Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Š. , A. V. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

R. Š. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 7 metams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A. V. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 7 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

R. B. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 7 metams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų R. Š. , A. V. ir R. B. solidariai priteista 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. Š. ir iš kiekvieno po 10,33 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. , A. V. ir R. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje padarė plėšimą ir nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis:

2005 m. rugpjūčio 7 d., apie 5 val. ryto, R. Š. , A. V. ir R. B. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, dėl savanaudiškų paskatų - pagal išankstinį susitarimą užvaldyti V. Š. turtą, (duomenys neskelbiami) esančio K. B. priklausančio poilsio namelio terasoje užpuolė V. Š. . R. Š. sėdinčiam ant suoliuko nukentėjusiajam rankų kumščiais sudavė apie 10 smūgių į viršutinę kūno dalį bei į galvą, po to A. V. taip pat sudavė V. Š. apie 5 smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. V. Š. ištrūkus ir besistengiant pabėgti iš terasos, jį pasivijo R. Š. , rankomis prispaudė prie terasos kampo ir sudavė nukentėjusiajam 5 smūgius keliu į apatinę kūno dalį, o pribėgę R. B. ir A. V. pradėjo mušti nukentėjusįjį kumščiais į įvairias kūno dalis. Tuo metu A. V. iš nukentėjusiojo atėmė 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C-60“. Nukentėjusiajam nubėgus nuo terasos ir R. B. reikalavimu sustojus, R. B. pagrobė jo piniginėje buvusius 20 Lt. Nukentėjusiajam pasišalinus ir atsisėdus ant A. J. automobilio priekinės sėdynės, visi nuteistieji, tęsdami fizinio smurto veiksmus ir norėdami ištempti nukentėjusįjį iš automobilio, kojomis ir rankų kumščiais sudavė jam nenustatytą smūgių kiekį į įvairias kūno sritis, kol jis prarado sąmonę. Bendrais nuteistųjų veiksmais V. Š. buvo padaryti kraujo išsiliejimai į minkštuosius ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų pusrutulių momeninėse ir kairio pusrutulio pakaušinėje skiltyse, galvos smegenų ir smegenų kamieno sumušimai ir kepenų plyšimas su nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, t.y. sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, nukentėjusiajam buvo padarytas ir nežymus sveikatos sutrikdymas - poodinės kraujosruvos akių vokuose, nosyje, antakiuose, kaktoje, lūpose, pasmakrėje-smakre, smilkinių minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimai krūtinėje, dešiniuose peties ir alkūnės sąnariuose, dilbyje, kakle, dešiniame kelio sąnaryje, poodinės kraujosruvos kairiame žaste, plaštakoje, kraujosruvos nugaros kairės pusės ir krūtinės dešinės pusės raumenyse. Nuo kūno sumušimo, lydimo poodinių kraujosruvų galvoje, kraujosruvų galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimų minkštuosiuose ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno sumušimų ir kepenų plyšimo, kurie komplikavosi nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, galvos smegenų, smegenų kamieno ir plaučių pabrinkimu, tuoj po sumušimo R. J. automobilyje vežamas suteikti medicininę pagalbą nukentėjusysis mirė.

Tokiu būdu R. Š. , A. V. ir R. B. bendrais veiksmais ir veikdami grupėje pagrobė 100 Lt vertės V. Š. mobilaus ryšio telefoną „Siemens C-60“, o R. B. dar pagrobė 20 Lt pinigų, iš viso plėšimo būdu pagrobiant nukentėjusiojo turto už 120 Lt. Be to, plėšimo metu nuteistieji bendrais veiksmais ir veikdami bendrininkų grupėje, dėl savanaudiškų paskatų V. Š. nužudė.

Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka tik dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Šioje dalyje nuosprendis yra neteisėtas, nes skirdamas bausmę teismas pažeidė materialinės teisės normų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 išaiškinta, kad skirdami bausmę teismai vadovaujasi teisine sąmone ir turi atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir į bylos aplinkybes, į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Vadovaudamiesi teisine sąmone, teismai turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Nutarime taip pat išaiškinta, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo. Tačiau šioje byloje teismas į šias aplinkybes atsižvelgė ir jas įvertino nepilnai. Nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas, jis padarė spontaniškai, be išankstinio pasiruošimo ir suplanavimo. Tuo metu buvo vos 17 metų amžiaus, iki tol nebuvo padaręs jokių kitų nusikaltimų ir nusižengimų. Nusikaltimų padarymui lemiamos reikšmės turėjo jo jaunas amžius, nesubrendimas, nepakankamas galimų pasekmių ir atsakomybės už savo veiksmus suvokimas. Po to, kai pastebėjo, kad sumušto V. Š. būklė labai bloga, jis visomis išgalėmis bandė išvengti sunkesnių pasekmių ir mėgino suteikė nukentėjusiajam pagalbą, darė jam dirbtinį kvėpavimą ir prašė pagalbos pas kaimo felčerę. Po nusikaltimų padarymo suvokė tikrąsias jų pasekmes ir ypatingai neigiamai įvertino savo veiksmus. Dėl jų labai gailisi ir šiuo metu. Be to, po nusikaltimų padarymo jis iš esmės pakeitė savo gyvenimą - dėl psichologinių priežasčių, negalėdamas toliau bendrauti su savo bendraamžiais mokykloje, metė mokslą, susirado darbą ir dirbo iki nuosprendžio priėmimo momento. Darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, jokių naujų teisės pažeidimų irgi nepadarė. Jo nuomone, teismas nepilnai įvertino šias aplinkybes ir tai, kad jo elgesys rodo, jog jis įvertino savo veiksmus ir siekia reabilitacijos prieš nukentėjusiuosius ir visuomenę. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus nustato BK XI skyriaus normos, BK 91 str. 1 d. nurodoma, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais, o 3 dalyje nurodyta, kad kai nepilnamečiui skiriama laisvės atėmimo bausmė, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, pagal BK 90 str. 5 d. nuostatas laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų. Jis sutinka su tuo, kad teismas teisingai įvertino jo padarytų nusikaltimų pobūdį, kilusias sunkias pasekmes ir todėl pagrįstai paskyrė jam būtent laisvės atėmimo bausmę. Tačiau ši bausmė yra neteisinga ir per griežta dėl savo dydžio, nes šioje dalyje teismas jam netinkamai taikė BK 54 str. 2 d., 91 str. 1 d., 2 d. nuostatas. Nebuvo atsižvelgta į jo socialinę brandą, į antivisuomeninių nuostatų nebuvimą iki nusikaltimų padarymo ir į jo vėlesnį elgesį. Pagal jau nurodytas bausmių skyrimo taisykles jam galėjo būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 2 metų ir 6 mėn. iki 10 metų. Tuo tarpu teismo jam paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė yra ženkliai didesnė už sankcijos vidurkį. Dėl visų išdėstytų aplinkybių šią bausmę yra pagrindas laikyti per griežta ir ją sušvelninti. Jis taip pat neginčija ir nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio išsprendimo, yra jauno amžiaus ir mano, kad grįžęs į laisvę galės atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl neteisingos bausmės paskyrimo ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teismas jam paskyrė pačią griežčiausią bausmę ir tai motyvavo jo bloga charakteristika bei tuo, kad jam buvo taikytos auklėjamojo poveikio priemones. Tačiau šioje byloje ir viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu jis prisipažino kaltu ir parodė apie visas jam žinomas nusikaltimų padarymo aplinkybes. Dėl padarytų nusikaltimų gailisi ir savo parodymais stengėsi padėti nustatyti byloje tiesą. Nusikaltimus, už kuriuos nuteistas, jis padarė spontaniškai, tam iš anksto nesiruošė ir pats teismas padarė išvadą, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Jis nusikalto dar būdamas nepilnametis, jo tėvas miręs ir jis gyveno tik su motina ir seserimi. Tai, kad paauglystėje buvo padaręs ir kitokių teisės pažeidimų, jo manymu, negalėjo būti pakankamu pagrindu paskirti jam griežtesnę bausmę negu kitiems nuteistiesiems. Nors iki bylos nagrinėjimo pabaigos jis nebuvo suimtas, nuosprendžio priėmimo laukimas irgi faktiškai prilygo bausmei. Jo nuomone, skirdamas bausmę teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 nuostatų, nes nebuvo atsižvelgta į jo gyvenimo sąlygas ir į jo pergyvenimus po padarytų nusikaltimų. Taip pat teismas nesilaikė ir BK 91 str. 1 d.nuostatų apie nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkio nustatymą. Kodėl nebuvo taikytos šios nuostatos, nuosprendyje nenurodyta. Visos išvardintos aplinkybės patvirtina, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir turi būti sušvelninta. Nukentėjusiajai D. Š. turtinė žala buvo atlyginta, tuo tarpu su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu jis nesutinka, nes jis jam yra nesuprantamas, nerealus ir neaiškūs tos priteistos sumos nustatymo kriterijai. Neturėdamas turto, išsilavinimo ir profesijos, šios sumos jis negalėtų sumokėti per 10-20 metų. Todėl ši suma irgi turi būti sumažinta vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Prašo nuosprendį pakeisti, sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamas veikas ir todėl paskyrė jam per griežtą bausmę. Jis neturėjo tyčios nužudyti V. Š. ir jo veiksmai nebuvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Pripažįsta, kad jis irgi naudojo smurtą, tačiau tai pasireiškė tik tuo, kad jis vasarnamio terasoje vieną kartą sudavė V. Š. kumščiu į petį ir vieną kartą delnu sudavė jam į pakaušį. Šie smūgiai nebuvo stiprūs ir negalėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Antrą kartą smurtą prieš V. Š. jis pavartojo, kai bandė jį ištraukti iš R. J. automobilio. Tuomet sėdinčiam automobilyje nukentėjusiajam jis du kartus sudavė kumščiu į petį, šie smūgiai taip pat nebuvo stiprūs, todėl irgi negalėjo sukelti mirtinų pasekmių. Teismo medicinos specialistų išvadose išvardinta daugybė V. Š. padarytų kūno sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti mažiausiai 22 smūgiais. Tačiau ekspertai nustatė, kad V. Š. mirtį sukėlė tik trys kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, turinčios atitikmenis galvos smegenų sumušime – kraujosruva pakaušio kairėje, viena iš trijų kraujosruvų pakaušio-momens riboje ir viena iš trijų kraujosruvų dešinio smilkinio-momens srityje. Nei vieno iš šių sužalojimų jis V. Š. nepadarė, todėl dėl nukentėjusiojo mirties yra nekaltas ir gali atsakyti tik už padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą. Nepagrįsta yra teismo išvada, kad jo parodymai dėl smurto panaudojimo intensyvumo yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis sakė tiesą ir siekė apie visas bylos aplinkybes papasakoti kuo nuosekliau. Nesutinka ir su teismo išvada, kad jis V. Š. nužudė susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su R. Š. bei A. V. . Susitarimas nužudyti žmogų turi būti išreikštas žodžiu, raštu arba veiksmais ir šis susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikaltimo stadijoje. Šiuo atveju į pobūvio vietą jis atvyko ne kartu su R. Š. ir A. V. , o atskirai, todėl ir tartis su kitais nuteistaisiais dėl nužudymo jam nebuvo jokio reikalo. Be to, teismas padarė neteisingą išvadą ir apie tai, kad už nužudymą turi atsakyti ne tik asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai nedalyvavę gyvybės atėmime. Nužudyti V. Š. jis neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios. Teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu ir dėl V. Š. telefono pagrobimo. Dėl to su kitais nuteistaisiais jis nesitarė, ir byloje nėra jokių įrodymų apie jo prisidėjimą prie telefono aparato pagrobimo. Jis prisipažįsta, kad tikrai paėmė iš V. Š. 20 Lt, tačiau byloje nustatyta, kad būtent tokią pinigų sumą nukentėjusysis buvo jam skolingas ir turėjo grąžinti. Todėl 20 Lt paėmimas turėjo būti vertinamas ne plėšimu, o savavaldžiavimu. Prašo nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamas veikas iš BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. ir BK 294 str. 2 d., o taip pat sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistieji R. Š. , A. V. ir R. B. , o taip pat jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė visų nuteistųjų apeliacinius skundus prašo atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo iš esmės visas jos aplinkybes, teisingai įvertino ištirtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo visus nuteistuosius pripažino kaltais. Kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi taikė tinkamai.

