Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.10.1.; 1.1.11.3.; 1.1.11.10.; 1.2.4.6.8.; 1.2.14.10.; 1.2.26.2.1.; 2.1.2.7.; 2.1.15.3.3.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4.

2015 m. spalio 1 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Deimantės Banaitienės, nuteistųjų D. J. ir M. N. bei nuteistojo D. J. atstovės pagal įstatymą V. J. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams,

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, bausmės subendrintos laisvės apribojimo bausmes keičiant laisvės atėmimu, bausmes, paskirtas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalį, bendrinant apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, prie jos iš dalies pridedant bausmę, paskirtą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant M. N. viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba mokytis, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, bausmės subendrintos, laisvės apribojimo bausmes keičiant laisvės atėmimu, bausmes, paskirtas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalį, subendrinant apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, prie jos iš dalies pridedant bausmę, paskirtą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant D. J. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista solidariai iš M. N. ir D. J., o pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos V. J., Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 75,15 Eur žalos atlyginimo.

Priteista Š. K. solidariai iš M. N. ir D. J., o pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos V. J., 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. ir D. J. nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu su A. G., laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 16 d. iki 2013 m. birželio 17 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ežero esančios valčių prieplaukos sunaikino R. V. priklausančią valtį 600 litų, t. y. 173,77 Eur, vertės, A. N. priklausančią valtį 350 litų, t. y. 101,37 Eur, vertės, A. B. priklausančią valtį 900 litų, t. y. 260,66 Eur, vertės bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai priklausantį žaidimų kompleksą „P. m.“ 3 000 litų, t. y. 868,86 Eur, vertės.

Be to, M. N. ir D. J. nuteisti už tai, kad 2014 m. birželio 1 d., apie 22 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimnazijos teritorijoje, konflikto metu, tyčia bendrais įžūliais veiksmais, t. y. D. J. vieną kartą kumščiu sudavus A. K. į veidą, po to M. N. vieną kartą įspyrus į dešinę galvos pusę ir nenustatytą skaičių kartų į šonus A. K., M. N. ant žemės pargriovus Š. K., D. J. ir M. N. įspiriant Š. K. tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip du kartus, į galvą, veidą, kaklą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, M. N. ir D. J. nuteisti už tai, kad 2014 m. birželio 1 d., apie 22 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimnazijos teritorijoje konflikto metu dėl chuliganiškų paskatų, M. N. ant žemės pargriovus Š. K., kartu spyrė jam nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip du kartus, į galvą, veidą ir kaklą, tuo padarydami Š. K. viršutinio žandikaulio dešinės pusės žandinio ančio sienelės lūžį, kraujosruvą dešinės akies vokuose, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, t. y. dėl viršutinio žandikaulio lūžio padarė Š. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė D. Banaitienė prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti panaikinant nuosprendžio dalį, kurioje D. J. pritaikytas BK 75 straipsnis ir, vadovaujantis BK 92 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 5 punktu, D. J. paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir nekeisti gyvenamosios vietos. Kitos nuosprendžio dalies prašo nekeisti.

Skunde prokurorė nurodo, kad teismas D. J. paskirtos bausmės vykdymą atidėdamas vadovaujantis BK 75 straipsnio pagrindu, neatsižvelgė į tai, kad pastarasis nusikalto būdamas nepilnametis, t. y. tyčinių nusikaltimų padarymo metu jam dar nebuvo suėję 18 metų. Pažymi, kad BK 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, taikomos BK XI skyriuje įtvirtintos nuostatos, šio skyriaus teisės normos reglamentuoja nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. BK 92 straipsnis nustato bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 2 dalimi, atidėjus bausmės vykdymą šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, nepilnamečiui skirtina viena ar kelios auklėjamojo poveikio priemonės, numatytos BK 82 straipsnyje.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliantės teigimu, darytina išvada, kad yra pagrindas atidėti D. J. paskirtos bausmės vykdymą vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe: D. J. nusikalto būdamas nepilnametis, teisiamas pirmą kartą, atlygino padarytą turtinę žalą ir susitaikė su asmenims, kuriems padarė žalos sunaikindamas turtą (BK 187 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir bylą nutraukti esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Taip pat prašo palikti galioti ikiteisminio tyrimo metu priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį jam ir nukentėjusiajam susitaikius, o Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo Š. K. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis nepadarė nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykių aplinkybių.

