Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjos A. D. atstovams advokatui Artūrui Sebeikai ir Mariui Osipovičiui, atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovui Julianui Viduto (Julian Viduto),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010-05-12 A. D. pateikė prašymą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai parengti ir išduoti projektavimo sąlygų sąvadą pastatams kaimo turizmo paslaugoms teikti 0,96 ha žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) k., Nemėžio sen., Vilniaus r. Nurodė, kad planuojama neypatingo statinio kategorijos naujo statinio statyba (b. l. 22-23).

2010-05-26 Vilniaus rajono savivaldybės administracija raštu Nr. A33-3062-(252.1) informavo A. D., kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 5 d. kaimų teritorijose ir žemės ūkio paskirties žemėje statant ūkininko sodybą arba kaimo turizmo sodybą vietoj detaliųjų planų rengiami žemėvaldų planai (projektai) arba kaimo plėtros žemėtvarkos projektai Žemės įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo 18 str. 1 d. nurodytų taisyklių nustatyta tvarka. Pagal Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-476/D1-429, 14-16 p., asmuo, pageidaujantis statyti ūkininko ūkio sodybą, turi iš pradžių kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti (b. l. 20).

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovai prašė skundą tenkinti.

Per teismo posėdį atsakovo atstovas prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą kaimo turizmo sodybos statybai, teisėtumo.

2007-11-29 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-13184-(41) patvirtinus bendro 28800 kv.m. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., Nemėžio sen., Vilniaus r., pertvarkymo projektą, 1.1 p. nustatytas projekte suformuoto žemės sklypo Nr. 1 plotas – 0,96 ha, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, žemės naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Šio įsakymo 2 p. nurodyta žemės sklypų savininkams žemės sklypus naudoti pagal nurodytą tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, o gyvenamųjų namų statybą bus galima vykdyti tiktai parengus detalųjį planą ir pakeitus pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (b. l. 46-48). Byloje pateiktas šio žemės sklypo planas 2007-11-10 patvirtintas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus, 2008-01-03 žemės sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje (b. l. 38-39).

2008-05-09 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) patvirtintas 2007 m. parengto Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, jame suformuotų žemės sklypų ribos ir plotai, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, jiems taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir servitutai (b. l. 116-117).

Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, pareiškėjai pagal dovanojimo sutartį nuo 2010-05-04 nuosavybės teise priklauso 0,96 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 1, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Nemėžio sen., Vilniaus r. (b. l. 35-35).

Šioje byloje iškilo klausimas, ar turi būti parengtas teritorijų planavimo dokumentas prieš pradedant naujų kaimo turizmo statinių projektavimą ir statybą. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą reglamentuoja 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymas Nr. I-1120 (1 str.). Atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 5 d. pagrindu. Šio įstatymo 22 str. yra nustatyti atvejai kuomet turi būti rengiami detalieji planai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 3 d. 1 ir 2 p., detalieji planai nerengiami, jeigu numatomiems statyti statiniams statybos leidimas yra nereikalingas ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas teritorijos naudojimo tipas nesikeičia; kai statant (rekonstruojant) statinius, žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas ir nustatyti statybos reglamentai yra nekeičiami. Šio įstatymo 22 str. 5 d. nustatyta, kad <...> kaimų teritorijose statant ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, kai vykdoma statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas šių pastatų statybos sąlygas, vietoj detaliųjų planų rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai Žemės įstatymo ir šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 58 p., žemėtvarkos planas (projektas) yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatoma kaimo vietovių žemės naudojimo ir apsaugos koncepcija bei konkrečios tvarkymo priemonės.

