- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-03
- Bylos Nr.
- 1A-880-51-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vilmantas Antanas Gaidelis (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vilmanto Antano Gaidelio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams.
Iš V. Ž. priteista P.P.H.U „(duomenys neskelbtini)“ 221 596 Lt 50 ct.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t.y. būdamas ribotos civilinės atsakomybės kompanijos (toliau tekste RAK) „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimas pingines lėšas, iš anksto žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdys, 2004-02-11 RAK „(duomenys neskelbtini)“ vardu su Lenkijos Respublikos įmone „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama W. F. A., pasirašė sutartį dėl kietojo krosnių kuro – sunkios kuro alyvos tiekimo. Įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2004-02-12 RAK „(duomenys neskelbtini)“ išrašytą sąskaitą faktūrą INVOICE Nr. 001 2004-02-19 pervedus 24 000 Lt dolerių (ekvivalentas litais – 64 291 Lt), 2004-02-27 pervedus 6000 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 16 581 Lt), 2004-03-03 pervedus 10 000 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 27 853 Lt), viso – 40 000 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 108 725 Lt) į V. Ž. nurodytą RAK „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią banke „(duomenys neskelbtini)“ Vespolseta skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublikoje, V. Ž. kietojo kuro netiekė, tyčia nevykdydamas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų.
V. Ž., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš anksto žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų dėl kietojo krosnių kuro – sunkios kuro alyvos tiekimo nevykdys ir toliau, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2005-03-10 „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su K. M. A., atstovaujančia Lenkijos Respublikos Gamybos prekybinę paslaugų įmonę (toliau tekste – P.P.H.U.) „(duomenys neskelbtini)“, dėl kietojo krosnių kuro tiekimo bei dėl įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sumokėto avanso – 40 000 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 108 725 Lt) užskaitymo įmonės P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ 31 320 eurų (ekvivalentas litais – 108 142 Lt) avansu. 2005-05-18 P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam atstovui W. F. A. atvykus į naftos produktų bazę, esančią (duomenys neskelbtini), kurią nuomojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. Ž., tyčia siekdamas suklaidinti jį ir imituoti, kad sudarytos sutartys dėl sunkiojo krosnių kuro tiekimo yra ir bus vykdomos, išmatavo rezervuaruose buvusį sunkiojo krosnių kuro kiekį, priklausiusį įmonei „(duomenys neskelbtini)“ kaip neva įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį kurą ir parodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu užsakytas tris geležinkelio cisternas kaip neva įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu užsakytas, į kurias tariamai turėjo būti pakrautas sunkusis krosnių kuras. Po to V. Ž. su įmonės P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu atstovu W. F. A. nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ biurą, buvusį (duomenys neskelbtini), kur pasirašė krovinio deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2005-05-18 sąskaitą faktūrą INVOICE Nr. 001. Remdamasi šiais dokumentais įmonė P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ 2005-05-20 pervedė 44 820 eurų (ekvivalentas litais – 154 754,50 Lt) į įmonės RAK „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Šiaulių bankas“ Vilniaus filiale, Verkių g. 37, Vilniuje, kurioje esančiomis lėšomis laisvai disponavo V. Ž.. Tokiu būdu V. Ž. apgaule savo naudai įgijo įmonės P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 40 000 JAV dolerių (ekvivalentas litais – 108 725 Lt) ir 44 820 eurų (ekvivalentas litais – 154 754,50 Lt), tuo padarydamas įmonei 263 479,50 Lt turtinę žalą.
Nesutikdamas su Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistasis V. Ž. teigia, kad nei liudytojų parodymai, nei byloje esantys rašytiniai duomenys neįrodo jo veikoje esant BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo, t.y. kvalifikuoto sukčiavimo. Atkreipia dėmesį, kad teisme parodė, jog prekės 2004-02-11 nepateikė, nes pagal sutartį W. A. turėjo pervesti avansinį 50 proc. mokėjimą nuo specifikacijos sumos, t.y. 42 000 USD, o kitą sumos dalį – kai gaus prekę. W. A. pinigus pervedė net per tris kartus. Kietasis kuras lenkų firmai „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateiktas, nors W. A. ne laiku ir ne visiškai įvykdė mokėjimo sąlygas. Kai kuras buvo pagamintas, W. A. nepriėmė jo, nes kuro parametrai neatitiko sertifikato. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys dokumentai: 2004-02-11 sutarties kopija, sutarties sertifikato Nr. 1 kopija, 2004-02-12 „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos sąskaitos INVOICE Nr. 001 kopija, 2004-02-27 mokėjimo pavedimo kopija bei 2004-03-03 mokėjimo pavedimo kopija. Iš išvardytų dokumentų matyti, kad pats W.F. A. sumokėjo 40 000 JAV dolerių, o ne 42 000 JAV dolerių, buvo praleistas mokėjimo terminas, kas sukėlė jam pagrįstų abejonių „(duomenys neskelbtini)“ mokumu.
