - kietąjį diską „SAMSUNG“, Nr. S246JDWSA53631, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024369; 2013- 11-07 poėmio metu paimtą USB atmintinę, supakuotą popieriniame voke; priedą prie 2013-12-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo - tris kietuosius diskus: HITACHI S/N: HV3AGA3H, HITACHI S/N: HV3AGGBH, Seagate Barracuda S/N: S1D419ZK - palikti saugoti prie bylos.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas padarė prieštaringas išvadas dėl byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų, nurodydamas, kad netyrė byloje esančių telefoninių pokalbių ir jų neišklausė teisminio proceso metu, tačiau padarydamas išvadą, jog, kaip matyti iš pokalbių išklotinių, patys pokalbiai abstraktūs, frazės nekonkrečios, tiesiogiai apie valstybės paslapties atskleidimą nėra kalbama. Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas atsisakė perklausyti telefoninius pokalbius konstatuodamas, jog jie gauti neteisėtu būdu, tačiau ištyrė visus byloje esančius elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus. Prokuroras nurodo, kad būtent 2013 m. lapkričio 4 d. telefoninis pokalbis tarp kaltinamosios D. U. ir liudytojos J. D. S. patvirtina kaltinamosios subjektyvinę pusę, t. y. jos tyčią. Pasak apelianto, kiti ikiteisminio tyrimo metu uždokumentuoti turintys reikšmės bylai telefoniniai pokalbiai taip pat patvirtina byloje nustatytas aplinkybes dėl valstybės paslapties atskleidimo, todėl turi būti ištirti ir įvertinti norint priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas atsisakė apklausti Lietuvos Respublikos Prezidentę nurodydamas, jog tai perteklinis veiksmas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad tik Lietuvos Respublikos Prezidentė D. G., kaip viena iš pokalbių dalyvių, gali padėti pašalinti tarp kaltinamosios D. U. ir liudytojų G. G. bei V. K. atsiradusius prieštaravimus, susijusios su valstybės paslaptį sudarančios informacijos pateikimu 2013 m. spalio 29 ir 30 dienomis, kurie yra svarbūs sprendžiant D. U. kaltės klausimą. Prokuroras pažymi, kad teismo ištirtame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip LR Prezidentė D. G. susipažįsta su D. U. darytomis dokumentų kopijomis tų kopijų darymo metu, todėl LR Prezidentė šiuo atveju atitinka BPK 78 straipsnyje įtvirtintą liudytojo sąvoką, t. y. ji gali žinoti reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su nusikalstamų veikų kvalifikavimu, gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nepasisakė dėl to, kad baudžiamojoje byloje nenustatyti būtini nusikalstamų veikų, uždraustų BK 125 str. 1 d. ir 228 str. 1 d., sudėčių požymiai ir dėl to nusikalstamos veikos apskritai nebuvo padarytos. Apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtino, jog nebuvo atskleista informacija, turinti valstybės tarnybos paslapties statusą, taigi pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad nusikalstama veika, uždrausta BK 125 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padaryta ne tik D. U., tačiau ir bet kurio kito asmens. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų dėl esminės šio straipsnio taikymo atžvilgiu aplinkybės - to, kad nebuvo atlikta įstatymiškai būtina procedūra, kurios metu būtų nustatyta atskleistos informacijos slaptumo žyma, turinys bei apimtis, šiuo atveju ­konstatuotas valstybės paslapties statusas.

Gynėjas nurodo, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 45 straipsnio 6 dalį detalizuojančiose Patikrinimo dėl galimo įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo atlikimo rekomendacijose numatytas patikrinimas nebuvo atliktas. Pasak apelianto, neatlikus tokio patikrinimo, nebuvo nustatytas tinkamas faktinis pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti ir galutinėms teismo išvadoms suformuluoti bei pagrįsti. Advokatas pabrėžia, jog dar 2013 m. lapkričio 8 d. raštu Valstybės saugumo departamentas informavo, kad (duomenys neskelbtini). Apeliantas mano, kad jau vien ši išvada rodo, jog ikiteisminis tyrimas dėl valstybės paslapties atskleidimo (pagal BK 125 str.) buvo pradėtas neteisėtai ir jau 2013 m. lapkričio 8 d. turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo perkvalifikavimo. Nei 2013 m. spalio 31 d., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nei priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nebuvo jokių duomenų, kad asmuo, perdavęs informaciją žurnalistui, perdavė valstybės paslaptį sudarančią informaciją, kuri vėlesniame etape galėjo būti koreguota. Taigi, nenustatytas BK 125 str. 1 d. uždraustos nusikalstamos veikos dalykas, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog nusikalstama veika pagal šį straipsnį apskritai nebuvo padaryta, o ne tik nurodyti, kad šios nusikalstamos veikos nepadarė D. U..

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepateikė motyvų ir dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėties požymių konkrečioje situacijoje nebuvimo. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertinta tai, kad ikiteisminis tyrimas pagal šį BK straipsnį pradėtas neturint jokių faktinių duomenų apie būtinąjį šios nusikalstamos veikos požymi - specialųjį subjektą (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo). Be to, teismas taip pat neįvertino, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtino, jog informacija, kurią 2013 m. spalio 31 d. išplatino naujienų agentūra UAB “B” (duomenys pakeisti) spaudos pranešimo apie galimas Rusijos atakas metu, nepadarė didelės žalos (nei turtinės, nei neturtinės) valstybei ar kuriai nors institucijai. Apie padarytą didelę žalą jokių duomenų nenurodė nei VSD 2013 m. spalio 31 d. pareiškime prokuratūrai, nei Lietuvos Prezidento institucija, tokių duomenų jokiu kitu būdu nebuvo nustatyta ir teisminio nagrinėjimo metu. Pasak gynėjo, nepaisydamas to, teismas neišsakė argumentuotos pozicijos dėl to, kad būtinasis BK 228 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos požymis - padariniai - nebuvo nustatytas ir kokia šios aplinkybės reikšmė priimant išteisinamąjį nuosprendį. Advokatas mano, kad negalėdamas konstatuoti šio būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, teismas turėjo pateikti argumentuotą išaiškinimą dėl to, kad ši nusikalstama veika taip pat nebuvo padaryta, o ne tik formaliai nurodyti, jog nenustačius, kad kaltinamoji atskleidė valstybės paslaptį, savo ruožtu, nėra ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nusikalstamos veikos sudėties.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su baudžiamojo proceso pažeidimais ikiteisminio tyrimo stadijoje, gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nepasisakė ir dėl procesinių pažeidimų, kurie konstatuotini nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, dėl ko teismo nuosprendis negali būti pripažintas tinkamai pagrįstu. Apeliantas mano, kad nuosprendyje turėjo būti motyvuotai įvertinta, jog ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas neturint jokio teisinio pagrindo. Gynėjas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas 2013 m. spalio 31 d. buvo pradėtas praėjus kelioms valandoms po “B” (duomenys pakeisti) pranešimo pasirodymo viešumoje, kadangi G. G., turinčiam liudytojo statusą baudžiamojoje byloje, pasirodė, kad spaudos pranešime yra duomenų apie valstybės paslaptį, t. y. ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindu tapo subjektyvi vieno asmens nuomonė, nepagrįsta realiai ir tinkamai nustatytais faktais. Pasak apelianto, vienintelis objektyvus ir teisėtas pagrindas ikiteisminio tyrimo pradėjimui pagal BK 125 straipsnį galėjo būti šiame skunde jau minėtų Rekomendacijų pagrindu atliktas patikrinimas dėl galimo valstybės paslapties atskleidimo. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismo nuosprendyje neįvertinta faktinė aplinkybė, jog pagal turimą informacijos kiekį ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas tik 2013 m. lapkričio 8 d., kadangi tik šią dieną tapo žinoma informacija, jog galimai buvo atskleista slapta informacija - Valstybės saugumo departamentas raštu informavo, kad (duomenys neskelbtini). Tačiau net ir šiuo atveju, ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas ne pagal BK 125 straipsnį, o galimai pagal BK 296 ar 297 straipsnį.

Gynėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl D. U. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu naudotos procesinės prievartos - telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo. Apeliantas nurodo, kad 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi šioje byloje buvo leista vykdyti D. U. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir jos fiksavimą. Pasak gynėjo, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas tik dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 296 str. ar 297 str., t y. dėl baudžiamojo nusižengimo arba dėl nesunkaus nusikaltimo, ši procesinės prievartos rūšis negalėjo būti taikoma, kadangi konkretūs straipsniai nėra įtraukti į sąrašą, numatytą BPK 154 str. 1 d. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į šių procesinių prievartos priemonių neproporcingumą: jos pradėtos taikyti iš karto pradėjus tyrimą, realiai tai buvo pirmieji veiksmai, atlikti pradėjus ikiteisminį tyrimą, taigi akivaizdu, kad nebuvo pasverta, ar kitomis, mažiau teises varžančiomis priemonėmis, negalima pasiekti ikiteisminio tyrimo tikslų.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliantas pažymi, kad BPK 105 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, D. U. turi teisę į baudžiamojo proceso metu patirtų išlaidų atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Gintas Ivanauskas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti ir išteisintosios D. U. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą atmesti, išteisintosios D. U. gynėjas advokatas Giedrius Danėlius prašė jo apeliacinį skundą patenkinti ir prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro Ginto Ivanausko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, išteisintosios D. U. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. BPK 320 str. 4 d. numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015).

Išteisintosios D. U. gynėjas nurodo, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtino, jog nebuvo atskleista informacija, turinti valstybės tarnybos paslapties statusą, taigi pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad nusikalstama veika, uždrausta BK 125 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padaryta ne tik D. U., tačiau ir bet kurio kito asmens.

Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamąją atsakomybę už valstybės paslapties atskleidimą numato BK 125 straipsnis (Valstybės paslapties atskleidimas). Pagal šio straipsnio 1 dalį tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 125 straipsnį asmeniui siejama su šiomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis: 1) padaryta veika – pasireiškianti informacijos, kuri yra valstybės paslaptis, atskleidimu. 2) informacijos turiniu – informacija yra valstybės paslaptis. 3) atsakomybės subjektas – asmuo, kuriam informacija patikėta ar kuris sužinojo minėtą informaciją dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas; 4) kaltės forma – tyčinė ar neatsargi kaltė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005).

Nagrinėjamu atveju D. U. buvo kaltinama tuo, jog būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiąja patarėja bei turėdama leidimą dirbti su įslaptintais dokumentais, Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, esančioje S. Daukanto a. 3, Vilniuje, 2013-10-30, nuo 15.07 val. iki 15.27 val., gavusi iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo Analizės valdybos viršininko V. K. valstybės paslaptį sudarančią rašytinę informaciją apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyviąsias priemones, kuri Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka 2013-10-31, nuo 09.10 val. iki 09.52 val., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštu Nr. (06)-19-980s-141 1s, pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, buvo pateikta Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos adresatams, 2013-10-30, nuo 16.38 val. iki 16.59 val., šią jai V. K. patikėtą informaciją perdavė Uždarosios akcinės bendrovės “B” (duomenys pakeisti) Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. D. – S., neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą.

Pažymėtina, kad objektyvusis požymis, lemiantis baudžiamosios atsakomybės pagal BK 125 straipsnį taikymą, yra atskleistos informacijos turinys, t.y. įslaptinta informacija, sudaranti valstybės paslaptį. Valstybės paslapties sąvoką atskleidžia Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau - Įstatymo) nuostatos. Minėtas Įstatymas nustato, kad valstybės paslaptis – šio Įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, teisėsaugos, mokslo, technikos ir kita informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei (Įstatymo 2 straipsnio 2 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad VSD 2013-10-13 raštas Nr. (06)-19-1980s-1411s „Dėl Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamų aktyviųjų priemonių“ pažymėtas slaptumo žyma „Slaptai“ (1 t., b. l. 2-9). VSD duomenimis 2013-10-31 VSD rašte Nr. (06)-19-1980s-1411s „Dėl Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamų aktyviųjų priemonių“ esanti informacija sudaro valstybės paslaptį, žymimą slaptumo žyma „Slaptai“ (1 t., b. l. 15).

Nagrinėjamu atveju reikšminga įvertinti, ar VSD pažymoje nurodyta informacija, kuri pripažinta valstybės paslaptimi, pagal savo turinį bei nurodytos informacijos svarbą atitinka jai nustatytą apsaugos lygį. Valstybės paslapčių kategorijų sąrašą nustato minėto Įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas įslaptinta informacija pagal svarbą, galimos žalos, kurią patirtų valstybė, jos institucijos ar asmenys, jeigu ši informacija būtų prarasta arba atskleista neturintiems teisės ją sužinoti asmenims, dydį ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai apsaugoti, lygį yra skirstoma į visiškai slaptą, slaptą, konfidencialią bei riboto naudojimo informaciją. Žyma „Visiškai slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui ar teritorijos vientisumui arba turėti ypač sunkių pasekmių valstybės interesams, arba sukelti pavojų žmogaus gyvybei (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Žyma „Slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti valstybės gynybinę galią ar padaryti žalos valstybės interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Žyma „Konfidencialiai“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės interesams arba padaryti žalos valstybės institucijų veiklai ar sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Žyma „Riboto naudojimo“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės institucijų interesams (Įstatymo 5 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad informacijos įslaptinimo pagrindas – šio Įstatymo 7 straipsnyje išdėstytas įslaptinamos informacijos kategorijų sąrašas, remiantis šiuo sąrašu paslapčių subjektų parengti ir nustatyta tvarka patvirtinti detalūs įslaptinamos informacijos sąrašai bei konkrečios įslaptinamos informacijos turinys. Informacijai slaptumo žymas suteikia, keičia ir jos įslaptinimo terminus nustato informaciją parengę paslapčių subjektai šio Įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Taigi pagal nustatytą reglamentavimą valstybės paslapties sampratą apibrėžia du požymiai, t.y. įslaptintos informacijos turinys bei jos reikšmė, kurios neteisėtas atskleidimas padarytų žalą valstybei, pasireiškiančią sunkiais padariniais, neigiamu poveikiu valstybės interesams bei formalusis požymis, patvirtinantis suteiktos informacijos slaptumo žymą, atitinkančią Įstatymo 7 straipsnyje nustatytą įslaptintos informacijos kategorijų sąrašą.

Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies bylai aktualias nuostatas valstybės paslaptį gali sudaryti: <...> detali informacija apie bendradarbiavimo su užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų specialiosiomis tarnybomis eigą, objektus, turinį, rezultatus (6 p.); <...> informacija, galinti atskleisti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių asmens tapatybę (16 p.); <...> detalūs duomenys apie žvalgybos užduotis, žvalgybos institucijų vykdomos veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, metodų, techninių ir kitų priemonių, medžiagų naudojimą, žvalgybos institucijų finansavimą, aprūpinimą, taip pat žvalgybos informacija (18 p); detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija (19 p.); <...> nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų parengta analitinė informacija, susijusi su užsienio rizikos veiksnių ir grėsmių įvertinimu ( 26 p.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VSD 2013-10-31 rašte nurodytos dvi informacijos, sudarančios paslaptį, žymimą slaptumo žyma „Slaptai“. Pagal paslapčių subjekto patvirtintą įslaptintos informacijos sąrašą pirma pripažinta valstybės paslaptį sudaranti informacija, nes „(duomenys neskelbtini)“. Vertinant nurodytos informacijos turinį bei suteikto šiai informacijai statuso (slaptumo žyma „Slaptai) pagrindą, pažymėtina, kad UAB “B” (duomenys pakeisti) ir įvairiose žiniasklaidos internetinėse svetainėse išplatinto analogiško pobūdžio pranešimo teksto daliai („(duomenys neskelbtini)“) nustatyta slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatas žyma „Konfidencialiai“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės interesams arba padaryti žalos valstybės institucijų veiklai ar sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad tarnybos paslaptį gali sudaryti: <...>detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos organizavimą ir eigą, priemonių ir metodų naudojimą, užduotis, operacijas, jų finansavimą, rezultatus, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų parengta analitinė-informacinė medžiaga, kurioje naudojama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija (20 p.); <...> informacija apie žvalgybos institucijų bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos juridiniais ir fiziniais asmenimis, taip pat su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims (27 p.); <...>detalūs duomenys apie žvalgybos institucijų veiklos organizavimą ir eigą, metodų, techninių sistemų, priemonių, medžiagų naudojimą, žvalgybos užduotis, operacijas, jų finansavimą, rezultatus, materialinį ir techninį aprūpinimą, žvalgybos informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims (29 p.).

VSD duomenis UAB „B“ (duomenys pakeisti) išplatintai informacijai nustatyta konfidencialumo žyma, nes pagal savo turinį bei galimos žalos dydį, kurią patirtų valstybė ją neteisėtai atskleidus ar praradus, tokia informacija nereikalauja aukštesnio apsaugos lygio. Pažymėtina, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, kad įslaptinta informacija, išvardyta 7 straipsnio 1 dalyje, informacijos rengėjo sprendimu gali būti įslaptinama kaip tarnybos paslaptis, jei pagal savo turinį bei dydį galimos žalos, kurią patirtų valstybė ją neteisėtai atskleidus ar praradus, tokia informacija nereikalauja aukštesnio apsaugos lygio. Taigi toks skirtingas iš esmės panašaus pobūdžio įslaptintos informacijos vertinimas patvirtina, kad paslapčių subjektas nėra nuoseklus. Minėta, kad nustatomos informacijos slaptumo žyma ir suteikiamas apsaugos lygis turi būti proporcingas įslaptinamos informacijos svarbai bei žalos, kuri atsirastų tokią informaciją neteisėtai atskleidus ar praradus, dydžiui (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatas žyma „Slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti valstybės gynybinę galią ir padaryti žalos valstybės interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai. Taigi šiuo atveju valstybės paslaptimi gali būti savo turiniu itin svarbi informacija, kurios atskleidimas sukeltų grėsmę svarbiausiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, pažeistų svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus bei ginamus ir saugomus santykius. Nagrinėjamu atveju VSD parengta analitinė informacija, nors ir susijusi su kitos valstybės rizikos veiksnių ir grėsmių vertinimu, tačiau nėra pagrindo minėtą informaciją pripažinti valstybės paslaptimi, nes jos turinio atskleidimas, akivaizdu, kad nesukels Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių. Šias teismo išvadas patvirtina aplinkybė, kad UAB “B” (duomenys pakeisti) ir įvairiose žiniasklaidos internetinėse svetainėse išplatinus pranešimus apie Rusijos Federacijos informacines atakas prieš Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, nebuvo nustatyta jokių neigiamų pasekmių nacionaliniam saugumui, valstybės ar visuomenės interesams. Byloje taip pat nėra duomenų, kad informacijos atskleidimas sukėlė riziką VSD darbuotojams ar žvalgybos slaptiesiems bendradarbiams. Taigi VSD rašte įslaptinta informacija pagal savo turinį bei galimos žalos dydį nereikalavo nustatytos apsaugos lygio, t. y. valstybės paslapties statuso.

