- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-23
- Bylos Nr.
- 1S-209-768/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. M. (toliau – Pareiškėja) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutarties, kuria buvo atmestas Pareiškėjos skundas dėl aukštesniojo prokuroro 2017 m. birželio 8 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti prokurorės 2017 m. gegužės 8 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyboje 2016 m. balandžio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2016 m. balandžio 14 d., 10.02 val., (duomenys neskelbtini) nereguliuojamoje gatvių sankryžoje, D. V. vairuodamas krovinį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 157 punkto reikalavimus – iš (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę pusę į (duomenys neskelbtini), nedavė kelio iš priekio (duomenys neskelbtini) gatve važiavusiam motociklui (duomenys neskelbtini) valst Nr., (duomenys neskelbtini), kurį vairavo D. T. ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu žuvo motociklo (duomenys neskelbtini) valst. Nr., (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Gražina Petrulytė 2017 m. gegužės 8 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgusi į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog paties žuvusiojo motociklininko veiksmai sąlygojo eismo įvykį – jis žymiai viršijo leistiną toje kelio atkarpoje greitį ir net nebandė išvengti susidūrimo, tam turėdamas techninę galimybę, t. y., jog nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nesutikdama su tokiu prokurorės nutarimu Pareiškėja padavė skundą aukštesniajam prokurorui.Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Regina Tamelienė 2017 m. birželio 8 d. priėmė nutarimą atsisakyti tenkinti Pareiškėjos prašymą panaikinti prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodydama, jog prokurorė Gražina Petrulytė priimdama skundžiamą nutarimą, vertino ekspertų, specialistų išvadas, lygino jas tarpusavyje bei kartu su ikiteisminio tyrimo byloje esančiais liudytojų E. S., E. N., D. O., S. G. išsamiais ir nuosekliais parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, autoavarijos vietos schema, nuotraukomis ir kita rašytine bylos medžiaga, pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra padarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pažymėjo, kad analizuojamu atveju atlikti visi būtini tyrimo veiksmai ir papildomas specialisto tyrimas nesuteiks naujų duomenų apie jau tirtas aplinkybes, pakartotinai įvertinus tą pačią ikiteisminio tyrimo medžiagą.
Nesutikdama ir su šiuo vyriausiojo prokuroro pavaduotojos nutarimu Pareiškėja pateikė skundą pirmosios instancijos teismui, kuris skundžiama nutartimi, ne tik pritardamas aukštesniojo prokuroro padarytai išvadai, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, o jų metu gautų duomenų visumos visiškai pakanka pagrįstam sprendimui priimti, jog vairuotojo D. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje sudėties, tačiau ir detaliai atsakydamas į konkrečius Pareiškėjos skundo argumentus, jos skundą atmetė.Skundu aukštesniajam teismui Pareiškėja prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei prokurorių nutarimus ir ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) atnaujinti.Nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi nėra tiksliai nustatytos visos galimos nustatyti įvykio aplinkybės bei nepašalinti akivaizdūs prieštaravimai tarp liudytojų parodymų, kas suponuotų kategorišką išvadą, kad dėl jos sūnaus žūties nėra kaltas krovininio automobilio vairuotojas – D. V.. Teigia, kad tik išsiaiškinus ne prieštaringai nurodomas, bet kiek galima tikslesnes eismo įvykio aplinkybes ir eismo įvykio mechanizmą, būtų galima daugiau ar mažiau pagrįstai spręsti apie pagrindines sąlygas, sąlygojusias eismo įvykio kilimą, kadangi liudytojų nurodoma aplinkybė, kad žuvusysis žymiai viršijo leistiną greitį prieštarauja objektyviems bylos duomenims – specialisto ir eksperto išvadoms.Prašo apklausti liudytoju M. A., kuris, Pareiškėjos nuomone, tikrai matė įvykį, kadangi apie jį informavo Bendrąjį pagalbos centrą tuo pat metu kaip ir liudytojas E. N. bei apklausti apie motociklo vairuotojo požymius. Mano, kad