Iš apeliacinių skundų turinio ir juose suformuluotų apeliantų prašymų matosi, kad nuteistieji R. Š. ir A. V. nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis, prašo jas sušvelninti, A. V. dar prašo sumažinti nuosprendžiu priteisto nukentėjusiajai D. Š. neturtinės žalos atlyginimo sumą. Tuo tarpu nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde ne tik prašo sušvelninti bausmę, tačiau neigia patį dalyvavimą nužudyme ir plėšime, nesutinka su nuosprendyje išdėstytu įrodymų įvertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės, prašo jo nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal žymiai švelnesnę atsakomybę numatančius baudžiamuosius įstatymus. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma kiekvieno nuteistojo apeliaciniuose skunduose. Vis dėlto, nagrinėjant R. B. apeliacinio skundo argumentus dėl jo dalyvavimo nužudyme ir plėšime, turi būti dar kartą aptartas ir kitų nuteistųjų vaidmuo šių nusikaltimų padaryme.

Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu didžioji dalis V. Š. nužudymo ir jo apiplėšimo aplinkybių buvo nustatytos tiksliai, konkrečiai ir jos jokių abejonių nekelia. Teismas betarpiškai apklausė ne tik pačius nuteistuosius ir nukentėjusiąją, bet ir visus liudytojus, galėjusius žinoti apie kokias nors reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Teismo posėdyje taip pat buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas ir išnagrinėti rašytiniai bylos duomenys: įvykio vietos apžiūrų, daiktų paėmimo ir apžiūrų, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto ir ekspertizės išvados. Visi šie įrodymai išdėstyti, aptarti ir įvertinti nuosprendyje. Išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad nusikaltimo įvykio vieta buvo (duomenys neskelbiami) esančiame K. B. poilsio namelyje ir šalia jo. 2005 m. rugpjūčio 6 d. vakare, išsinuomojęs šį namelį, nuteistųjų pažįstamas M. D. čia šventė savo vaiko krikštynas. Jose dalyvavo daug žmonių, kurie šventė ir pačiame poilsio namelyje, jo terasoje, ir aplink namelį esančioje teritorijoje. Į savo vaiko krikštynas M. D. iš nuteistųjų buvo pakvietęs tik R. B., tačiau nekviesti atvyko ir R. Š. bei A. V. , o jau naktį automobiliu „Mazda“ ten atvažiavo ir R. J. su V. Š. Jie buvo pažįstami, nes kartu dirbo, o R. B. su V. Š. anksčiau vienoje mokykloje mokėsi, tačiau, kaip parodė pats R. B. , buvo jau keturis metus nesimatę. Kiti nuteistieji su V. Š. nebuvo pažįstami iš viso. Atvykus į šventę, ant V. Š. veido nesimatė jokių sužalojimų pėdsakų ir nebuvo jokių kitų požymių, kurie būtų leidę manyti, kad V. Š. atvyko jau būdamas sumuštas. Šventės organizatorius M. D. ir kiti svečiai neprieštaravo, kad nekviestieji asmenys būtų su jais ir šie šventė kartu, linksminosi ir gėrė alkoholinius gėrimus poilsio namelio terasoje. Vėlai naktį ir paryčiais dauguma šventės dalyvių arba jau buvo išvažiavę, arba miegojo palapinėse arba automobiliuose. Prie terasos stalo tebesėdėjo V. Š., R. Š. , A. V., ten pat arba netoliese buvo ir nuteistasis R. B. , taip pat liudytojai R. J. ,D. U. ir G. J. Tuo metu terasoje prie stalo R. Š. ėmė mušti V. Š. , netrukus jį mušti pradėjo ir A. V. . Nukentėjusiajam ištrūkus, jį pasivijo jau visi trys nuteistieji R. Š. , A. V. bei R. B. , ir ėmė nukentėjusįjį mušti terasos kampe. A. V. tuo metu iš V. Š. atėmė mobilaus ryšio telefoną „Siemens C-60“. Nukentėjusiajam pabėgus nuo terasos, jį pasivijo R. B. , paėmė nukentėjusiojo piniginę ir pasiėmė iš jos ten rastus 20 Lt. Nukentėjusiajam nuėjus ir įsėdus į R. J. automobilį, visi trys nuteistieji nubėgo prie jo ir bandydami nukentėjusįjį ištempti iš automobilio, mušė jį į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis, kol šis prarado sąmonę. Vėliau R. J. kartu su nuteistaisiais R. Š. ir R. B. nuvežė V. Š. pas (duomenys neskelbiami) medicinos punkto felčerę M. Š. , patys bandė V. Š. gaivinti, tačiau paaiškėjo, kad nukentėjusysis jau buvo miręs. Vietos, kuriose buvo mušamas V. Š. , matosi iš įvykio vietos apžiūros protokolų ir prie jų pridėtų fotonuotraukų. Iš jų matosi, kad panašios į kraujo dėmės surastos poilsio namelio terasoje, ant joje stovėjusio stalo, suolo, ant terasos tvorelės, ant šalia terasos augančios žolės. Tokios pačios dėmės surastos ir ant R. J. automobilio „Mazda“ priekinių keleivio pusės durelių bei priekinės sėdynės užvalkalo. Pirmojoje teismo medicinos specialisto išvadoje buvo nurodytas tik apytikslis V. Š. sužalojimo ir jo mirties laikas, tačiau įvairiose jo kūno vietose buvo surasta daugybė įvairių išorinių ir vidinių kūno sužalojimų. Šioje išvadoje buvo nurodyta, kad V. Š. mirė nuo kūno sumušimo, lydimo poodinių kraujosruvų galvoje, kraujosruvų galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimų minkštuosiuose ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno sumušimų ir kepenų plyšimo, kas komplikavosi nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, galvos smegenų, smegenų kamieno ir plaučių pabrinkimu. Šioje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad šie mirtį sukėlę kūno sužalojimai galėjo būti padaryti sudavus V. Š. mažiausiai 13 smūgių rankomis, kojomis arba kitais kietais bukais daiktais. Lavono kraujyje rasta 5,23 promilės etilo alkoholio. Tačiau vėliau šioje byloje buvo paskirta ir atlikta teismo medicinos ekspertizė, kurios išvados ne tik atsakė į papildomai užduotus klausimus, tačiau ir patikslino arba net paneigė kai kurias jau paminėtas pirmines specialisto išvadas. Dviejų teismo medicinos ekspertų atliktos teismo medicinos ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad V. Š. mirtis galėjo įvykti prieš 12-36 val. iki lavono tyrimo pradžios, o nuo kūno sužalojimų padarymo, konkrečiai, kepenų plyšimo iki mirties galėjo praeiti keliolikos-keliasdešimties minučių laikotarpis. Rastas alkoholio kiekis kraujyje nebuvo V. Š. mirties priežastimi. Ekspertizės akto išvadose taip pat nurodyta, kad V. Š. mirties priežastimi buvo galvos-pilvo trauma: poodinės kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose (trys), kraujosruvos po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei galvos smegenų sumušimai (atitinkamose anatominėse srityse) ir kepenų plyšimas, kas komplikavosi nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę bei galvos smegenų pabrinkimu(antrinės kraujosruvos galvos smegenų kamiene). Mirtiniems trauminiams poveikiams į galvos sritį priskiriamos trys kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, kurios turi atitikmenis galvos smegenų sumušimo, tai – kraujosruva pakaušio kairėje, viena iš trijų kraujosruvų pakaušio-momens riboje bei viena iš dviejų kraujosruvų dešinio smilkinio-momens srityje. Minėti trauminiai poveikiai aiškintini tiesioginių smūgių sudavimu, nes nėra smegenų sumušimų kontrsmūgio zonose, ir negalėjo būti padaryti griūnant. Kepenų plyšimas aptraiškytais kraštais aiškintinas tiesioginiu smūgiu į dešinio pašonkaulio sritį, pilvo viršutinį trečdalį, ir galėjo nelikti užsifiksavęs kraujosruva pilvo odoje, minkštuose audiniuose ar raumenyse. Taigi šios ekspertizės išvados patikslino V. Š. sužalojimo bei jo mirties laiką, kuris kaip tik sutampa su laiku, nurodytu kaltinime. Be to, nors bendras V. Š. kūne rastų sužalojimų skaičius ir požymiai nepasikeitė, tačiau ekspertizės išvadose žymiai sumažintas trauminių poveikių ir kūno sužalojimų, sukėlusių V. Š. mirtį, skaičius. Nustatyta, kad mirties priežastimi buvo ne trylika, o tik trys jau išvardinti sužalojimai galvos srityje ir kepenų plyšimas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas jau išdėstytas ekspertizės išvadas dar kartą patvirtino ir teismas būtent šiomis išvadomis rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nusikaltimų vieta, laikas, V. Š. mirties priežastis ir konkretūs mirtį sukėlę kūno sužalojimai nekelia jokių abejonių. Taip pat neabejotinai nustatyta, kad V. Š. sumušė būtent nuteistieji R. Š. , A. V. ir R. B. Viso to neginčija ir patys nuteistieji, taip pat ir apeliantas R. B. Vis dėlto iš bylos matyti, kad kai kurių kitų svarbių aplinkybių teismas neišsiaiškino, todėl kai kurie R. B. apeliacinio skundo argumentai iš dalies yra pagrįsti. Teismas nenustatė ir nuosprendyje nepadarė išvados apie tai, kurie konkretūs V. Š. mušę asmenys padarė jam būtent jau išvardintus mirtį sukėlusius kūno sužalojimus, taip pat ir apie tai, ar tokius sužalojimus padarė konkrečiai apeliantas R. B. .

