- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- N-62-1613-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00532-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 50.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarties D. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Institucija) 2010 m. kovo 23 d. nutarimu D. B. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188⁶ straipsnio 1 dalyje, padarymą skirta 800 litų bauda. Nuobauda skirta už tai, kad UAB „City Casino“ direktorė D. B. laiku nesumokėjo Valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų: už 2009 m. gruodžio mėn. suskaičiavo 112 956,74 Lt VSD įmokų už darbuotojus, tačiau sumokėjo 21 187,81 Lt ir liko sumokėti 91 768,93 Lt; už 2010 m. sausio mėn. suskaičiavo 102 315,35 Lt VSD įmokų už darbuotojus, tačiau įmokų nesumokėjo, tuo pažeidė nustatytą Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką, numatytą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25 punkte.
Šalies argumentai
D. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Institucijos nutarimu skirtą nuobaudą ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 19 d. nutartimi pareiškėjos skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir bylą nutraukti. Nurodo, jog ji negavo pranešimo apie pirmosios instancijos teismo posėdį, joks advokatas jos interesų neatstovauja, todėl ji neturėjo galimybės tinkamai apginti savo teisių, duoti išsamių paaiškinimų. Taip pat nurodo, kad jos veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Jos vadovaujama įmonė jau ilgą laiką susiduria su finansiniais sunkumais, dėl ko dauguma mokėjimų buvo atliekami ne laiku. Nurodo, kad atlikti mokėjimų iš depozito sąskaitos bendrovė negalėjo, kadangi tai prieštarautų Azartinių lošimų įstatymui. Teigia, jog įmonė debitorinio įsiskolinimo neturi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja turėjo imtis teisinių priemonių skoloms išieškoti. Skirstydama einamuosius mokėjimus, pareiškėja pinigų srautus paskirstė taip, kad ir darbuotojai, ir mokesčiai, ir nuomotojai gautų bent dalį einamų mokėjimų, kad nenutrūktų veikla. Remdamasi Civilinio kodekso 6 knygos IV skyriaus ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, teigia, kad tokį skolininko elgesį įstatymas laiko sąžiningu. Tuo tarpu teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.923 straipsniu, reglamentuojančiu kliento sąskaitą aptarnaujančio banko veiksmus. 2010 m. balandžio 27 d. įmonei iškelta bankroto byla. Teigia, kad pareiškėja neturėjo realių galimybių sumokėti minėtų įmokų ne dėl savo kaltės, o dėl galimai neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, t. y. 2010 m. vasario 12 d. AB Ūkio bankas savavališkai pasisavino iš bendrovės sąskaitų 2 569 622,22 Lt, kurių dalis buvo skirta ir įmokoms sumokėti. 2010 m. vasario 17 d. bankui buvo įteiktas reikalavimas šią sumą geranoriškai grąžinti savininkui, to nepadarius, kreiptasi į Generalinę prokuratūrą. Dėl šių veiksmų įmonė tapo nemoki.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. B. kaltė, padarius ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, taip pat su Institucijos atsiliepimo teiginiais dėl D. B. kaltės šiuo atveju, todėl jos nebekartoja. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog sunki įmonės finansinė padėtis šios kategorijos bylose paprastai gali būti įvertinta kaip aplinkybė atsakomybei švelninti, bet ne jai šalinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. N62-926/2010, N444-156/2011 ir kt.).
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 25 punkto nuostatomis, priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Nagrinėjamoje byloje D. B. administracinėn atsakomybėn patraukta už tai, kad laiku nebuvo sumokėtos įmokos už 2009 m. gruodį ir 2010 m. sausį, todėl įmokos turėjo būti sumokėtos atitinkamai iki 2010 m. sausio 15 d. ir 2010 m. vasario 15 d. Grįsdama savo kaltės nebuvimą, apeliantė akcentuoja lėšų iš sąskaitos nurašymą 2010 m. vasario 12 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė pagrįstai nepripažinta šalinančia pareiškėjos kaltę. Visų pirma, lėšos buvo nurašytos jau baigiantis antrosios privalomos sumokėti įmokos terminui, be to, iš Institucijos pateikto patikrinimo akto (b. l. 18-29) matyti, jog bendrovė ginčo laikotarpiu disponavo pakankamai didelėmis lėšų sumomis (didesnėmis, nei įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo fondui), ir jas naudojo daugeliui kitų mokėjimų (už prekes, paslaugas ir pan.) atlikti. Taip pat apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, jog bendrovė tuo metu turėjo pakankamai daug skolininkų, kurių įsipareigojimų suma ženkliai viršijo bendrovės įsiskolinimą Institucijai (b. l. 73), tačiau byloje nepateikta jokių įrodymų, kad būtų buvę imtasi priemonių šioms lėšoms susigrąžinti. Kreipimasis į AB „Ūkio banką“ ar Generalinę prokuratūrą dėl nurašytų lėšų grąžinimo nepaneigia pareiškėjos kaltės siekiant tinkamai vykdyti Įstatyme įtvirtintus įsipareigojimus, kadangi, kaip minėta, šis bankas lėšas nurašė vėliau nei turėjo būti sumokėta pirmoji įmoka ir beveik pasibaigus antrosios įmokos mokėjimo terminui. Bankroto byla bendrovei taip pat iškelta vėliau (b. l. 67-68), nei turėjo būti sumokėtos VSD įmokos už protokole nurodytą laikotarpį, t. y. 2010 m. balandžio 27 d.
Apeliantės teiginiai dėl neinformavimo apie teismo posėdį atmestini kaip nepagrįsti. D. B. ir jos įgaliotam atstovui buvo siunčiami pranešimai apie teismo posėdį bei apie procesinio sprendimo paskelbimą (b. l. 71, 78). Be to, pareiškėja turėjo galimybę teikti paaiškinimus ir įrodymus tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, visi jos argumentai buvo išnagrinėti ir motyvuotai įvertinti. Todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėja nedalyvavo teismo posėdyje, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo procesinio sprendimo.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
D. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartį D. B. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.