Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. ir nukentėjusios B. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme 12 metų ir 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme 1 metams.

- pagal 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 12 metų ir 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 36 straipsnius, D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalį atleistas, ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta.

Iš nuteistojo D. Š. nukentėjusiajai B. B. priteistas 96100 litų neturtinės žalos atlyginimas, 10431 lito ir 85 centų turtinės žalos atlyginimas ir 2500 litų už advokato išlaidas; nukentėjusiajai M. B. priteistas 25000 litų neturtinės žalos atlyginimas ir 2500 litų už advokato išlaidas; nukentėjusiajam T. B. priteistas 21100 litų neturtinės žalos atlyginimas bei nuspręsta išieškoti 11328 litus ir 76 centus už proceso išlaidas valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 7 d., apie 5 val., viešoje vietoje - Palangos mieste, Šventojoje, Kopų g. 7 esančio baro „Titanikas“ lankytojų salėje, įžūliai demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų, rankoje laikomu stikliniu alaus bokalu tyčia sudavė nukentėjusiajam Ž. B. vieną smūgį į kairį dilbį, padarydamas poodinę kraujosruvą smūgio vietoje, ir tris smūgius į galvą. Nuo pavartoto smurto nukentėjusiajam nugriuvus ir atsitrenkus į aplinkos daiktus, buvo padarytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste ir dilbyje, dešinėje pėdoje -čiurnoje bei kairėje blauzdoje, kraujosruvos ir nubrozdinimai abiejose alkūnėse. Dėl suduotų į galvą smūgių nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva kaktos kairiojo gumburo srityje, dešinės akies viršutinio voko poodinė kraujosruva ir kraujosruva dešinės akies obuolį gaubiančiuose viršutiniuose minkštuosiuose audiniuose, lūžo kaukolės pamatas priekinės dešinės daubos srityje ir susidarė galvos smegenų sumušimo kontuzinis židinys dešiniojo smegenų pusrutulio kaktinėje skiltyje, muštinė žaizda kairio momens gumburo srityje, lūžo kaukolės smegeninės dalies kaulai (apima ir pamatą), pagal lūžio eigą liejosi kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo, spaudė smegenis. Tai komplikavosi į galvos smegenų komą, dėl ko Ž. B. , nežiūrint taikyto gydymo, 2006 m. liepos 7 d., 15 val. 03 min., mirė Klaipėdos ligoninėje. Šiais veiksmais D. Š. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė Ž. B. bei viešoje vietoje įžūliai demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, D. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos mėnesį, 7 ir 13 dienų laikotarpiu (tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), iš buto, esančio Panevėžyje, Ainių takas 20, slapta pagrobė fizinio asmens dokumentą - savo brolio N. Š. asmens tapatybės kortelę Nr. 10904978. Tęsdamas nusikalstamą veiką, D. Š. 2006 m. liepos 13 d., apie 13 val., Lazdijų rajone, Akmenių kaime esančioje Lazdijų tarptautinio pasienio kontrolės punkto Akmenių užkardoje, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos šį pagrobtą dokumentą panaudojo, pateikdamas pasienio kontrolę vykdžiusiems pareigūnams.

Be to, D. Š. buvo kaltinamas tuo, kad neturėdamas savo galiojančio asmens dokumento, suteikiančio teisę pereiti valstybės sieną, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo (2006-06-08 įstatymo Nr. X-675 redakcija) 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tyčia neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tačiau pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad Lietuvai įstojus į Šengeno šalių grupę, pasikeitė faktinės aplinkybės, kurios nulėmė kitokį D. Š. veikos, padarytos iki Lietuvai įstojant į minėtą šalių grupę, pavojingumo vertinimą. Be to, nuosprendyje konstatuota, kad Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas nėra labai pavojingas ir priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, jis nesukėlė sunkių pasekmių ir nepadarė didelės žalos, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 36 straipsniu, D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalį atleistas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme liudytoja R. N. nedalyvavo. Jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti, tačiau, nuteistojo teigimu, tai nereiškia, kad jie yra teisingi.

Liudytojų A. M. bei K. K. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu skiriasi nuo jų pirmosios instancijos teisme duotų parodymų.

Liudytoja G. L. parodė tik betarpiškai mačiusi įvykį.