Nuteistojo D. J. teigimu, ne jis pažeidė viešąją tvarką ir elgėsi įžūliai, kaip nurodoma nuosprendyje, tai padarė nukentėjusiaisiais pripažinti A. K. ir Š. K.. Teigia, kad jis tik gynėsi nuo jų pavojingo sveikatai ir gyvybei užpuolimo. Pasak apelianto, nuosprendyje remiamasi tik nukentėjusiųjų parodymais, teigiant, kad jiems nėra reikalo jį (D. J.) apkalbėti, ir visiškai neatsižvelgiama į jo, taip pat nuteistojo M. N., liudytojo J. B. parodymus. Nurodo nesutinkantis su išvada, kad nukentėjusieji neturėjo pagrindo jį apkalbėti. Pažymi, kad įvykio metu nukentėjusieji, kaip ir liudytojas E. V., buvo girti, A. K. ir E. V. buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio. Mano, kad dėl girtumo jie nevisiškai prisimena arba sąmoningai pamiršta konflikto pradžią, nesako apie savo agresyvius veiksmus, jam (D. J.) suduotus smūgius ir padarytą kūno sužalojimą. Teigia, kad konfliktas kilo dėl to, kad jis atsisveikindamas nepadavė rankos A. K. ir dėl to pastarasis supykęs griebė jam (D. J.) už kaklo, parvertė jį ant žemės, sudavė porą smūgių. Jam buvo sužeista nosis, prakirsta lūpa, dėl to jis po kurio laiko kreipėsi į policiją, tačiau pareigūnai tinkamai neatliko savo pareigų, nedavė siuntimo pas medicinos ekspertus, sakydami, kad pakaks ir jo žodinio pasakymo, jog jis buvo sužalotas. Be to, policijoje jam buvo pasakyta, kad dėl jo sužalojimo nereikia jokios medicininės pažymos iš gydymo įstaigos. Tuo metu jis buvo nepilnametis, todėl patikėjo pareigūnų žodžiais, o dabar jis nebegali pateikti rašytinių įrodymų apie jam padarytus sužalojimus. Nurodo, kad aplinkybę, jog jis buvo sužalotas, nurodė M. N., jo mama V. J., kad jis buvo sužalotas, matė ir kiti jo šeimos nariai, draugai.

Anot D. J., teismas formaliai nuosprendį surašė pagal nukentėjusiųjų parodymus, nors jo ir nukentėjusiųjų parodymai iš esmės skiriasi. Be to, prieštaravimų yra ir pačių nukentėjusiųjų parodymuose, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai, kad jis (D. J.) inicijavo konfliktą, kabinėjosi, neatitinka tikrovės. Nurodo, kad būtent A. K., jiems sėdint prie mokyklos, elgėsi įžūliai ir tam įtakos galėjo turėti stiprus apsvaigimas nuo alkoholio. Kad A. K. prie jo (D. J.) kabinėjosi, patvirtino ne tik jis ir M. N., bet ir liudytojas J. B.. Nors pastarasis tik trumpam buvo atvažiavęs prie mokyklos, tačiau ir jis pastebėjo, kad A. K. elgėsi įžūliai, „bandė žodžiais visaip prisikabinti“. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. paaiškino, kad pastebėjo, jog A. K. kabinėjasi prie jo (D. J.) elgesio ir žodžių. A. K. taip pat kabinėjosi ir prie jo (J. B.). Atkreipia dėmesį, kad to, jog jis (D. J.) būtų kabinėjęsis prie A. K., J. B. nepastebėjo. Taigi, apelianto įsitikinimu, J. B. parodymai paneigia nukentėjusiųjų parodymus, kad jis ieškojo priekabių, ir patvirtina jo ir M. N. parodymus, kad būtent A. K. prie jo kibo, jį įžeidinėjo, inicijavo konfliktą. Pastebi, kad ir pats jo brolis Š. K. pripažino, kad A. K. išgėręs daug kalba, ir iš to galima spręsti, jog jis pripažino, kad išgėrusio brolio elgesys yra priekabus.

