Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo 404-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos atstovo advokato Eugenijaus Markevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. T. ieškinį atsakovui 404-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir kompensacijos už atostogas priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl daugiabučio namo savininkų bendrijos valdybos nario ir valdybos pirmininko išrinkimo bei dėl to sudarytos darbo sutarties pripažinimo niekiniais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Priteisė ieškovui G. T. iš atsakovo 404-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos 3264,83 Lt išeitinės kompensacijos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių);Priteisė ieškovui G. T. iš atsakovo 404-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 3264,83 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2011-03-14 iki visiško atsiskaitymo su ieškovu.Kitus ieškovo G. T. reikalavimus atmetė.Atsakovo 404-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos priešieškinį atmetė.Nurodė, jog sprendimo dalis dėl 320 Lt dydžio išmokos priteisimo G. T. iš atsakovo 404-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos vykdytina skubiai (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių). Likusi sprendimo dalis vykdytina sprendimui įsiteisėjus.Priteisė iš atsakovo 404-osios Daugiabučio namo savininkų bendrijos Lietuvos valstybei 98 Lt žyminio mokesčio ir 21,26 Lt pašto išlaidų.

Be to, pirmos instancijos teismas ydingai aiškino ir taikė DK normas, reglamentuojančias su darbo santykiais susijusių piniginių išmokų priteisimo terminus, taip pat CPK normas, reglamentuojančias skubų teismo sprendimo vykdymą. Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Todėl net padarius prielaidą, kad byloje šalis siejo darbo teisiniai santykiai ir pašalinus ieškovą iš neteisėtai užimamų Bendrijos valdybos nario ir valdybos pirmininko pareigų bei pripažinus, kad jis buvo Bendrijos darbuotojas, jam būtų priteistina kompensacija už neva nepanaudotas atostogas tik už 3 metus. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad 2010-11-08 dieną įvykusiame ieškovo ir Bendrijos narių susitikime paaiškėjo, kad ieškovas Bendrijos gyvenamajame name nuosavybės teise neturi jokių patalpų ir nėra Bendrijos narys, todėl negalėjo ir negali būti išrinktas Bendrijos valdybos nariu, o iš jos – Bendrijos valdybos pirmininku. Šią aplinkybę ieškovas slėpė nuo kitų Bendrijos narių, taip pat jis ignoravo įstatymo imperatyvus ir gera valia atsisakė palikti neteisėtai ir nelegaliai užimamas Bendrijos nario ir valdybos pirmininko pareigas. Apeliantas nurodo, jog nukreipiama skubiai vykdyti sprendimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, kai sprendime nustatyta dalis neviršija vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Byloje ginčo dėl darbo užmokesčio priteisimo nebuvo, todėl pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir tokiu būdu nepriklausančią išeitinę kompensaciją prilygino darbo užmokesčiui. Taigi, teismo sprendimo dalyje dėl 320 Lt kompensacijos priteisimo skubus vykdymas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo 404-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos atstovo apeliacinio skundo ribose. Teismas, išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Apeliantas teigia, jog darbo sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, todėl ieškovo pasirašyta darbo sutartis su pačiu savimi nelaikytina tarp šalių sudaryta darbo sutartimi. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog DK 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (Kodekso 95 straipsnis). Taigi, pagal DK 99 straipsnio 1 dalies normą svarbu, kad būtų išreikšta šalių valia sudaryti darbo sutartį ir ji padaryta dėl darbo sutarties sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnyje. DK 95 straipsnyje nustatyta: „1. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. 2. Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.). 3. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). 4. Šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.). 5. Darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai.“. Aiškinant šio straipsnio normas darytina išvada, kad šalių susitarimu nustatomos sąlygos skirstomos į būtinąsias ir papildomas. Būtinosios yra tokios, dėl kurių šalims nesusitarus sutartis laikoma nesudaryta ir, priešingai, jeigu dėl jų susitarta, darbo sutartis laikoma sudaryta. Papildomos sąlygos yra visos kitos darbo sutartyje šalių aptariamos, bet jai neprivalomos sąlygos. Dėl jų galima tartis arba nesitarti – darbo sutartis bus laikoma sudaryta. Iš esmės taip darbo sutarčių sąlygos aiškinamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. B. v. Lietuvos aklųjų biblioteka, bylos Nr. 3K-3-274/2008; civilinėje byloje R. J. v. VŠĮ ,,Euroknyga“, bylos Nr. 3K-3-422/2010.