Liudytojas A. J. parodė matęs ne visą konfliktą, o tik kai buvo suduoti du smūgiai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme jis davė nuoseklius parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas į juos neatsižvelgė.

Nuteistasis pažymi, kad nežinojo, jog yra ieškomas teisėsaugos pareigūnų, nes į Europą buvo išvykęs dirbti.

Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad jis nėra kaltas dėl Ž. B. mirties.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pažeidė Lietuvos Respublikos BK 41, 54 bei 60 straipsnių bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 1.5 straipsnio ir 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Be to, nužudymo padarymo būdas, smurto intensyvus rodo, kad padaryta nusikaltimas yra labai pavojingas.

Nukentėjusioji mano, kad skiriant D. Š. bausmę, turėjo būti vadovaujamasi bausmės paskirtimi (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei atsižvelgti, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir padarantis ypatingą žalą visuomenei.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimus. Nukentėjusioji nurodo, kad turėjo būti patenkintas visas jos pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, nes jis yra pagrįstas. Apeliantė teigia, visos civiliniame ieškinyje nurodytos išlaidos buvo būtinos laidojant sūnų bei prižiūrint jo kapą. Nukentėjusioji paaiškina, kad kai kurie turėtas išlaidas patvirtinantys dokumentai ar kvitai neišliko, nes nuo įvykio praėjo nemažai laiko, be to, ritualinės paslaugos teikiamos neišrašant jokių dokumentų.

Apeliantės manymu, iš nuteistojo buvo priteistas per mažas ir neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principus, tinkamai neįvertino padarytos žalos pasekmių ir nepagrįstai atsižvelgė ne tik į nuteistojo turtinę padėtį, bet ir ekonominius šalies rodiklius. Nukentėjusioji nurodo, kad dėl D. Š. padaryto nusikaltimo, ji neteko vienintelio, kartu su ja gyvenusio sūnaus, su kuriuo siejo itin artimas ryšys. Dėl šios netekties jis patyrė ir iki šiol patiria didelį fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus, negali įveikti tuštumos, nevilties ir nusivylimo ateitimi. Apeliantė pažymi, kad patirti išgyvenimai turėjo įtakos ir jos psichinei būsenai, o jai esant neįgaliai, taip pat pablogino ir jos sveikatą. Nukentėjusioji jaučiasi sužlugdyta ir kaip motina, ir kaip asmenybė, po nusikaltimo neramiai miega, tapo pažeidžiama, užsisklendusi savyje, negali susikaupti dirbdama, yra sutrikusi. Apie sūnaus nužudymą ji teigia sužinosi kelionėje, todėl teko rūpintis grįžimu namo, o tai sukėlė psichologinį stresą ir labai didelių nepatogumų. Skausmą padidino ir tai, kad nužudymo tyrimas tęsėsi nuo 2006 m.

Atsikirtime į nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą nukentėjusioji B. B. nurodo, kad byloje esantys įrodymai, liudytojų parodymai, paties D. Š. prisipažinimas, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo specialisto išvada visiškai patvirtina nuteistojo kaltę dėl Ž. B. nužudymo.

Nukentėjusioji pažymi, kad visi liudytojai parodymus davė iš karto po įvykio. Jie savo pirminiuose parodymuose nuosekliai išdėstė įvykio aplinkybes. Teismo posėdžio metu kai kurie liudytojai negalėjo tiksliai atpasakoti įvykio eigos, nes praėjo nemažai laiko. Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu perskaitė pirminius liudytojų parodymus, be to, kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus, yra įspėjamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 163 bei 253 straipsnius, todėl, B. B. nuomone, nėra pagrindo netikėti jų duotais parodymais.

Nukentėjusiosios teigimu, minėti liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad D. Š. Ž. B. nužudė dėl chuliganiškų paskatų.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nurodoma, kad teismo medicinos specialisto išvada bei kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. Š. panaudotas fizinis smurtas ir šio smurto metu padaryti kūno sužalojimai yra tiesioginė Ž. B. mirties priežastis. Šiuo atveju atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nei nuo to, ar nukentėjusysis mirė praėjus kuriam laikui po padarytos nusikalstamos veikos, nei nuo to, ar pirminio greitosios medicinos pagalbos teikimo metu tinkamai diagnozavus bei taikant tinkamą gydymą, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Nukentėjusioji mano, kad D. Š. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, pripažinti D. Š. atsakomybę dėl Ž. B. nužudymo sunkinančia aplinkybe tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Prokuroras prašė už šį nusikaltimą D. Š. paskirti penkiolikos metą laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Š. skundas atmetamas. Nukentėjusiosios B. B. skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Š. teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už Ž. B. nužudymą.