Iš bylos matosi, kad nuteistųjų ir liudytojų parodymai apie šias aplinkybes dažniausiai yra nepakankamai tikslūs, nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaraujantys. Liudytojas R. J. teisme parodė, kad apie 4 val. ryto pamatė, kaip visi trys nuteistieji R. Š. , A. V. ir R. B. pradėjo mušti terasoje prie stalo sėdėjusį V. Š. Kai šis bandė pabėgti, visi trys nuteistieji toliau mušė nukentėjusįjį prie terasos tvorelės. Jis matė, kaip V. Š. savo piniginę numetė ant terasoje stovėjusio stalo, prieš tai girdėjo, kaip kažkuris iš nuteistųjų šaukė „duok pinigus“. Vėliau tą piniginę jis rado ant savo automobilio stogo ir padėjo ją į automobilio vidų. Kaip iš V. Š. buvo atimtas telefonas, nematė. Po to V. Š. nuėjo ir įsėdo į jo automobilį, jis jį norėjo vežti namo. Tačiau prie automobilio vėl pribėgo visi trys nuteistieji. R. B. iš vienos, o R. Š. ir A. V. iš kitos pusės bandė pro dureles V. Š. ištempti iš automobilio ir visi jį toliau mušė. Iš teismo posėdžio protokolo matosi, kad tos pačios apklausos metu liudytojas R. J. , prieš tai nurodęs kurias nors aplinkybes, tuoj po to dėl jų suabejodavo, po to vėl tvirtindavo savo nurodytas aplinkybes. Apklausos pradžioje parodęs, kad matė, kaip nukentėjusįjį mušė visi trys nuteistieji, vėliau jau pripažino, kad nėra įsitikinęs, kuriuo metu, kurioje vietoje ir ar tikrai mušė visi nuteistieji, ar tik kuris nors iš jų. Kas ir kokius smūgius sudavė nukentėjusiajam konkrečiai, liudytojas nurodyti negalėjo. Jis netgi nesugebėjo tiksliai atsakyti, ar nuteistiesiems buvo pavykę ištraukti V. Š. iš jo automobilio. Liudytojas pripažino, kad pats buvo išgėręs. Kitas liudytojas D. U. teisme parodė, kad būdamas poilsio namelio viduje, išgirdo triukšmą terasoje, girdėjo žodinį konfliktą, po to matė ten besistumdančius jaunuolius. Jis juos bandė išskirti, bet jam nepavyko. Prie terasos kampo muštynių nematė. Ar po to nuteistiesiems buvo pavykę V. Š. ištraukti iš automobilio, liudytojas irgi negalėjo pasakyti paaiškinęs, kad šiuo metu tų įvykių jau beveik neprisimena. Tačiau jis patvirtino teisme perskaitytus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet D. U. buvo parodęs, kad apie 5 val. ryto tarp jam iki tol nepažįstamo vaikino (kaip paaiškėjo – V. Š. ) ir R. Š. , R. B. bei vaikino vardu A. įvyko muštynės. V. Š. sėdėjo namelio terasoje ant suolo, o tie trys vaikinai pradėjo jį mušti. Jie buvo girti, šaukė apie kažkokias skolas ir visi rankomis mušė V. Š. daugiausia į veidą ir galvą. Po to girdėjo, kaip V. Š. prašė, kad jam grąžintų telefono SIM kortelę, o R. vėl jam kažką kalbėjo apie skolas, apsikabinęs V. Š. prašė jas grąžinti. Dar matė, kad po to V. Š. nubėgo nuo terasos ir įsėdo į automobilį „Mazda 323“. Tačiau prie to automobilio vėl prišoko tie patys vaikinai R., Ro. ir A.

, išsitempė V. Š. ir ėmė jį mušti. Mušė stovintį ir visi trys rankomis ir kojomis sudavė jam nemažiau kaip 10 smūgių. Dar vienas liudytojas G. J. parodė, kad konfliktas namelio terasoje prasidėjo apie 4 val. ryto. Terasoje prie stalo sėdėjo V. Š. , R. Š. , A. V. , R. B. , R. J. ir D. U. . Jis pats irgi buvo ten, bet tai nueidavo, tai vėl grįždavo, todėl pačios konflikto pradžios nematė. R. Š. , A. V. ir R. B. ginčijosi su V. Š. . Pokalbio apie telefoną negirdėjo, bet girdėjo, kaip nuteistieji V. Š. aiškino, kad jis „prisidirbęs“. Po to visi trys nuteistieji prie stalo ėmė V. Š. mušti. Jie mušė jį ir sėdintį, ir stovintį, mušė ir rankomis, ir kojomis. Tačiau kaip konkrečiai mušė kiekvienas iš nuteistųjų, jis tiksliai negali pasakyti, pats buvo išgėręs. Po to matė, kaip nuteistieji prispaudė V. Š. prie terasos turėklų ir toliau visi jį mušė. Rankomis visi mušė tikrai, o ar spardė kojomis, jis neprisimena. Jis dar atitraukė A. V. , kai šis mušė V. Š. . Nuteistieji po to dar kalbėjosi su nukentėjusiuoju, bet apie ką buvo kalbama, jis negirdėjo, nes garsiai grojo muzika. Po to V. Š. su R. J. nuėjo prie automobilio, bet jiems dar neišvažiavus, prie automobilio vėl priėjo visi trys nuteistieji. Jis girdėjo, kad ten vėl vyksta barniai, girdėjo šūkavimus, bet ar nukentėjusysis vėl buvo mušamas, nematė. Girdėjo, kaip R. J. šaukė, kad nesulaužytų jo automobilio durelių. Po to R. J. su V. Š. išvažiavo, tačiau netrukus grįžo atgal ir R. J. šaukė, kad V. Š. nerodo gyvybės žymių. Nubėgęs prie automobilio pamatė jame sėdintį V. Š. visą pamėlusį. Jis liepė jį vežti pas felčerę. V. Š. išvežė R. J. , R. Š. ir R. B. .

