- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-06
- Bylos Nr.
- 2A-583/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- J. P.
- Advokatai
- Algirdas Matuiza
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui J. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. P. 147 500 EUR dydžio skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 metais paskolino atsakovui 250 000 EUR, iš kurių 102 500 EUR atsakovas grąžino, o likusią sumą – 147 500 EUR – įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. sausio 1 d. Nepaisant priminimų, atsakovas likusios skolos dalies negrąžino iki šiol.
Atsiliepimas
Atsakovas J. P. prieštaravimuose dėl byloje priimto teismo įsakymo nurodė, kad su ieškovo pareiškimu nesutinka, nes jo reikalavimai neatitinka faktinių susitarimo aplinkybių, yra nepagrįsti ir neteisingi. Savo ruožtu atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė sutinkąs, kad yra negrąžinęs ieškovui 137 500 EUR skolos, nes dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos laiku vykdyti prisiimtus įsipareigojimus nebuvo galimybės, be to, šiuo metu vyksta derybos dėl likusios skolos grąžinimo. Taip pat pažymėjo, kad 10 000 EUR ieškovui yra grąžinęs po vienašališko įsipareigojimo grąžinti 147 000 EUR sumą pasirašymo. Nurodyta skolos dalis buvo grąžinta grynaisiais ieškovo sūnui; atsakovas pasitikėjo ieškovu, todėl skolos dalies grąžinimo raštelis nebuvo surašytas. Atsakovas prašė teismo 137 500 EUR skolos grąžinimą išdėstyti trejiems metams, o reikalavimą dėl likusios skolos dalies – 10 000 EUR – atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovo naudai 147 500 EUR dydžio skolą, 9 093 Lt sumokėto žyminio mokesčio; atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčo dėl 137 500 EUR tarp šalių nekyla, o atsakovo teiginiai, kad 10 000 EUR grąžino ieškovo sūnui yra neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, nenurodė jokių kitų įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių egzistavimo būtų būtina taikyti sprendimo vykdymo išdėstymo ar atidėjimo institutą, todėl atsakovo prašymas išdėstyti skolos mokėjimą netenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas J. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą, sumažinant priteistą sumą iki 137 500 EUR ir išdėstant skolos mokėjimą trejiems metams. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus ir atsakovo teisę teikti įrodymus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas prašė apklausti liudytoju ieškovo sūnų, kad galėtų patvirtinti savo teiginius dėl 10 000 EUR, tačiau teismas, nepaisydamas nurodytų civilinio proceso principų ir šalių teisių, prašymą atmetė. Tokie teismo veiksmai turėjo esminę reikšmę galutiniam teismo sprendimui.
2. Teismo išvada, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą išdėstyti sprendimo vykdymą, yra nepagrįsta. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas paaiškino savo turtinę padėtį, o teismui dėl jos nekilo jokių abejonių. Tai patvirtina ir tai, kad teismas nepasiūlė atsakovui pateiktį įrodymų apie jo turtinę padėtį (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas neturėjo pagrindo netenkinti prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.
Apeliantas taip pat pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo prašys apklausti ieškovo sūnų, taip pat pateikė įrodymus, turinčius pagrįsti jo sunkią turtinę padėtį.
Atsiliepimas
Ieškovas V. V. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo teiginys, jog 10 000 EUR yra grąžinęs ieškovo sūnui, tėra prasimanymas, ši aplinkybė nenurodyta nei prieštaravimuose, nei atsiliepime į ieškinį. Taip pat pažymi, kad atsakovui paskola buvo suteikta dar 2006 metais, o pastarojo prašymu skolos grąžinimo terminai buvo nuolat atidedami. Šie prašymai buvo pateikiami ne dėl atsakovo turtinės padėties, kuri ieškovui gerai žinoma, o siekiant užvilkinti skolos grąžinimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliaciniame skunde keliami klausimai iš esmės yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų tinkamu aiškinimu ir taikymu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodekse įtvirtintą reglamentavimą visi įrodymai turi būti atskleisti prieš pradedant nagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 3 dalis, 226 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis). Vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis, 245 straipsnio 2 dalis). Pareiga nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant bei pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytus faktus – įrodinėjimą pareiga – tenka ginčo šaliai. Netinkamas jos vykdymas šaliai gali sukelti neigiamas pasekmes – šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese dalyvauja ir teismas, pavyzdžiui, jis privalo padėti šalims rinkti įrodymus, kai jos pačios dėl svarbių priežasčių šito negali padaryti, taip pat ištirti visus byloje esančius įrodymus ir juos įvertinti (CPK 183, 185, 199, 206 straipsniai). Tačiau teismas neprivalo įrodinėti aplinkybių, kuriomis šalys remiasi, – pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą tenka šalims. Be to, teismo vaidmuo įrodinėjimo procese, kaip ir apskritai civiliniame procese, priklauso nuo to, nagrinėjama byla yra dispozityvi ar nedispozityvi. Tik antrojo tipo bylose įstatymas įpareigoja teismą būti aktyviu (CPK 376, 414 straipsniai, 443 straipsnio 8 dalis).