Teigia, kad teismas tinkamai neišanalizavo ir nepalygino tarpusavyje visų duomenų, nepašalino prieštaravimų tarp jo ir liudytojo W.F. A. parodymų. Teismas rėmėsi liudytojo W.F. A. parodymais, nepaisydamas akivaizdžių prieštaravimų tarp šio liudytojo žodžių ir byloje surinktų rašytinių įrodymų, t.y. 2004-08-05 W.F. A. rašto kopijos, kuriame jis teigia, kad neturi koncesijos ir negali priimti krovinio (t. 1, b.l. 19). Tai patvirtina, kad ne jis atsisakė tiekti kurą, motyvuodamas koncesijos nebuvimu, o pats W.F. A..
Pažymi, kad 2004-02-11 sutarties sąlygas pažeidė abi šalys, tačiau jos vedė derybas, kalbėjosi ir galiausiai susitarė sudaryti kitą sutartį, šį kartą su W.F. A. dukters K.M. A. įmone „(duomenys neskelbtini)“, o pervestus 40 000 JAV dolerių užskaitė kaip pastarosios įmonės avansą. Todėl kyla klausimas, kokios faktinės aplinkybės nulėmė teismo įsitikinimą, kad jo tyčia atsirado dar prieš pasirašant 2004-02-11 sutartį. Teigia, kad vienintelis argumentas, galintis patvirtinti teismo išvadą neva jo tyčia susiformavo iki 2004-02-11 sutarties pasirašymo yra aplinkybė, kad jis negrąžino lenkų įmonei pinigų iškart po to, kai kuro nepavyko išsiųsti.
Nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog 2005-05-10 W.F. A. turėjo sumokėti pinigus, bet pervedimas įvyko tik 2005-05-20 vakarą. Tą patį vakarą jis jam paskambino ir pasakė, kad nuo 2005-05-30 Lenkijoje įvedamas akcizas ir akcizo mokestis viršys bendrą prekės vertę. Teigia, kad šie jo parodymai nebuvo paneigti posėdyje ištirtais įrodymais. Jų teisingumą patvirtina kiti duomenys: pirma, tiek jis, tiek W.F. A. apklausos metu patvirtino, kad pinigai į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą buvo pervesti 2005-05-20 po pietų; antra, liudytojas K. M. patvirtino jo parodymus paaiškindamas, kad „žino, jog Lenkijoje pasikeitė įstatymai, todėl negalėjo krauti ir kad lenkai reikalavo grąžinti pinigus“. Teigia, kad po įstatymo pasikeitimo W.F. A. krovinio neapsimokėjo imti finansiškai. Iki įstatymo pasikeitimo lenkai reikalavo krovinio, o po įstatymo pakeitimo reikalavo pinigų (t. 4, b.l. 41).
Pažymi, kad svarbi aplinkybė vertinant ar buvo apgaulė ar ne, yra pačios prekės realus egzistavimas. Iš byloje esančių duomenų, t.y. „(duomenys neskelbtini)“ 2005-05-12, 2005-06-02, 2005-06-06 raštų kopijų, nurodant UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsiųsti sunkųjį krosnių kurą Lenkijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ bei 2005-07-27 prašymo Vilniaus teritorinei muitinei dėl 153,5 t mineralinės alyvos kopijos turinio matyti, kad Varėnos naftos produktų bazėje kuro buvo pakankamai ir būtų užtekę įvykdyti tiek „(duomenys neskelbtini)“, tiek „(duomenys neskelbtini)“ užsakymus.
Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad jis turėjo išankstinį tikslą apgaule įgyti įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, nes sutarties ir sąskaitos išrašymo momentu neturėjo realios galimybės sutarties įvykdyti, nes jo vadovaujamos įmonės neturėjo licencijų verstis prekyba naftos produktais. Mano, kad teismas, siekdamas jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, dirbtinai formalizavo situaciją, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas, neva jis užsiėmė naftos produktų prekyba, nesivadovaudamas LR įstatymais, neturėdamas atitinkamų licencijų, todėl negalėjo organizuoti kuro pardavimo. Pažymi, kad prekė Lietuvos Respublikoje buvo tik perdirbama ir sandėliuojama, tuo tarpu pardavimas vyko kitose šalyse ir jokio leidimo ir licencijos tam nereikėjo. Kuro pardavimo schema ir jo vaidmuo joje buvo tokie: „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“ pateikia kurą į Varėnos naftos produktų bazę, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kurą perdirba, o jis suranda perdirbtai prekei pirkėją, kuris sudaro pirkimo-pardavimo sutartį su jo ofšorine įmone „(duomenys neskelbtini)“, pinigai už kurą pervedami į pastarosios įmonės sąskaitą, vėliau jis šiuos pinigus perveda kuro savininkams – „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“.