Nagrinėjamu atveju paslapčių subjektas išnašoje esančiai informacijai suteikė žymą „Slaptai“, nes „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad ši informacija nebuvo nurodyta naujienų agentūros UAB “B” (duomenys pakeisti) išplatintame pranešime. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad valstybės paslaptį gali sudaryti detali informacija apie bendradarbiavimo su užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų specialiosiomis tarnybomis eigą, objektus, turinį, rezultatus. Nagrinėjamu atveju VSD rašte nurodyta informacija nėra detali nei turinio, nei objekto atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su gynėjo pozicija, kad minėta informacija priskiriama valstybės paslapčiai išskirtinai formaliu pagrindu, nes buvo gauta bendradarbiaujant su užsienio valstybės specialiosiomis tarnybomis. Tačiau vien tik šios sąlygos nustatymas ipso facto nesuponuoja išvados, kad įslaptinta informacija pagal savo turinį sudaro valstybės paslaptį. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės paslaptį reglamentuojančias teisės normas paslapčių subjektas turi taikyti ne formaliai, bet atsižvelgiant į šio instituto paskirtį bei įslaptintos informacijos apsaugos organizavimo principus. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas informacija turi būti įslaptinama ir išslaptinama vadovaujantis teisėtumo, pagrįstumo ir savalaikiškumo principais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju minėtai informacijai suteiktos apsaugos lygis nėra proporcingas įslaptinamos informacijos svarbai bei galimos žalos dydžiui. Taigi bendrojo pobūdžio duomenimis pagrįsta informacija savo turiniu neatitinka valstybės paslapčių kriterijų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad minėtai informacijai suteiktos apsaugos lygis yra proporcingas įslaptinamos informacijos svarbai bei galimos žalos dydžiui. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad nors tam tikroms sritims būdingas tam tikro informacijos įslaptinimo poreikis, tai savaime nepateisina bet kurios joms priklausančios informacijos įslaptinimo. Dėl to Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vertinti įslaptintos informacijos turinį ir formą, galimus bei realius jos atskleidimo padarinius, ar atitinkamos informacijos įslaptinimas konkrečiu atveju buvo pateisinamas, įvertinti visus šiuo aspektu reikšmingus interesus (pvz., Editions Plon v. France, no. 58148/00, § 44, third sub-paragraph, ECHR 2004-IV). Bladet Tromsø and Stensaas v.Norway, no.21980/93, § 64; 65; Jersild v. Denmark, judgment of 23 September 1994, Series A no. 298, p. 25, § 35).

Apibendrinant išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSD 2013-10-31 rašte Nr. (06)-19-1980s-1411s nurodyta informacija nepagrįstai pripažinta valstybės paslaptimis, suteikiant slaptumo žyma „Slaptai“. Taigi nagrinėjamu atveju nėra nustatytas BK 125 straipsnio nusikalstamos veikos dalykas. Atsižvelgiant į tai, D. U. negalėjo padaryti inkriminuojamos veikos, kurios padarymu ji buvo kaltinama, nes nusikalstama veika padaryta nebuvo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės pagal BK 297 straipsnį. BK 297 straipsnio 1 dalis nustato, kad tas, kas atskleidė informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu nebuvo šnipinėjimo ar padėjimo užsienio valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką požymių, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Tačiau byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad D. U. 2013-10-30 nuo 16.38 val. iki 16.59 val. jai V. K. patikėtą informaciją perdavė Uždarosios akcinės bendrovės “B” (duomenys pakeisti) Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. D. – S., neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą.

Prokuroras skunde nurodo, kad D. U. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes proceso metu kelis kartus buvo keičiami ir paneigti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, todėl turėjo būti vertinami kaip gynybinės versijos ir bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors išteisintosios D. U. parodymai tam tikra apimtimi yra nenuoseklūs, t. y. jos parodymai keitėsi dalyje dėl 2013 m. spalio 29 ir 30 dienomis pas Lietuvos Respublikos Prezidentę vykusių pasitarimų su VSD pareigūnais aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje savo išvadas grindė ne vien tik išteisintosios D. U. parodymais, tačiau ir byloje esančia medžiaga, taip pat kitų liudytojų parodymais, t. y. teismas D. U. parodymus vertino visų byloje tirtų aplinkybių ir įrodymų kontekste. Ikiteisminio tyrimo 2013 m. lapkričio 11 d. pirmosios apklausos metu D. U. nurodė, kad VSD 2013-10-31 rašto Nr.(06)-19-980S-1411S, pažymėto slaptumo žyma „Slaptai“, nėra gavusi ir mačiusi. Taip pat paaiškino, kad 2013-10-30 taip pat nebuvo gavusi jokios slaptos informacijos apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyvias priemones, kuri būtų pateikta nustatyta Lietuvos Respublikos Prezidentūroje tvarka. Atsakant į klausimą, ar nuo 2013-10-28 iki 2013-10-30 dalyvavo pasitarimuose pas Prezidentę, kuriose dalyvavo valstybės saugumo departamento direktorius G. G., ar kiti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnai, nurodė, kad tokių pasitarimų neatsimena. Išteisintoji šios apklausos metu taip pat patvirtino, kad 2013 m. spalio 30 d. buvo susitikusi su VSD pareigūnu V. K., kuris paprastai kiekvieną trečiadienį pateikdavo apibendrintą informaciją apie galimas grėsmes Lietuvai. Su V. K. ji susitiko po pietų du kartus, kadangi VSD pareigūnas atvykęs antrą kartą pateikė patikslintą informaciją apie Rusijos informacines atakas prieš Lietuvos Respublikos Prezidentę ir Lietuvą (t. 6, b. l. 35-37). 2014 m. sausio 28 d. apklausos metu D. U. nurodė, kad 2013 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė ją pakvietė į susitikimą su VSD direktoriumi G. G. ir V. K. dėl kompromituojančios informacijos prieš Lietuvą ir Lietuvos Respublikos Prezidentę (t. 6, b. l. 52-55). Teisminio nagrinėjimo metu D. U. patikslino, kad 2013 m. spalio 30 d. V. K. du kartus buvo atvykęs į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, pirmą kartą atvykęs susitiko su Lietuvos Respublikos Prezidente, antrojo tos dienos vizito metu pas Prezidentę jis nepateko, nes ji buvo užimta, todėl tarp D. U. ir V. K. jos kabinete tuomet įvyko trumpas pokalbis (t. 10, b. l. 71-79). Šias aplinkybes D. U. patvirtino ir apklausta apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro pozicija, kad išteisintosios D. U. parodymai nurodyta apimtimi skiriasi. Tačiau šie neatitikimai nepaneigia teismo išvadų, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog D. U. iš V. K. gautą informaciją perdavė J. D.-S..

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino byloje nustatytų prieštaravimų tarp D. U. ir liudytojų G. G., V. K. parodymų bei nesiėmė priemonių jiems pašalinti. Prokuroras pažymi, kad liudytojai G. G. ir V. K. nurodė, jog 2013 m. spalio 29 dienos LR Prezidentūroje vykusio susitikimo metu, kuriame be jų dar dalyvavo LR Prezidentė D. G. bei D. U., jie pateikė žodinę valstybės paslaptį sudarančią informaciją, kuri savo turiniu iš esmės atitiko 2013 m. spalio 31 d. registruotą VSD raštą, ir kad šio susitikimo metu buvo aptarta, jog VSD paruoš oficialų raštą, kuriame ši informacija bus nurodyta. Tačiau D. U. teigia, jog to susitikimo metu VSD atstovai nekalbėjo apie tai, kad jų pateikiama informacija bus pateikta raštu. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. sausio 28 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. U. paaiškino, kad 2013 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė ją pakvietė į susitikimą su VSD direktoriumi G. G. ir V. K., pirminė informacija buvo neišsami, t. y. VSD pareigūnai pasakė, kad gauta svarbi informacija apie tai, kad (duomenys neskelbtini). Buvo sutarta, kad V. K. pateiks patikslintą informaciją (t. 6, b. l. 52-55). Šias aplinkybes D. U. patvirtino ir apklausta apeliacinės instancijos teisme, kur parodė, jog 2013 m. spalio 29 d. VSD pareigūnai sakė, kad jiems reikia viską tikslinti, nes tai kito padalinio surinkta informacija, dėl to tik aptakiai pasakė apie grėsmes, kurios gali kilti, išvardijo politikus, žurnalistus, per kuriuos ta informacija gali būti skleidžiama, o visą kitą jie turėjo patikslinti. Tai, kad D. U. duodama parodymus nekonkretizavo, kokia forma VSD pareigūnų pateikta informacija bus patikslinta, t. y. žodžiu ar VSD pareigūnams paruošiant oficialų raštą, negali būti laikoma esminiu prieštaravimu tarp jos ir liudytojų G. G., V. K. parodymų.

Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad esminis prieštaravimas tarp liudytojo V. K. ir išteisintosios D. U. parodymų yra nurodant VSD rašto juodraštinio egzemplioriaus pateikimo 2013 m. spalio 30 d. antro V. K. atvykimo į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą metu aplinkybes. D. U. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad V. K. jokio VSD rašto juodraštinio egzemplioriaus jai nepaliko, o ji, išvykus V. K., ant stalo krašto pastebėjo paliktus popieriaus lapus, kurie neturėjo jokių slaptumo žymų, ir kuriuose buvo informacija apie „Klaipėdos naftą“, kuriuos ji sunaikino po telefoninio pokalbio su V. K.. Tuo tarpu V. K. nurodė priešingai, t. y., kad 2013 m. spalio 30 d. antro atvykimo į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą metu jis D. U. įteikė juodraštinį slapto VSD rašto (pažymos) egzempliorių su slaptumo žyma „Slaptai“, kurį ji porą minučių skaitė, o ant stalo galėjo palikti nereikšmingų užrašų lapus. V. K. nurodė, kad jis sakė D. U., jog pažyma iki galo nėra įforminta pagal raštvedybą, t. y. ji buvo nepasirašyta ir neregistruota, kad ji oficialiai bus išleista tik rytojaus dieną, ir kad paliekamą pažymos variantą reikia sunaikinti. Pažymėtina, kad V. K. parodymai šioje dalyje nėra nuoseklūs, nes jis dokumentų, susijusių su „Klaipėdos nafta“, palikimo pas D. U. kabinete aplinkybes nurodė tik akistatos su D. U. metu, šių aplinkybių jis nenurodė apklausos metu. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, V. K. neprisiminė, kad būtų konkrečiai į rankas įteikęs D. U. minimos pažymos juodraštinį variantą. Atkreiptinas dėmesys, kad V. K. apklaustas apeliacinės instancijos teismo metu patvirtino, kad antrą kartą vykdamas Lietuvos Respublikos Prezidentūrą jis nepasiėmė slaptiems dokumentams skirto registracijos žurnalo, pasirašytinai minėto VSD rašto (pažymos) neįteikė, todėl byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių V. K. nurodomas aplinkybes apie šios pažymos įteikimą D. U.. Prokuroras skunde nepagrįstai nurodo, kad V. K. parodymus dėl įvykių pateikiant slaptos VSD informacijos juodraštinius rašytinius variantus patvirtina liudytojai A. G., R. E., K. Č., R. P., vaizdo įrašai, telekomunikacinių įvykių išklotinės ir kita dokumentinė medžiaga. Pažymėtina, kad šie VSD pareigūnai minėtame 2013 m. spalio 30 d. V. K. susitikime su D. U. nedalyvavo, todėl negali nurodyti, ar minėtas VSD rašto (pažymos) buvo perduotas D. U.. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą (t. 3, b. l. 159-162), matyti, kaip D. U. sekretoriato patalpose ant vieno darbo stalo padeda pluoštą dokumentų, juos rūšiuoja, po ko iš vieno dokumentų pluošto paima popieriaus lapą ir rankų judesiais lenkia A4 formato lapo viršutinę arba apatinę kraštinę. Po to tą lapą padeda ant stalo ir paėmusi kitą lapą pakartoja tuos pačius veiksmus kelis kartus, lapus su lenktais kraštais sudeda į vieną pluoštelį, Sekretoriato darbuotoja paima tuos dokumentus ir kopijavimo aparate padaro jų kopijas. Taigi, iš vaizdo įrašo matyti tik tos aplinkybės, jog D. U. ranka lenkė kažkokio dokumento kraštines, paties dokumento turinio, galimo dokumento rašto autoriaus (galimos institucijos pavadinimo), nesimato, paties dokumento (-ų) teksto taip pat nesimato. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 55-56) ir pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu apklausta minėtas kopijas dariusi LR Prezidentūros darbuotoja I. B. negalėjo nurodyti, koks buvo tų dokumentų, kurių kopijas jį darė kopijavimo aparate, turinys, neatsiminė, ar ant dokumentų buvo kažkokie rekvizitai, nematė ant šių dokumentų jokios ypatingos žymos. Taigi negalima neginčytinai teigti, kad buvo kopijuojama VSD pažyma, o ne koks nors kitas dokumentas.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas pripažindamas, jog bylai yra reikšmingi liudytojų J. D. S. ir V. B. parodymai, juos vertino nepakankamai atidžiai. Prokuroras mano, kad šių liudytojų parodymai vertintini kritiškai, kadangi jie prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad UAB “B” (duomenys pakeisti) publikacijoje informacija išdėstyta tokiu pačiu eiliškumu kaip ir VSD rašte, o kai kurie sakiniai yra identiški, kas yra tiesiog neįmanoma nemačius originalo, todėl 2013 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėmis pradėta viešinti informacija, savo turiniu patvirtina tai, kad ją paviešinęs žurnalistas neabejotinai matė VSD raštą ar jo projektą. Iš bylos medžiagos matyti, kad VSD 2013 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. (75)-18-2870, „Dėl informacijos įvertinimo“ nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 15). J. D. – S. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad “B” (duomenys pakeisti) terminale paskelbto straipsnio „VSD: Rusija rengia dar vieną ataką prieš Lietuvą“ autorė yra ji, straipsnį redagavo jos kolega V. B.. Liudytojos teigimu, minėtą straipsnį pradėjo rašyti apie 30-45 minučių iki jo išleidimo, gavusi informaciją. Informaciją ji gavo asmeniškai, tačiau kokiu būdu ir kas buvo informacijos šaltinis, nurodyti atsisakė. Liudytoja pažymėjo, jog ji nėra gavusi ir mačiusi VSD dokumento, kuriame išdėstyta informacija sudaro valstybės paslaptį. Liudytoja pažymėjo, jog jos turimos informacijos šaltinis buvo ne vienas. Liudytojos J. D. – S. teigimu straipsnyje nurodytas sakinys „...VSD pateiktoje informacijoje, kurią matė „B“ (duomenys pakeisti), nurodoma...“ yra žodis „matė“, kuris nereiškia, jog asmuo vizualiai matė tam tikrą dokumentą, tai yra posakis, kuris vartotojui gali būti pateikiamas ir kitomis formomis. Liudytojas V. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog 2013-10-31, apie 11.00 val., J. D. – S. parašytą straipsnį pamatė “B” (duomenys pakeisti) redakcinėje sistemoje. Liudytojas šį straipsnį redagavo, buvo pasiūlyta kiek pakeisti straipsnio stilių bei ištaisė gramatines klaidas. Visus pataisymus atliko pačioje redakcinėje sistemoje. Tekstą per redakcinę sistemą išpublikavo ir po kelių minučių šį straipsnį buvo galima matyti “B” (duomenys pakeisti) terminale. V. B. teigimu, “B” (duomenys pakeisti) straipsnyje paminėtas žodis „matė“ reiškia, jog informacija buvo žinoma, tai kūrybinis sprendimas, tokia sąvoka naudojama ir užsienio spaudoje. Taigi baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kokia tiksliai informacija UAB “B” (duomenys pakeisti) žurnalistei J. D. – S. buvo pateikta rengiant straipsnį „VSD: Rusija rengia dar vieną ataką prieš Lietuvą“, kas šią informaciją perdavė, kadangi žurnalistė atsisakė nurodyti šios informacijos šaltinį, tik nurodė, kad šaltinis buvo ne vienas. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, kad minėtą informaciją žurnalistei perdavė būtent D. U.. Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad J. D. – S. ikiteisminio tyrimo metu apklausiama liudytoja paklausta apie savo tarpusavio santykius su D. U., atsisakė apie tai kalbėti, nurodydama, jog tai daro vadovaudamasi savo teise neatskleisti šaltinio. Nors prokuroras nurodo, jog tokia J. D. S. pozicija iš esmės patvirtina tai, kad jos informacijos šaltinis buvo kaltinamoji D. U., tačiau tai gali būti vertinama tik kaip prielaida, kadangi byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas dėl byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų, nurodydamas, kad netyrė byloje esančių telefoninių pokalbių ir jų neišklausė teisminio proceso metu, tačiau padarydamas išvadą, jog, kaip matyti iš pokalbių išklotinių, patys pokalbiai abstraktūs, frazės nekonkrečios, tiesiogiai apie valstybės paslapties atskleidimą nėra kalbama. Pasak apelianto, kiti ikiteisminio tyrimo metu uždokumentuoti turintys reikšmės bylai telefoniniai pokalbiai taip pat patvirtina byloje nustatytas aplinkybes dėl valstybės paslapties atskleidimo, todėl turi būti ištirti ir įvertinti norint priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ne visi su įrodinėtomis byloje aplinkybėmis susiję duomenys gali būti laikomi įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais gali būti laikomi tik leistinumo reikalavimus atitinkanti informacija, t. y. tik įstatymo numatytais atvejais, taikant teisėtus būdus gauti duomenys, kurių patikimumą galima patikrinti remiantis baudžiamojo proceso kodekso priemonėmis. BPK 154 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės - elektroninių ryšių (telekomunikacijų) tinklais perduodamos informacijos kontrolė – gali būti taikoma ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (BPK 154 str. 1 d.). Neatidėliotinais atvejais elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija gali būti kontroliuojama bei įrašai daromi ir prokuroro nutarimu. Šiuo atveju per tris dienas nuo tokių veiksmų pradžios turi būti gautas ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimis panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 2 d. nutartis dėl J. Sk., J. D. S., V. B. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, klausymosi, jų įrašų darymo, kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo nuo 2013-10-31 iki 2013-11-30 teisėtumo patvirtinimo bei priimti nauji sprendimai - nepatvirtinti LR Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko pritaikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumo dėl J. Sk., J. D. S., V. B. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais laikotarpiu nuo 2013-10-31 iki 2013-11-30 (t. 8, b. 1. 23-27, 41-45, 82-86). Taigi šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu gauti duomenys neatitinka leistinumo reikalavimų. Nepripažinus šių duomenų leistinais įrodymais, šie duomenys pagrįstai nebuvo tirti teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys neatitinka leistinumo reikalavimų ir nebuvo išnagrinėti teismo posėdyje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pateikti šių duomenų vertinimo.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas įrodymų leistinumo klausimą nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartimis. Prokuroras pažymi, kad 2003 metais įsigaliojus naujam BPK Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 30 d. išaiškino, jog skundai dėl prokuroro nutarimų, paduoti po to, kai ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota į teismą, perduodami nagrinėjančiam bylą teismui. Būtent toks principas įtvirtintas BPK 20 straipsnio 2 dalyje ir būtent tokios pozicijos laikėsi prokuratūra, tačiau Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2014 m. liepos 17 d. ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, į tai neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo motyvų, atkreipia dėmesį, kad skundai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų ir sprendimų ikiteisminio tyrimo metu gali būti pateikiami bendra (BPK 62-65 straipsniai) arba specialia atskiro veiksmo ir sprendimo apskundimui nustatyta tvarka. Bendra tvarka taikoma visada, išskyrus atvejus, kai BPK tam tikro veiksmo ar sprendimo skundimui nustato atskirą tvarką. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, patvirtinančios procesinės prievartos taikymo teisėtumą, skundžiamos specialia BPK X dalyje nustatyta tvarka (BPK 160 ¹ straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijos ar išaiškinimai nėra teisės šaltinis. Taigi nagrinėjamu atveju nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas nėra nei aktualus, nei privalomas teismui. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimis yra išspręstas taikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumo klausimas, teismas neturi pagrindo kvestionuoti minėtų nutarčių ir dėl jų vertinimo nepasisako.

Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino informacijos šaltinio atskleidimo svarbos teisinei valstybei, demokratinei visuomenei, teisingumo vykdymui ir įgyvendinimui, teismas visiškai nevertino, kokie objektai buvo pažeisti atskleidus valstybės paslaptį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiuo konkrečiu atveju D. U. veiksmai buvo didesnio pavojingumo, kadangi ji valstybės paslaptį perdavė žurnalistei suprasdama, kad pastaroji ją paviešins neapibrėžtam asmenų ratui. Prokuroras nurodo, kad D. U., kaip valstybės tarnautoja, atsižvelgiant į jos užimamas pareigas, padarė didelę žalą Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai ir valstybei, kadangi, privalėdama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų su jos teisiniu statusu ir atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų, privalėdama užtikrinti valstybės paslapties išsaugojimą, padarė tyčinius aiškiai neteisėtus veiksmus imdamasi aktyvių veiksmų ir atskleisdama jai patikėtą valstybės paslaptį asmeniui, neturėjusiam teises su ja susipažinti. Tokiais savo neteisėtais veiksmais D. U. sukėlė grėsmes atskleisti VSD žvalgybos metodus ir šaltinius taip sukeliant pavojų jų sveikatai ir gyvybei, o taip pat sukėlė abejones dėl LR Prezidento institucijos patikimumo, bei pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. BPK 80 straipsnio 5 punktas nustato, kad viešosios informacijos rengėjai, platintojai, šių subjektų savininkai, žurnalistai negali būti apklausiami kaip liudytojai dėl to, kas pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą sudaro informacijos šaltinio paslaptį, išskyrus atvejus, kai šie asmenys patys sutinka duoti parodymus arba kai yra priimtas teismo sprendimas, kad būtina atskleisti informacijos šaltinio paslaptį dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.

Sprendimo atskleisti informacijos šaltinio paslaptį priėmimas reglamentuojamas BPK 80¹ straipsnyje, kuriame nustatyta, kad dėl būtinybės atskleisti informacijos šaltinio paslaptį ikiteisminio tyrimo metu pagal prokuroro gautą prašymą priimdamas nutartį nusprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas, o perdavus bylą į teismą – bylą nagrinėjantis teismas.

Vertinant prokuroro prašymą įpareigoti liudytoją J. D. S. atskleisti jos informacijos šaltinį, pažymėtina, kad įslaptintos informacijos atskleidimas gali būti susijęs su saviraiškos laisvės įgyvendinimu. Tokiu atveju kyla konfliktas tarp asmens teisės į saviraiškos laisvę iš vienos pusės ir poreikio išlaikyti tam tikrą informaciją paslaptyje bei teisinių gėrių, kuriuos siekiama apsaugoti įslaptinant informaciją – iš kitos. Vienas iš Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisėtų saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo tikslų – kelio užkirtimas įslaptintos informacijos atskleidimui, be to, kartu gali būti siekiama ir kitų šioje normoje nurodytų tikslų, pavyzdžiui, valstybės saugumo, visuomenės apsaugos, kt. Taigi saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas įslaptintos informacijos atskleidimo atžvilgiu galimas, tačiau jis, kaip ir bet koks saviraiškos laisvės apribojimas, turi atitikti Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus principus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad žurnalistų šaltinių apsauga yra viena pagrindinių spaudos laisvės sąlygų. Tai pripažįstama įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose, įskaitant Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (2000) 7 „Dėl žurnalistų teisės neatskleisti savo informacijos šaltinių“. Nesant tokios apsaugos, šaltiniai gali būti atgrasyti nuo pagalbos spaudai informuojant visuomenę viešojo intereso klausimais ( žr. Barthold v. Germany, judgment of 25 March 1985, Series A no. 90, p. 26, § 58; Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 27, § 44; Thorgeir Thorgeirson v. Iceland, judgment of 25 June 1992, Series A no. 239, p. 27, § 63). Atsižvelgiant į žurnalistų šaltinių apsaugos svarbą spaudos laisvei demokratinėje visuomenėje ir potencialų įsakymo juos atskleisti atgrasų poveikį šios laisvės įgyvendinimui, tokia priemonė negali būti suderinama su Konvencijos 10 straipsniu, jeigu jos nepateisina svarbesnis viešasis interesas (žr. Goodwin v. the United Kingdom, judgment of 27 March 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996 II, p. 500, § 39; mutatis mutandis naujesnį sprendimą Roemen and Schmit v. Luxembourg, no. 51772/99, § 46, ECHR 2003-IV).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nekvestionuoja būtinybės tam tikromis aplinkybėmis taikyti BPK 80 straipsnio 5 punkto nuostatas, įpareigojant atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, tačiau šių nuostatų taikymas turi būti pateisinamas, kaip jau minėta, reikšmingais ir pakankamais motyvais, kad teisėtas interesas atskleisti šaltinį aiškiai nusveria visuomenės interesą užtikrinti veiksmingą šaltinio konfidencialumo apsaugą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad įslaptinta informacija iš esmės negali būti per se pašalinama iš viešosios diskusijos sferos. Svarbūs tokios diskusijos dalyviai yra žurnalistai. Teismas yra nurodęs, kad kai valstybės veikla ir sprendimai išvengia demokratinės ar teisminės kontrolės dėl informacijos įslaptinimo, spaudos laisvė pasirodo esanti net dar svarbesnė (žr. Goodwin v. the United Kingdom, judgment of 27 March 1996, Reports 1996-II, p. 500, § 39). Tai patvirtina Europos Tarybos rėmuose priimtas principas, pagal kurį dokumentų paskelbimas yra taisyklė, o jų įslaptinimas – išimtis (žr. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2001 m. birželio 12 d. rezoliuciją Res (2001) 6 „Dėl teisės susipažinti su Europos Tarybos dokumentais“ ir Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją 1551 (2007) „Dėl teisingo bylos nagrinėjimo problemų baudžiamosiose bylose dėl šnipinėjimo ar valstybės paslapčių atskleidimo“).