D. Š. kaltė tyčia nužudžius Ž. B. yra įrodyta, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

Nuteistojo kaltės tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudžius Ž. B. nepaneigia apeliaciniame skunde kritikuojami liudytojų parodymai.

Apeliantas be pagrindo abejoja liudytojos R. N. ikiteisminio tyrimo duotais ir teisiamajame posėdyje perskaitytais parodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šios liudytojos apklausti teisiamajame posėdyje nebuvo galimybės, nes ji gyvena užsienyje (b. l.106, 118, 121, t. 5), todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 131, t. 5). Todėl teigti, kad R. N. parodymai yra neteisingi vien dėl to, kad ji nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje nėra pagrindo, tuo labiau, jog šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neprieštarauja kartu su ja įvykio metu buvusios liudytojos G. L. parodymams bei kitiems byloje esantiems įrodymams. Pažymėtina ir tai, kad minėti liudytojos R. N. parodymai nėra pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiama D. Š. kaltė.

Taip pat priešingai nei teigia nuteistasis, liudytojų A. M. ir K. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nėra prieštaringi. Nors teisiamojo posėdžio metu dėl praėjusio nemažo laiko tarpo kai kurių įvykio aplinkybių šie liudytojai negalėjo išsamiai nurodyti, tačiau pirmosios instancijos teisme jie patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamajame posėdyje ištirti jų parodymai yra teisingi (b. l. 79, 98, t. 5).

Liudytoja G. L. , kaip ir teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme parodė, kad pačio konflikto ji ir jos draugė R. N. nematė. Tačiau iš kitų liudytojų parodymų žinant, kad bare „Titanikas“ tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prieš suduodant pastarajam smūgius į galvą, joks konfliktas neįvyko ir Ž. B. buvo sužalotas be priežasties, ši liudytoja ir negalėjo matyti kokio nors konflikto prieš suduodant smūgius Ž. B. bokalu. Be to, kitas su nukentėjusiojo sužalojimu susijusias aplinkybes liudytoja G. L. pirmosios instancijos teisme nurodė išsamiai (b. l. 128-129, t. 5).

Liudytojas A. J. , kaip teigiama ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme parodė matęs du nukentėjusiajam suduotus smūgius alaus bokalu į galvą. Tačiau šis liudytojas taip pat parodė, kad girdėjo ir trečio smūgio garsą (b. l. 79, t. 5). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs byloje esančius įrodymus dėl Ž. B. suduotų smūgių skaičiaus, teisingai konstatavo, kad nukentėjusiajam buvo suduoti 4 smūgiai, kurių vienas buvo suduotas į kairį dilbį.