Pačių nuteistųjų parodymai konkretesni, tačiau ir juose yra prieštaravimų. Nuteistasis R. Š. teisme parodė, kad dalyvavo krikštynų šventėje, ten pat buvo ir jo pažįstami A. V. bei R. B. . Naktį dar atvažiavo ir R. J. su V. Š. , su kuriuo jis anksčiau iš viso nebuvo pažįstamas. Šventės metu jis pas V. Š. pamatė mobilaus ryšio telefoną. Apie tai jis pasakė A. V. ir R. B. , pasiūlė jiems tą telefoną pagrobti ir šie sutiko. Terasoje prie stalo jis sėdėjo šalia V. Š. . Iš pradžių norėdamas telefoną išvilioti apgaule, paprašė duoti tą telefoną, kad galėtų įdėti savo kortelę, bet šis nedavė ir atsakė, kad telefonas neatsidaro. Tada jis šalia sėdėjusį V. Š. ėmė mušti. Rankų kumščiais sudavė jam apie 10 smūgių į viršutinę kūno dalį, pečius ir į galvą. Tuo metu kitoje stalo pusėje sėdėjęs A. V. peršoko per stalą ir taip pat ėmė mušti V. Š. kumščiais į viršutinę kūno dalį, bet kiek sudavė smūgių, nežino. R. B. tuomet V. Š. dar nemušė. V. Š. ištrūko, bet jis jį pasivijo terasos kampe, prispaudė prie tvorelės ir sudavė jam apie keturis smūgius keliu į koją, šlaunį ir šoną. Tuo metu pribėgę A. V. ir R. B. abu ėmė mušti V. Š. kumščiais į galvą ir pečius. Nukentėjusysis vėl ištrūko ir nubėgęs nuo terasos įsėdo į R. J. automobilį. Jie trise irgi nubėgo ten ir bandė V. Š. ištraukti iš automobilio, o šis laikėsi įsikibęs į vairą. Jis pats V. Š. tik tempė, o A. V. su R. B. pro atidarytas dureles dar ir mušė rankomis, tačiau ištraukti V. Š. iš automobilio jiems taip ir nepavyko. Pamatę, kad V. Š. neteko sąmonės ir jau gargaliuoja, jie jį paliko automobilyje. R. J. su V. Š. išvažiavo, bet netrukus sugrįžo, nes V. Š. nerodė gyvybės žinių. Tada jis pats, R. B. ir R. J. nuvežė V. Š. pas kaimo felčerę, jis pats bandė jį gaivinti, bet paaiškėjo, kad V. Š. jau miręs. Tą naktį jis buvo išgėręs truputį alaus ir degtinės, bet girtas nesijautė. V. Š. iš viso sudavė apie 10 smūgių terasoje prie stalo ir apie 4 smūgius keliu terasos kampe. Buvo susitarę su kitais nuteistaisiais pagrobti V. Š. telefoną, kurį vėliau būtų pardavę, o pinigus pasidalinę. Tą V. Š. telefoną matė pas A. V. , bet momento, kada jis jį ištraukė, nepastebėjo. Jokių kalbų apie pinigų reikalavimą arba kokias nors nukentėjusiojo skolas jis negirdėjo. Nuo kieno smūgių V. Š. mirė, negali pasakyti, nes jį intensyviai mušė ne tik jis pats, bet ir kiti nuteistieji. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo perskaityti ir ankstesni R. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 71-74, 99-100, 110-118, 134-135, 152-156, t. 2, b.l. 28-29, 56-57). Tų apklausų metu nuteistasis kai kurias įvykių aplinkybes buvo nurodęs kitaip. Buvo parodęs, kad V. Š. nuo pat pradžių mušė kartu visi nuteistieji, taip pat ir R. B. . Kad prie terasos tvorelės girdėjo, kaip A. V. reikalavo iš V. Š. telefono, o R. B. jį mušdamas šaukė „čia tau už skolą“. Pasakodamas apie tai, kaip mušė V. Š. prie terasos kampo, ankstesnėse apklausose R. Š. parodė, kad keliu sudavė jam smūgius ne į koją ar šlaunį, o į apatinę kūno dalį. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą, R. Š. buvo parodęs, kad ir jis, ir kiti nuteistieji buvo tiek girti, kad negalvojo, ką daro.

Nuteistasis A. V. teisme parodė, kad V. Š. irgi anksčiau nepažinojo. Šventės metu R. Š. jam ir R. B. pasiūlė atimti iš V. Š. jo mobilaus ryšio telefoną ir jie sutiko. Po to terasoje vienoje stalo pusėje sėdėjo jis su R. B. , kitoje pusėje V. Š. , o jam iš dešinės pusės - R. Š. . Pirmasis V. Š. pradėjo mušti R. Š. ir sudavė jam daug, gal apie 10 smūgių į viršutinę kūno dalį. Tuomet jis pats peršoko per stalą ir taip pat sudavė V. Š. kumščiais apie 5 smūgius į galvą ir pečius. V. Š. ištrūko, bet R. Š. jį pagavo prie terasos kampo ir laikė prispaudęs prie tvorelės. Jis pats tuo metu iš V. Š. kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną ir iš karto nubėgęs paslėpė jį L. D. automobilyje. Kai iš ten grįžo, pamatė, kad V. Š. jau sėdi R. J. automobilyje. Jis bandė jį iš ten ištraukti, sudavė jam vieną smūgį į rankas, o ką veikė prie automobilio buvę R. Š. su R. B. , nepastebėjo. Tuo metu pamatė, kad V. Š. neteko sąmonės. Tą naktį jis buvo išgėręs kelis butelius alaus, šampano ir nelabai viską prisimena. Apie V. Š. piniginę, pinigų pagrobimą arba kokias nors V. Š. skolas jis nieko nežino. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo perskaityti ir nuteistojo A. V. ankstesni parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 78-81, 103-105, 127-133, 147-151, t. 2, b.l. 26-27, 66-67). Tuomet jis keleto apklausų metu buvo parodęs, kad jau prie terasos suolo V. Š. mušė ne tik jis su R. Š. , bet ir R. B. . Jis pats buvo girtas ir daužė V. Š. kiek galėdamas, t.y. kiek tik leido jėgos. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. V. patvirtino tas pačias aplinkybes. Dar parodė, kad prie terasos kampo V. Š. laikė R. Š. su R. B. , o jis tuo metu iš jo kišenės ištraukė telefoną. Kai V. Š. įsėdo į R. J. automobilį, jie trise jį ištraukė, V. Š. gulėjo ant žemės ant pilvo, o jie visi, t.y. jis pats, R. Š. ir R. B. jį gulintį spardė tol, kol pamatė, kad nukentėjusysis jau nejuda. Kai jis ištraukinėjo telefoną, R. B. dar kažką pasakė apie V. Š. skolą. Kaip ištraukę iš automobilio V. Š. spardė, A. V. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu.

Nuteistasis R. B. teisme parodė, kad į šventę atvyko anksčiau negu kiti nuteistieji, gėrė alų, degtinę ir jau buvo nuėjęs pamiegoti, bet jį pažadino atvykę R. Š. ir A. V. , kurie yra jo pažįstami. Jie nuėjo švęsti toliau. Naktį atvažiavo ir R. J. su V. Š. . V. Š. jis pažinojo, nes kadaise kartu mokėsi vienoje mokykloje, tačiau po to jau apie keturis metus nebuvo su juo susitikęs. Terasoje prie stalo sėdėjo vienoje pusėje R. Š. su V. Š. , o kitoje pusėje A. V. . Jis pats stovėjo prie stalo kampo. Pamatė, kad R. Š. šalia sėdėjusiam V. Š. sudavė kumščiais apie 6-8 smūgius į pečius ir galvą. A. V. peršoko per stalą ir taip pat mušė rankomis V. Š. į viršutinę kūno dalį, kur konkrečiai, nepastebėjo. V. Š. ištrūko, bet R. Š. jį pasivijo ir laikė prispaudęs prie terasos tvorelės. Ten pat nubėgęs A. V. pareikalavo, kad V. Š. atiduotų telefoną. Ar tą telefoną atidavė pats V. Š. , ar jį atėmė A. V. , nepastebėjo, bet girdėjo, kaip V. Š. prašė atiduoti bent telefono SIM kortelę. Tuo metu į tą vietą nubėgo jis pats ir pareikalavo, kad V. Š. grąžintų jam 20 Lt skolą. Maždaug prieš keturis metus iš savo pažįstamo M. S. jis buvo už 20 Lt pirkęs meškerę, bet pinigų tuomet neturėjo ir vėliau juos perdavė per V. Š. . Po to iš M. S. sužinojo, kad tų pinigų V. Š. jam taip ir neperdavė. Todėl dabar, nors ir po 4 metų, jis pareikalavo iš V. Š. , kad šis jam grąžintų būtent 20 Lt. V. Š. pasakė, kad pinigų neturi, todėl jis jam sudavė du smūgius: vieną kartą kumščiu sudavė į petį ir vieną kartą delnu per pakaušį. Ar tuo metu V. Š. mušė R. Š. su A. V. , nematė. Po to V. Š. nuėjo nuo terasos, bet jis jį pasivijo ir dar kartą paklausė, ar tikrai neturi pinigų. V. Š. padavė jam savo piniginę, jis ją patikrino, rado joje 20 Lt ir juos pasiėmė. Daugiau pinigų piniginėje nebuvo ir jis ją atidavė šalia stovėjusiam R. J. . V. Š. įsėdo į automobilį ir parodė nepadorų gestą, todėl jis, R. Š. ir A. V. nusprendė jį ištraukti ir „pamokyti“. Visi trise traukė V. Š. iš automobilio, bet ištraukti taip ir nepavyko, nes šis buvo įsikibęs į vairą. A. V. spyrė jam į nugarą, o jis pats du kartus sudavė V. Š. kumščiu į petį. Nors tą naktį buvo išgėręs, tačiau viską, kas vyksta, suprato. Dėl telefono pagrobimo su kitais nuteistaisiais jis nesitarė ir apie tai nieko nežinojo, o tuos 20 Lt, kaip jau minėjo, pasiėmė už seną skolą. Nuo kurių smūgių V. Š. mirė, nežino, tačiau nuo jo suduotų smūgių jis mirti negalėjo, nes į galvą V. Š. nesudavė nei vieno smūgio. Automobilyje du kartus kumščiu sudavė jam į petį, o prieš tai terasoje vieną kartą sudavė kumščiu į petį ir vieną kartą delnu į pakaušį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. nesutinka su teismo išvada, kad jo parodymai nenuoseklūs, nes, jo nuomone, jis viso proceso metu stengėsi pasakoti tik tiesą. Tokius apelianto argumentus kolegija atmeta, nes iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose perskaitytų ankstesnių parodymų matosi, kad R. B. savo parodymus irgi keitė ir anksčiau buvo nurodęs kitokias įvykių aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju (t. 1, b.l. 85-88) R. B. buvo parodęs, kad prie terasos kampo sugriebęs už rūbų V. Š. sulaikė būtent jis. A. V. pareikalavo atiduoti telefoną ir V. Š. jį jam padavė (A. V. ). Nors šios apklausos metu R. B. irgi parodė, kad reikalavo iš V. Š. grąžinti skolą, tačiau apie jokį meškerės pirkimą ir pinigų perdavimą M. S. net neužsiminė. Parodė, kad dar mokykloje, prieš 3-4 metus V. Š. buvo skolingas jam 20 Lt. Dar parodė, kad terasos kampe R. Š. sudavė V. Š. ranka į veidą, o jis pats sudavė ranka į petį ir pakaušį. Pažymėtina, kad šios apklausos metu jis parodė, jog ir į pakaušį V. Š. sudavė ne delnu, o irgi kumščiu. Dar parodė, kad po to iš V. Š. piniginės paimtus 20 Lt jis nepasiliko sau, o atidavė juos R. Š. . Bandant V. Š. ištraukti iš automobilio, jis du kartus sudavė jam kumščiu į nugarą. Apklaustas teisme sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą (t. 1, b.l.95-96) R. B. buvo parodęs, kad sudavė V. Š. 3-4 smūgius. Dėl skolos tos apklausos metu jis parodė, kad prieš 2-3 metus jis paskolino V. Š. 20 Lt, kurių šis jam taip ir neatidavė. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b.l. 157-161) R. B. parodė, kad buvo girtas, gėrė alų ir naminę degtinę. Terasos kampe jis sudavė V. Š. kumščiu į galvą. Dar parodė, kad apie V. Š. skolą jis kitiems nuteistiesiems nieko nesakė, galiausiai pripažino, kad dėl girtumo iš viso nelabai suvokė, ką daro. Dar vėlesnės apklausos metu (t. 2, b.l. 44-45) R. B. jau parodė, kad iš viso negali pasakyti, kokius smūgius sudavė V. Š. .

Nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų ištyrimo kolegija taip pat atmeta. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad pirmosios instancijos teismas labai kruopščiai tyrė visus įrodymus, ėmėsi visų įmanomų priemonių pašalinti prieštaravimams liudytojų ir nuteistųjų parodymuose, tačiau iki galo tai padaryti nepavyko ne dėl teismo kaltės. Patys nuteistieji, taip pat ir R. B., į daugkartinius klausimus taip ir nesugebėjo paaiškinti savo parodymų keitimo priežasčių. Be to, tiek nuteistųjų, tiek ir liudytojų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, kolegijos nuomone, šiuo atveju galima paaiškinti ir tuo, kad visi jie įvykio metu buvo girti. Atmetant R. B. apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų įvertinimo ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, kolegija pažymi dar ir tai, kad teismas iškilusias abejones šioje byloje faktiškai jau įvertino nuteistųjų, taip pat ir paties R. B. naudai. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas nieko nenurodė apie R. B. suduotus smūgius V. Š. dar prie terasos stalo, nors iš jau aptartų parodymų matosi, kad apie tai buvo parodę ir įvykį matę liudytojai, ir kiti nuteistieji.

Kaip jau buvo minėta, teismas taip pat nenustatė, kurie iš nuteistųjų sudavė V. Š. būtent tuos keturis smūgius ir padarė tuos jau išvardintus galvos bei kepenų sužalojimus, kurie tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tačiau teismas padarė išvadą, kad visi trys nuteistieji buvo aktyvūs nusikalstamos veikos bendravykdytojai, todėl visus juos pripažino kaltais dėl dalyvavimo nužudyme ir plėšime.

Motyvuodamas savo išvadas dėl nuteistųjų atsakomybės už nužudymą, teismas pirmiausiai rėmėsi tuo, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupėje. Nuosprendyje nurodoma, kad susitarimas nužudyti žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma, taip pat ir konkliudentiniais veiksmais, be to, toks susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad mušdami kumščiais ir spardydami nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, taip pat suduodami jam smūgius į galvą, matydami ir savo bendrininkų veiksmus, visi nuteistieji neabejotinai suprato, kad jie aktyviais veiksmais vartoja smurtą ir visi veikė neapibrėžta tyčia, kuri apima ir gyvybės atėmimą. Nuteistųjų susitarimas nužudyti V. Š. pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, esant neapibrėžtai tyčiai, už atsiradusias pasekmes atsako visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko. Todėl, kuris iš nuteistųjų sudavė V. Š. smūgius, sukėlusius jo mirtį, esminės reikšmės jų nusikalstamų veikų kvalifikavimui neturi. Kitų nusikaltimo vykdytojų dalyvavimas nužudyme šiuo atveju galėjo pasireikšti ne tik smūgių sudavimu, bet ir kitokiais veiksmais – laikant, neleidžiant pabėgti, bandant ištraukti iš automobilio ir pan. Iš viso to teismas padarė išvadą, kad visi trys nuteistieji nužudė V. Š. bendrininkų grupėje ir veikdami netiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. su išdėstytomis teismo išvadomis nesutinka. Jis nurodo, kad kiti nuteistieji į šventę atvyko vėliau negu jis, ir jam su jais tartis dėl V. Š. nužudymo nebuvo jokio reikalo. Jis neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios nužudyti V. Š. ir nesudavė jam nei vieno smūgio, galėjusio sukelti mirtį, todėl gali atsakyti tik už nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad už nužudymą turi atsakyti ne tik tie asmenys, kurie padarė V. Š. mirtinus sužalojimus.

Pirmiausia kolegija atmeta apelianto argumentus apie tai, kad jis neturėjo jokios priežasties ir net negalėjo susitarti su kitais nuteistaisiais dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tai, kad kiti nuteistieji į šventę atvyko vėliau už R. B. , tikrai negalėjo būti kliūtimi tokiam susitarimui. Kita vertus, priešingai negu R. B. , būtent kiti nuteistieji iki tol iš viso nepažinojo V. Š. , kuris į šventę atvyko vėliausiai. Jau po to visi trys nuteistieji turėjo pakankamai laiko susitarti padaryti nusikaltimą ir pirmiausia susitarė pagrobti V. Š. mobilaus ryšio telefoną. Plačiau tai šioje nutartyje dar bus aptarta. Atmetant apelianto argumentus taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir pats teismas nuosprendyje nepadarė išvados, jog V. Š. nuteistieji nužudyti buvo susitarę iš anksto. Nuosprendyje kaip tik ir nurodoma, kad šis susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais jau pradėtos nusikalstamos veikos metu, t.y. visiems nuteistiesiems kartu mušant nukentėjusįjį, matant savo bendrininkų veiksmus ir aktyviai prie jų prisidedant. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, o BK 25 str. 2 d. nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nuteistasis R. B. pats prisipažįsta vartojęs fizinį smurtą kartu su kitais nuteistaisiais, todėl šioje dalyje teismo išvadas galima laikyti pagrįstomis.

Vis dėlto nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentų dalis dėl teismo išvadų, kad net ir nepadaręs mirtį sukėlusio kūno sužalojimo arba netgi nesudavęs smūgių, o atlikęs tik kitokio pobūdžio veiksmus asmuo kaip bendrininkas privalo atsakyti už kilusias pasekmes, t.y. turi būti pripažintas kaltas dėl nužudymo, iš dalies pagrįsta.

Dėl šių klausimų nuosprendyje išdėstytos jau nurodytos teismo išvados, kolegijos nuomone, pernelyg kategoriškos, be to, iš nuosprendžio motyvų matosi, kad teismas pakankamai aiškiai nenustatė tyčios rūšies, dėl to nuosprendyje galima netgi įžvelgti tam tikrų prieštaravimų. Nors nuosprendyje apie tai nenurodoma, matosi, kad pagrįsdamas savo išvadas teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimais. Šio nutarimo 7 punkte tikrai išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų, o susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. To paties nutarimo 8 punkte nurodyta, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo, o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Tame pačiame nutarimo punkte nurodoma, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Tačiau jeigu tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Nurodytame AT senato nutarimo 8 punkte nurodoma apie asmenis, turinčius tyčią nužudyti, tačiau čia neišskiriama konkreti tyčios forma. Iš to galima daryti išvadą, kad jau išdėstytos nuostatos dėl bendrininkų atsakomybės gali būti taikomos keliems asmenims veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Kaip jau buvo nurodyta, nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad nuteistieji V. Š. nužudė veikdami netiesiogine tyčia. Tačiau prieš tai nuosprendyje nurodyta, kad jų tyčia buvo ir neapibrėžta. Faktiškai tarp šių išvadų prieštaravimų lyg ir nėra, nes nurodytos tyčios rūšys apibūdinamos skirtingais kriterijais. Baudžiamosios teisės teorijoje tyčia pagal valinį kriterijų skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. BK 15 str. tyčia skirstoma tik pagal šį kriterijų, t.y. į tiesioginę ir netiesioginę. Tačiau teisės teorijoje tyčia skirstoma ir pagal kitą, t.y. apibrėžtumo kriterijų. Apibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir siekia vieno konkretaus arba kelių konkrečių rezultatų. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja.

Jau buvo paminėta, kad nurodyto AT senato nutarimo 8 punkte konkrečios tyčios rūšys, nei tiesioginė arba netiesioginė, nei apibrėžta arba neapibrėžta neišskirtos. Tačiau to paties nutarimo 6 punkte nurodoma tik apie tiesioginės apibrėžtos arba neapibrėžtos tyčios atvejus. Čia nurodoma, kad nužudymas gali būti padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo.

Nustačius, kad nusikaltimo bendrininkai veikė tiesiogine tyčia, nužudymų bylose iš tikrųjų nesvarbu, kuris iš bendrininkų padaro sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Kitų kaltininkų veikos tokiais atvejais kvalifikuojamos pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą. Tuo tarpu netiesioginės tyčios atveju toks veikos kvalifikavimas galimas tik nustačius byloje daugelį kitų aplinkybių. Sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti ir bendrininkų baudžiamosios atsakomybės ribas. BK 26 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Todėl kai keli asmenys smurtą pradėjo naudoti neturėdami tyčios nužudyti, o kitu tikslu, pvz. turto užvaldymo, tačiau dėl panaudoto smurto nukentėjusysis mirė, spręstina, ar visi smurtą naudoję asmenys atsako už nužudymą. Tai priklauso nuo to, ar buvo bendrininkų aptartos smurto naudojimo ribos ir kokiomis aplinkybėmis esant buvo panaudotas mirtinus padarinius sukėlęs smurtas.