Prokuroras nurodo, kad informacijos atskleidimas sukėlė grėsmes atskleisti VSD žvalgybos metodus ir šaltinius, taip sukeliant pavojų jų sveikatai ir gyvybei, o taip pat sukėlė abejones dėl LR Prezidento institucijos patikimumo. Prokuroras pažymi, kad susiklosčiusi situacija atskleidžia egzistuojančią grėsmę visuomenės interesams, teisingumo įgyvendinimui, dėl to liudytoja J. D. S. privalo būti įpareigota atskleisti jos informacijos šaltinį. Pasak apelianto, šioje byloje būtent viešojo intereso svarba ir siekis įgyvendinti teisingumą turi būti suvokiami kaip prioritetiniai kriterijai prieš žurnalisto informacijos šaltinio paslapties neatskleidimą. Padaryta nusikalstama veika buvo nukreipta prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, o šie objektai įstatymų leidėjo yra suvokiami kaip vieni reikšmingiausių. Vertinant šiuos prokuroro nurodytus motyvus, pažymėtina, kad prokuroras apsiribojo pakankamai abstrakčiomis formuluotėmis, tačiau šių savo išvadų visiškai nepagrindė. Nagrinėjamu atveju UAB “B” (duomenys pakeisti) ir įvairiose žiniasklaidos internetinėse svetainėse išplatinus pranešimus apie Rusijos Federacijos informacines atakas prieš Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, jokių neigiamų pasekmių nacionaliniam saugumui, valstybės ar visuomenės interesams nebuvo nustatyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad informacijos atskleidimas sukėlė riziką VSD darbuotojams bei agentams. Vertinant išplatintus informacijos turinį, pažymėtina, kad apie keliamą Rusijos Federacijos grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui bei bandymus paveikti Lietuvos vidaus politikos procesus VSD pateikė savo 2012 metų veiklos ataskaitoje visuomenei. Ataskaitoje pažymėta, kad 2013 metais Rusijos žvalgybos tarnybų veikla prieš Lietuvą išliko aktyvi ir tai lėmė ne tik ilgalaikiai Rusijos politiniai ir ekonominiai tikslai, bet ir Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Taigi vertinant išplatintą „B“ (duomenys pakeisti) pranešimą šių aplinkybių kontekste, jis neabejotinai buvo aktualus ir atitiko visuomenės interesą būti informuotai apie kitos valstybės planuojamus veiksmus, siekiant diskredituoti aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus viešoje erdvėje bei sukelti įtampą Lietuvos vidaus bei užsienio politikoje. Dėl interesų, kuriuos siekiama apsaugoti įslaptinant informaciją, pobūdžio bei svarbos pažymėtina, kad formalus informacijos įslaptinimas dar nepateisina saviraiškos laisvės įgyvendinimo dėl šios informacijos apribojimo (pvz., Editions Plon v. France, no. 58148/00, § 44, third sub-paragraph, ECHR 2004-IV). Bladet Tromsø and Stensaas v.Norway, no.21980/93, § 64; 65; Jersild v. Denmark, judgment of 23 September 1994, Series A no. 298, p. 25, § 35). Taigi šaltinį identifikuojančios informacijos atskleidimo būtinybės nepagrindžius įtikinamais argumentais, kad informacijos šaltinio neatskleidimas gali sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jos atskleidimas, nėra pagrindo pripažinti, kad interesas atskleisti šaltinio tapatybę yra pakankamas, jog nusvertų žurnalistų šaltinių apsaugos svarbą spaudos laisvės kontekste.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl poėmio iš liudytojos J. Sk. metu paimtų objektų apžiūros, padarydamas išvadą, kad įrodymų tyrimas iš esmės jau baigtas, o prokuroras nenurodė, kokios reikšmingos aplinkybės bus ištirtos ir kokį ryšį tai turi su nagrinėjama byla, kadangi įrodymų tyrimas dar nebuvo baigtas ir pats teismas įpareigojo prokurorą pateikti papildomus įrodymus. Be to, prokuroras pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje buvo nurodyta, kokius duomenis siekiama surasti poėmio metu, o neatlikus objektų apžiūros nėra galimybės nustatyti, ar juose yra duomenų turinčių reikšmės bylai, ar ne.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi buvo leista daryti J. Sk. turimo nešiojamo kompiuterio ir ryšio priemonių poėmį, siekiant surasti duomenis apie Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento paruoštą ir 2013 m. spalio 31 d. ryte Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai pateiktą slaptą raštą, kuriame nurodyta informacija apie Rusijos rengiamas dezinformacines atakas prieš Lietuvą ir šalies vadovus, per UAB “B” (duomenys pakeisti) darbuotojus 2013 m. spalio 31 d. nuo 12 val. 19 min. buvo pradėta viešinti žiniasklaidos internetinėse svetainėse, ir kitus duomenis, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti (t. 4, b. l. 199-200). 2013 m. lapkričio 7 d. poėmio metu iš J. Sk. paimti: USB atmintinė, nešiojamas kompiuteris „Fujitsu Lifebook UH552“ serijinis numeris (duomenys neskelbtini) su maitinimo bloku, mobilaus ryšio telefonas „SAMSUNG“ IMEI (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), mobilaus ryšio telefonas „NOKIA C3“ IMEI (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 201). 2013 m. lapkričio 7 d. apžiūros protokolas patvirtina, kad buvo apžiūrėti mobilaus ryšio telefonai „SAMSUNG“ ir „NOKIA C3“. Protokole nurodyta, kad duomenys iš apžiūrėtų telefonų nukopijuoti ir saugomi tarnybiniame kompiuteryje, esančiame kataloge pavadinimu ,,00088“, o telefonai grąžinti J. Sk. (t. 4, b. l. 202-203). 2013 m. lapkričio 8 d. apžiūros protokolas patvirtina, kad buvo apžiūrėtas nešiojamas kompiuteris ir naudojantis kompiuterinių diskų kopijavimo įrenginiu buvo padarytos dvi kietojo disko kopijos (t. 4, b. l. 206-207). Nukopijuoti duomenys iš kompiuterio kietojo disko ir telefonų, kompiuteris ir telefonai grąžinti J. Sk.. USB atmintinė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu prokuroras turėjo galimybę ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su nukopijuotais duomenimis bei įvertinti jų reikšmę nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis prokuroras privalo patikrinti bei įvertinti, kokios išvados, remiantis šiais duomenimis, gali būti grindžiamos, nes pirmiausia prokuroras yra atsakingas už tinkamai parengtos ikiteisminio tyrimo medžiagos perdavimą į teismą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžiu metu prokuroras pateikė prašymą leisti pateikti papildomus įrodymus atliekant 2013 m. lapkričio 7 d. poėmio metu iš J. Sk. paimtų objektų: USB atmintinės, kietojo disko „SAMSUNG“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra informacija iš nešiojamo kompiuterio „Fujitsu Lifebook UH552“, kompaktinės plokštelės „digidata CD-R“ Nr. 1285 51 MA 44430, kurioje yra informacija iš mobilaus ryšio telefonų „SAMSUNG“ IMEI (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), mobilaus ryšio telefonas „NOKIA C3“ IMEI (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūras. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. protokoline nutartimi prokuroro prašymas patenkintas. 2015 m. balandžio 13 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėti šie 2013 m. lapkričio 7 d. poėmio metu iš J. Sk. paimti objektai: USB atmintinė ir kompaktinė plokštelė „digidata CD-R“ Nr. 1285 51 MA 44430. Iš šio protokolo matyti, kad apžiūrėjus minėtus daiktus baudžiamajai bylai reikšmingų duomenų negauta: USB atmintinėje ura nuotraukos, neturinčios reikšmės bylai, o iš mobilaus telefono užfiksuoti asmenų kontaktai, telefonų numeriai su elektroniniais pašto adresais, kontaktai tarp J. Sk. ir J. S. nuo 2013 m. spalio 29 d. iki lapkričio 7 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimis panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 2 d. nutartis bei priimti nauji sprendimai - nepatvirtinti LR Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko pritaikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumo dėl J. Sk., J. D. S., V. B. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais laikotarpiu nuo 2013-10-31 iki 2013-11-30, t. y. šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu gauta informacija neatitinka leistinumo reikalavimų, todėl jais nesivadovaujama.

Dėl kietojo disko apžiūros, prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nėra baigta, jos apžiūra gali užtrukti priklausomai nuo duomenų kiekio, tik ją baigus galima bus pradėti paiešką pagal rastus duomenis. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. protokoline nutartimi prokuroro prašymas dėl kietojo disko apžiūros atmestas, nes nėra pateikta duomenų, kad jame yra bylos nagrinėjimui reikšmingos informacijos. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis prokuroras privalo patikrinti bei įvertinti, kokios išvados remiantis šiais duomenimis gali būti grindžiamos, nes pirmiausia prokuroras yra atsakingas už tinkamai parengtos ikiteisminio tyrimo medžiagos perdavimą į teismą. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytos kietojo disko kopijos. Taigi su šiame diske esančia informacija ikiteisminio tyrimo subjektai galėjo susipažinti bei įvertinti jau pirmoje baudžiamojo proceso stadijoje.

Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti Lietuvos Respublikos Prezidentę nurodydamas, jog tai perteklinis veiksmas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad tik Lietuvos Respublikos Prezidentė D. G., kaip viena iš pokalbių dalyvių, gali padėti pašalinti tarp kaltinamosios D. U. ir liudytojų G. G. bei V. K. atsiradusius prieštaravimus, susijusios su valstybės paslaptį sudarančios informacijos pateikimu 2013 m. spalio 29 ir 30 dienomis, kurie yra svarbūs sprendžiant D. U. kaltės klausimą. Prokuroras pažymi, kad teismo ištirtame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip LR Prezidentė D. G. susipažįsta su D. U. darytomis dokumentų kopijomis tų kopijų darymo metu, todėl LR Prezidentė šiuo atveju atitinka BPK 78 straipsnyje įtvirtintą liudytojo sąvoką, t. y. ji gali žinoti reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimo dalyką baudžiamojoje byloje apsprendžia kaltinimui reikšmingos aplinkybės, todėl duomenys įrodymais gali būti laikomi tik tuo atveju, kai yra susiję su aplinkybėmis, kurias nagrinėjamojoje byloje būtina įrodyti. Taigi rungimosi principas nėra pažeidžiamas, jei teismas netenkina prašymų tirti naujus įrodymus, jei nėra tikimybės, jog patenkinus prašymą gali būti gauti reikšmingi teisingam bylos išsprendimui duomenys ( kasacinė nutartis Nr.2K-45-507/2015). Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Prezidentė nebuvo įvykių, kurių aplinkybės yra inkriminuojamos D. U., dalyvė, t. y. 2013 m. spalio 30 d. V. K. antrą kartą atvykus į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, ji VSD pareigūno susitikime su D. U. nedalyvavo. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija pateikė duomenis, kad buvo atliktas patikrinimas dėl galimai prarastos ar neteisėtai atskleistos įslaptintos informacijos Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Šio patikrinimo metu nebuvo nustatyta faktų, kurie pagrįstų įtarimus dėl Valstybės saugumo departamento 2013 m. spalio 31 d. rašte Nr. (06)-19-980s-1411s, pažymėtame slaptumo žyma „Slaptai“, pateiktos įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo. Prezidento kanceliarija 2013 m. spalio 30 d. šiuo raštu nedisponavo. Minėtas raštas Prezidento kanceliarijoje gautas ir, vadovaujantis Įslaptintos informacijos administravimo taisyklėmis užregistruotas 2013 m. spalio 31 d. Respublikos Prezidentei šis raštas buvo perduotas 2013 m. lapkričio 4 d. (5 t., b. l. 209). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo apklausti Lietuvos Respublikos Prezidentę D. G..

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti D. U. tyrimą poligrafu. Apeliantas pažymi, kad BPK nenumato baigtinio ekspertizių ar specialistų išvadų sąrašo, ir kiekvienu atveju būtina spręsti, ar nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Pažymėtina, jog Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja: atitinkamos institucijos valstybės tarnautojus, pareigūnus ir karius, taip pat asmenis, atrinktus tarnybai šiose institucijose; valstybės tarnautojus, pareigūnus ir asmenis, atrinktus valstybės tarnybai, jeigu to prašo kitos Lietuvos Respublikos valstybės institucijos. Taigi Poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu. Be to, joks teisės aktas neįpareigoja įtariamojo ar kaltinamojo sutikti tirtis poligrafu, o BPK suteikia teisę kaltinamajam atsisakyti duoti parodymus ir šios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip patvirtinančios asmens kaltumą, nes kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę gintis ir pasirinkti tam tikrą gynybos taktiką. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo atlikti D. U. tyrimą poligrafu. Tuo pačiu pagrindu šiuos veiksmus atsisakė atlikti ir apeliacinės instancijos teismas.