Apeliaciniame skunde, kritikuojant liudytojų parodymus, abstrakčiai nurodoma atkreipti dėmesį ir į liudytojo N. S. parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus minėto liudytojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus (b. l. 9-10, t. 2; b. l. 81, t. 5), darytina išvada, kad jie nėra prieštaringi, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta daug pažeidimų, susijusių su įvykio vietos apžiūra: byloje nėra įvykio vietos nuotraukų bei neišmatuoti atstumai nuo stalo, kur vyko konfliktas, iki pakylos, kur nukentėjusysis buvo nugriuvęs. Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole aprašyta įvykio vieta: salių išsidėstymas, jose esantys kėdės bei stalai, laiptai (b. l. 11-12, t. 1). Prie šio protokolo pridėta ir įvykio vietos schema (b. l. 14, t. 1) bei nuotraukos, iš kurių aiškiai matyti, kokiu atstumu yra stalas, prie kurio įvyko konfliktas, ir laiptai, nuo kurių po smūgio nukrito nukentėjusysis (b.l. 15-16, t. 1).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad įvykio metu D. Š. gynėsi nuo Ž. B. , nes jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus. Nei vienas iš pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų, tiek dirbusių bare „Titanikas“ ir neturėjusių jokio ryšio su nukentėjusiuoju, tiek nukentėjusiojo ir paties nuteistojo draugų, įvykio metu buvusių bare „Titanikas“, neparodė, kad nukentėjusysis būtų elgęsis agresyviai, konfliktuotų su aplinkiniais ar nuteistuoju. Priešingai, minėtame bare barmenu dirbęs T. L. patvirtino, kad D. Š. bei kartu su juo buvęs I. A. atėję į barą garsiai kalbėjo, buvo išgėrę, jie išsiskyrė iš minios (b. l. 62, t. 5). Tuo tarpu nukentėjusiojo iki įvykio šis liudytojas neįsidėmėjo (b. l. 63, t. 5). Įvykio metu padavėju dirbęs liudytojas K. K. parodė, kad prie stalo sėdintys asmenys (t. y. nukentėjusysis ir kiti asmenys) „niekuo neišsiskyrė ir neišsišaukė“ (b. l. 79, t. 5). Liudytojas A. J. taip pat parodė, kad nukentėjusysis konflikto metu rankose nieko neturėjo, jis neatliko jokių veiksmų (b. l. 80, t. 5). Liudytojas V. R. , bare „Titanikas“ įvykio vakarą dirbęs didžėjumi, parodė, kad viskas įvyko labai greitai, barnio ar muštynių nebuvo, nuteistasis stodamasis paėmė alaus bokalą ir juo trenkė nukentėjusiajam į galvą. Iki tol Ž. B. , sėdėdamas prie stalo, snaudė. Šis liudytojas taip pat parodė nematęs, kad nukentėjusysis konflikto metu butų atlikęs kokius nors veiksmus (b. l. 80-81, t. 5). Liudytojas N. S. , bare „Titanikas“ dirbęs apsaugos darbuotoju, pirmosios instancijos teisme parodė nepastebėjęs, kad nukentėjusysis prieš įvykį būtų konfliktavęs (b. l. 81, t. 5). Tuo tarpu asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu šis liudytojas atpažino D. Š. ir parodė, kad jis bare „Titanikas“ triukšmavo, buvo įtūžęs, keikėsi, veržėsi prie ant grindų gulinčio nukentėjusiojo (b. l. 13-14, t. 2). Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis patvirtino ir teisiamajame posėdyje (b. l. 81, t. 5). Kaip konfliktiškus, necenzūrinius žodžius vartojančius ir nemandagiai kalbančius asmenis D. Š. bei I. A. apibūdino ir bare „Titanikas“ padavėju dirbęs liudytojas A. M. , tuo tarpu netinkamo nukentėjusiojo elgesio šis liudytojas nepastebėjo (b. l. 98, t. 5). Liudytoja G. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prieš suduodant nukentėjusiajam alaus bokalu į galvą, ji bare „Titanikas“ jokių pykčių ir barnių negirdėjo. Konflikto metu nukentėjusysis prašė jo nemušti, bandė priešintis, rankomis dengdamasis galvą. Įvykio vietoje buvę nuteistojo draugai I. A. ir V. K. pirmosios instancijos teisme teigė nieko apie įvykį nežinantys ir neprisimenantys, ar D. Š. bare „Titanikas“ su jais apskritai buvo (b. l. 81-82, t. 5).