Teigia, kad teismas, pagrįsdamas S. R. parodymais jo kaltę, apsiribojo tik vienu sakiniu, jų praktiškai neanalizuodamas. Tačiau šio liudytojo parodymų turinys buvo iš esmės kitoks. S. R. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu teigdamas, kad nuteistasis neturėjo teisės pardavinėti „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį krovinį, turėjo omeny tai, kad nei jis pats, nei V. Ž. negali parduoti kuro be „(duomenys neskelbtini)“ antspaudo, kurį savo ruožtu gali uždėti tik pats S. R.. Teigia, kad apklausos teisme metu liudytojas S. R. paaiškino, kad buvo blogai suprastas. Tačiau teismas, iškreipdamas S. R. parodymų turinį ir pagrįsdamas jais jo kaltę, nuosprendyje nenurodė, kodėl atmeta liudytojo parodymus duotus laisva valia teisiamojo posėdžio metu ir remiasi ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais.
Mano, kad neapklausus įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovų, kurie teisme patvirtintų ar paneigtų, kad jis turėjo teisę tarpininkauti parduodant kurą, darytina viena išvada – teigti, kad jis negalėjo pardavinėti „(duomenys neskelbtini)“ krovinio, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad jo gynėjas kreipėsi į teismą su prašymu apklausti minėtų įmonių atstovus, tačiau prašymas buvo atmestas.
Mano, kad teismas klaidingai vertino apgaulės elemento buvimą jo atveju. Aplinkybę, kad jis suklaidino W.F. A., nurodydamas, kad naftos produktų bazė priklauso jam, patvirtino tik vienas šaltinis, t.y. pats W.F. A.. Teismo išvadą, kad cisternas jis užsakė, siekdamas suklaidinti „(duomenys neskelbtini)“ atstovą ir įtikinti, kad šiose cisternose bus gabenamas kuras, paneigia bylos duomenys, t.y. jo ir S. R. parodymai, kuriuose jie paaiškino, kad cisternų buvo atsisakyta dėl labai brangiai kainuojančios prastovos; 2005-05-16 UAB „(duomenys neskelbtini)“ paraiška Varėnos geležinkelio stoties viršininkui dėl trijų cisternų paskyrimo 2005-05-18, kurioje nurodyta, kad krovinys – krosnių kuras bus vežamas į Lenkiją (t. 2, b.l. 130); 2005-05-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas Varėnos geležinkelio stoties viršininkui dėl trijų užsakytų cisternų atsisakymo. Visos šios aplinkybės, jo nuomone, tik patvirtina, kad tikrai ketino išsiųsti kurą į Lenkiją, tačiau to nepadarė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.
Teigia, kad jis sutartis sudarinėjo savo vardu. „(duomenys neskelbtini)“ atstovai turėjo visus jo duomenis, galėjo laisvai su juo susisiekti. Teigia, kad byloje nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų suklaidinimas, apsunkinantis jų interesų patenkinimą civilinio proceso tvarka. Teigia, kad jis nesislapstė, nevengė bendrauti su W.F. A. ir K.M. A., netgi susitarė su „(duomenys neskelbtini)“ atstovais, kad lenkų įmonei būtų grąžinta dalis pinigų. Teigia, kad nebandė paslėpti, perleisti turto ar apsunkinti atsiskaitymą su lenkų įmone. Nurodo, kad šiuo metu yra areštuotas visas jo turtas, todėl akivaizdu, kad šiam ginčui išspręsti ir grąžinti skolą visiškai pakaktų civilinių-teisinių priemonių.
Atkreipia dėmesį, kad teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. nuostatas. Teismas, išdėstydamas S. R. parodymus, iškreipė jų turinį, aprašydamas dviem sakiniais, kurie prieštaravo tikrajam jų turiniui. Glaustai ir paviršutiniškai buvo aprašyti ir K. M. parodymai. Teismas nuosprendyje nepaminėjo, kad K. M. posėdžio metu patvirtino labai svarbią aplinkybę, o būtent jis teigė: „Žinau tą, kad Lenkijoje pasikeitė įstatymai, todėl negalėjo krauti. Ir po to lenkai reikalavo grąžinti pinigus. Man apie įstatymų pasikeitimą pasakė W.F. A.. Lenkijoje buvo įvestas krovinio akcizo mokestis. Po įstatymo pasikeitimo W.F. A. krovinio neapsimokėjo imti finansiškai. Iki įstatymo pasikeitimo lenkai reikalavo krovinio, o po įstatymo pasikeitimo reikalavo pinigų“ (t. 4, b.l. 41). Teigia, kad šie K. M. paaiškinimai iš esmės paneigia kito liudytojo W.F. A. parodymus, kuriais yra grindžiama jo kaltė. Tačiau teismas ignoravo šiuos prieštaravimus, nutylėdamas apie juos. Teigia, kad nuosprendyje pasigendama motyvuoto ir pagrįsto paaiškinimo, kodėl remiamasi vienais įrodymais ir atmetami kiti arba apie juos nutylima. Mano, kad teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas visų surinktų įrodymų visetas bei būtų išaiškintos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės. Esant abejonių, bet nepavykus jų pašalinti, jos turėjo būti aiškinamos jo naudai.
Prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nors V. Ž. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė įrodyta liudytojų W.F. A., R.S. Z., K. M., S. R., ieškovės K.M. A. parodymais ir kita bylos medžiaga.
Nuteistasis V. Ž. parodė, kad pirmąją sutartį su Lenkijos įmone „(duomenys neskelbtini)“ dėl kietojo krosnių kuro tiekimo pasirašė 2004 m. vasario mėn. Pagal šią sutartį Lenkijos įmonė turėjo pervesti 42 000 JAV dolerių avanso, o kitą sumos dalį – kai gaus prekę. Bendra sandorio suma buvo 84 000 JAV dolerių. Tačiau Lenkijos įmonė per tris kartus pervedė tik 41 000 JAV dolerių avanso, tuo pažeisdama sutartį. W. A. buvo pateikti kuro sertifikatai, kurie neatitiko kai kurių parametrų. Tada W. A. atsisakė kuro, nes jam reikėjo geresnės kokybės. Kito kuro pateikti jis negalėjo, nes nebuvo laisvų talpyklų. Vėliau 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, pasikeitė tvarka muitinėje. W. A. jį informavo, kad negali priimti kuro, nes neturi koncesijos. Be to, buvo sunkumų dėl akcizo mokėjimo, todėl kartu nutarė laukti, kol bus palankesni įstatymai. 2005 m. kovo mėn. su W. A. pasirašė naują sutartį dėl kietojo krosnių kuro tiekimo. Pasirašius sutartį, sumokėtas avansas buvo užskaitytas kaip įmonės „(duomenys neskelbtini)“ avansas. Paaiškino, kad „(duomenys neskelbtini)“ pavėlavo pervesti pinigus. 2005-05-10 W.F. A. turėjo sumokėti pinigus, bet pervedimas įvyko tik 2005-05-20 vakarą. W.F. A. išvažiavo namo. Tą patį vakarą jis jam paskambino ir pasakė, kad nuo 2005-05-30 Lenkijoje įvedamas akcizas ir akcizo mokestis viršys bendrą prekės vertę. Su W.F. A. sprendė ką daryti. Buvo sprendžiama, kad gal galima skolą gražinti kitomis prekėmis. Susitarimas neįvyko, W.F. A. reikalavo visų pinigų. Parodė, kad prekių tiekimas įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl pasikeitusių valstybių įstatymų. Jei nebūtų spėję prekių pervežti per savaitę laiko, tai W.F. A. būtų patyręs daug nuostolių ir negavęs jokio pelno. W.F. A. prašė jo, kad nesiųstų prekių (t. 5, b.l. 30-31, 82).
Liudytojas W.F. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme paaiškino, kad 2004 m. su V. Ž. įmone pasirašė sutartį dėl kietojo krosnių kuro tiekimo. Pagal sąskaitą-faktūrą jis pervedė į V. Ž. sąskaitą 40 000 JAV dolerių. Prekės V. Ž. ilgai nepateikė, todėl baigėsi jo prekybos limitas. Dėl šios priežasties paprašė V. Ž. sutartį pasirašyti su jo dukra K.M. A.. Jis sutiko. 2005 m. balandžio mėn. V. Ž. patvirtino, kad jau gali išsiųsti degalus į Lenkiją. Susitarė, kad pinigus jis sumokės tik po to, kai pamatys, jog Varėnoje yra kuras, paruoštos cisternos ir tik gavęs faktūrą su specifikacija bei tranzitiniu laišku, t.y. muitinės deklaracija. Gegužės mėn. V. Ž. pats paskambino ir pasikvietė jį į Lietuvą. Nuvažiavęs į bazę Varėnoje, užsirašė geležinkelio cisternų numerius, kartu su V. Ž. nustatė, koks kiekis gali būti pakrautas. V. Ž. pasakė, kad reikia vykti į Vilnių, į įmonės būstinę, o tuo metu bus kraunamas kuras. Biure V. Ž. išrašė sąskaitą-faktūrą, specifikaciją bei tranzitinį laišką. Kitą dieną apie 14 val. V. Ž. gavo patvirtinimą, kad pinigai jau yra pervesti į jo sąskaitą. Jis norėjo kartu vykti į muitinę, tačiau V. Ž. jam pasakė, kad muitinė dirba iki 15 val. Patikino, kad pirmadienį viskas bus sutvarkyta, tačiau prekė nebuvo išsiųsta. K. M. sužinojo ir pranešė, kad prekė net nebuvo pakrauta, o cisternos grąžintos tuščios. V. Ž. neatsiliepė į skambučius. Tada jis su R. Z. nuvyko į įmonės būstinę Vilniuje aiškintis ir labai nustebo pamatę, kad V. Ž. išsikrausto iš biuro patalpų. Vėliau V. Ž. parašė ant sąskaitos, kad grąžins 100 000 JAV dolerių. Paaiškino, kad po įstojimo į ES jokių problemų dėl kuro tiekimo nebuvo, nes niekas nepasikeitė. Paaiškino, kad jei būtų žinojęs jog Varėnoje buvęs kuras nepriklauso V. Ž., būtų jo nepirkęs. Be to, teigia nežinojęs, kad V. Ž. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ neturi leidimo prekiauti naftos produktais.