Pagal Žemės įstatymo 39 str. 1 d., kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius, o kai kaimo plėtros žemėtvarkos projektas rengiamas vieno ūkio žemės valdos žemės tvarkymo darbams planuoti – privačios žemės savininkas arba valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis. Pagal Žemės įstatymo 39 str. 3 d., kaimo plėtros žemėtvarkos projekte numatoma: 1) kraštovaizdžio formavimo priemonės; 2) žemės ūkio naudmenų dirvožemių apsaugos ir gerinimo priemonės; 3) žemės ūkio veiklai reikalingų ir numatomų statinių bei įrenginių išdėstymas; 4) ūkių žemės valdų ribos; 5) pagrindinių vidaus kelių, kurių reikia žemės ūkio veiklai, išdėstymas; 6) melioracijos statinių statyba, rekonstrukcija ir remontas; 7) žemės plotai, kuriuos tikslinga apsodinti mišku; 8) panašias savybes turinčių žemės ūkio naudmenų sklypų (agroūkinių sklypų) formavimas ir rekomenduojamo jų naudojimo nustatymas, kai projektas rengiamas ūkio žemės valdos teritorijai tvarkyti.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429, 15 p. nustatyta, kad prieš pradėdamas rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, planavimo organizatorius pagal Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, pateikia savivaldybės administracijos direktoriui prašymą išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pagal Taisyklių 1 priede pateiktą formą. Planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pagal Taisyklių 2 priede pateiktą formą išduoda savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas – savivaldybės vyriausiasis architektas. Prieš išduodamas planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti ar kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektui rengti savivaldybės vyriausiasis architektas patikrina, ar asmens, pageidaujančio rengti projektą, ūkininko ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre bei ar žemės sklypas atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatytas ūkininko sodybos statybos sąlygas. Pagal šių taisyklių 45².1 p., kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti rengiamas, kai parenkama vieta naujai ūkininko sodybai (gyvenamosios paskirties pastatui su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, neturėdama būtino ginčijamu atveju specialiojo teritorijų planavimo dokumento - kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, todėl atsakovas negalėjo spręsti klausimų, susijusių su statinių projektavimu, t.y. projektavimo sąlygų išdavimu. Atsakovas teisingai išaiškino pareiškėjai, koks teritorijų planavimo dokumentas turi būti parengtas prieš pradedant ruošti statinio statybos dokumentus. Dėl to, atsakovas teisėtai atsisakė atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus. Atsakovas tinkamai vykdė savo kompetenciją, buvusią nustatytą 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo Nr. I-1240 (redakcija iki 2010-09-30) 20 str. dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo. Atsakovo analogiški motyvai yra teisėti ir šiuo metu pasikeitus Statybos įstatymo redakcijai, būtent priėmus 2010 m. liepos 2 d. Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28¹straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir priedu, įstatymą Nr. XI-992, kuris įsigaliojo nuo 2010-10-01, kuriuo panaikintos nuostatos dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo. Pagal naujos redakcijos Statybos įstatymo 20 str. 3 d. 1 p., statinio projektas rengiamas vadovaujantis <...> savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais. Įstatymo Nr. XI-992 24 str. 3 d. nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos statinio projektavimo sąlygų, jų sąvadų, statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus, jeigu statytojas (užsakovas) nepageidauja, kad šios procedūros būtų vykdomos pagal teisės aktus, galiojančius po šio įstatymo įsigaliojimo.

Šioje byloje pareiškėjai pakeitus skundo dalyką pagal naujus įstatymo reikalavimus, laikytina, kad statytoja pageidauja, jog būtų taikomi naujo įstatymo reikalavimai. Toks statytojo pageidavimas nekeičia ginčo esmės ir nesuteikia papildomų teisių.

Atsakovas, atsisakydamas atlikti veiksmus, priskirtus jo kompetencijai, nustatytus Statybos įstatyme teisingai išaiškino pareiškėjai apie jos teises ir pareigas, susijusias su teritorijų planavimu, todėl tinkamai vykdė savo kompetenciją dėl teritorijų planavimo (Teritorijų planavimo įstatymo 5 str. 6 d. 1 ir 2 p., 20 str. 1 d.). Atsakovas ginčijamu atveju nesprendė klausimo dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo, nes pareiškėja nesikreipė su tokiu prašymu, todėl neturi reikšmės šios bylos išsprendimui dalyvaujančių byloje asmenų argumentai dėl to, kaip toks prašymas būtų buvęs išspręstas vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis bei juose minėtu 1999 m. gegužės 4 d. Ūkininko ūkio įstatymo Nr. VIII-1159 11 str.

Neteisingi yra pareiškėjos motyvai, kad atsakovas turėjo vadovautis 1998 m. kovo 19 d. Turizmo įstatymo Nr. VIII-667 nuostatomis. Turizmo įstatymo 23 str. 6 d. nustatyta, kad privačiuose žemės sklypuose, esančiuose kaimo gyvenamosiose vietovėse, nerengiant detaliųjų planų ir nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, gali būti vykdoma naujų statinių statyba kaimo turizmo paslaugoms teikti ir esamų individualių gyvenamųjų pastatų bei sodybų rekonstrukcija ir jų pritaikymas kaimo turizmo poreikiams pagal teisės aktų nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus projektus. Pagal Turizmo įstatymo 23 str. 7 d., turizmo paslaugų, poilsio bei reabilitacinės infrastruktūros objektų statybai detalieji planai nerengiami tais atvejais, kai nekeičiama sklypo žemės naudojimo paskirtis, planuojamiems ar rekonstruojamiems turizmo ir poilsio paslaugų statiniams nereikalingas leidimas statybai.

Šios Turizmo įstatymo nuostatos patvirtina, kad teritorijų planavimo dokumentai nerengiami tik tuomet, kai nereikalingas leidimas statybai. Ginčijamu atveju statinio statybai pagal Statybos įstatymą leidimas yra reikalingas.

Pareiškėja, formuluodama skundo dalyką, neteisingai nurodo, kad skundžiamas raštas, kuriuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija informavo pareiškėją apie reikalavimą kreiptis dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, yra administracinis sprendimas, ir prašo jį panaikinti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1, 2 d. yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjos prašomu panaikinti skundžiamu raštu pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos, yra atsisakoma atlikti veiksmus. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.

Ginčijamame rašte buvo nurodyta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.