Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir T. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

Iš T. V. nukentėjusiajam R. C. priteista 390 Lt turtinei žalai ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš T. V. Valstybinei ligonių kasai priteista 1753,20 Lt už nukentėjusiojo gydymą.

Iš T. V. valstybei priteista 111,70 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė R. C. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. T. V. 2010 m. sausio 1 dieną, apie 3 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, prie aplinkinių, rodydamas aiškią nepagarbą visuomenei bei asmeniui ir nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, tyčia, nesant jokių asmeninio pobūdžio motyvų, peiliu vieną kartą dūrė R. C. į pilvo dešinį šoną padarydamas R. C. kiaurinę durtinę-pjautinę pilvo sienos dešinės klubinės srities žaizdą ir pažeidė aklosios žarnos pasaitinę dalį, tai yra padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde neneigia peiliu įdūręs nukentėjusiajam R. C. į dešinį šoną, tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., nurodo, kad įvykio metu, išėjęs į lauką ir ten pamatęs būrį žmonių, apsiginklavusių lazdomis, labai išsigando ir, būdamas afekto būsenoje, net nepajuto kaip į kišenę įsidėjo peilį, o nukentėjusiajam R. C. peiliu įdūrė savigynos tikslais, manydamas, kad jam gresia pavojus, kadangi nukentėjusysis, paleidęs jo draugą, ėmė artintis link jo ir atsitrenkė į jį, nukentėjusysis atrodė labai agresyviai bei prašo šiuos jo veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. arba Lietuvos Respublikos BK 136 str.

Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnyje nustatyta privilegijuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Sunkus sveikatos sutrikdymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Kaip matyti iš nuteistojo T. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, nukentėjusysis R. C. įvykio metu jam negrasino, jie tiesiog susitrenkė pečiais, po šio susidūrimo jis išsigando ir dūrė R. C. į šoną peiliu, kurį pasiėmė eidamas į lauką iš pirties. Nuteistojo T. V. teiginiai apie tai, jog dėl didelio išgąsčio jis buvo afekto būsenoje ir dėl to, eidamas į lauką iš pirties, pasiėmė peilį bei apie tai, kad peiliu R. C. įdūrė savigynos tikslais nurodyti tik nuteistojo apeliaciniame skunde. Tačiau, šiuos T. V. apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiojo R. C. , įvykyje dalyvavusių ir įvykį mačiusių liudytojų parodymai. Nukentėjusysis R. C. parodė, kad apie 3.30 val. jam paskambino sūnus G. ir paprašė pagalbos. Išėjęs į lauką, jis pamatė savo sūnų, kuris buvo sumuštas, aplink sūnų ramiai stovėjo grupelė žmonių, daugiau sumuštų asmenų nebuvo, niekas nesimušė, sūnus pasakė, kad jį sumušė D.(D. M. ). Jis nuėjo prie D. M. , norėdamas išsiaiškinti, kodėl šis sumušė jo sūnų. Nepriėjęs prie pirties, jis sugriebė D. M. už megztinio, bet šis pabėgo. Kai D. M. pabėgo, jis ėjo į priekį ir priešais save pamatė D. M. draugą, prisimena, kad D. M. draugas buvo labai arti, tačiau, ar jie susitrenkė pečiais, neprisimena, smūgio peiliu į šoną net nepajuto, vaikinas, įdūręs jam peiliu, greitai pasišalino. Liudytojas D. M. parodė, kad įvykio metu jis susimušė su G. C. , tačiau muštynės truko trumpai, su G. C. tėvu R. C. jokių konfliktų nebuvo, G. C. tėvas buvo tik suėmęs jį už palto. Liudytojai A. V. , Š. L. , V. L. nurodė, kad į įvykio vietą atėjęs G. C. tėvas R. C. nieko nepuolė, su niekuo nesimušė, jis tik norėjo išsiaiškinti, kas sumušė jo sūnų. Paties nuteistojo T. V. , nukentėjusiojo R. C. , liudytojų D. M. , A. V. , Š. L. , V. L. parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis R. C. įvykio metu neatliko jokių neteisėtų ar įžeidžiančių veiksmų nei prieš nuteistąjį T. V. , nei prieš kurį nors kitą įvykyje dalyvavusį asmenį, galėjusių staiga sukelti didelį T. V. susijaudinimą, nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų dėl kurių būtų grėsęs pavojus T. V. , ir nuo kurių T. V. būtų turėjęs gintis. Ta aplinkybė, kad T. V. , žinodamas apie lauke susidariusią konfliktinę situaciją tarp D. M. ir G. C. , išeidamas į kiemą, pasiėmė peilį, rodo, jog jis iš anksto ruošėsi smurtiniams veiksmams. Ši aplinkybė paneigia staiga kilusios nuteistojo afektinės tyčios galimybę. Išanalizuotų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju nebuvo nei nukentėjusiojo R. C. neteisėtų veiksmų, nei staiga kilusios T. V. afektinės tyčios. Nuteistasis T. V. veikė ne afektine tyčia, bet įprasta netiesiogine tyčia, t. y. T. V. , suduodamas peiliu R. C. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą, numatė, kad tokiais savo veiksmais gali padaryti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, tame tarpe ir sunkų, ir nors ir nenorėjo sunkiai sutrikdyti R. C. sveikatos, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad T. V. sunkiai sutrikdė R. C. sveikatą veikdamas netiesiogine tyčia, sunkų sveikatos sutrikdymą privilegijuojančių požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 136 str., t. y. aplinkybių, jog T. V. R. C. sunkiai sužalojo staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgio, byloje nenustatyta.

Teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. V. sunkiai sutrikdė R. C. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Nusikaltimas laikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, šioms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Jau aptartais įrodymais – paties nuteistojo T. V. , nukentėjusiojo R. C. , įvykį mačiusių liudytojų parodymais nustatyta, jog T. V. peiliu R. C. įdūrė be jokios priežasties, jokių asmeninių santykių ar konfliktų tarp T. V. ir R. C. nei prieš įvykį, nei įvykio metu nebuvo, joks pavojus nei pačiam T. V. , nei jo draugui D. M. negrėsė, nukentėjusysis jau buvo paleidęs D. M. , o prieš T. V. neatliko jokių neteisėtų ar įžeidžiančių veiksmų. Įvykio vietoje T. V. joks pavojus negrėsė, jis be priežasties, nesant jokių asmeninio pobūdžio motyvų, prie pašalinių asmenų smogė peiliu nukentėjusiajam R. C. , parodydamas aiškią nepagarbą visuomenei bei asmeniui, visuotinai priimtų elgesio viešoje vietoje normų nepaisymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog T. V. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. C. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų ir teisingai šią nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmės paskyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas gali koreguoti paskirtą bausmę tik tuo atveju, kai ji yra aiškiai per švelni arba aiškiai per griežta.

T. V. padaryta nusikalstama veika, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šį nusikaltimą baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių bausmių laisvės atėmimui. T. V. praeityje teistas tris kartus, šią nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, niekur nedirbantis, Naujakiemio suaugusiųjų mokyklos charakterizuojamas neigiamai. Byloje nustatyta T. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, taip pat padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką, T. V. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nors byloje nustatyta T. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei T. V. asmenybę charakterizuojantys duomenys yra neigiami, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į T. V. jauną amžių, į jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti nusikaltimą, paskyrė T. V. bausmę, mažesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana. T. V. paskirtoji bausmė nėra per griežta, dar labiau švelninti jos nėra pagrindo. Taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo T. V. prašymo skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kaip jau minėta, už T. V. padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Byloje nėra Lietuvos Respublikos BK 62 str. nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių T. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su T. V. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas T. V. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Lietuvos Respublikos BK 75 str. nurodyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. T. V. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, už kurį pirmosios instancijos teismas paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, todėl minėto straipsnio nuostatos T. V. atžvilgiu negali būti taikomos.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde prašo sumažinti nukentėjusiajam R. C. priteistos neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nukentėjusiajam R. C. nusikalstamais T. V. veiksmais buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusysis dėl sužalojimo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus. Įvertinus šias aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais, taip pat į tai, jog nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo R. C. naudai priteisė 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

n u taria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.