Įvertinęs įvykį mačiusių liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog D. Š. smurtavimas prieš Ž. B. buvo nulemtas akivaizdžiai chuliganiškų paskatų – fizinis smurtas prieš iki tol nepažįstamą žmogų buvo panaudotas be jokios dingsties, viešoje vietoje - baro lankytojų salėje, šios įstaigos darbo metu, įvykį stebint pašaliniams asmenims, tokiais veiksmais demonstruojant aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, priešpastatant save aplinkiniams ir demonstruojant niekinantį požiūrį į juos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad D. Š. kaltės tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudžius Ž. B. nepaneigia ir ta aplinkybė, jog pastarasis mirė ne įvykio vietoje, o vėliau. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad į įvykio vietą, barą „Titanikas“ greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta 2006 m. liepos 7 d., 5 val. 20 min., iš kur nukentėjusysis buvo pristatytas į ligoninę (b. l. 30-35, t. 1). Iš asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitos matyti, kad 5 val. 55 min. Ž. B. atsisakė, kad būtų atlikti tyrimai ir pasišalino iš ligoninės (b. l. 123, t. 5). Praėjus vos daugiau nei 5 val., nukentėjusysis buvo atvežtas greitosios medicinos pagalbos į Klaipėdos ligoninę. Priešingai nei teigia nuteistasis, iš liudytojo D. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, yra žinoma, kad laikotarpiu nuo 5 val. 55 min., kai Ž. B. pasišalino iš ligoninės, iki 11 val. 15 min., kai jis vėl buvo pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, pastarasis buvo namuose, Šventojoje išnuomotame namelyje, kur jį ryte be sąmonės rado minėtas liudytojas (b. l. 97, t. 5). Byloje taip pat yra duomenų, patvirtinančių, kad Palangos sveikatos priežiūros centre nukentėjusiajam sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos tinkamai (b. l. 125, t. 5) (ši valstybinės medicininio audito inspekcijos kokybės kontrolės ataskaita aptarta ir skundžiamajame nuosprendyje).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte nurodyta, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. M 681 /06 (03) konstatuota, kad Ž. B. mirė dėl patirtos sunkios galvos traumos: traumuojančio kontakto su kietu buku ar bukabriauniu paviršiumi, jį turinčiu daiktu į kairio momens gumburo sritį, dėl ko susidarė muštinė žaizda, lūžo kaukolės smegeninės dalies kaulai (apima ir pamatą). Pagal lūžio eigą liejosi kraujas virš kietojo smegenų dangalo, spaudė smegenis. Tai komplikavosi į galvos smegenų komą, kuri, nepaisant taikyto gydymo, baigėsi mirtimi. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad sužalojimų ir jų komplikacijų morfologiniai požymiai neprieštarauja tam, kad traumą Ž. B. patyrė 2006 m. liepos 7 d., apie 5 val. (b. l. 40-43, t. 1).

D. Š. veika atimant gyvybę, atsižvelgiant į tai, kad nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas. Jo veika tinkamai kvalifikuoti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, nes savo veiksmais viešoje vietoje - Palangos mieste, Šventojoje, Kopų g. 7 esančio baro „Titanikas“ lankytojų salėje, jis įžūliai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimus bare „Titanikas“ jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pripažinta neįrodyta.

Pats nuteistasis neneigia įvykio vakarą vartojęs alkoholį, pirmosios instancijos teisme parodydamas, kad per visą vakarą išgėrė pusę bokalo alaus. Tačiau įvykio vakarą bare „Titanikas“ padavėju dirbęs liudytojas T. L. parodė, kad „matėsi, jog D. Š. ir I. A. buvo išgėrę“, jis pats šiems asmenims tą vakarą nešė po bokalą alaus (b. l. 62, t. 5). Šis liudytojas patvirtino, kad yra teisingi jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė teismo posėdyje. Šiuose parodymuose liudytojas minėtų dviejų asmenų būseną apibūdino kaip „stipriai išgėrusių“ (b. l. 62, t. 5; 17-18, t. 2). Liudytojas K. K. parodė, kad nuteistasis ir jo draugas vieną kartą pas jį užsisakė alaus (b. l. 79, t. 5). Liudytojas A. M. parodė, kad įvykio vakarą D. Š. ir jo draugas buvo išgėrę, konfliktiški (b. l. 98, t. 5). ). Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad yra teisingi jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė teismo posėdyje. Šiuose parodymuose liudytojas minėtų dviejų asmenų būseną apibūdino kaip „gerokai išgėrusių“ (b. l. 98, t. 5; 36-37, t. 2). Liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad nuteistasis ir su juo buvęs asmuo nesvirduliavo, tačiau buvo gerokai išgėrę (b. l. 99, t. 2). Šiuos parodymus minėtas liudytojas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 99, t. 5). Taigi, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog įvykio metu D. Š. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Todėl nemotyvuotą, agresyvų, nuteistojo elgesį, be jokios priežasties suduodant visiškai nepažįstamam ir nieko blogo nepadariusiam Ž. B. smūgius bokalu, negalima paaiškinti niekuo kitu, kaip tik alkoholio įtaka tiek padarant šį nusikaltimą, tiek – viešosios tvarkos pažeidimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į nukentėjusiosios skundo ribas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas nurodant, kad D. Š. atsakomybę dėl Ž. B. nužudymo dėl chuliganiškų paskatų sunkina tai, kad šią veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas nusikaltimo padarymo metu numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Už šį nusikaltimą D. Š. paskirta minėto straipsnio sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė - 12 metų ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šią D. Š. inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei neigiamą jo charakteristiką. Nuteistasis Ž. B. nužudė būdamas vos 24 metų amžiaus, tačiau jau ankščiau yra teistas (b. l. 46-48, t. 4), recidyvistas, nelinkęs pasitaisyti, nuolat pažeidinėja įstatymus, todėl, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoti nusikaltimai yra ne atsitiktinis reiškinys D. Š. gyvenime, o pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė. Nustačius, kad nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad Ž. B. jis nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei atsižvelgiant į neigiamą pastarojo charakteristiką, už šį nusikaltimą lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei tuo pačiu iš dalies tenkinant nukentėjusiosios skundą, D. Š. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, skirtina griežtesnė, sankcijos vidurkį viršijanti bausmė. Minėta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatoma ir nauja bausmė už nužudymą paskiriama pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis).