Nagrinėjamos bylos atveju pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad darbo sutartyje šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, o būtent 404-osios DNSB narių susirinkimo 2002-02-21 protokolas bei 404-osios DNSB valdybos 2002-03-19 posėdžio protokolas patvirtina, kad G. T. buvo priimtas į darbą bendrijos valdybos pirmininko pareigoms nuo 2002-03-19, nustatant jam mėnesinį 214 Lt atlyginimą. Tokį sprendimą priėmė aukščiausi juridinio asmens valdymo organai – narių susirinkimas ir valdyba. Be to, iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad jis faktiškai vykdė atstovavimo bendrijai funkcijas ir vadovavo bendrijos veiklai. A. G. Tamulio, kaip darbuotojo, įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir šios įstaigos duomenų bazėje yra fiksuotas G. T. draudiminis laikotarpis nuo 2002-03-19 iki 2011-03-14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, jog faktiškai susiklostę tarp G. T. ir 404-osios DNSB santykiai atitiko darbo santykius.

Taip pat skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad darbo sutarties sudarymo pažeidimas, o būtent aplinkybė, kad sutartį pasirašė tik G. T., yra neesminis, faktiškai susiklosčiusių darbo santykių esmės nekeičiantis ir neturintis įtakos darbo sutarties šalims įstatymu numatytoms teisėms ir pareigoms.

Apeliantas nurodo, kad ieškovas gyvenamajame name neturėjo ir neturi jokių jam nuosavybės teise priklausančių patalpų (patalpos asmeninės nuosavybės teise priklauso jo žmonai), todėl DNSBĮ 27 straipsnio, 22 straipsnio 1, 2 dalių prasme jis nebuvo, nėra ir negali būti Bendrijos, nariu, dėl ko jis negalėjo ir negali būti išrinktas Bendrijos valdybos nariu ir valdybos pirmininku. Todėl ieškovo išrinkimas Bendrijos valdybos nariu ir valdybos pirmininku laikotarpiu nuo 2002-02-21 iki 2011-02-28 prieštarauja įstatymo imperatyvioms normoms ir yra niekinis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos duomenų nustatyta, kad darbo sutartis su G. T. buvo nutraukta 404-osios DNSB pakartotinio narių 2011-02-28 susirinkimo protokoliniu sprendimu Nr. 2/11. Iš protokolo turinio bei bendrijos 2011-03-14 ir 2011-03-16 raštų matyti, kad darbo santykiai bendrijos narių susirinkime buvo nutraukti dėl to, kad G. T. nėra bendrijos narys ir, atsakovo vertinimu, pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 22 str. 2 d. ir 27 str. 1 d. negali užimti šių pareigų. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad faktinis darbo sutarties su G. T. nutraukimo pagrindas buvo tai, kad darbo sutartis prieštaravo imperatyviems įstatymų reikalavimams, t.y. sutartis nutraukta dėl to, kad G. T. pagal įstatymą negalėjo užimti šių pareigų. Tačiau apelianto prašymas šios aplinkybės pagrindu pripažinti niekiniais 404-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos narių susirinkimo 2002-02-21, 2004-02-17, 2006-02-10, 2008-02-22 ir 2010-03-05 sprendimus dalyje dėl ieškovo G. T. išrinkimo 404-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos valdybos nariu ir valdybos pirmininku, kaip teisingai pirmos instancijos teismas nusprendė, negali būti tenkinamas, kadangi šis reikalavimas teisme buvo priimtas 2011-09-01, tuo tarpu tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas; jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą. Apie ginčijamus sprendimus bei apie jų neteisėtumo pagrindą, kuriuo remiasi apeliantas, bendrijai turėjo būti žinoma nuo minėtų sprendimų priėmimo dienos. Iš 404-osios DNSB visuotinio narių susirinkimo 2002-03-21 protokolo turinio bei ieškovo pateikto 2002-02-21 įgaliojimo, kuriuo J. T. įgaliojo sutuoktinį G. T. atstovauti jos kaip buto, esančio Žėručio g. 13-42, Vilniuje, savininkės interesus 404-ojoje daugiabučio namo savininkų bendrijoje, matyti, kad atsakovui, t.y. bendrijai turėjo būti žinoma, jog G. T. neturi nuosavybės daugiabučiame name ir bendrijoje atstovauja savo sutuoktinei. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė bei atsakovas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių turėtų būti atnaujintas praleistas senaties terminas, pirmos instancijos teismas taikė senatį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo teisėtai ir pagrįstai teismo išvadai naikinti bei tenkinti apelianto prašymą dėl senaties termino atnaujinimo.