M. A. nurodyti žuvusiojo požymius galėjo tik todėl, kadangi buvo prie jo priėjęs, todėl jo parodymai teisme, išaiškinus jam jo parodymų svarbą tiesai nustatyti, galėtų padėti nustatyti objektyvią tiesą byloje. Nesutinka su prokurorės padaryta išvada, kad motociklo vairuotojas eismo metu sankryžoje viršijo greitį. Tvirtina, kad ji rėmėsi tik vienu šalutiniu įrodymu - vaizdo įrašu, kuris yra užfiksuotas paprasta vaizdo kamera fiksuojančia gatvės dalį esančią už 640 metrų nuo įvykio vietos. Nurodo, kad eismo įvykio liudininkai apie motociklo greitį pateikė labai prieštaringas nuomones - t. y., kad motociklo greitis buvo ir 60 km/h, ir 120 km/h., o prokurorė taip pat rėmėsi liudytojų parodymais, kurie greitį vertino „iš akies“, lenkimo momentu, ant geležinkelio tilto, esančio už pusės kilometro nuo įvykio vietos. Tvirtina, kad jokių lenkimo manevrų, kuriuos darytų motociklo vairuotojas artėdamas prie sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis - nėra užfiksuota. Neatsižvelgta į tai, kad ekspertizė nustatė, kad sūnus neviršijo greičio 150 metrų atkarpoje iki sankryžos.Mano, kad tyrėja eismo įvykį tyrė aplaidžiai, nes nuotraukomis netinkamai užfiksavo sunkvežimį, žuvusiojo vilkėtus rūbus, kelio apsaugą, be to, nepatikrino kamerų vaizdo įrašų, detaliau nesiaiškino įvykio aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų. Nurodo, kad galima daryti prielaidą, jog sunkvežimio vairuotojas darė posūkį iš pirmos juostos, kas galėjo suklaidinti jos sūnų, kadangi jis negalėjo iš anksto numatyti, kad sunkvežimis suks į kairę ir užkirs jam pagrindinį kelią.Tvirtina, kad neatsižvelgta, jog iš įmonės (duomenys neskelbtini) filmuotame vaizdo įraše aiškiai matoma, jog jos sūnus važiuoja lėtai, net lėčiau už vieną iš transporto priemonių, tačiau kažkodėl buvo remtasi tų liudytojų parodymais, kurie teigė, kad motociklo greitis buvo nepagrįstai didelis. Tai prieštarauja faktui, kad po eismo įvykio motociklas buvo rastas ketvirtos pavaros režime iš šešių greičio pavarų.Tvirtina, kad nei vienas liudytojas (S. G., D. O., J. S., M. V.) nematė, kad D. V. vairuojamas sunkvežimis būtų sustojęs prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos tam, kad praleistų pagrindine gatve atvažiuojančias transporto priemones. Teigia, kad negalima apsiriboti vien tik specialistų autotechnikų iš tachografo, kurį pakoreguoti, kaip teigia sunkvežimių vairuotojai yra labai paprasta, duomenų padaryta išvada, kad D. V. vairuotas automobilis, prieš manevrą buvo sustojęs. Mano, kad krovininio automobilio vairuotojas prieš posūkio į kairę manevrą sustojęs nebuvo, o galėjo būti sustojęs kiek anksčiau, kuomet skambino telefonu, galimai klausdamas kelio, nes išlipęs iš sunkvežimio, remiantis liudininkų parodymais, jis klausia „ir iš kur jis (motociklininkas) atsirado“. Atkreipia dėmesį, kad D. V. betarpiškai prieš eismo įvykį kalbėjo telefonu, paskutinis jo pokalbis truko 13 sekundžių, todėl mano, kad įvykio metu kalbėdamas telefonu buvo neatidus, dėl ko nematė važiavusio motociklo. Atkreipia dėmesį į tai, kad nesutampa įvykio laikas pagal skambučius į Bendrąjį pagalbos centrą.Nesutinka, kad su padaryta išvada, kad būtent žuvusiojo greičio viršijimas buvo vienintelė sąlyga eismo įvykiui kilti. Teigia, kad žuvusysis važiavo pagrindiniu keliu D. V. priešinga kryptimi tiesiai, o KET 157 p. imperatyviai nurodoma, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, - ir lenkiančioms transporto priemonėms. Dėl to pripažinus, kad D. V. mato (ar privalo matyti) tiesiai priešais pagrindiniu keliu važiuojantį motociklistą, jis privalėjo minėta KET nuostata vadovautis, o jos nesilaikęs, sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti. Netgi pripažinus, kad sūnus viršijo leistiną greitį ir dėl to prarado galimybę išvengti atsitrenkimo į kelią jam užkirtusią transporto priemonę, nėra pagrindo atsakomybės netaikyti ir kitam KET pažeidusiam asmeniui - D. V.. Skundas atmestinas.Baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti visus būtinus ir įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Priešingu atveju, nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas būtų neteisėtas ir grubiai pažeistų persekiojamų asmenų teises ir