Nuteistojo D. J. teigimu, Š. K. jis sudavė gindamasis, pamatęs, kad pastarasis yra užsimojęs prieš jį kumščiu, nelaukdamas, kol Š. K. jį sužalos. Dėl suduotų smūgių Š. K. nugriuvo, tačiau smūgių kojomis jis pastarajam nesudavė. Nurodo, kad šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių, o tai atitinka jo, bet ne nukentėjusiųjų, parodymus. Š. K. nurodė, kad smūgių buvo labai daug, A. K. teigė, kad matė, jog jis (D. J.) ir M. N. trypė brolio veidą. Taigi, D. J. manymu, akivaizdu, kad nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja ne tik jo ir M. N. parodymams, bet ir specialisto išvadai. Be to, Š. K. teisme duoti parodymai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu pastarasis nurodė, kad jam nustūmus M. N. nuo brolio, jis (D. J.) ir M. N. jį puolė, parvertė ant žemės ir pradėjo spardyti. Atkreipia dėmesį, kad teisme Š. K. jau aiškino, kad tuo metu, kai jis norėjo suduoti M. N., šis jį parvertė ir spyrė į galvą, kaklą ir dėl to jis prarado sąmonę. Tačiau teisme Š. K. apskritai nenurodė, kad jis (D. J.) jam būtų sudavęs. Paaiškino, kad mano, jog ir jis spyrė, nes tokie sužalojimai padaryti. Taigi, apelianto vertinimu, nukentėjusiųjų parodymai nėra patikimi, todėl teismas visiškai nepagrįstai jų pagrindu pripažino jį kaltu padariusį jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, apelianto teigimu, reikia atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusieji yra broliai, patys dalyvavo konflikte, jų veiksmai, o ypač A. K., buvo itin aktyvūs, todėl jie gali būti susitarę duoti vienokius ar kitokius parodymus, siekdami kažkokios tai naudos.

Nuteistojo D. J. įsitikinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, jog buvo būtina gintis. Teigia, kad užpuolus K. jis buvo nežymiai sužalotas (sužeista nosis, prakirsta kūpa) tik todėl, kad nesileido sunkiai sužalojamas. Nežiūrint to, jis yra nuteistas griežta laisvės atėmimo bausme ir privalo užpuolikui atlyginti neturtinę žalą. Mano, kad tai neteisinga.

Be to, D. J. pažymi, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Atkreipia dėmesį, kad tokią išvadą teismas padarė vėlgi patikėjęs nukentėjusiųjų ir liudytojo E. V. parodymais, tačiau neatsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl anksčiau išdėstytų priežasčių nėra patikimi, o liudytojas E. V. taip pat buvo visiškai girtas, ir tai jis pats pripažino. Nurodo, kad tiek jis, tiek M. N. paaiškino, jog prie mokyklos jie valgė traškučius, gėrė limonadą, alkoholio neturėjo. M. N. kitą dieną iš ryto buvo egzaminas, taigi nelogiška, kad jis išvakarėse gertų alkoholį, o ryte eitų laikyti valstybinį egzaminą. Tai, kad jie neatrodė apsvaigę, patvirtino ir liudytojas J. B., kuris be kita ko paaiškino, jog nematė, kad jie būtų vartoję alkoholį. Priešingai, J. B. paaiškino, kad nukentėjusieji buvo apsvaigę, A. K. net labai stipriai, vos prašnekėjo. Stipriai apsvaigęs buvo ir E. V.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliantas mano, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas neatsižvelgiant į faktines įvykio aplinkybes, neteisingai konstatuota, kad jo (D. J.) veiksmuose nebuvo būtinosios ginties situacijos. Teigia, kad jis neturėjo kitos išeities, kaip besiginant smūgiuoti jį užpuolusiems asmenims. Nurodo, kad jis gynėsi, būtinosios ginties ribų neperžengė, viešosios tvarkos sutrikdyti taip pat nesiekė. Nors konfliktas ir įvyko viešoje vietoje, tačiau prasidėjo dėl pačių nukentėjusiųjų įžūlių veiksmų. Būtent A. K. jį užpuolė be jokios rimtos priežasties, o tolimesni jo (D. J.) veiksmai buvo atsakas į neteisėtus nukentėjusiųjų smurtinius veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms mano, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta ir turi būti paliktas galioti ikiteisminiame tyrime dėl turto sunaikinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jam ir nukentėjusiajam susitaikius.

Jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad jis (D. J.) veikė nesant būtinosios ginties sąlygų, prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. D. J. teigimu, tikslo sutrikdyti viešąją tvarką jis neturėjo, jo veiksmai nebuvo įžūlūs, jis neturėjo tikslo pažeminti nukentėjusiuosius, pasityčioti iš jų ar parodyti nepagarbą jiems bei aplinkiniams. Pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais siekia sutrikdyti ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai siekiant tokių tikslų prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, tas asmuo bei aplinkiniai dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, o jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo nusikalstamos veikos motyvų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių, arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK ir CK nuostatas, skirdamas jam bausmę bei spręsdamas civilinių ieškinių atlyginimo klausimus. Pažymi, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo nepilnametis, todėl teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, nepagrįstai vadovavosi BK 75 straipsnio, o ne BK 92 straipsnio nuostatomis. Kartu atkreipia dėmesį, kad nepilnamečiams nuteistiesiems, skirtingai nei pilnamečiams, atidedant bausmės vykdymą yra skiriamos ne baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) įpareigojimai, bet tik auklėjamojo poveikio priemonės.