Be to, atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas buvo atleistas dėl ieškovo kaltės, kadangi, kaip jau nustatyta, darbo santykiai bendrijos narių susirinkime buvo nutraukti dėl to, kad G. T. nėra bendrijos narys.

Apeliantas pažymi, jog ieškovas 2011-02-28 Bendrijos narių susirinkimo sprendimu buvo atleistas, tačiau Bendrijos narių susirinkimas nepriėmė sprendimo nutraukti su ieškovu darbo sutartį, kaip tai nurodė pirmos instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, jog tuo atveju, jei darbo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, šie prieštaravimai pirmiausiai turi būti pašalinti, o negalint to padaryti – darbo sutartis yra nutraukiama DK 139 str. numatytu pagrindu. DK 139 str. 1 d. nustatyta, kad kai darbo sutarties sudėtinės dalys (dalis) prieštarauja įstatymų draudžiamosioms nuostatoms ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, taip pat nėra galimybės perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitą darbą, darbo sutartis nutraukiama. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad DK 139 str. 1 d. yra įtvirtinta specialioji norma, todėl darbo sutarties pripažinimui negaliojančia negali būti taikomos pagal analogiją bendrosios CK normos (CK 1.80 str. ir 1.78 str.), nustatančios sandorių negaliojimo pagrindus (CPK 3 str. 6 d.). Kai darbo sutarties nuostatos prieštarauja įstatymui, šie prieštaravimai gali būti pašalinti tik į ateitį – darbo sutartis gali būti nutraukta, tačiau negali būti atstatoma pradinė padėtis, buvusi iki darbo sutarties sudarymo (negalima restitucija). Taigi, asmens atleidimas iš darbo yra darbo santykių, kartu ir darbo sutarties su darbuotoju nutraukimas. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog darbo sutartis tarp šalių buvo sudaryta, tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai, kurie truko nuo 2002-02-21 iki 2011-02-28, ir atmeta apelianto argumentus dėl minėtos darbo sutarties pripažinimo niekine bei 404-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos narių susirinkimo 2002-02-21, 2004-02-17, 2006-02-10, 2008-02-22 ir 2010-03-05 sprendimų dalyje dėl ieškovo G. T. išrinkimo 404-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos valdybos nariu ir valdybos pirmininku, pripažinimo niekiniais.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju taikytinas DK 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Darbuotojo iš darbo atleidimo metu galiojusio DK 177 straipsnio 2 dalis nustatė, kad darbuotojui kasmetinių atostogų nesuteikus daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais ir nurodo, kad DK 298 straipsnio norma yra bendroji DK 177 straipsnio kaip specialiosios normos atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju netaikytina, taip pat neskaičiuojamas ir trejų metų laikotarpis (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. 243-čioji DNSB „Gedvydžiai“). Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas nuo 2002-02-21 iki 2011-02-28 kiekvieną vasarą išvykdavo ir atostogaudavo apie 1-1,5 mėn., kadangi šios aplinkybės apeliantas nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Todėl byloje nesant įrodymų, kad ieškovas, eidamas valdybos pirmininko pareigas, būtų pasinaudojęs kasmetinėmis atostogomis per darbo laikotarpį nuo 2001-03-22 iki 2011-03-14, pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovui priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 9 darbo metus.

Atsižvelgiant į tai, kad ir išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas yra priskirtini prie išmokų, susijusių su darbo santykiais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir tokiu būdu nepriklausančią išeitinę kompensaciją prilygino darbo užmokesčiui, o teismo sprendimo dalyje dėl 320 Lt kompensacijos priteisimo skubus vykdymas yra nepagrįstas.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.