Liudytojas R.S. Z. parodė, kad jam buvo žinoma, jog V. Ž. apgavo W.F. A., t.y. turėjo parduoti kurą, bet nepardavė. Varėnoje jis matė cisternas, V. Ž. išrašė visus dokumentus, patvirtinančius, kad prekė bus parduota. Tuomet jis su K.M. A. banke pervedė pinigus, tačiau prekė nebuvo išsiųsta. Negavę prekės jis su W.F. A. atvyko į Lietuvą pas V. Ž.. Skambinant V. Ž. jis neatsiliepdavo, o atvykę į Vilnių pamatė, kaip jis iš biuro išneša baldus. Antrą kartą atvykę į Vilnių sužinojo, kad naftos produktų bazė nepriklauso kaltinamajam.
Ieškovė K.M. A. parodė, kad pinigus V. Ž. pervedė po to, kai gavo kokybės sertifikatą ir tranzito laišką. V. Ž., nepateikęs krovinio, vis žadėdavo, kad grąžins pinigus, o pats išvažiuodavo į prabangias keliones. Telefonu atsiliepdavo tik tada, kai ji skambindavo jam iš nepažįstamų telefonų numerių. Problemų dėl koncesijos neturėjo, nes iki 2005 m. galėjo pirkti kuro iki 500 000 eurų be koncesijos.
Liudytojas K. M. paaiškino, kad 2004 m. kartu su W.F. A. atvyko pas V. Ž. pirkti krovinio. Nuvažiavę į Varėną paėmė kuro mėginį ir sugrįžo į Vilnių, pasirašė reikiamus dokumentus ir pervedė pinigus. Tačiau V. Ž. krovinio nekrovė. Žino, kad V. Ž. negrąžino už kurą sumokėtų pinigų. Parodė, kad žinojo, jog Lenkijoje pasikeitė įstatymai, todėl negalėjo krovinio krauti. Lenkai reikalavo grąžinti pinigus. W.F. A. su V. Ž. pasirašė kažkokius dokumentus dėl pinigų grąžinimo, bet pinigai iki šiol nėra atiduoti. Paaiškino, kad po įstatymų pasikeitimo W.F. A. krovinio neapsimokėjo imti finansiškai. Iki įstatymo pasikeitimo lenkai reikalavo krovinio, o po įstatymo pasikeitimo reikalavo pinigų.
Liudytojas S. R., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurie vėliau buvo pagarsinti teisme, paaiškino, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Parodė, kad V. Ž. neturėjo teisės nei pardavinėti, nei tarpininkauti parduodant naftos produktus, kurie buvo Varėnos naftos produktų bazėje ir kurie priklausė įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Su V. Ž. jokios subnuomos sutarties UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pasirašiusi ir jis neturėjo teisės laikyti jam priklausančius naftos produktus jų nuomojamuose rezervuaruose. V. Ž., dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybos direktoriaus pareigose, jam nežinant užsakė cisternas naftos produktams. Šias cisternas jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išsinuomojo iš AB „(duomenys neskelbtini)“. Po kurio laiko gavo iš AB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą, kad reikia apmokėti už cisternas, kurias įmonės vardu užsakė V. Ž. (t. 2, b.l. 27-29, 107-109).
Nors duodamas parodymus teisme liudytojas S. R. jau kiek kitaip aiškino kuro pardavimo ir cisternų užsakymo aplinkybes, švelnindamas kaltinamojo padėti ir parodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu ne taip suprato klausimą, kad V. Ž. negalėjo parduoti kuro be UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudo bei paaiškino, kad pasirašė dėl 3 cisternų užsakymo, kurių vėliau teko atsisakyti, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis vėliau patvirtino ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Juo labiau, kad tokius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir byloje esantys dokumentai, todėl nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad teismas iškraipė liudytojo S. R. duotus parodymus.
