- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-27
- Bylos Nr.
- 2A-123-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Tatjana Žukauskienė, Marijonas Greičius
- Pareiškėjas
- T. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Utenos apskrities viršininko administracija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. L. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Ignalinos žemėtvarkos skyrius).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja T. L. su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. B. naminiu testamentu paliko 5 ha žemės, ūkio pastatus (namą ir kluoną), karvę pareiškėjos tėvams J. N. ir S. N..
Nurodė, kad pareiškėja ketina įgyvendinti savo teises ir atkurti nuosavybę į Z. B. (Bogdanocič) nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 5 ha žemės, Zarasų apsk., (duomenys neskelbtini) kaime. Tuo pagrindu pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, kuris 2008 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu prašymą tenkino ir terminą paduoti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujino. Teismo sprendimui įsiteisėjus pareiškėja kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių, tačiau pastarasis 2008 m. spalio 14 d. rašte nurodė, kad pareiškėjos dokumentuose pateiktas dokumentas, kurio pagrindu perleistos nuosavybės teisės neatitinka įstatymo reikalaujamos formos bei pasiūlė kreiptis į teismas ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 25 straipsnis.
Suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Nurodė, kad su pareiškimu sutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimu prašymas atmestas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teismui pateiktas testamentas buvo surašytas 1948 m. kovo 18 d. ligoninėje pagal Z. B. diktavimą. Testamentą surašė (duomenys neskelbtini) kaimo kunigas A. D. ir patvirtindamas Z. B. žodžius pasirašė. Teismo vertinimu pagal testamento sutarašymo laiku galiojusio RSFSR Civilinio kodekso 425 straipsnio nuostatas, testamentas turėjo būti pasirašytas testatoriaus ir pateiktas notariniam organui patvirtinti. Kadangi pareiškėja tokio testamento nepateikė, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja nepateikė įrodymų bei neįrodė, kad jos tėvai J. N. ir S. N. naminiu testamentu pareiškėjai paliko turtą į kurį prašomą atkurti nuosavybės teises. Teismo vertinimu, nors byloje pateikti dokumentai bei liudytojų parodymai rodė, kad Z. B. pareiškėjos tėvams naminiu testamentu buvo palikusi tris ha ariamos žemės ir du ha pievų, ūkio pastatą (namą ir kluoną), karvę, tačiau prašomo juridinio fakto nustatymas nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių – teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos (CPK 444 str. 1 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kadangi pareiškėjos tėvai, kuriems Z. B. naminiu testamentu paliko turtą, pareiškėjai testamentu nepaliko jokio turto, todėl prašymą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėja T. L. nesutikdama su teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriuo prašė panaikinti skundžiamąjį teismo spendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškimą patenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. B. naminiu testamentu paliko 5 ha žemės, ūkio pastatus (namą ir kluoną), karvę pareiškėjos tėvams J. N. ir S. N..
Suintersuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimas panaikintas ir civilinė byla nutraukta.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės perėmimo institutas nėra tapatus Civiliniame kodekse įtvirtintam įpėdinių institutui. Paveldėjimo teisės normos visa apimtimi pradeda galioti tik esant įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, t.y. įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1,2,3 ir 4 punktuose nurodyti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie yra mirę, bet įstatymo nustatytu terminu laiku padavę prašymus institucijoms nagrinėjančioms išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimo klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodyti asmenys patys galėjo būti pretendentais į išlikusiojo nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, arba pretendentais galėjo būti jų testamentiniai įpėdiniai, nes tokį specialų subjektų ratą nustatė įstatymų leidėjas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad minėtų asmenų įstatyminiai įpėdiniai pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą negali būti pretendentais, nes tokia praktiką buvo suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002. Teisėjų kolegija įvertinusi teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir argumentus kuriais buvo atmestas prašymas konstatavo, kad pirmos instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, tačiau teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas teisingai nusprendęs, jog nustatytas juridinis faktas nesukurs pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, netinkami taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias tokių bylų nagrinėjimą bei procesinę baigti ir nepagrįstai nenutraukė civilinės bylos, todėl sprendė, kad teismo sprendimas naikintinas, o civilinė byla nutrauktina remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008).
Pareiškėja T. L. Ignalinos rajono apylinkės teismui 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 str. 1 d. 2 p.), o atnaujinus procesą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. B. naminiu testamentu paliko 5 ha žemės, ūkio pastatus (namą ir kluoną), karvę pareiškėjos tėvams J. N. ir S. N..
Nurodė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismui nagrinėjant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nebuvo duomenų apie tai, kam jos tėvai paliko savo turtą. Jos tėvai mirė Lenkijoje, todėl tokių duomenų paieška užtruko. 2010 m. sausio 19 d. gauti duomenys patvirtino, kad ji yra vienintelė pretendentė į tėvų turtą.