Vertinat išteisinamosios gynėjo prašymą pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas 2013 m. spalio 31 d. pagal BK 125 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. buvo pradėtas neteisėtai, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pagrindai nustatyti BPK 166 straipsnio 1 dalyje. BPK 166 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 str. 1 d. 1 p.). Taip pat prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nuskalstamos veikos požymius (BPK 166 str. 1 d. 2 p.). Taigi pirmas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą yra informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką gavimas iš šalies ir antras – kai patys ikiteisminio tyrimo subjektai nustato nusikalstamos veikos požymius.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VSD direktorius 2013-10-31 pateikė Lietuvos generaliniai prokuratūrai raštą, nurodant, kad 2013-10-31 nuo 12 val. 19 min. žiniasklaidos internetinėse svetainėse: www.bns.lt, www.delfi.lt, www.diena.lt, www.ekonomika.lt pradėta viešinti informacija, kuri buvo išdėstyta VSD rašte bei sudaranti valstybės paslaptį. Atsižvelgiant į tai, mano, kad galimai buvo neteisėtai atskleista informacija, sudaranti Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį, t. y. įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 125 straipsnio 1 dalyje.

BPK 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi reaguoti kiekvieną kartą, kai gaunama informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadijoje sprendžiamas pirminis veikos kvalifikavimo klausimas, preliminariai įvertinus padarytos veikos požymius pagal baudžiamąjį kodeksą. Taigi VSD direktoriaus pateiktas motyvuotas prašymas patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo procesinės prielaidos pradėti ikiteisminį tyrimą.

Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nebuvo atlikta įstatymiškai būtina procedūra, kurios metu būtų nustatyta atskleistos informacijos slaptumo žyma, turinys bei apimtis, šiuo atveju konstatuotas valstybės paslapties statusas. Gynėjas nurodo, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 45 straipsnio 6 dalį detalizuojančiose Patikrinimo dėl galimo įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo atlikimo rekomendacijose numatytas patikrinimas nebuvo atliktas. Pasak apelianto, neatlikus tokio patikrinimo, nebuvo nustatytas tinkamas faktinis pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti ir galutinėms teismo išvadoms suformuluoti bei pagrįsti.

Įstatymo 45 straipsnio 6 dalis nustato, kad kilus įtarimams, kad yra prarasta ar neteisėtai atskleista įslaptinta informacija, paslapčių subjekto vadovo sprendimu atliekamas patikrinimas. Patikrinimo metu turi būti: 1) nustatyta ir patvirtinta prarastos ar atskleistos įslaptintos informacijos slaptumo žyma, turinys bei apimtis; 2) nustatyti asmenys, kurių veiksmai galėjo lemti įslaptintos informacijos praradimą ar atskleidimą; 3) įvardyti asmenys, kurie šia informacija disponavo ar kurie buvo su ja susipažinę; 4) nustatytos įslaptintos informacijos praradimo ar atskleidimo aplinkybės. Įstatymo 45 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu atlikus šio straipsnio 6 dalyje ar šio Įstatymo 27 straipsnyje numatytą patikrinimą paaiškėja, kad įslaptinta informacija tikrai prarasta ar neteisėtai atskleista, paslapčių subjekto vadovas nedelsdamas apie tai praneša Valstybės saugumo departamentui.

Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2008 m. lapkričio 18 d. posėdžio protokolu Nr. 56-4 patvirtintos Patikrinimo dėl galimo įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo atlikimo rekomendacijos (toliau – Rekomendacijos), kurios naudojamos atliekant patikrinimą dėl galimo įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo, kurį, kilus įtarimams, kad įslaptinta informacija galėjo būti prarasta ar neteisėtai atskleista, atlieka paslapčių subjektai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (Žin., 1999, Nr. 105-3019, 2004, Nr. 4-29, toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 6 dalimi. Rekomendacijų 3 punktas nustato, kad kilus įtarimams, kad yra prarasta ar neteisėtai atskleista Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptimi pripažinta informacija, paslapčių subjekto vadovas nedelsdamas apie tai informuoja Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą ir, jeigu kyla įtarimas, kad yra prarasta ar neteisėtai atskleista Lietuvos Respublikai užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų perduota įslaptinta informacija, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją. Rekomendacijų 4 punktas nustato, kad kilus įtarimams, kad yra prarasta ar neteisėtai atskleista įslaptinta informacija, paslapčių subjekto vadovas nedelsdamas priima sprendimą atlikti patikrinimą, kurio pagrindinis tikslas yra nustatyti, ar įslaptinta informacija tikrai prarasta ar neteisėtai atskleista, bei nustatyti įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo aplinkybes. Patikrinimo metu turi būti nustatyta, ar prarasta ar atskleista informacija tikrai sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį.

Nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, kad buvo atliktas Įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje nustatytas patikrinimas, byloje nėra pateikta. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, kad nebuvo atliktas patikrinimas, nepaneigia teisės kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes minėtų teisės aktų nuostatos yra skirtos įslaptintos informacijos apsaugos kontrolei užtikrinti, o ikiteisminio tyrimo pagrindus reglamentuoja baudžiamojo proceso kodeksas.

Gynėjas prašo pripažinti, kad 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi D. U. atžvilgiu neteisėtai leista taikyti BPK 154 str. 1 d. numatytą procesinės prievartos priemonę. Nurodo, kad teismas nepasisakė dėl D. U. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu naudotos procesinės prievartos - telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo. Apeliantas nurodo, kad 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi šioje byloje buvo leista vykdyti D. U. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir jos fiksavimą. Pasak gynėjo, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas tik dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 296 str. ar 297 str., t y. dėl baudžiamojo nusižengimo arba dėl nesunkaus nusikaltimo, ši procesinės prievartos rūšis negalėjo būti taikoma, kadangi konkretūs straipsniai nėra įtraukti į sąrašą, numatytą BPK 154 str. 1 d. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į šių procesinių prievartos priemonių neproporcingumą: jos pradėtos taikyti iš karto pradėjus tyrimą, realiai tai buvo pirmieji veiksmai, atlikti pradėjus ikiteisminį tyrimą, taigi akivaizdu, kad nebuvo pasverta, ar kitomis, mažiau teises varžančiomis priemonėmis, negalima pasiekti ikiteisminio tyrimo tikslų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą priimti nutartį leisti klausytis nuo 2013-11-04 iki 2013-11-30 telefoninių pokalbių, perduodamų D. U. naudojamais telefonų abonentais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti. Prašymą motyvuojant, kad klausantis telefoninių pokalbių ir kontroliuojant jų elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją bei darant jų įrašus galima gauti duomenų apie BK 125 straipsnio 1 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus (2 t., b. l. 166-167). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-04 nutartimi leido nuo 2013-11-04 iki 2013-11-30 klausytis asmenų telefoninių pokalbių, perduodamų D. U. naudojamais telefonų abonentais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti (2 t., b. l. 168-170).

Vertinant apelianto argumentus, kad teismas nepasisakė dėl D. U. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu naudotos procesinės prievartos teisėtumo, pažymėtina, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisme, esmė, teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nagrinėjantis bylą teismas paprastai netikrina ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ar atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, pagrįstumo, t. y. ar teisėjui buvo pateikti ir kokie buvo pateikti duomenys, sudarę pagrindą priimti atitinkamą nutartį. Sprendžiant, ar tokiais veiksmais gauti duomenys laikytini įrodymais, paprastai tikrinamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties teisėtumas, t. y. ar priimant nutartį buvo laikomasi BPK nustatytos tvarkos, taip pat veiksmo atlikimo teisėtumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194/2013). Nagrinėjamu atveju teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį, išvados nebuvo grindžiamos duomenimis, gautais taikant minėtą procesinį priemonę. Taigi nebuvo pagrindo vertinti taikytos procesinės prievartos priemonės teisėtumo. Kita vertus, išteisintasis, jo gynėjas turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio tiek, kiek jis yra susijęs su išteisinimo motyvais ir pagrindu (BPK 312 straipsnio 2 dalis). Taigi gynėjo reikalavimas pripažinti, kad 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi D. U. atžvilgiu neteisėtai leista taikyti BPK 154 str. 1 d. numatytą procesinės prievartos priemonę negali būti apeliacinio skundo dalykas ir yra už apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant apeliacinę bylą ribų.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepateikė motyvų ir dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėties požymių konkrečioje situacijoje nebuvimo. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtino, jog informacija, kurią 2013 m. spalio 31 d. išplatino naujienų agentūra UAB “B” (duomenys pakeisti) spaudos pranešimo apie galimas Rusijos atakas metu, nepadarė didelės žalos (nei turtinės, nei neturtinės) valstybei ar kuriai nors institucijai.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytos veikos padarymą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį. Tai reiškia, kad ne bet koks teisės aktų reikalavimų neatitinkantis valstybės tarnautojo elgesys turi būti pripažįstamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžiama, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nusikalstamos veikos trukmę, kaltinamojo einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jei ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, kai sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks konstitucinių teisių pažeidimas, valstybės institucijos autoriteto sumenkinimas ar kiti iš esmės žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013, 2K-P-1/2014). Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį suformuluotame kaltinime nurodyta, kad D. U., atskleisdama valstybės paslaptį, kurią sužinojo dėl savo darbo, asmeniui, neturėjusiam teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija, pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktus, kuriuose numatytos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos neatskleisti, neprarasti ir neperduoti patikėtos arba sužinotos įslaptintos informacijos pašaliniams asmenims; patikėtą ar tarnybos metu sužinotą įslaptintą informaciją saugoti visą tokios informacijos įslaptinimo terminą, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdama pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipydama tarnybos veiklos esmę ir turinį bei menkindama valstybės institucijos - Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos - autoritetą, griaudama pasitikėjimą šia institucija piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė. Taigi neturtinio pobūdžio žalos padariniai šiuo atveju yra išvestiniai iš BK 125 straipsnio 1 dalyje padarytos veikos pavojingumo. Tačiau ne bet kokie neteisėti veiksmai ar nusikalstamos veikos padarymas gali sukelti didelės žalos padarinius pagal BK 228 straipsnį. Nagrinėjamu atveju didelės žalos pobūdis nebuvo atskleistas. Minėta, kad nusikalstama veika, numatyta šiame straipsnyje, nebuvo padaryta, nes nėra nustatytas BK 125 str. 1 d. nusikalstamos veikos dalykas. Kita vertus, BK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, o tarnybos paslapties atskleidimas (BK 297 straipsnio 1 dalis) - baudžiamajam nusižengimui (BK 11 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnis). Taigi nėra pagrindo pripažinti, jog inkriminuota veika, kuri pagal pavojingumą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, ar BK 297 straipsnyje numatyta veika (baudžiamasis nusižengimas) galėjo sukelti daug sunkesnius padarinius, kvalifikuojančius veiką pagal BK 228 straipsnį, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog 2013-10-31 išplatinus naujienų agentūrai UAB “B” (duomenys pakeisti) pranešimą apie galimas Rusijos atakas prieš Lietuvą, buvo padaryta didelė žala valstybei ar kuriai nors kitai institucijai. Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad nebuvo padaryta veika, numatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje.