Kadangi, D. J. teigimu, jis gynėsi nuo neteisėtų Š. K. veiksmų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai solidariai priteisė iš jo ir jo motinos V. J. bei M. N. nukentėjusiojo naudai 350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, nesuprantama, kodėl teismas priteisė žalą atlyginti solidariai, nes nuosprendžio priėmimo metu jis buvo pilnametis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. N. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir jam priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo palikti galioti ikiteisminio tyrimo metu priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį jam (M. N.) ir nukentėjusiesiems susitaikius, o Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo Š. K. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Nuteistasis skunde nurodo, kad jis nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nepadarė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykių aplinkybių.

M. N. teigimu, jis viešosios tvarkos nesutrikdė, nukentėjusiesiems nesudavė, nukentėjusieji A. K. ir Š. K. patys elgėsi įžūliai ir pažeidė viešąją tvarką, girtavo viešoje vietoje. Be to, teismas nepagrįstai pripažino, kad įvykio metu jis (M. N.) buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Darydamas tokią išvadą, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi, o liudytojas E. V. įvykio metu buvo visiškai girtas, taigi tikėti šių asmenų parodymais nebuvo jokio pagrindo. Be to, nelogiška, kad jis iš vakaro būtų vartojęs alkoholinius gėrimus, o ryte ėjęs laikyti valstybinio egzamino. Tai, kad jis nebuvo apsvaigęs, patvirtino ir liudytojas J. B..

Nuteistasis nurodo, kad jis Š. K. nesudavė, teismas nepagrįstai jo kaltę grindė prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, neįvertino to, kad jie yra broliai, be to, patys dalyvavo konflikte ir jų veiksmai, ypač A. K., buvo itin aktyvūs, taigi jie gali būti susitarę duoti vienokius ar kitokius parodymus.

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. J. atstovė pagal įstatymą V. J. prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje iš jos priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas Šiaulių teritorinei ligonių kasai ir Š. K.

V. J. teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas D. J. neturint lėšų, priteisti iš jos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.276 straipsnio nuostatoms. Pažymi, kad pagal šio straipsnio 1 dalį nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.276 straipsnio 2 dalis). Tėvų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyją turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 3 dalis). Atkreipia dėmesį, kad nors D. J. inkriminuoti nusikalstami veiksmai yra padaryti jam esant nepilnamečiui, tačiau skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jos sūnus jau buvo pilnametis, taigi pareiga jai atlyginti dėl sūnaus galbūt nusikalstamų veikų padarytą žalą yra išnykusi.

Atsikirtimais į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės D. Banaitienės apeliacinį skundą nuteistasis D. J. prašo tokiu atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas visgi netenkintų jo apeliacinio skundo dėl baudžiamosios bylos nutraukimo ar veikos iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikavimo į BK 138 straipsnio 1 dalį, prokurorės apeliacinį skundą tenkinti tik iš dalies: jam paskirtos 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti BK 92 straipsnio pagrindu ir paskirti jam BK 87 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 3 dalies 5 punkte numatytus įpareigojimus ir draudimus, kurie atitinka jam Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kad jis iš esmės yra charakterizuojamas teigiamai (tai patvirtina mokyklos pateikta jo charakteristika), aktyviai sportuoja, auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo – terminą prašo skirti ne maksimalų.

D. J. nurodo sutinkantis su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, paskyręs jam laisvės atėmimo bausmę, ir nusprendęs BK 75 straipsnio pagrindu atidėti bausmės vykdymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo atžvilgiu tokiu atveju turėtų būti taikomos BK 92 straipsnio nuostatos ir skiriama auklėjamojo poveikio priemonė. Tačiau prokurorės prašymas įpareigoti jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir nekeisti gyvenamosios vietos, taip pat prašymas auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą – skirti maksimaliam įstatyme numatytam terminui yra nepagrįstas, visiškai neargumentuotas. Prokurorė nenurodo, kodėl teismo paskirti įpareigojimai yra netinkami. Pastebi, kad BK 87 straipsnyje numatyti nepilnamečiams skiriami įpareigojimai ir draudimai iš esmės yra panašūs į pilnamečiams skiriamus įpareigojimus ir draudimus.

Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad prokurorė prašo paskirti jam įstatyme nenumatytą įpareigojimą nekeisti gyvenamosios vietos. Nurodo, kad tokio įpareigojimo nenumato nei BK 75 straipsnio, nei BK 87 straipsnio nuostatos. Šių straipsnių nuostatos numato nuteistajam galimybę keisti gyvenamąją vietą, tačiau apie tai turi būti pranešama bausmės vykdymą prižiūrinčioms institucijoms. Taigi prokurorės prašymas prieštarauja baudžiamojo įstatymo nuostatoms, yra visiškai nepagrįstas, nelogiškas. Kartu atkreipia dėmesį, kad šiemet jis baigė 12 klasių, nuo rugsėjo pirmosios greičiausiai mokysis aukštojoje ar aukštesniojoje mokykloje, tad neabejotinai turės pakeisti savo dabartinę gyvenamąją vietą. Paskyrus prokurorės prašomą įpareigojimą nekeisti gyvenamosios vietos, jam būtų užkirstas kelias išvykti gyventi į didesnį miestą ir studijuoti, esant būtinybei, atlikti privalomą karinę tarnybą.

Apygardos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros ir nuteistojo D. J. atstovės pagal įstatymą apeliacinius skundus patenkinti, nuteistojo D. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis M. N. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o dėl kitų skundų paliko spręsti teismui. Nuteistojo M. N. gynėja prašė jos ginamojo skundą patenkinti, o dėl kitų skundų paliko spręsti teismui.

Nuteistasis D. J. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, prokuratūros skundą atmesti, o dėl kitų skundų paliko spręsti teismui. Nuteistojo D. J. gynėjas prašė D. J. ir jo atstovės pagal įstatymą apeliacinius skundus patenkinti, o dėl kitų skundų paliko spręsti teismui.

Nuteistojo D. J. atstovė pagal įstatymą prašė jos ir nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą prašė atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės D. Banaitienės ir nuteistojo D. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistojo D. J. atstovės pagal įstatymą V. J. apeliacinis skundas tenkinamas visiškai.

Nuteistojo M. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl D. J. ir M. N. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas

Pažymima, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Sprendžiant klausimą, ar padaryti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, be kita ko, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismo išvados apie tai turi būti grindžiamos byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios svarbios teisiškai vertinant paskatas kaip asmenines ar kaip chuliganiškas. Pastebėtina, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2011).

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų.

BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, dėl chuliganiškų paskatų. Nusikalstama veika laikoma padaryta dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

Nors nuteistieji neigia padarę BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas, jų kaltę patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai negu teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinti įrodymai.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad iki įvykio D. J. ir M. N. nepažinojo, iki tol jų nebuvo matęs. Paaiškino, kad tąkart jie, t. y. jis, jo brolis Š. ir E. V. atėjo prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, ten jau buvo M. N. ir D. J.. Jie, t. y. A. K., Š. K. ir E. V., atsinešė viskio butelį, o M. N. ir D. J. tuo metu jau gėrė degtinę. Įvykus konfliktui, po apsižodžiavimo, tarp jo, t. y. A. K., ir D. J. prasidėjo muštynės. Prie jo pripuolęs D. J. sudavė jam kumščiu į skruostą, tuomet jis D. J. parvertė ant žemės ir jį laikė, o prie jo pribėgęs M. N. spyrė jam (A. K.) vieną kartą į galvą, jis juto ir smūgius, suduodamus jam į šonus. Atsigavęs pamatė, kad M. N. spardo jo brolį Š. Pamatęs, kad jo brolis mušamas, jis pabėgo kviesti pagalbos. Jo brolis į namus grįžo su žaizda po akimi, kruvinas. Nurodė, kad tąkart D. J. ir M. N. buvo apsvaigę nuo alkoholio, jie visi gėrė alkoholinius gėrimus. Kai jie atėjo prie mokyklos, matė prie D. J. ir M. N. pastatytą nugertą butelį degtinės (2 t. 185–186 b. l.). Minėtus nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti nukentėjusiojo A. K. parodymų teisingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nukentėjusysis Š. K. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad tąkart jie D. J. ir M. N. matė pirmą kartą, su pastaraisiais juos prie supažindino E. V., su kuriuo jie nuėjo prie (duomenys neskelbtini) mokyklos. Jie visi vartojo alkoholį. D. J. ir jo brolis pradėjo konfliktuoti, apsižodžiavo, jis matė, kaip D. J. trenkė jo broliui (A. K.). Po to, kai D. J. sudavė jo broliui kumščiu į veidą, brolis D. J. parvertė. D. J. pirmas sudavė smūgį. Kai A. K. D. J. laikė, kad pastarasis nusiramintų, priėjęs M. N. spyrė gulinčiam ant žemės jo broliui A. į šoną. Tuomet jis (Š. K.) ėjo ginti brolio, norėjo suduoti M. N., tačiau pastarasis jį parvertė, spyrė į galvą, kaklą. Jam buvo suduota daug smūgių, medikai nustatė skruostikaulio lūžį. Taip pat nurodė, kad jiems atėjus prie mokyklos, D. J. ir M. N. gėrė degtinę (2 t. 186–187 b. l.).