Už kitus skundžiamu nuosprendžiu D. Š. inkriminuotus nusikaltimus paskirtos bausmės nekeičiamos, nes jos yra teisingos ir pagrįstos, be to, jų dydžio apeliaciniuose skunduose neginčija nei pats nuteistasis, nei nukentėjusioji B. B. .

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu.

Nukentėjusiosios B. B. pareikšto civilinio ieškinio klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo skundžiamu nusprendžiu išspręstas tinkamai.

Dėl D. Š. padaryto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, B. B. neteko artimiausio žmogaus – sūnaus. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad jai turėjo būti priteista visa prašoma – milijono litų neturtinės žalos suma, kurią priteisiant neturėtų būti atsižvelgiama į šalies ekonominę bei nuteistojo turtinę padėtį, tačiau su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas mažesnį nei prašė nukentėjusioji neturtinės žalos atlyginimą - 100 000 litų, savo sprendimą išsamiai motyvavo ne tik atsižvelgdamas į valstybės ekonominius rodiklius bei nuteistojo turtinę padėtį, kurie šiuo atveju nebuvo esminiai mažinant neturtinės žalos dydį, tačiau taip pat vadovaudamasis įstatymu, Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis ir taip pat pažymi, kad vien teorinis tokios didelės – milijono litų sumos priteisimas, kurios nuteistasis ir ateityje negalės sumokėti, nebūtų protingas. Be to, pagal teismų praktiką nužudymo atveju netekus sūnaus, motinoms priteisiamas panašus neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-629/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2007). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiosios B. B. prašymas avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, ir jai išmokėta 3900 litų neturtinės žalos atlyginimas. Todėl atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes bei atėmus šią avansu išmokėtą 3900 litų sumą iš priteistos 100 000 litų sumos, pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo D. Š. B. B. pagrįstai priteisė 96100 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir su turtine žala susijusius klausimus. Iš B. B. teismui pateiktų dokumentų matyti, kad neturtinę žalą, susijusią su laidojimo išlaidomis, sudaro 11991 litai 85 centai (b. l. 42-52, t. 5). Iš šios sumos taip pat pagrįstai atimti Lietuvos Respublikos ministerijos sprendimu avansu išmokėti 810 litų už laidojimo išlaidas bei pačios nukentėjusiosios teigimu gauta 750 litų laidojimo pašalpa (b. l. 61, t. 5). Nors apeliantė mano, kad jai turėtų būti priteista visa prašoma turtinės žalos atlyginimas, net ir tas, kuris nėra pagrįstas dokumentais, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilio kodekso 6.291 straipsniu, atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos, kurias šiuo atveju sudaro dokumentais pagrįstos turėtos laidojimo išlaidos.

Iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito matyti, kad nukentėjusioji yra sumokėjusi 300 litų advokatei už atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 13, t. 6). Todėl iš dalies tenkinant nukentėjusios B. B. skundą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalimi, šios nukentėjusiosios turėtos išlaidos turi būti išieškotos iš nuteistojo D. Š. .

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad D. Š. atsakomybę dėl Ž. B. nužudymo dėl chuliganiškų paskatų sunkina tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos veikos padarymui.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymą D. Š. paskirti 14 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis D. Š. paskirtomis pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, ir nustatyti galutinę subendrintą 14 metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Iš D. Š. B. B. priteisti tris šimtus litų už advokatės paslaugas už atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.