Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto uždarosios akcinės bendrovės „TRANSIMEKSA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „TRANSIMEKSA“ ieškinį atsakovui G. K. ir pastarojo priešieškinį ieškovui dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2015-09-16 sprendimo Nr. 3944, priimto darbo byloje Nr. APS-36-12759, peržiūrėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl apribotos darbuotojo teisės gauti dienpinigius, darbuotojui įrodinėjant netiesioginę diskriminaciją dėl narystės profesinėje sąjungoje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl tapataus ginčo darbo bylose

12. Kaip minėta, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. K. inicijuotos darbo bylos Nr. APS-36-6219 ir Nr. APS-36-12759 yra netapačios, nes tiek pirmąją, tiek antrąją darbo bylą G. K. grindė aplinkybe, kad į užsienio komandiruotes jis nesiunčiamas būtent dėl priklausymo profesinei sąjungai. Įrodinėja, kad turėjo būti taikomas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, numatantis, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-203/2000). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas.

14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog G. K. inicijuotos darbo bylos Nr. APS-36-6219 ir Nr. APS-36-12759 yra tapačios. Kaip minėta, kasacinis teismas nurodė, kad būtina įvertinti ir naudojamą gynybos būdą, ieškovui ginant savo interesą. Teisėjų kolegija iš DGK 2015-05-19 sprendimo Nr. DGKS-2162 darbo byloje Nr. APS-36-6219 (darbo bylos 83,84 lapai) nustatė, kad DGK komisija apsibrėžė ginčo objektą – dienpinigių išieškojimas bei darbo sutarties vykdymas. Šioje byloje nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog ginčas kilo dėl intereso gauti didesnę dienpinigių sumą, bet ne dėl pažeistos teisės. Tuo tarpu DGK 2015-09-16 sprendime Nr. DGKS-3944, priimtame darbo byloje Nr. APS-36-12759, ginčo objektu buvo darbo teisės subjektų lygybės pažeidimas (darbo bylos 97-91 lapai).

15. CK 1.138 straipsnio 1 punktas numato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, tame tarpe, pripažindamas teises. Pagal DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą darbo santykiams reglamentuoti taikomas darbo teisės subjektų lygybės nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, principas.

16. Nustatytas teisinis reguliavimas suteikia kiekvienam asmeniui ginti pažeistas teises pasirinktu būdu, kurios numatytos įstatyme kaip visuotinai saugomos vertybės (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Bet kuriuo atveju svarbu, kad taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Taikomi apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder v. Jungtinė Karalystė; 1998 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Guérin v. Prancūzija). Nagrinėjamoje byloje apelianto nurodytas argumentas – priešingo sprendimo priėmimas pirmojoje darbo byloje pripažįstant, kad darbdavys teisėtai nesiuntė darbuotojo į užsienio komandiruotes šalina ir galimybę antrojoje darbo byloje pripažinti buvus darbuotojo diskriminaciją, neatitinka Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos. Nutarties 15 punkte jau nurodyta, kad pagal įstatymą atsakovas turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl teisės pripažinimo, todėl teismas privalėjo išnagrinėti ginčą iš esmės, nenusišalindamas nuo teisingumo vykdymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinio skundo argumentas dėl res judicata pažeidimo atmetamas. Taip pat įstatymo laiduojama teise kreiptis į teismą pripažįstamas nepagrįstu apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės formuoja ydingą ir daugeliui darbdavių itin sunkias pasekmes galinčią sukelti praktiką, nes atsiranda darbdavio pareiga siųsti darbuotoją į komandiruotes užsienyje, kai tai nėra numatyta nei darbo sutartyje, nei kituose norminiuose teisės aktuose, o tokia pareiga vis tiek egzistuoja, nes darbuotojas darbo įmonėje metu buvo siunčiamas į užsienio komandiruotes. Šalys darbo santykiuose turi lygias teises, o vykdydami pareigas negali piktnaudžiauti savo teise. DK 35 straipsnio 2 dalis numato, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Taigi, jei darbuotojas jaučiasi diskriminuojamas, jis turėjo teisę reikšti dėl to savarankišką reikalavimą, o teisės į dienpinigius sąsaja negali būti kliūtimi ginti savo teises.