Savo parodymus nukentėjusieji Š. K. ir A. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydami, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijos teritorijoje juos sumušė M. N. ir D. J. (1 t. 13–16, 17–20 b. l.).

Suvestas į akistatą su M. N. Š. K. patvirtino, kad 2014 m. birželio 1 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimnazijos teritorijoje jį užpuolė ir sumušė M. N. ir kartu su pastaruoju buvęs D. J.. Nurodė, kad pirmiausia D. J. užpuolė jo brolį A. K., jam vieną kartą sudavė kumščiu į veidą. Kai jo brolis gindamasis parvertė D. J. ant žemės, užgulė ir liepė nusiraminti, tuo metu prie jo brolio A. K. pribėgo M. N. ir spyrė jam į kairį šoną. Norėdamas apginti savo brolį, jis (Š. K.) pribėgo prie M. N. ir jį pastūmė. Tuomet D. J. ir M. N. jį parvertė ant žemės ir pradėjo spardyti (1 t. 92 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes Š. K. nurodė ir akistatos su D. J. metu (1 t. 120 b. l.).

Nukentėjusysis A. K. akistatos su M. N. metu taip pat patvirtino savo parodymus, kad 2014 m. birželio 1 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimnazijos teritorijoje jį užpuolė ir sumušė M. N. ir kartu su pastaruoju buvęs D. J.. Nurodė, kad pirmiausia D. J. jam vieną kartą sudavė kumščiu į veidą, jis (A. K.) gindamasis parvertė pastarąjį ant žemės, užgulė ir laikė, kad jis nusiramintų. Tuo metu prie jo pribėgo M. N. ir vieną kartą spyrė jam į kairį šoną. Jis parkrito, o atsistojęs pamatė, kad M. N. kartu su D. J. „trypia“ ant žemės gulinčio jo brolio Š. veidą. Išsigandęs jis (A. K.) nubėgo ieškoti pagalbos (1 t. 93 b. l.). Suvestas į akistatą su D. J. A. K. taipogi patvirtino, kad iš pradžių D. J. jam vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, o kai jis gindamasis pastarąjį parvertė ant žemės ir laikė, kad jis nusiramintų, prie jam sudavė į nosį ir dešinį šoną, o pribėgęs M. N. vieną kartą spyrė į dešinį smilkinį bei ausį ir keletą kartų spyrė į kairį šoną. Atsistojęs jis pamatė, kad D. J. ir M. N. „trypia“ ant žemės gulinčio jo brolio Š. K. veidą (1 t. 121 b. l.).

Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl nuteistųjų skundų argumentai, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nepatikimi, prieštaringi, atmetami kaip nepagrįsti. Dėl minėtų priežasčių nuteistojo M. N. teiginys, kad Š. K. ir A. K. gali būti susitarę duoti vienokius ar kitokius parodymus, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Š. K. padaryti šie kūno sužalojimai: viršutinio žandikaulio dešinės pusės žandinio ančio sienelės lūžis, kraujosruva dešinės akies vokuose, muštinė žaizda apatinėje lūpoje. Sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, jiems padaryti reikėjo dviejų smūgių į veidą, sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Rasti kūno sužalojimai padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014 m. birželio 1 d. apie 22 val.). Š. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes viršutinio žandikaulio lūžis sutrikdo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui (1 t. 28 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl D. J. ir M. N. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad viešoje vietoje D. J. vieną kartą kumščiu sudavė A. K. į veidą, po to M. N. vieną kartą įspyrė A. K. į dešinę galvos pusę ir nenustatytą skaičių kartų į šonus, M. N. ant žemės pargriovė Š. K., D. J. ir M. N. įspyrė Š. K. tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip du kartus, į galvą, veidą, kaklą, taip D. J. ir M. N. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Be to, byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad D. J. ir M. N. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gimnazijos teritorijoje, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, elgdamiesi įžūliai padarė Š. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tenkinti D. J. prašymą ir jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gindamas save ar kitą, asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti, nes gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. BK 28 straipsnio prasme pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Nustatant būtinosios ginties situaciją yra reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir pan.