Liudytojų parodymus patvirtino ir byloje esantys dokumentai, t.y. V. Ž. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos sąskaitos faktūros Nr. 01 kopija, patvirtinanti, kad Lenkijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ geležinkelio cisternomis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) turėjo būti išsiųsta 188 t kuro alyvos. Sąskaitoje yra V. Ž. 2005-06-14 įrašas, kad iki 2005-06-23 bus visiškai atsiskaityta su „(duomenys neskelbtini)“ dėl 100 000 dolerių grąžinimo (t. 1, b.l. 7-8); Eksporto deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, patvirtinanti, kad prekių siuntėja – UAB „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonė – cisternos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), krovinys – 188 000 kg sunkaus krosnių kuro, eksporto procedūros vykdytojas – UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama V. Ž.. Dokumentas pažymėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu ir parašu (t. 1, b.l. 9); vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraštis, kuriuo pagal 2005-05-18 paraišką UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu V. Ž. užsakė vagonus (t. 2, b.l. 49); 2005-05-20 apskaitos kortelė, išrašyta bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ už vežimo priemonių (vagonų) atsisakymą (t. 2, b.l. 58); geležinkelio cisternų užsakymo ir atsiskaitymo lapas (t. 2, b.l. 130); dokumentai, patvirtinantys krosnių kuro priklausomybę įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ir jo pardavimą bei išvežimą iš naftos produktų bazės Lenkijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b.l. 35-38, 52-57); Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos raštas, patvirtinantis, kad V. Ž. bei jo vadovaujamoms įmonėms licencijų verstis prekyba naftos produktais niekada nebuvo išduota (t. 3, b.l. 2); Vilniaus socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir VMI duomenys, kad V. Ž. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios veiklos nevykdanti įmonė, kurioje nėra ir jau 2005 m. nebuvo samdoma darbuotojų (t. 3 b.l. 4, 6).
Nors skunde apeliantas nurodo, kad ginčui išspręsti ir skolai grąžinti visiškai pakaktų civilinių teisinių priemonių, tačiau pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skirianti jį nuo civilinio delikto ir darantis turto įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškino, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba kitą asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti.
V. Ž. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, iš pat pradžių žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų įvykdyti negalės, neturėdamas nei pačios prekės, nei licencijų verstis prekyba naftos produktais, sudarė kietojo krosnių kuro – alyvos tiekimo sutartį su Lenkijos Respublikos įmone „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama W.F. A., o vėliau ir su jo dukros K.M. A. įmone „(duomenys neskelbtini)“, kuriai atstovavo pats W.F. A.. Į V. Ž. sąskaitą buvo pervestas 40 000 JAV dolerių avansas. Tačiau W.F. A. siekiant papildomų garantijų dėl sutarties įvykdymo ir iškėlus sąlygą, kad likusius pinigus perves tik po to, kai pamatys krovinį, V. Ž. apgaulingais ir klaidinančiais veiksmais įtikino jį, kad krovinys tikrai yra. W.F. A. 2005-05-18 atvykus į Lietuvą, V. Ž. parodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusį krovinį – sunkųjį krosnių kurą, nors žinojo, kad neturi teisės šiuo kuru disponuoti ir kad minėtas kuras priklauso ne jam, o įmonei „(duomenys neskelbtini)“ bei buvo paruoštas pateikti kitam gavėjui – įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b.l. 35-38, 52-57).
Taip pat V. Ž., siekdamas įtikinti W.F. A., kad sutartį tikrai įvykdys, 2005-05-18 asmeniškai užsakė geležinkelio cisternas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neva skirtas krovinio gabenimui, kurias iš karto 2005-05-20, kai tik W.F. A. išvyko iš Lietuvos, grąžino Varėnos geležinkelio stočiai ir sumokėjo už prastovą „(duomenys neskelbtini)“ bazėje. Liudytojas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. R. patvirtino, kad cisternas nuteistasis užsakė jam nežinant. Iš byloje esančio geležinkelio cisternų užsakymo atsiskaitymo lapo matyti, kad dokumentai dėl cisternų užsakymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo išsiųsti iš V. Ž. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, ir tai patvirtina, kad S. R. apie cisternų užsakymą nebuvo žinoma (t. 2, b.l. 130).
V. Ž. apgaulę liudija ir tolimesni jo veiksmai. Tą pačią dieną, kai V.A. A. parodė neva jam (V. Ž.) priklausantį kurą ir cisternas bei įtikinęs, kad kuras jau yra kraunamas ir bus gabenamas į Lenkiją, kartu su W.F. A. nuvyko į kaltininkui priklausančią UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva forminti eksporto dokumentų. Tokiu būdu įtikinęs W.F. A., kad sutartis bus įvykdyta ir gavęs patvirtinimą apie pinigų į jo sąskaitą pervedimą, jokių žadėtų veiksmų neatliko, o W.F. A. išvykus į Lenkiją, kaip jau minėta, iš karto grąžino tuščias cisternas ir nei krovinio, nei gautų pinigų negrąžino. Iš byloje esančių bankinių dokumentų bei specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad iš Lenkijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2005-05-20 gautus 44 820 eurų V. Ž. panaudojo taip: 11 810 eurų išsiėmė grynais pinigais, dalį jų panaudojo smulkioms sąskaitoms apmokėti (mokesčiai bankui, UAB „Omnitel“ ir kt.), 30 100 eurų 2005-07-11 pervedė kitai ofšorinei įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b.l. 18-23, t. 4, b.l. 7-9), nors dar 2005-06-14 ant sąskaitos-faktūros Nr. 01 pats įrašė, kad iki 2005-06-23 įsipareigoja visiškai atsiskaityti su „(duomenys neskelbtini)“ dėl 100 000 JAV dolerių grąžinimo. Iš to seka, kad V. Ž., neįvykdęs sutartinių įsipareigojimų (nepateikęs kuro), ne tik kad negrąžino gautų pinigų, bet ir jais disponavo, dalį jų išleisdamas asmeninėms reikmėms. Tik kiek vėliau W.F. A. reikalaujant buvo grąžinta dalis sumos: 2005-07-13 – 10 000 eurų ir 2005-07-20 – 2140 eurų (t. 4, b.l. 65, 67).