Dėl visų išdėstytų aplinkybių kaip tik ir yra susijusios abejonės dėl teismo išvadų šioje byloje. Pats teismas padarė išvadą, kad V. Š. buvo nužudytas netiesiogine tyčia, jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų taręsi V. Š. nužudyti, byloje nėra, o nuosprendžio nustatomojoje dalyje irgi nurodoma tik apie nuteistųjų išankstinį susitarimą užvaldyti V. Š. turtą. Nuteistasis R. B. tikrai vartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, tačiau pats teismas pripažino, kad jis prie kitų bendrininkų R. Š. ir A. V. prisijungė tik vėliau. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad intensyviausiai nukentėjusysis buvo mušamas dar pačioje pradžioje, t.y. kai dar sėdėjo terasoje ant suolo. Tuo metu R. B. fizinio smurto dar nevartojo, o pats teismas neatmetė galimybės, kad mirtini sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti būtent tuo metu, dar iki V. Š. turto užvaldymo ir iki nuteistojo R. B. aktyvaus prisidėjimo prie bendrininkų neteisėtų veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. B. dalyvavimo nužudyme kai kurių abejonių tikrai kelia. Vis dėlto tenkinti šio nuteistojo apeliacinį skundą ir perkvalifikuoti jo nusikalstamas veikas pagrindo nėra, nes apeliacinio proceso metu atlikus papildomą įrodymų tyrimą pavyko nustatyti papildomas aplinkybes, įrodančias ne tik R. B. bendrininkavimą nužudyme, tačiau ir tai, kad jo paties padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Apeliacinės instancijos teisme buvo dar kartą apklausti visi trys nuteistieji, perskaityti ankstesni jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, dar kartą išnagrinėti nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolai, teismo medicinos ekspertizės išvados, taip pat apklaustas vienas iš šią ekspertizę atlikusių ekspertų.

Papildomai apklaustas nuteistasis R. Š. patvirtino savo ankstesnius parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu. Perskaičius visus jau aptartus jo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis nesugebėjo paaiškinti, kodėl anksčiau kai kurias aplinkybes buvo nurodęs kitaip, į visus dėl to užduotus klausimus atsakė, kad kodėl davė tokius parodymus, jis pats nežino. Tačiau R. Š. dar kartą patvirtino, kad šventės metu iš anksto susitarė su A. V. ir R. B. atimti iš V. Š. mobilaus ryšio telefoną ir kad pirmas pradėjo nukentėjusįjį mušti. Parodė, kaip pradėjo mušti V. Š. prie terasos stalo ir kumščiais sudavė jam apie 10 smūgių į veidą ir į kitas galvos vietas, daugiau iš priekio arba į dešinę galvos pusę. Taip pat parodė, kad terasos kampe rankomis V. Š. nemušė, o tik sudavė jam kelis smūgius keliu į sėdmenis, kojas arba šoną. Kai po to V. Š. bandė ištraukti iš automobilio, jokių smūgių jam nesudavė, o tik bandė atplėšti nukentėjusiojo rankas, kuriomis jis laikėsi įsikibęs į vairą. Apie tai, kad nukentėjusysis būtų buvęs kam nors skolingas, nieko nežinojo, negirdėjo to ir iš R. B. . V. Š. mušė tik tam, kad atimtų iš jo telefoną.

Nuteistasis A. V. taip pat niekaip negalėjo paaiškinti skirtumų tarp jo dabartinių ir dar kartą perskaitytų jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš esmės jis dar kartą pakartojo savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Vėl parodė, kad dar prieš sėdant prie stalo terasoje, su R. Š. ir R. B. jau buvo susitarę atimti iš V. Š. mobilaus ryšio telefoną, o ar apie kokias nors nukentėjusiojo skolas ką nors šnekėjo R. B. , nieko nežino, to neprisimena. A. V. parodė, kad R. Š. pradėjus mušti V. Š. prie terasos stalo, jis pats irgi peršoko per stalą ir rankomis sudavė jam į viršutinę kūno dalį, į galvą apie 5 smūgius. Vėliau prie terasos kampo V. Š. nemušė, o tik ištraukė iš jo kišenės mobilaus ryšio telefoną. Nors vėliau jis bandė ištraukti V. Š. iš automobilio, jis sudavė jam per rankas. Nukentėjusiojo iš automobilio ištraukę nebuvo ir jo nespardė, nesupranta, kodėl apie tai buvo parodęs ikiteisminio tyrimo metu.

Nuteistasis R. B. papildomos apklausos metu taip pat faktiškai patvirtino parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Parodė, kad dėl telefono atėmimo iš V. Š. su kitais nuteistaisiais nesitarė ir nežino, kodėl šie taip sako. Buvo girtas ir pradėjo mušti V. Š. kai pamatė, kad tai daro R. Š. ir A. V. . Prie terasos suolo jo dar nemušė, o paskui terasos krašte sudavė jam smūgį kumščiu į petį ir delnu sudavė į pakaušį. Paskui reikalavo iš V. Š. 20 Lt skolos, o šiam padavus piniginę, rado būtent 20 Lt ir juos pasiėmė. Jeigu ten būtų buvę daugiau pinigų, jų nebūtų ėmęs. Tuos 20 Lt V. Š. jam buvo skolingas jau 3-4 metus, kai neperdavė jam duotų pinigų M. S. už iš jo pirktą meškerę. Kai po to bandė V. Š. ištraukti iš automobilio, du kartus sudavė jam kumščiu į nugarą. Dar kartą perskaitytus jau aptartus nuteistojo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, šių prieštaravimų R. B. faktiškai nesugebėjo paaiškinti. Į su tuo susijusius klausimus atsakė tik tai, kad pirmose apklausose minėdamas V. Š. skolą jam, faktiškai ir tada turėjo mintyje nukentėjusiojo neperduotus pinigus M. S. . Dar parodė, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu prokurorė ant jo šaukė. Nuteistasis patvirtino, kad sudavė V. Š. smūgius taip, kaip buvo parodęs parodymų patikrinimo vietoje metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas R. Bojarun dar kartą patvirtino teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 43/06 (01) išvadas apie sužalojimus, kurie buvo V. Š. mirties priežastimi. Tai buvo trys kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, turinčios atitikmenis galvos smegenų sumušimuose: kraujosruva pakaušio kairėje, viena iš trijų kraujosruvų pakaušio-momens riboje ir viena iš dviejų kraujosruvų dešinio smilkinio-momens srityje. Taip pat kepenų plyšimas. Ekspertas dar kartą patvirtino, kad nei vienas iš šių sužalojimų negalėjo būti padarytas griūnant, o visi jie buvo padaryti suduodant tiesioginius smūgius.