Bylos duomenys nepatvirtina, kad D. J. būtų sudavęs smūgius Š. K. gindamasis nuo pastarojo kėsinimosi suduoti jam kumščiu. Priešingai, byloje nustatyta, kad D. J., M. N. ant žemės pargriovus Š. K., kartu su M. N. įspyrė Š. K. nenustatytą skaičių kartų, padarydami pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo D. J. prašymą bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Atsakant į nuteistojo D. J. skundo argumentą, kad A. K. prie jo kabinėjosi žodžiais, pažymima, kad kilę konfliktai neturi būti sprendžiami priešingais teisei veiksmais. Nukentėjusiojo Š. K. teisiamajame posėdyje nurodyta aplinkybė, kad jo brolis A. išgėręs pradeda daug kalbėti, taip pat nepatvirtina buvus būtinosios ginties sąlygas ir nepaneigia nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistųjų kaltės nepaneigia ir D. J. nurodyta aplinkybė, kad Š. K. sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių, o ne daug, kaip nurodė nukentėjusysis. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje konstatuota, kad Š. K. kūne rasti sužalojimai padaryti suduodant smūgius į veidą, jie padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, sužalojimai griuviminei traumai nebūdingi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne vien nukentėjusiųjų parodymus. Teismas įvertino visus bylos įrodymus, įskaitant ir liudytojų E. V. bei J. B. parodymus ir jais rėmėsi tiek, kiek šiuos parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Kadangi nukentėjusiųjų, taip pat liudytojo E. V. parodymai yra nuoseklūs, jie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo D. J. skundo teiginiu, jog dėl girtumo nukentėjusieji ir liudytojas E. V. davė neteisingus parodymus.

Kadangi bylos duomenys, t. y. nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai, taip pat liudytojo E. V., kuris be kita ko nurodė, kad D. ir M. turėjo degtinės butelį, kurį jis netyčia koja kliudė ir butelis nukrito, parodymai patvirtina, kad D. J. ir M. N. nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad M. N. ir D. J. viešoje vietoje sudavė smūgius A. K. ir Š. K., ir padarė Š. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą būdami apsvaigę nuo alkoholio (2 t. 219 b. l.). Tačiau atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta ar alkoholis turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, teismas pagristai BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės nepripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tai, kad teisiamajame posėdyje liudytojas J. B. parodė nematęs, kad M. N. ir D. J. būtų gėrę alkoholį, minėtos teismo nustatytos aplinkybės nepaneigia. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas J. B. nurodė, jog prie mokyklos buvo atvažiavęs trumpam, ten tepabuvo 10-15 min., konflikto nematė (2 t. 187–188 b. l.).

Iš bylos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu, patvirtintu Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos, ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas nukentėjusiesiems R. V., A. N., A. B. ir Kelmės rajono savivaldybės administracijos įgaliotam atstovui A. K. bei įtariamiesiems M. N. ir D. J. susitaikius (2 t. 112–115 b. l.). Tačiau dėl to, kad D. J. ir M. N. per vienerius metus nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo BPK 121 straipsnio 5 punkto pagrindu padarė naują tyčinį nusikaltimą, nutrauktas ikiteisminis tyrimas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu D. J. ir M. N. atžvilgiu buvo atnaujintas (1 t. 8–9 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad D. J. ir M. N. kaltė padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytus nusikaltimus yra visiškai įrodyta ir jie pagrįstai nuteisti už minėtų nusikalstamų veikų padarymą, nėra teisinio pagrindo tenkinti D. J. ir M. N. prašymus palikti galioti ikiteisminio tyrimo metu priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji kaltės dėl jų nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį neginčijo.

Dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo D. J.