Skunde V. Ž. nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo išvada neva jis naftos produktų prekyba užsiėmė pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus ir neturėdamas licencijos. Teigia, kad kuras Lietuvoje buvo tik perdirbamas ir sandėliuojamas, o pardavimas vyko kitose šalyse, todėl, jo nuomone, jokio leidimo ar licencijos nereikėjo. Pateikė tokią kuro pardavimo schemą: „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“ pateikia kurą į Varėnos naftos produktų bazę, UAB „(duomenys neskelbtini)“ jį perdirba, o jis suranda pirkėją, kuris pasirašo pirkimo-pardavimo sutartį su jo ofšorine įmone „(duomenys neskelbtini)“. Pinigai už prekę pervedami į jo įmonės sąskaitą, o jis šiuos pinigus perveda kuro savininkui, šiuo atveju „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau tokie nuteistojo parodymai prieštarauja byloje esantiems duomenims. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2004-11-04 buvo sudaryta rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp užsakovo – kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ ir rangovo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo S. R. (t. 2, b.l. 35-38). Šia sutartimi „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo „(duomenys neskelbtini)“ nurodymu priimti naftos produktus, skirtus kompaunduoti ir gauti sunkųjį krosnių kurą, pakrauti prekes ir gabenti užsakovo nurodytais rekvizitais. Iš byloje esančių įmonės „(duomenys neskelbtini)“ raštų matyti, kad ji, remdamasi minėta rangos sutartimi, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdirbtas prekes – sunkųjį krosnių kurą, siųsti į Lenkiją įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b.l. 52-57). Taigi, jokių duomenų, kad „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų sudariusi sutartis su V. Ž. ar jo vadovaujamomis įmonėmis dėl tarpininkavimo parduodant kurą byloje nėra. Taip pat nėra jokių duomenų, kad tarp V. Ž. ir „(duomenys neskelbtini)“ būtų buvęs susitarimas parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusį kurą įmonėms „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“. Tą patvirtina ir liudytojo S. R. parodymai, kad V. Ž. neturėjo teisės nei pardavinėti, nei tarpininkauti parduodant naftos produktus ir kad su juo jokios subnuomos sutarties UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pasirašiusi. Be to, V. Ž. parodymus, kad jis buvo tik tarpininkas, paneigia ir tai, kad jo ofšorinė įmonė „(duomenys neskelbtini)“ su Lenkijos įmonėmis buvo sudariusi būtent pirkimo-pardavimo, o ne tarpininkavimo sutartis.
Atkreiptinas dėmesys, kad iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos rašto matyti, kad nei pačiam nuteistajam V. Ž., nei jo vadovaujamoms įmonėms „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ licencijų verstis prekyba naftos produktais Ministerija niekada nėra išdavusi (t. 3, b.l. 2), kas tik dar kartą patvirtina, jog nuteistasis sutarties sudarymo metu žinojo, kad įsipareigojimų įvykdyti negalės, nes ne tik kad neturėjo paties kuro, bet ir teisės verstis jo prekyba. Tačiau V. Ž. skunde nurodo, kad jokios licencijos verstis naftos produktų prekyba jam ir nereikėjo, nes pardavimas vyko užsienio šalyse, o jo ofšorinė įmonė „(duomenys neskelbtini)“ yra ne Lietuvos, o Amerikos įmonė. Nors, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, oficialiai kuro pirkimo-pardavimo, sutartys su Lenkijos įmonėmis buvo sudaromos su V. Ž. ofšorine įmone „(duomenys neskelbtini)“, registruota JAV, tačiau visi sandoriams įvykdyti reikalingi veiksmai ir dokumentai: cisternų užsakymas, eksporto deklaracijos, buvo tvarkomos per jo Lietuvoje esančią įmonę UAB „Vameta“.
Skunde nuteistasis atkreipė dėmesį, kad teismas klaidingai vertino apgaulės elemento buvimą, nes aplinkybę, kad jis suklaidino W.F. A., nurodydamas, kad naftos produktų bazė priklauso jam, patvirtino tik pats W.F. A.. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, tą patvirtino ne tik pats W.F. A., nurodydamas, kad jei būtų žinojęs, jog Varėnoje buvęs kuras nepriklauso nuteistajam, būtų jo nepirkęs, bet ir liudytojas R.S. Z., kuris, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad V. Ž. sakė W.F. A., kad bazė priklauso jam, jis tuo metu buvo šalia (t. 5, b.l. 54). Todėl, V. Ž. sąmoningai suklaidino W.F. A., nuslėpdamas nuo tai, kad tiek naftos produktų bazė, tiek joje esantis kuras jam nepriklauso, t.y. pačias svarbiausias aplinkybes, kurios lėmėpirkėjo apsisprendimą sudaryti su tariamu pardavėju sandorį. Neabejotina, kad W.F. A., pats būdamas verslininkas ir žinodamas, kad Varėnos naftos produktų bazė bei joje esantis kuras nepriklauso nuteistajam, nebūtų prisiėmęs riziką ir pervedęs pinigus už prekę asmeniui, žinodamas, kad jis jos net neturi.