Ir nuosprendžio nustatomojoje, ir po to motyvuojamojoje dalyje teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis V. Š. buvo mušamas trijose vietose: sėdintis ir atsistojęs prie terasos stalo, po to tos pačios terasos kampe ir automobilyje. Iš pirmosios teismo medicinos specialisto išvados matosi, kad įvairiose kūno vietose V. Š. nustatyti sumušimai, kraujosruvos, nubrozdinimai ir kitokie sužalojimai buvo padaryti iš viso ne mažiau kaip 22 smūgiais. Išskyrus jau nurodytus keturis sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, visi kiti sužalojimai kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Visi trys nuteistieji patys pripažįsta, kad sudavė V. Š. po kelis arba keletą smūgių, todėl akivaizdu, kad nežymius sveikatos sutrikdymus tikrai padarė kiekvienas iš jų. Tačiau bylos aplinkybių visumos analizė, kolegijos nuomone, patvirtina ir tai, kad kiekvienas iš nuteistųjų padarė V. Š. dar ir bent po vieną sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Nors nustatyta, kad V. Š. buvo mušamas trijose vietose, tačiau manyti, kad mirtini sužalojimai jam galėjo būti padaryti automobilyje, bandant jį iš automobilio ištraukti arba netgi ištraukus (apie tai ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, o vėliau pats paneigė nuteistasis A. V. ), pagrindo nėra. Tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, patys nuteistieji neigia, kad bandydami ištraukti iš automobilio jie būtų sudavę V. Š. daug smūgių arba kad būtų tuos smūgius sudavę jam į pilvą arba į galvą. Taip pat akivaizdu, kad nukentėjusiajam sėdint automobilyje ir laikantis įsikibus į vairą, jį bandantiems iš automobilio ištraukti nuteistiesiems tiesiog nebuvo fizinės galimybės padaryti tuos sužalojimus, kurie šiuo atveju sukėlė mirtį. Kaip jau buvo nurodyta, ikiteisminio tyrimo metu A. V. buvo parodęs ir netgi tai pademonstravęs parodymų patikrinimo vietoje metu, kad jis su kitais nuteistaisiais buvo nukentėjusįjį iš automobilio ištraukę ir visi jį gulintį spardė. Tačiau vėliau A. V. pats tai paneigė, o daugiau duomenų, patvirtinančių tokius nuteistųjų veiksmus, byloje nėra. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad V. Š. buvo ištrauktas iš automobilio ir spardomas, tokiu atveju mirtini sužalojimai jam vis tiek negalėjo būti padaryti. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme dalyvavę teismo medicinos ekspertai paaiškino, kad V. Š. mirtį sukėlę sužalojimai galvos srityje, labiausiai tikėtina, buvo padaryti suduodant smūgius rankomis. Jie negalėjo būti padaryti spardant kojomis, nes tose kūno srityse nenustatyta spardant atsirandančių būdingų nubrozdinimų. Tas pats pasakytina ir dėl kepenų plyšimo, kuris, ekspertų nuomone, galėjo būti padarytas suduodant smūgį ranka arba keliu, o ne spiriant. Be to, mirtinų sužalojimų padarymo automobilyje arba šalia jo galimybę paneigia ir dar viena svarbi aplinkybė. Automobilyje V. Š. buvo mušamas vėliausiai, jau po įvykių namelio terasoje. Ne tik visi nuteistieji, bet ir liudytojas R. J. parodė, kad bandant V. Š. ištraukti iš automobilio, šis jau tuo metu neteko sąmonės, pradėjo gargaliuoti, todėl nuteistieji patys nustojo vartoti smurtą. R. Š. ir R. B. su R. J. iš karto nuvežė jau gyvybės žymių neturintį V. Š. pas netoliese gyvenančią felčerę, tačiau paaiškėjo, kad nukentėjusysis jau miręs. Tame pačiame teismo medicinos ekspertizės akte nurodoma, kad nuo mirtinų sužalojimų padarymo iki nukentėjusiojo mirties galėjo praeiti nuo keliasdešimties minučių iki kelių valandų laikas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas R. Bojarun dar patikslino, kad V. Š. mirtis greičiausiai įvyko dėl kepenų plyšimo, nes dėl to įvyko nukraujavimas į pilvaplėvės ertmę. Tačiau ir nesant šio sužalojimo, nukentėjusysis vis tiek būtų miręs nuo galvos sužalojimų, tiesiog nukraujavimas įvyksta greičiau negu dėl galvos traumos išsivystantis galvos smegenų pabrinkimas. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad nuo tų sužalojimų iki mirties turėjo praeiti ne mažiau keliasdešimties minučių, o tai reiškia, kad mirtini sužalojimai buvo padaryti ne automobilyje arba šalia jo, o anksčiau mušant V. Š. dar poilsio namelio terasoje. Toje terasoje prie stalo V. Š. mušė R. Š. ir A. V. , pirmasis prisipažino, kad sudavė apie 10, o antrasis – apie 5 stiprius smūgius kumščiais nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, daugiausia į galvą. Šioje nutartyje jau buvo aptarti R. Š. ir A. V. parodymai įvairių apklausų metu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Tuose parodymuose yra kai kurių prieštaravimų, tačiau visų apklausų metu abu nuteistieji parodė, kad sudavė V. Š. stiprius smūgius kumščiais į galvą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dalyvaujant ekspertui, dar kartą buvo išnagrinėti R. Š. ir A. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir peržiūrėtos prie jų pridėtos fotonuotraukos. Iš jų matosi, kad nuteistasis R. Š. rodo, kaip jis muša sėdintį V. Š. stovėdamas šiek tiek iš šono ir suduoda smūgius kumščiais nukentėjusiajam į galvą, labiau į jos dešinę pusę (t. 1, b.l. 115). Nuteistasis A. V. rodo (t. 1, b.l. 131), kaip jis stovėdamas iš kitos pusės suduoda V. Š. kumščiu smūgius į galvą, daugiau į jos kairę pusę. Abu nuteistieji patvirtino, kad būtent taip jie mušė nukentėjusįjį. Nuteistųjų apklausoje dalyvavęs ekspertas po to parodė, kad būtent tokiu būdu V. Š. kaip tik ir galėjo būti padaryti du jo mirtį sukėlę kūno sužalojimai: kraujosruvos dešinio smilkinio-momens srityje ir pakaušio-momens riboje. Jas galėjo padaryti R. Š. ir A. V. , mušę V. Š. kumščiais vienas labiau į dešinę, o kitas – labiau į kairę galvos pusę. Nuteistasis R. Š. taip pat pats parodė, kad po to, jau terasos kampe, jis sudavė V. Š. keletą smūgių kojos keliu. Iš kitos prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtos fotonuotraukos matosi, kad R. Š. rodo, kaip jis, prispaudęs nukentėjusįjį prie sienos, suduoda jam smūgius kojos keliu (t. 1, b.l. 116). Šis nuteistasis aiškina, kad tokiu būdu jis V. Š. sudavė smūgius į kojas, šonus ir netgi į sėdmenis. Tačiau iš tos pačios fotonuotraukos matosi, kad smūgiai keliu suduodami būtent į pilvo sritį. Teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas irgi patvirtino, kad stovėdamas priešais nukentėjusįjį ir laikydamas jį prispaudęs prie sienos, nuteistasis galėjo kojos keliu jam suduoti tik į pilvo apatinę dalį ir į tarpapilvilę. Būtent nuo tokio tiesioginio smūgio į pilvo priekinį paviršių iš apačios į viršų nukentėjusiajam ir plyšo kepenys. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad dar vieną mirtiną sužalojimą – kepenų plyšimą V. Š. padarė būtent nuteistasis R. Š. , suduodamas nukentėjusiajam smūgius į pilvą kojos keliu. Taigi daroma išvada, kad tris iš keturių mirtį sukėlusių sužalojimų nukentėjusiajam padarė R. Š. ir A. V. . Savo kaltės dėl dalyvavimo nužudyme šie nuteistieji ir neginčija.

Toliau vertinant visų trijų nuteistųjų parodymus, iš jų matosi, kad nepaisant daugelio prieštaravimų ir parodymų pakeitimų, nuteistieji R. Š. ir A. V. niekada nebuvo parodę, kad jie sudavė nors po vieną smūgį nukentėjusiajam į pakaušį. Tuo tarpu vienintelis nuteistasis R. B. visų apklausų metu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodė ir parodo, kad terasos kampe iš pradžių sudavė V. Š. kumščiu į petį, o po to dar kartą sudavė jam delnu į pakaušį. Tą patį R. B. nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Iš prie R. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtos fotonuotraukos (t. 1, b.l. 125) aiškiai matosi, kad R. B. rodo, kaip jis dešine ranka jos delno viršutine dalimi suduoda nukentėjusiajam smūgį į pakaušį, labiau į kairę pakaušio pusę. Pats nuteistasis patvirtino, kad būtent tokį smūgį jis sudavė V. Š. . Jau buvo aptarta, kad kai kurių pirminių apklausų metu R. B. buvo parodęs, kad tokį smūgį jis sudavė ne delnu, o kumščiu. Vėliau visose apklausose jis jau tvirtino ir tebetvirtina, kad šį smūgį sudavė delnu. Apeliaciniame skunde nuteistasis būtent tuo grindžia savo argumentus, kad toks smūgis nebuvo stiprus ir negalėjo nukentėjusiojo sunkiai sužaloti. Tačiau šiuos apelianto argumentus paneigė teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas. Supažindinus jį su parodymų patikrinimo vietoje protokolu, ekspertas parodė, kad būtent paties R. B. fotonuotraukoje parodytu būdu ir nuo smūgio jo paties nurodyta delno vieta V. Š. galėjo būti padarytas trečiasis mirtį sukėlęs sužalojimas galvoje, pakaušio kairėje. Ekspertas paneigė ir apelianto teiginius, kad toks smūgis negalėjo būti stiprus, o priešingai, paaiškino, kad smūgis delnu, ypač jo viršutine dalimi, gali būti netgi stipresnis už smūgį kumščiu. Kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės patvirtina, kad ketvirtąjį V. Š. mirtį sukėlusį kūno sužalojimą – kraujosruvą pakaušio kairėje, turinčią galvos smegenų sumušimo atitikimą, padarė būtent nuteistasis R. B. . Apibendrinant visa, kas jau buvo išdėstyta ir aptarta, daroma išvada, kad tiek išdėstytos nuosprendyje, tiek išdėstytos šioje nutartyje papildomos bylos aplinkybės nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentus dėl dalyvavimo nužudymo visiškai paneigia. Nustatytų bylos aplinkybių visuma ne tik patvirtina, kad R. B. dalyvavo nužudyme kaip bendrininkas, tačiau ir įrodo, kad jo paties suduotas smūgis sukėlė nukentėjusiojo V. Š. mirtį. Tarp jo veikos ir kilusių pasekmių nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismas pagrįstai pripažino R. B. kaltu dėl nužudymo ir šią jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentus dėl jo dalyvavimo plėšime kolegija taip pat atmeta. Apeliantas skunde nurodo, kad dėl V. Š. mobilaus ryšio telefono pagrobimo jis nesitarė, tame pagrobime nedalyvavo ir kad nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Šie jo argumentai nepagrįsti ir paneigti išnagrinėtais įrodymais. Apie tai, kad bendrininkų grupėje kartu su kitais nuteistaisiais R. B. padarė dar ir plėšimą, faktiškai patvirtina šioje nutartyje jau aptarti įrodymai, patvirtinantys R. B. dalyvavimą nužudyme. Pirmiausia tai patvirtina kitų nuteistųjų R. Š. ir A. V. parodymai. Jau buvo nurodyta, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki šiol visų apklausų metu R. Š. ir A. V. vienodai parodė, kad pagrobti V. Š. mobilaus ryšio telefoną jie buvo iš anksto susitarę kartu su R. B. ir šis tam susitarimui pritarė. Jie parodė, kad krikštynų šventėje R. Š. pirmasis pastebėjo tą telefoną pas V. Š. , pasiūlė jį pagrobti A. V. ir R. B. , o visiems susitarimo dalyviams su šiuo pasiūlymu sutikus, V. Š. buvo sumuštas, o jo telefonas pagrobtas. Poilsio namelio terasos kampe visiems trims nuteistiesiems sulaikius bandantį pabėgti V. Š. ir vartojant prieš jį fizinį smurtą, mobilaus ryšio telefoną iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė A. V. . Pats nuteistasis R. B. tokį susitarimą neigia, tačiau teismas šiuo atveju patikėjo ir rėmėsi ne jo, o kitų dviejų nuteistųjų parodymais. Toks teismo sprendimas pagrįstas dėl kelių priežasčių. Tai, kad pats R. B. neigia dalyvavimą plėšime, yra suprantama, nes taip jis siekia išvengti atsakomybės. Tuo tarpu manyti, kad kiti nuteistieji dėl kokių nors priežasčių būtų galėję R. B. melagingai apkaltinti, jokio pagrindo nėra. R. B. , R. Š. ir A. V. buvo ir yra geri pažįstami, tarp jų nėra ir nebuvo jokių konfliktų. Net ir papildomai apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vis jie patvirtino savo draugiškus tarpusavio santykius. Jokių priežasčių, dėl kurių jo draugai būtų galėję jį apkalbėti, negali nurodyti ir pats R. B. . Pažymėtina dar ir tai, kad parodydami apie susitarimą padaryti plėšimą su R. B. , kiti nuteistieji R. Š. ir A. V. tokiu būdu net nemėgina kokiu nors būdu sušvelninti savo pačių padėties. Jie pripažįsta sudavę nukentėjusiajam daugiausia smūgių, R. Š. neneigia, kad buvo susitarimo padaryti plėšimą iniciatorius, o A. V. prisipažįsta, kad būtent jis telefoną ištraukė iš V. Š. kišenės. Kad kitų dviejų nuteistųjų parodymai teisingi, patvirtina ir kiti įrodymai. Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis A. V. parodė, kaip, šalia esant R. B. , ištraukė mobilaus ryšio telefoną iš V. Š. kišenės. A. V. parodė, kad pagrobtą telefoną iš karto nunešė ir paslėpė liudytojo L. D. automobilyje. Liudytojas L. D. teisme parodė, kad irgi dalyvavo krikštynų šventėje, naktį miegojo savo automobilyje, o ryte, apie 7 val., važiavo namo. Tada pamatė ant savo automobilio galinės sėdynės miegantį A. V. . Tvarkydamas savo automobilį, po priekine sėdyne rado paslėptą mobilaus ryšio telefoną. Vėliau paklausė A. V. , iš kur tas telefonas ir šis atsakė, kad jis yra to vaikino, kuris buvo nužudytas. Tą telefoną jis pats atidavė policijai. Iš bylos matosi, kad L. D. pateikė ikiteisminiam tyrimui mobilaus ryšio telefoną „Siemens C 60“ raudonos spalvos dangteliu, kuris buvo apžiūrėtas ir pridėtas prie bylos. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. B. dalyvavimą plėšime, nors jis tai ir neigia, patvirtina netgi jo paties parodymai. Teisme R. B. pats parodė, kad matė, kaip terasoje prie stalo V. Š. muša R. Š. ir A. V. , o nukentėjusiajam ištrūkus, jie jau visi trise pasivijo jį prie terasos krašto. Jis girdėjo ir matė, kaip A. V. pareikalavo iš V. Š. telefono, o paskui girdėjo, kaip nukentėjusysis prašė grąžinti jam bent telefono SIM kortelę. Jau aptartuose ankstesniuose parodymuose R. B. buvo parodęs, kad netgi matė jau pagrobtą telefoną A. V. rankose. Visa tai matydamas ir suprasdamas, kad vyksta plėšimas, R. B. pats tuo pat metu pareikalavo iš V. Š. pinigų, sudavė V. Š. smūgius į petį ir pakaušį, vėliau iš nukentėjusiojo piniginės pats pagrobė 20 Lt, o dar vėliau tęsė fizinio smurto naudojimą bandant V. Š. ištraukti iš automobilio. Visa tai patvirtina, kad netgi pats R. B. pripažįsta dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Net ir darant prielaidą, kad dėl telefono pagrobimo jis su kitais nuteistaisiais nesitarė iš anksto, tai, remiantis jo paties parodymas, jis vis tiek dalyvavo plėšime matydamas, kaip užvaldomas svetimas turtas, pritardamas savo bendrininkų veiksmams ir pats prie jų prisidėdamas. Kita vertus, šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina kitų nuteistųjų R. Š. ir A. V. parodymus apie tai, kad R. B. su jais jau iš anksto buvo susitaręs padaryti plėšimą ir šį nusikaltimą visi nuteistieji padarė bendrais veiksmais pagal iš anksto aptartą planą.