interesus.Iš skundo turinio matyti, kad Pareiškėja nesutinka su prokurorių atliktu byloje surinktų duomenų vertinimu, nurodo, kad ikiteisminis tyrimas iš esmės atliktas neišsamiai, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai ir nepriklausomai. Tik prokuroras ir tik įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, privalo surašyti kaltinamąjį aktą bei jį su byla perduoti teismui (BPK 218 ir 220 straipsniai), o kai, jo nuomone, tokių duomenų nepakanka, arba prokuroras nustato kitus BPK 212 straipsnyje numatytus pagrindus, ikiteisminį tyrimą nutraukti. Tai yra išimtinė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro kompetencija ir niekas, net aukštesnysis prokuroras, turintis teisę duoti prokurorui privalomus nurodytus, o juo labiau, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, negali nurodyti, kokį procesinį sprendimą byloje priimti (BPK 170 straipsnio 5 dalis). Pareiškėja siekia vienintelio dalyko, kad būtų panaikintas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi mano, kad dėl jos sūnaus žūties kaltas yra krovininio automobilio vairuotojas, kuris nesilaikė KET 157 punkto ir sukdamas į kairę nepraleido iš priekio važiavusio motociklo. Visgi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ir prokurorių nutarimus, su tokiais skundo argumentais sutikti negali. Vien tai, kad prokurorių ir pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai netenkina Pareiškėjos interesų, nesudaro pagrindo abejoti jų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu. Tiriant baudžiamąją bylą ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai pažeisti nebuvo, tyrimas nutrauktas esant įstatyme numatytam pagrindui, sprendimo motyvai yra aiškūs ir visiškai įtikinami. Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai prokurorių sprendimų pagrįstumo ir pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Skundu apeliacinės instancijos teismui Pareiškėja taip pat nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių jau nebūtų įvertinę prokurorės ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl aukštesnės instancijos teismo dar kartą išsamiai nebekartojami. Iš bylos medžiagos išties matyti, kad motociklininkas važiuodamas gatve tiesiai, turėjo pirmumą prieš D. V. vairuojamą krovininį automobilį ir pastarasis, nereguliuojamoje sankryžoje prieš sukdamas į kairę, pagal KET 157 punkto nuostatas vairuojamam motociklui turėjo duoti kelią, t. y., nekliudyti važiuoti tiesiai, tačiau to nepakanka išvadai, kad dėl įvykio galėtų būti kaltas būtent krovininio automobilio vairuotojas. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti, ne tik tai, kad asmens, vairuojančio kelių transporto priemonę, veika atitinka konkretaus KET pažeidimo (pažeidimų) objektyviuosius požymius ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, tačiau veikai kvalifikuoti turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2014, Nr. 2K-99-511/2017). Analizuojamoje situacijoje, tiek prokurorės, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas, kruopščiai įvertinę bylos medžiagoje esančius duomenis padarė išvadą, kad paties motociklo vairavusio asmens veiksmai sąlygojo eismo įvykį – jis žymiai viršijo leistiną greitį ir net nebandė išvengti susidūrimo turėdamas tam techninę galimybę. Šiai išvadai visiškai pritaria ir aukštesnės instancijos teismas.Pažymėtina, kad BK 281 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargios kaltės forma, t. y. esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nerūpestingumui. Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2014). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų praktiką nustatant asmens kaltę būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Pažymėtina ir tai, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015).Pareiškėja tvirtina, kad žuvusysis eismo įvykio vietoje leistino greičio neviršijo, tačiau šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Nors sutiktina su Pareiškėjos skundo argumentu, jog liudytojų parodymai vertinant motociklo greitį skiriasi, tačiau vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės visi liudytojai patvirtino, jog motociklininkas važiavo didesniu, nei leistina toje atkarpoje, greičiu. Svarbu pažymėti, kad nors viena vertus, kaip tvirtina Pareiškėja, vaizdo įraše matyti, kad vienoje atkarpoje motociklas važiuoja greičiu, neišsiskiriančiu iš eismo srauto, tačiau iš byloje esančio kito vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad motociklininkas, atkarpoje prieš įvykio vietą, važiavo žymiai didesniu greičiu. Šią aplinkybę, kaip minėta, patvirtina ne tik liudytojų parodymai, kad motociklo vairuotojas juos aplenkė, tačiau ir ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad motociklo vidutinis judėjimo greitis važiuojant minėta atkarpa buvo apie 98 km/h. (t. 2, b. l. 137-146). Ir nors Pareiškėja nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad prieš pat susidūrimą motociklo vairuotojas leistino greičio neviršijo, kadangi specialisto išvadoje nurodyta, kad jo greitis buvo nemažesnis nei 68 km/h, tačiau ši aplinkybė iš esmės nepaneigia paties fakto, kad minėtoje atkarpoje vis tik žuvusysis žymiai viršijo leistiną greitį. Kita vertus, 68 km/h greitis buvo nustatytas prieš pat susidūrimą, todėl laikyti, kad motociklininkas iki susidūrimo važiavo būtent 68 km/h, negalima. Dar daugiau, kaip teisingai akcentuojama ir skundžiamoje nutartyje, tokiu atveju važiuodamas leistinu greičiu, žuvusysis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo laiku stabdydamas savo transporto priemonę, tačiau pagal bylos duomenis žuvusysis motociklo nestabdė. Pareiškėja teigia, kad nei vienas liudytojas nematė sustojusio krovininio automobilio prieš darant manevrą, mano, kad jis sustojęs nebuvo, tačiau bylos medžiagoje esantis ekspertizės aktas vienareikšmiškai patvirtina, kad prieš pasukant į kairę, krovininis automobilis buvo sustabdytas, tai patvirtino ir pats jo vairuotojas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas E. S. parodė, kad dėl netikėtai dideliu greičiu pravažiavusio motociklo jis kažkiek sutriko, todėl akimirką nepastebėjo, kas vyko kelyje. Liudytojas E. N. parodė kad kai motociklas dideliu greičiu nuvažiavo tolyn, tada tik pasižiūrėjo į priekį. Liudytojas D. O. parodė, kad išgirdęs didelį variklio garsą pasuko galvą į kairę pusę nulydėdamas greitai nuvažiuojantį motociklą. Liudytojas S. G. parodė, kad motociklas akimirksniu praskrido pro jį, todėl jam pravažiavus, jis iškart pasižiūrėjo į savo automobilio spidometrą. Liudytojas J. S. parodė, kad motociklas važiavo apie 80 km/h greičiu, o krovininis automobilis sustojęs nebuvo. Visgi, aukštesniojo teismo nuomone, tai, kad dauguma liudytojų nematė sustojusio krovininio automobilio, nepaneigia tachografo registracijos lape užfiksuotų duomenų, kad krovinis automobilis prieš darydamas posūkio manevrą sustojęs buvo. Kita vertus, iš liudytojų parodymų matyti, kad motociklui juos aplenkus, dauguma jų dėmesį sutelkė ne į kelią priekyje, priešingai – į motociklą, į kelią šone, į spidometrą, todėl tai, kad jie matė jau pajudėjusį krovininį automobilį nereiškia, jog jis iš tiesų nebuvo sustojęs. Pareiškėjos skundo argumentas, kad tachografo duomenys yra lengvai koreguojami – atmestinas kaip deklaratyvus. Šioje dalyje taip pat pažymėtina, kad visi nurodyti liudytojai patvirtino, kad juos aplenkęs motociklas nuo jų tolo, o tai, įvertinus filmuotose atkarpose nustatytą motociklo greitį, reiškia, kad motociklo vairuotojas prieš susidūrimą, važiuodamas nuokalne, greičio nemažino, o važiavo viršydamas greitį, 72 m. kelio atkarpoje nustatytu, ne mažesniu, kaip 98 km/h greičiu. Pareiškėja mano, kad liudytoju apklausus M. A. būtų nustatyta, kaip galima suprasti, tiesa, t. y. kad žuvusysis greičio neviršijo, o krovininio automobilio vairuotojas nesustojo ir jo nepraleido. Šiuo aspektu aukštesnysis teismas konstatuoja, kad siekiant išsiaiškinti visas su įvykiu susijusias aplinkybes iš tiesų buvo atlikti visi įmanomi veiksmai ir apklausti visi asmenys, kurie tikrai galėjo suteikti vertingos informacijos. Pažymėtina, kad priešingai nei mano Pareiškėja, M. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad eismo įvykio nematė, todėl visiškai suprantama, kad tokio asmens apklausa nėra tikslinga. Ir nors Pareiškėja teigia, kad pranešdamas apie įvykį jis turėjo matyti, kas vyksta, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog matyti patį įvykį ir pranešti apie įvykį nėra tapatūs dalykai, todėl šiuo atveju teigti, kad būtent jo parodymai padėtų nustatyti objektyvią tiesą byloje, nėra pagrindo. Skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas apskritai atliktas aplaidžiai, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi matyti, kad nustatytoms aplinkybėms nagrinėjamoje byloje išsiaiškinti buvo atliekama eilė ikiteisminio tyrimo proceso veiksmų, tame tarpe gautos ir būtinos specialios žinios, atliekama jų analizė ir kt.Galiausia Pareiškėja tvirtina, kad nėra tiksliai nustatytas įvykio laikas, o krovininio automobilio vairuotojo paskutinis pokalbis telefonu prieš įvykį truko vos 13 sekundžių, kas leidžia daryti prielaidą, kad kalbėdamas telefonu, krovininio automobilio vairuotojas buvo neatidus ir todėl nepraleido tiesiai prieš jį važiuojančio motociklo. Išties, bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykis įvyko apie 10.02 val. Paskutinį kartą prieš įvykį krovininio automobilio vairuotojas skambino 09:56:04 val., skambutis truko 13 sekundžių (t. 1, b. l. 164-166). Bendrasis pagalbos centras liudytojo E. N. pranešimą apie įvykį užfiksavo 10:01:26 val., M. A. – 10:01:27 val. (t. 1, b. l. 154-155). Taigi, kaip atkreipia dėmesį Pareiškėja, BPC apie įvykį skambučiai registruoti anksčiau nei bylos duomenimis įvyko įvykis, tačiau apie 30 sekundžių laiko skirtumą galima paaiškinti tuo, kad laiką rodantys prietaisai, tame tarpe ir krovininio vairuotojo mobiliojo telefono laikas, vienu metu nebuvo sinchronizuoti, be to, įvykio laikas nurodomas apytikslis, todėl savaime suprantama, kad laikas šiek tiek gali nesutapti. Kita vertus, nors Pareiškėja mano, kad 13 sekundžių trukmės pokalbis rodo tai, kad tuo metu būtent ir įvyko autoįvykis, nes D. V. kalbėdamas telefonu buvo neatidus, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš telefoninių skambučių išrašo matyti, kad iš D. V. telefono išeinančių skambučių trukmė yra įvairi: 3, 10, 18, 19, 23 sekundžių, todėl tai, kad prieš įvykį minėto vairuotojo skambučio trukmė buvo 13 sekundžių, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad jam kalbant telefonu įvyko autoįvykis. Minimas 13 sekundžių pokalbis užfiksuotas mažiausiai 5 minutės iki įvykio, todėl niekaip negali būti siejamas su pačiu įvykiu. Ši keliama prielaida, skundą nagrinėjančio teismo, pagrįstai atmesta.Aukštesnės instancijos teismas vis tik atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje esantys duomenys nepaneigia aplinkybių, kad krovininio automobilio vairuotojas sustojo prieš darydamas posūkio manevrą, įvertino manevro saugumą, kad motociklo vairuotojas važiavo neleistinu greičiu, dėl ko negalėjo sustabdyti savo transporto priemonės, kad būtent motociklininko leistino greičio viršijimas apribojo krovininio automobilio vairuotojo galimybę numatyti kilsiančius padarinius ir jų išvengti. Pažymėtina, kad aukštesnysis teismas vertina skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, todėl šiuo atveju nenustatęs jokių trūkumų ir pažeidimų, naikinti skundžiamos nutarties neturi pagrindo. Analizuojamu atveju matyti, kad skundžiamoje nutartyje detaliai pasisakyta atsakant į Pareiškėjos skundo argumentus, o naujų, teismui nežinomų aplinkybių, kurių iš esmės nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, todėl aukštesnysis teismas dar kartą išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatęs skundžiamoje nutartyje jokių trūkumų, sutinka su žemesniojo teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas pagrįstai, o skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta.Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, skundą nagrinėjantis teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Gražinos Petrulytės 2017 m. gegužės 8 d. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Reginos Tamelienės 2017 m. birželio 8 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta panaikinti žemesniojo prokuroro nutarimą, bei dėl jų priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartį, pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais, juos naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
A. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.