Išteisintosios D. U. gynėjas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendį, pripažįstant, kad BK 125 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nebuvo padarytos. Apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtino, jog nebuvo atskleista informacija, turinti valstybės tarnybos paslapties statusą, taigi pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad nusikalstama veika, uždrausta BK 125 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padaryta ne tik D. U., tačiau ir bet kurio kito asmens. Teismas taip pat turėjo pateikti argumentuotą išaiškinimą dėl to, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nusikalstama veika taip pat nebuvo padaryta.

Pažymėtina, kad išteisinamasis nuosprendis priimamas dviem atvejais: 1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2) jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmuoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo daromas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Antruoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, kai konstatuoja, kad nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo. Kaltinamojo išteisinimas visais nurodytais pagrindais turi vienodą teisinę galią: kaltinamasis pripažįstamas nekaltu. Tačiau savo turiniu išteisinimo pagrindai skiriasi vienas nuo kito, todėl jie turi būti tiksliai ir aiškiai nurodyti nuosprendyje.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-01-12 nuosprendžiu D. U. iš kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 125 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 1 dalyje išteisino jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą, matyti, jog jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę byloje nėra, to nepatvirtina nei atskiri įrodymai, nei visų jų visuma. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. U. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad D. U. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, savo išvadas motyvavo kitu pagrindu, t. y. kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę. Minėta, kad turiniu išteisinimo pagrindai skiriasi vienas nuo kito, todėl jie turi būti tiksliai ir aiškiai nurodyti nuosprendyje bei neprieštarauti nurodytiems motyvams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamoji negalėjo padaryti veikų, kurių padarymu ji buvo kaltinama, nes nusikalstamos veikos, numatytos BK 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padarytos. Atsižvelgiant į tai, šalinami iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nurodyti motyvai, „Išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą, matyti, jog jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę byloje nėra, to nepatvirtina nei atskiri įrodymai, nei visų jų visuma“.

Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas taip pat turi tiksliai nurodyti išteisinimo pagrindą. BPK 303 straipsnio 5 dalis nustato, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 p.); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (2 p.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad D. U. iš kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, išteisinti jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Atsižvelgiant į tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas išteisinimo pagrindas nėra tikslus, patikslinama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl išteisinimo pagrindo, nurodant, kad D. U. pagal BK 125 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nusprendė daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei kitus daiktus, t. y. kratos, poėmio, apžiūrų, daiktų ir dokumentų pateikimo metu paimtus objektus bei priedus prie protokolų, kurie saugomi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje. BPK 94 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad laikmenos su informacija, gauta šio Kodekso 160 straipsnyje nustatyta tvarka atliekant slaptą sekimą, grąžinamos jų lydimuosius dokumentus surašiusioms ikiteisminio tyrimo įstaigoms be jų prašymo. Atsižvelgiant į tai, priedas prie 2013-11-06 slapto sekimo protokolo - kompaktinis diskas Nr. 18-06-45 perduotinas Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai. Atsižvelgiant į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog visi kiti daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, Generalinės prokuratūros 2014-09-23 raštu Nr. SD-193S buvo perduoti bylą nagrinėjančiam teismui, todėl po nuosprendžio įsiteisėjimo turi būti palikti saugoti prie bylos Vilniaus miesto apylinkės teisme. Atsižvelgiant į tai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas BPK 326 str. 1 d. 3 p. ir 328 str. 4 p. pagrindu: priedą prie 2013-11-04, 2013-11-14 daiktų ir dokumentų pateikimo protokolų – kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2014-01-29 ir 2014-01-29, 2014-03-07, 2014-03-10, 2014-03-12 ir 2014-03-14 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų - kompaktinį diską Nr. 18-06-29; priedą prie 2013-11-07 kratos ir apžiūros bei 2013-11-11 apžiūrų protokolų - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-11 apžiūros protokolo - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-07 kratos, apžiūros protokolų - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-04 apžiūros protokolo - ­kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2014-03-10 apžiūros protokolo - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-08 reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo - du kompaktinius diskus „MAXELL DVD-R“ Nr. 1, Nr. 2; priedą prie 2013-11-14 akistatos protokolo - kompaktinį diską Nr. CD-2-044-13; priedą prie 2014-03-19 rašto Nr. 22-14-79 - kompaktinį diską Nr. CD-2-043-14; priedą prie 2014-03-19 rašto Nr. 22-14-80 - kompaktinį diską Nr. CD-2- 044-14; priedą prie 2013-11-11 kompiuterio apžiūros protokolo - kietąjį diską „HITACHI“ Nr. HV3BKDTH, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024303; 2013-11-07 kratos metu paimtą užrašų knygutę; 2013-11-04 apžiūros metu paimtas dokumentų kopijas, 10 lapų; priedą prie 2013-11-11 apžiūros protokolo - kietąjį diską „SAMSUNG“ Nr. S246J9AZA05737, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024296; priedą prie 2013-11-08 apžiūros protokolo - kietąjį diską „SAMSUNG“, Nr. S246JDWSA53631, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024369; 2013-11-07 poėmio metu paimtą USB atmintinę, supakuotą popieriniame voke; priedą prie 2013-12-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo - tris kietuosius diskus: HITACHI S/N: HV3AGA3H, HITACHI S/N: HV3AGGBH, Seagate Barracuda S/N: S1D419ZK - palikti saugoti prie bylos; priedą prie 2013-11-06 slapto sekimo protokolo - kompaktinį diską Nr. 18-06-45 perduoti Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo išteisintosios D. U. gynėjas advokatas Giedrius Danėlius pažymi, kad BPK 105 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, D. U. turi teisę į baudžiamojo proceso metu patirtų išlaidų atlyginimą.

Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką. BPK 105 str. 5 d. numatyta, kad, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintosios D. U. turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju D. U. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, jos turėtos išlaidos advokato teisinėms paslaugoms atlyginti yra pripažįstamos proceso išlaidomis BPK 105 str. 5 d. pagrindu ir apmokamos iš valstybės lėšų. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios išlaidos sudaro 579,71 Eur (t. 12, b. l. 72-73).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko ir išteisintosios D. U. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko ir išteisintosios D. U. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl išteisinimo pagrindo, nurodant, kad D. U. pagal BK 125 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendį:

1) pašalinti iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies motyvus „Išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą, matyti, jog jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę byloje nėra, to nepatvirtina nei atskiri įrodymai, nei visų jų visuma“.

2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bei kitus daiktus, t. y. kratos, poėmio, apžiūrų, daiktų ir dokumentų pateikimo metu paimtus objektus bei priedus prie protokolų, kurie saugomi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje. Priedą prie 2013-11-04, 2013-11-14 daiktų ir dokumentų pateikimo protokolų – kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2014-01-29 ir 2014-01-29, 2014-03-07, 2014-03-10, 2014-03-12 ir 2014-03-14 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų - kompaktinį diską Nr. 18-06-29; priedą prie 2013-11-07 kratos ir apžiūros bei 2013-11-11 apžiūrų protokolų - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-11 apžiūros protokolo - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-07 kratos, apžiūros protokolų - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-04 apžiūros protokolo - ­kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2014-03-10 apžiūros protokolo - kompaktinį diską „digidata CD-R“; priedą prie 2013-11-08 reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo - du kompaktinius diskus „MAXELL DVD-R“ Nr. 1, Nr. 2; priedą prie 2013-11-14 akistatos protokolo - kompaktinį diską Nr. CD-2-044-13; priedą prie 2014-03-19 rašto Nr. 22-14-79 - kompaktinį diską Nr. CD-2-043-14; priedą prie 2014-03-19 rašto Nr. 22-14-80 - kompaktinį diską Nr. CD-2- 044-14; priedą prie 2013-11-11 kompiuterio apžiūros protokolo - kietąjį diską „HITACHI“ Nr. HV3BKDTH, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024303; 2013-11-07 kratos metu paimtą užrašų knygutę; 2013-11-04 apžiūros metu paimtas dokumentų kopijas, 10 lapų; priedą prie 2013-11-11 apžiūros protokolo - kietąjį diską „SAMSUNG“ Nr. S246J9AZA05737, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024296; priedą prie 2013-11-08 apžiūros protokolo - kietąjį diską „SAMSUNG“, Nr. S246JDWSA53631, supakuotą plastikiniame pakete Nr. HB 1024369; 2013- 11-07 poėmio metu paimtą USB atmintinę, supakuotą popieriniame voke; priedą prie 2013-12-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo - tris kietuosius diskus: HITACHI S/N: HV3AGA3H, HITACHI S/N: HV3AGGBH, Seagate Barracuda S/N: S1D419ZK - palikti saugoti prie bylos.

Priedą prie 2013-11-06 slapto sekimo protokolo - kompaktinį diską Nr. 18-06-45 perduoti Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai.

Priteisti D. U. 579,71 Eur iš valstybės lėšų advokato teisinėms paslaugoms atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.