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi procesas byloje atnaujintas Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Teismas pažymėjo, kad prašymas grindžiamas Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir paduotas nepraleidus Civilinio proceso kodekso 368 straipsnyje nustatyto termino, nes paduotas nepraėjus trims mėnesiams nuo dienos, kurią pareiškėja iš brolių Č. N., H. N. ir sesers J. K. gavo pareiškimą, kuriame nurodyta, kad dar būdami gyvi tėvai, turintys Z. B., mirusios 1948 m. kovo 23 d. Velūnuose, testamentą, perdavė jį dukrai T. L., mergautinė pavardė Nieviarovska, todėl teismas sprendė, kad procesas turi būti atnaujintas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartimi prašymas atmestas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės ginčija Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 8 d. nutartį, kuria panaikintas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimas ir civilinė byla nutraukta. Teismas vertinimu juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reglamentuotas Civilinio proceso kodekso 444 ir 445 straipsniuose, kurių normos yra imperatyvios, todėl nesant bent vienos nurodytuose straipsniuose nurodytos sąlygos klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad siekiant pradėti procsą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti sąlygos lemiančios civilinių teisinių santykių asiradimą, pasikeitimą ar pabaigą. Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, konstatavo, jog nurodytame straipsnyje įtvirtinta galimybė atkurti nuosavybės teises ne tik patiems nusavinto turto savininkams, bet ir tiems asmenims, kuriems nuosavybės teisę perleido šio turto savininkai, tačiau toks perleidimas įvyko nesilaikant perleidimo metu įstatymo nustatytos formos ir tvarkos t.y numatyta galimybė perleisti turtą asmenims kurie dėl turto perleidimo sandorių ydingumo negalėjo tapti perleidžiamo turto savininkais. Įvertinęs bylos medžiagą teismas padarė išvadą, jog mirusių pretendentų teisių perėmimas sureguliuotas būtent Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, kuri teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, nes pretendentų pagal naminį testamentą reikalavimus iš esmės atitinkantys pareiškėjos tėvai J. N. ir S. N. iki nuosavybės teisių atkūrimo pradžios jau buvo mirę ir negalėjo išreikšti savo valios paduodami prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, testamento nepaliko, o pati pareiškėja pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą savarankiškai įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę negali. Teismo vertinimu pareiškėjos pateikti nauji įrodymai neatskleidė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu Ignalinos rajono apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme, todėl prašymą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Pareiškėja T. L. apeliaciniu skundu prašo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. B. naminiu testamentu paliko 5 ha žemės, ūkio pastatus (namą ir kluoną), karvę pareiškėjos tėvams J. N. ir S. N..
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog juridinio fakto nustatymas nesukels pareikškėjai jokių teisinių pasekmių, nors nutartyje sutiko, jog visi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Z. B. naminiu testamentu paliko pareiškėjos tėvams 5 ha žemės, ūkio pastatus, karvę, todėl pirmos instancijos teismas turėdamas pakankamai įrodymų, turėjo teisinį pagrindą spręsti dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Skundžiamoje nutartyje teismas rėmėsi aplinkybe, jog juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas, nes pareiškėjos tėvai jai testamentu nepaliko jokio nekilnojamojo turto. Tokia išvadą nepagrįsta, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Pirmos instancijos teismas klaidingai manė jog pareikėjos tėvai turėjo surašyti testamentą, nes įrodinėjant juridinio fakto nustatymo pagrindą teismui buvo pateikti 2010 m. sausio 19 d. iš Lenkijos Respublikos gauti raštai patvirtinantys, kad pareiškėja yra vienintelė tėvų turto įpėdinė, kiti įpėdiniai turto atsisakė ir į jį nepretenduoja, todėl pareiškėjos atžvilgiu turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kurime nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos testamentinių įpėdinių vaikams, sutuoktiniams, tėvams. Kadangi nuosavybės teisės yra atkuriamos tik tų asmenų atžvilgiu, kurie yra pateikę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tai šiuo atveju pareiškėja yra vienintelė, kuri turi kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes yra testamentinių įpėdinių dukra, todėl teismas šioje byloje netinkamai pritaikė įstatymą, ko pasekoje buvo padarytos klaidingos išvados ir priimta neteisėta nutartis, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamąją nutartį ir priimti naują nutartį kuria patenkinti pareiškėjos prašymą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka pateiktas nebuvo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bei įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, kuriais prašoma panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjos T. L. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 183 str., 185 str.), konstatuoja, kad skundžiamoji 2010 m. birelio 15 d. nutartis atitinka faktines bylos aplinkybes, Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359, 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostatų aiškinimą ir taikymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kuriais netenkintas pareiškėjos prašymas, ir jų nebekartoja.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą tikrina pirmos instancijos priimtą procesinį sprendimą jo atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei galiojantiems įstatymams, aspektu (CPK 3 str., 263 str.).
Bylą nagrinėję teismai pilnai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė galiojantį įstatymą, bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali sukelti ir nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, su kuo apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl pareiškėjos apeliacinį skundą atmeta, kaip teisiškai nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamsi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutarė:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą atmesti.