Skunde apeliantas nurodo, kad teismas tinkamai neišanalizavo ir nepašalino prieštaravimų tarp jo ir liudytojo W.F. A. parodymų. Teigia, kad iš 2004-08-05 W.F. A. rašto kopijos matyti, kad jis neturi koncesijos ir negali priimti krovinio, o tai, anot V. Ž., patvirtina, kad ne jis atsisakė tiekti kurą, motyvuodamas koncesijos nebuvimu, o pats W.F. A.. Tačiau iš minėto rašto matyti, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, W.F. A. neatsisakė priimti kuro. Rašte nurodoma, kad pasikeitė taisyklės ir kad W.F. A. neturi koncesijos, todėl prašo perrašyti kontraktą, kuriame būtų nurodytas jo dukters įmonės koordinatės (t. 1, b.l. 60).
Skunde nuteistasis teigia, kad teismas nuosprendyje nepaminėjo svarbių, liudytojo K. M. nurodytų aplinkybių, kad po įstatymų pasikeitimo, Lenkijoje buvo įvestas akcizo mokestis ir kad W.F. A. nebeapsimokėjo imti krovinio finansiškai, todėl lenkai reikalavo pinigų. Tačiau tokie liudytojo parodymai nepaneigia V. Ž. kaltės. Net jei pasikeitus įstatymams W.F. A. ir neapsimokėjo imti krovinio ir jis reikalavo gražinti pinigus, nepaneigia V. Ž. tyčios sukčiauti. Visų pirma, kaip jau minėta anksčiau, V. Ž. sutarties sudarymo metu žinojo, kad įsipareigojimų įvykdyti negalės. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nei po avanso pervedimo 2004-03-03, pasirašius sutartį su „(duomenys neskelbtini)“, nei vėliau 2005-03-10 sudarius sutartį su įmone „(duomenys neskelbtini)“ ir šiai 2005-05-20 pervedus likusius pinigus, V. Ž. krovinio taip ir nepateikė, o sumokėtų pinigų negrąžino. Nors V. Ž. tvirtino, kad ne dėl jo kaltės kuras nebuvo išsiųstas, o dėl pasikeitusių įstatymų, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, cisternų, kuriomis neva turėjo būti gabenamas kuras, buvo atsisakyta 2005-05-20. Tuo tarpu kaip parodė pats V. Ž., įstatymai Lenkijoje pasikeitė 2005-05-30. Taigi, V. Ž. turėjo 10 dienų terminą įsipareigojimams įvykdyti arba grąžinti sumokėtus pinigus, tačiau to nepadarė.
Visiškai nelogiškas nuteistojo paaiškinimas, kad Varėnos naftos produktų bazėje kuro buvo pakankamai ir būtų užtekę įvykdyti tiek „(duomenys neskelbtini)“, tiek „(duomenys neskelbtini)“ užsakymus. Tai, kad bazėje kuro buvo užtektinai, nereiškia, kad V. Ž. galėjo savavališkai, nebūdamas nei savininku, nei įgaliotu tarpininku, prekiauti „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu kuru.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas atkreipė dėmesį į, anot jo, ikiteisminio tyrimo metu padarytus procesinius pažeidimus, apklausiant liudytoją S. R. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Paaiškino, kad minėtas liudytojas buvo apklaustas nedalyvaujant V. Ž. ir vertėjui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs 2008 m. vasario 4 d. vykusios liudytojo apklausos protokolą, nenustatė minėtų procesinių pažeidimų. Kaip matyti iš protokolo, S. R. prieš apklausą pareiškė, kad moka lietuvių kalbą ir pageidauja duoti parodymus lietuvių kalba (t. 2, b.l. 107), todėl šiuo atveju vertėjo dalyvavimas nebuvo būtinas. BPK 184 str. 4 d. numato, kad prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką. Nustatyta, kad liudytojo apklausa vyko 2008-02-04, tuo tarpu įtarimas V. Ž. buvo pareikštas 2008-02-26. Taigi, S. R. apklausos metu V. Ž. dar nebuvo pareikštas įtarimas, todėl ir informuoti jo apie vyksiančią apklausą nebuvo privaloma.
Įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus apylinkės teismas pagrįstai V. Ž. nuteisė pagal BK 182 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra aiškus, nuoseklus, išvados ir argumentai pagrįsti baudžiamosios bylos medžiaga, todėl naikinti ar keisti jo nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.