Dėl ūkinės veiklos laisvės ir šios teisės santykio su darbuotojo teisėmis

17. Apelianto diskrecija organizuoti darbą nėra absoliuti, ją riboja ir darbuotojo laisvė pasirinkti darbą, teisingas apmokėjimas už darbą, darbdavio pareigos, numatytos DK 229 straipsnyje ir kt. Pažymėtina, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje 2012-12-14 buvo atlikti pakeitimai, kuriais atsakovas gijo teisę į vykti į komandiruotes už nuolatinės darbo vietos ribų, galimai į užsienį. Akivaizdu, kad mokami dienpinigiai vykstant į užsienio šalis sudaro reikšmingą darbo užmokesčio dalį, o šalys 2012-12-14 sutarė ne tik dėl darbo funkcijų pasikeitimo, bet tai susiejo ir su darbo užmokesčio sistemos pakeitimu. Susitarimo 1.1 punkte nurodyta, kad keičiamas 3 punktas, reglamentavęs darbo užmokestį, pagal kurį apeliantas įsipareigojo mokėti minimalų darbo užmokestį, padidinat jį koeficientu 1,301, ir komandiruotpinigius.

18. UAB ,,TRANSIMEKSA“ darbuotojams vykti į užsienio šalis galimybės buvo, tai patvirtina paties apelianto darbo skelbimai, kuriais siūlomas darbas „ratais Lietuva – Europa – Lietuva“ (darbo bylos 17,18 lapai), pateikti įsakymai bei užsienio komandiruočių suvestinė (darbo bylos 25-65-82 lapai), be to, bendrovė viešojoje erdvėje skelbiasi užsiimanti tarptautiniais krovinių pervežimais (https://www.google.lt/?gws_rd=ssl#q=Transimeksa). Darbo pasiūlymai vykstant į užsienį teikti 2015-04-29 (darbo bylos 17 lapas), kai atsakovas 2015-04-12 pateikė prašymą (darbo bylos 13 lapas) skirti darbą tarptautiniais maršrutais. Tačiau atsakovas nuo 2015-03-28 nebuvo komandiruojamas į užsienio valstybę daugiau nei keturis mėnesius, nors per visus darbo metus ilgiausiai nebuvo išvykęs į užsienį apie dvi savaites. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog iki tol įprastinių procedūrų nepaisymas parodo diskriminacijos faktą, kaip ir pakeista darbo specifika. Tai reiškia, kad šios aplinkybės patvirtina, jog išvados dėl atsakovo patirtos diskriminacijos yra teisingos tiek DGK 2015-09-16 sprendime Nr. DGKS-3944, priimtame darbo byloje Nr. APS-36-12759, tiek pirmosios instancijos teismo.

Dėl įrodinėjimo

19. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 4 papunktis numato, kad lygybės prieš įstatymą teisė ir teisė į apsaugą nuo diskriminacijos visiems asmenims yra visuotinė teisė, pripažįstama pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Jungtinių Tautų pilietinių ir politinių teisių paktą, Jungtinių Tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurių šalimis signatarėmis yra visos valstybės narės. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Konvencija Nr. 111 draudžia diskriminaciją užimtumo ir profesinėje srityse. Pagal minėto akto 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas narystei ir dalyvavimui darbuotojų ar darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų teikiamą naudą. Pagal tos pačios Tarybos direktyvos 2000/78/EB 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūrą, net pasibaigus tariamai diskriminuojantiems santykiams. Tarybos direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles. LGĮ 4 straipsnis iš esmės atkartoja minėtos direktyvos nuostatas dėl įrodinėjimo.

20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės apeliantas neįrodinėjo, jog išlaikė vienodą požiūrį į atsakovą, argumentuodamas diskrecijos teise paskirstyti darbus. Tačiau šios bylos nagrinėjimo objektu nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl teisės vykti į užsienio šalis vykdyti darbo funkcijas, t.y. tai, ką anksčiau nagrinėjo DGK, 2015-05-19 priimdama sprendimą Nr. DGKS-2162 darbo byloje Nr. APS-36-6219 dėl dienpinigių išieškojimas bei darbo sutarties vykdymo.