Dėl dalies skolos grąžinimo
Pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė grąžinęs dalį skolos ieškovo sūnui ir šiai aplinkybei įrodyti prašė apklausti ieškovą ir jo sūnų. Teismas prašymą įvertino kaip bylos vilkinimą ir jį atmetė. Apelianto nuomone, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė teikti įrodymus. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Byloje nustatyta, kad ginčas vyksta tarp dviejų privačių asmenų dėl skolos grąžinimo, todėl byla laikytina aiškiai dispozityvia. Pažymėtina, kad abi šalys viso teisminio proceso metu buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų – advokatų, kas neabejotinai sudarė sąlygas tinkamai įgyventi dispozityvumo ir rungimosi principus (CPK 12-13 straipsniai). Apeliantas aplinkybę, kad dalį skolos – 10 000 EUR – yra grąžinęs iki bylos iškėlimo, nurodė atsiliepime į ieškinį, tačiau jame nedetalizavo, kada ir kam grąžino skolos dalį, neprašė apklausti liudytojų šiam teiginiui patvirtinti bei nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų (b. l. 32). 2009 m. spalio 1 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu apelianto advokatas taip pat nurodė, kad ginčas kyla tik dėl 10 000 EUR skolos dalies, tačiau vėl nepaaiškino aplinkybių, susijusių su šios sumos grąžinimu, nepateikė prašymų kviesti liudytojus ar išreikalauti kitus įrodymus (b. l. 43-44). Parengiamajame posėdyje šalys sutiko, kad byla yra parengta nagrinėti ir prašė ją skirti nagrinėti teismo posėdyje (b. l. 44). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nagrinėti bylą iš esmės, nurodė šalims papildomus prašymus pateikti iki 2009 m. lapkričio 12 d. posėdžio bei įspėjo, kad to nepadarius, prašymai teismo posėdyje nebus sprendžiami (b. l. 44). Jokių prašymų iki bylos nagrinėjimo nurodytame teismo posėdyje šalys nepateikė (b. l. 46-47). Tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu apeliantas nurodė aplinkybes, susijusias su ginčijamos skolos dalies grąžinimu, bei joms patvirtinti prašė apklausti ieškovą bei jo sūnų (b. l. 48). Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės, leidžia teigti, kad apeliantas netinkamai įgyvendino savo įrodinėjimo pareigą, nors tam turėjo visas sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti tenkinti prašymą apklausti liudytojus (CPK 181 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis, 245 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju neigiamos netinkamo įrodinėjimo pareigos įgyvendinimo pasekmės teko pačiam apeliantui.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių kitų, nors ir netiesioginių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes dėl dalies skolos grąžinimo grynaisiais, pavyzdžiui, kad apeliantas, prieš grąžindamas dalį skolos, būtų išsiėmęs pinigus iš banko sąskaitos ar tokią pinigų sumą laikęs namuose. Pažymėtina ir tai, kad neginčijamas skolos dalis apeliantas visuomet grąžindavo mokėdamas banko pavedimu (b. l. 4-6). Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme teigė, kad 10 000 EUR tikriausiai grąžino 2008 metų pavasarį (b. l. 48), tačiau iš 2008 m. rugpjūčio 27 d. apelianto prašymo matyti, kad jo surašymo dieną 10 000 EUR ieškovui grąžinta nebuvo (b. l. 3).
Dėl teismo sprendimo išdėstymo
CPK 284 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, aktualūs civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, kurių taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos pusių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, nenurodė jokių kitų įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių egzistavimo būtų būtina taikyti sprendimo vykdymo išdėstymo ar atidėjimo institutą. Apelianto nuomone, teismas, manydamas, kad įrodymų apie turtinę padėtį nėra, turėjo pasiūlyti jam pateikti turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka.
Prašymą išdėstyti teismo sprendimą apeliantas buvo nurodęs jau atsiliepime į ieškinį, tačiau iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių sunkią turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes, kurios būtų pagrindas tenkinti jo prašymą. Taigi ir šiuo atveju pripažintina, kad apeliantas netinkamai įgyvendino savo įrodinėjimo pareigą, o to neigiamos pasekmės tenka jam pačiam. Minėta, byla yra nedispozityvi, šalys buvo atstovaujamos advokatų, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai buvo netinkami (CPK 142 straipsnio 2 dalis, 159 straipsnio 1 dalis, 178, 226 straipsniai).
Pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė įrodymus, turinčius pagrįsti jo sunkią turtinę padėtį (b. l. 73-92). Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti įrodymai nėra pakankami tenkinti prašymą dėl teismo sprendimo išdėstymo: nepateikti įrodymai apie socialinio draudimo įmokas, turimą registruotiną ir kitokį kilnojamąjį turtą, lėšas banko sąskaitose, taip pat visą turimą nekilnojamąjį turtą, o ne atskiro turto išrašą. Toks pasirinktinių įrodymų teikimas liudija apelianto nenaudai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apelianto prašymai dėl teismo sprendimo išdėstymo yra nenuoseklūs: vienais atvejais prašoma išdėstyti sprendimą 2-3 metams, kitais – 2-3 mėnesiams (b. l. 32, 48-49, 72), kas taip pat neleidžia spręsti apie tikrąsias apelianto finansines galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad nors dalį teismo sprendimo būtų įvykdęs per laiką nuo jo priėmimo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. posėdžio apeliacinės instancijos teisme, nors apeliaciniu skundu buvo ginčijama tik mažesnioji priteistos skolos dalis. Tai liudija apie apelianto vengimą vykdyti neginčijamą prievolę, todėl teismo sprendimo išdėstymo instituto taikymas šiuo atveju neatitiktų jo tikslų bei pažeistų ieškovo teises.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas buvo atidėjęs 916,58 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą, todėl, atmetus apeliacinį skundą, nurodyta mokesčio dalis priteistina valstybės naudai (CPK 84 straipsnis). Valstybei iš apelianto taip pat priteistina 7 Lt (b. l. 104) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92, 96 straipsniai).
Ieškovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčui reikšmingas teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai iš apelianto J. P. 916,58 Lt (devynis šimtus šešiolika litų ir 58 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 7 Lt (septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.