Pirmosios instancijos teismas, paskyręs D. J. laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi BK 75 straipsniu ir paskirtos bausmės vykdymą atidėjo. Prokurorė skunde prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį panaikinant nuosprendžio dalį, kurioje D. J. pritaikytas BK 75 straipsnis ir pastarajam paskirtos bausmės vykdymą atidėti vadovaujantis BK 92 straipsniu. Taip pat prašo D. J. paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir nekeisti gyvenamosios vietos

Iš bylos duomenų matyti, kad D. J. yra gimęs (duomenys neskelbtini), o nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. J. padarė laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 16 d. iki 2013 m. birželio 17 d. ir 2014 m. birželio 1 d. Taigi akivaizdu, kad D. J. nusikalto būdamas nepilnametis. Kadangi, kaip teisingai skunde pažymėjo prokurorė, vadovaujantis BK 75 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas pilnamečiams, o bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams sąlygas nustato BK 92 straipsnis, skundžiamas nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas): nuosprendžio dalis, kurioje D. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vadovaujantis BK 75 straipsniu, naikintina ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. J. atidėtinas vadovaujantis BK 92 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad D. J. šiuo metu studijuoja (duomenys neskelbtini) universitete, yra (duomenys neskelbtini) fakulteto pirmosios pakopos nuolatinės studijų formos pirmo kurso studentas, gyvena bendrabutyje, charakterizuojamas teigiamai (2 t. 88, 89, 91, 210, 211 b. l.) sprendžiama, kad D. J. pakankamai efektyvi auklėjamojo poveikio priemonė bus švelniausia BK 82 straipsnio 1 dalyje numatyta poveikio priemonė – įspėjimas, o ne prokurorės prašyta skirti auklėjamojo poveikio priemonė.

Dėl civilinių ieškinių išsprendimo

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis Š. K. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam 850 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti (1 t. 43 b. l.).

Kelmės rajono apylinkės teismas Š. K. civilinį ieškinį tenkino iš dalies: priteisė Š. K. solidariai iš M. N. ir D. J., o pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos V. J., 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji D. J. ir M. N. prašė iš jų priteistus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistųjų ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Tenkinti nuteistųjų prašymus ir nukentėjusiojo Š. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą nėra pagrindo.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos.

Bylos duomenys liudija, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš M. N. ir D. J. 259,48 Lt (75,15 Eur) už nukentėjusiojo Š. K. gydymą. Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos dėl Š. K. gydymo patyrė 259,48 Lt (75,15 Eur) išlaidų (1 t. 31–33, 34 b. l.), konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį. Palikti minėtą civilinį ieškinį nenagrinėtą, kaip skunduose prašo apeliantai, nėra teisinio pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas civilinius ieškinius priteisė solidariai iš M. N. ir D. J., o pastarajam neturint lėšų – iš jo motinos V. J.. Toks teismo sprendimas neteisingas. Pažymima, kad pagal CK 6.276 straipsnio 1 dalį nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Tačiau, jeigu nustatoma, kad nepilnametis neturi pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylą įtraukiami CK 6.276 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, rūpintojai, mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos), kuriems taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Kai turtinę ar neturtinę žalą padaro nepilnametis nuo 14 iki 18 metų amžiaus, teismas, priteisdamas subsidiariosios atsakomybės tvarka iš tėvų, įtėvių, globėjų ar rūpintojų nepilnamečio padarytos žalos atlyginimą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad šį žalos atlyginimą iš jų reikia išieškoti tik tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iki pasieks pilnametystę (Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga). Kadangi nuteistasis D. J. nuosprendžio priėmimo metu buvo pilnametis, teismas turėjo civilinius ieškinius priteisti tik iš abiejų nuteistųjų – nukentėjusiajam Š. K. iš D. J. ir M. N. solidariai, o Valstybinei ligonių kasai – iš D. J. ir M. N. lygiomis dalimis. Dėl to nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai išspręstų civilinių ieškinių (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. J. atidėtas vadovaujantis BK 75 straipsniu ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsniu, D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 83 straipsniu, D. J. paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą.

Išaiškinti D. J., kad, jeigu jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarys naujų nusikalstamų veikų, jam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje priteista solidariai iš M. N. ir D. J., o pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos V. J., Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 75,15 Eur žalos atlyginimo.

Priteisti iš M. N. ir D. J. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos po 37,58 Eur dėl Š. K. gydymo patirtų išlaidų.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje priteista solidariai iš M. N. ir D. J., o pastarajam neturint lėšų, iš jo motinos V. J., Š. K. solidariai 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš M. N. ir D. J. solidariai nukentėjusiajam Š. K. 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.