22. Apeliantas mano, kad egzistuojant darbuotojo ir darbdavio nesutarimui dėl dienpinigių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, darbdavio sprendimas nesiųsti darbuotojo į užsienio komandiruotes yra logiškas. Teisėjų kolegija atmeta tokį argumentą kaip nepagrįstą (CPK 185 straipsnis). Tinkamai vesti darbo laiko apskaitą ir apskaičiuoti pagal teisės aktus mokėtiną darbo užmokestį privalo darbdavys (apeliantas), todėl atsakovo pradėtas ginčas, nesuteikia teisės skirstyti darbo funkcijas pagal darbuotojus ir jų pareikštas darbdaviui reikalavimus, taip neišlaikant vienodo požiūrio į juos. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad kitų darbuotojų darbo sutarties sąlygos skyrėsi nuo su atsakovu 2012-12-14 padarytų darbo sutarties pakeitimų. Taip pat neįrodinėjo, kad statistiškai nesiskyrė dirbančių pagal panašias sąlygas vykimo į komandiruotes pobūdis, t.y. kad tam tikri darbuotojai lygiai kaip atsakovas nebuvo siunčiami į užsienį, nors dirbo panašiomis sąlygomis. Kaip minėta, pareiga paneigti atsakovo reikalavimą numatyta apeliantui. Taip pat teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto argumentą, kad aplinkybė dėl galimai nesutvirtino specialiais tvirtinimo diržais vežamo krovinio, sudarė pagrindą nesiųsti atsakovo į užsienio reisus. Jei jau apeliantas jaučiasi atsakingas už darbo organizavimą, tai jis privalo užtikrinti saugų krovinio gabenimą ne tik užsienyje, bet ir Lietuvos teritorijoje. Taigi šis argumentas yra deklaratyvus ir neįrodantis vienodo požiūrio į darbuotojus išlaikymą.

23. Kitais apeliacinio skundo argumentais apeliantas išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodamas savo poziciją dėl ginčo aplinkybių. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo (apelianto) reikalavimą atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovo pareikšto reikalavimo

25. Pirmosios instancijos teismas sprendė priešieškinį patenkinti ir pakeisti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2015-09-16 sprendimą Nr. DGKS-3944, priimtą darbo byloje Nr. APS-36-12759, papildomai pripažįstant, kad UAB ,,Transimeksa“ pažeidė LGĮ 9 straipsnį, 2 straipsnio 1 ir 4 dalis, 10 straipsnio nuostatas, o Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija nepagrįstai atleido darbdavį, t.y. UAB ,,TRANSIMEKSA“, nuo LGĮ 4 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Jeigu ieškovas nevykdo ar netinkamai vykdo šią procesinę pareigą, teismas taiko CPK 115 straipsnyje nustatytas procesines priemones. Tai pat ne kartą pažymėta, jog pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Neteisėtų veiksmų (vadovo sprendimo) pripažinimas yra civilinės atsakomybės (sutartinės ir deliktinės), kaip vieno iš pažeistos teisės gynimo būdų, sudėties elementas. Vien jo konstatavimas, nenurodant kitų elementų ir neprašant sutartinės ar deliktinės civilinės atsakomybės, nepašalina teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).

27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks ieškinio reikalavimas, kokį atsakovas pareiškė, neatitinka CK 1.138 straipsnio, todėl jis, neištaisius trūkumų, negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Atsakovo reikalavimas pripažinti, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai atleido UAB ,,TRANSIMEKSA“ nuo įtvirtintos įrodinėjimo pareigos, nesiejant jo su konkrečiomis materialinėmis pasekmėmis, tėra civilinės atsakomybės sudėties elementas dėl procedūrinių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas CPK 115 straipsnio pagrindu privalėjo įpareigoti atsakovą aptartą trūkumą pašalinti. Pažymėtina, jog pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą yra civilinio proceso principų laikymasis. CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis pirmiau nurodytų principų, užtikrinti bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti šalių pareigą įrodinėti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atsakovo priešieškinį, pažeidė esminius proceso teisės normų reikalavimus. Dėl to teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina visa apimtimi pagal atsakovo priešieškinį ir byla grąžina pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Šio trūkumo negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos dalyvaujantiems byloje asmenims, išnagrinėjus bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme pagal atsakovo priešieškinį. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti uždarosios akcinės bendrovės „TRANSIMEKSA“ apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo dalį dėl atsakovo G. K. priešieškinio dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2015-09-16 sprendimo Nr. 3944, priimto darbo byloje Nr. APS-36-12759, pakeitimo panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo dalį, pagal kurią nuspręsta uždarosios akcinės bendrovės „TRANSIMEKSA“ ieškinį atmesti, palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.