Apeliaciniame skunde R. B. nurodo, kad teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu ir dėl 20 Lt pinigų pagrobimo iš V. Š. piniginės. Apeliantas nurodo, jog byloje nustatyta, kad būtent tokią pinigų sumą nukentėjusysis jam buvo skolingas, todėl jo nusikalstamą veiką prašo vertinti savavaldžiavimu ir perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. į BK 294 str. 2 d. Kolegija apeliacinį skundą atmeta ir šioje dalyje. Kad reikalaudamas iš nukentėjusiojo pinigų ir pats paimdamas iš jo piniginės 20 Lt nuteistasis tik siekė susigrąžinti skolą, byloje ne tik nenustatyta, bet ir paneigta išnagrinėtais įrodymais. R. B. versija apie tariamą siekimą susigrąžinti skolą šioje nutartyje jau buvo išdėstyta. Nuteistasis parodė, kad maždaug prieš keturis metus, dar mokydamasis mokykloje, iš savo bendraklasio M. S. už 20 Lt pirko meškerę. Tuomet pinigų neturėjo ir pažadėjo juos perduoti M. S. per pažįstamus. Netrukus po meškerės įsigijimo jis padavė V. Š. 20 Lt ir paprašė juos perduoti M. S. . Tačiau vėliau iš paties M. S. sužinojo, kad tų 20 Lt V. Š. jam taip ir neperdavė. Dar kartą pinigų M. S. jis nemokėjo, nuo tų įvykių praėjo jau daug laiko, tačiau krikštynų šventėje pamatęs V. Š. , jis prisiminė tuos jo M. S. neperduotus pinigus, pareikalavo grąžinti skolą. Nukentėjusiajam atsakius, kad pinigų neturi, sudavė jam į petį ir į pakaušį. Po to pasivijęs V. Š. dar kartą pareikalavo pinigų, nukentėjusysis padavė jam savo piniginę, jis joje rado būtent 20 Lt ir juos pasiėmė. Piniginę atidavė šalia buvusiam R. J. .

Kolegijos nuomone, šią R. B. versiją apie siekimą susigrąžinti skolą teismas pagrįstai atmetė kaip mėginimą išvengti griežtesnės atsakomybės. Pirmiausia yra pagrindas daryti išvadą, kad ši nuteistojo versija iš viso yra išgalvota. Nuteistojo tėvas V. B. teisme parodė, kad yra kažką girdėjęs, jog sūnus yra pirkęs meškerę, tačiau jokių konkrečių aplinkybių nurodyti negalėjo. Nuteistojo versiją teisme faktiškai patvirtino liudytojas M. S. , tačiau įvertinus tai, kad jis buvęs R. B. bendraklasis ir jo draugas, negalima atmesti galimybės, kad savo parodymais šis liudytojas gali būti suinteresuotas padėti nuteistajam. Kad versija apie tariamą pinigų už meškerę neperdavimą M. S. gali būti išgalvota, galima spręsti jau iš to, kad tokius parodymus R. B. davė tik vėlesnių apklausų metu. Jau aptartuose ankstesniuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu jis tiesiog aiškino, kad pats V. Š. buvo jam skolingas. Paklaustas, kodėl apie pinigų už meškerę neperdavimą nieko neparodė nuo pat pradžių, R. B. atsakė, kad ir pirmųjų apklausų metu aiškindamas apie skolą turėjo mintyje tuos pačius įvykius. Tačiau tokius apelianto aiškinimus paneigia kiti jo ankstesni parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas teisėjo sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą (t. 1, b.l. 95-96), R. B. buvo parodęs, kad jis pats asmeniškai buvo paskolinęs V. Š. 20 Lt, kurių šis jam nesugrąžino. Tokie jo parodymai reiškia, kad vėlesnė versija apie pinigų neperdavimą M. S. buvo visiškai nauja. Kita vertus, net ir tikint, kad V. Š. prieš keletą metų tikrai neperdavė tų 20 Lt M. S. , R. B. veika šioje dalyje vis tiek negali būti vertinama kaip savavaldžiavimas. Liudytojas M. S. teisme parodė, kad prieš keturis metus savo klasiokui R. B. už 20 Lt pardavė meškerę. R. B. neturėjo pinigų ir pažadėjo juos sumokėti vėliau. Po kiek laiko susitikus šokiuose, R. B. pasakė, kad davė tuos 20 Lt V. Š. ir prašė juos jam perduoti. Sutikęs V. Š. , jis jo apie tai paklausė, bet šis apie jokius pinigus nieko negirdėjo. Paskui V. Š. persikraustė gyventi kitur ir jis jo daugiau nebuvo sutikęs. Daugiau nesimatė ir su pačiu R. B. , todėl po to apie tuos jam nesumokėtus 20 Lt su niekuo iš viso nekalbėjo. Taigi iš liudytojo M. S. parodymų matosi, kad jau kelis metus iki V. Š. nužudymo dėl jam nesumokėtų 20 Lt už meškerę jis nereiškė jokių pretenzijų nei V. Š. , nei pačiam R. B. . O kadangi ir pats R. B. kelis metus nesimatė nei su M. S. , nei su V. Š. , jis iš viso negalėjo žinoti, kad pinigai M. S. taip ir nebuvo perduoti. Bet kuriuo atveju V. Š. pačiam R. B. nieko nebuvo skolingas, todėl apelianto aiškinimai apie tikrą ar net apie tariamą nukentėjusiojo skolą yra visiškai nepagrįsti. O kad reikalaudamas iš V. Š. pinigų ir juos pagrobęs R. B. padarė ne savavaldžiavimą, patvirtina dar ir kitos aplinkybės. Nors ikiteisminio tyrimo metu kiti nuteistieji R. Š. ir A. V. yra užsiminę girdėję apie kažkokią skolą, tačiau apie tai jie nieko konkretaus neparodė, o teisme šias aplinkybes netgi paneigė. Bet kuriuo atveju aišku, kad krikštynų šventėje apie skolą už meškerę R. B. kitiems nuteistiesiems nieko nepasakojo, padėti susigrąžinti šią skolą neprašė ir tai pripažįsta pats apeliantas. Atkreiptinas dėmesys ir į kitas aplinkybes. Nors R. B. , nesimatęs su V. Š. kelis metus, susitiko su juo krikštynų šventėje, o sumuštas V. Š. buvo ne iš karto, iki tol R. B. kartu su nukentėjusiuoju šventė, vartojo alkoholį, tačiau apie jokią skolą pas V. Š. net nepasiteiravo. Kaip parodė pats R. B. , pinigų jis iš V. Š. pareikalavo tik tada, kai V. Š. buvo jau sumuštas kitų nuteistųjų ir kai jau buvo pagrobtas jo mobilaus ryšio telefonas. Neįtikėtini ir apelianto aiškinimai, kad nukentėjusiojo piniginėje buvo būtent 20 Lt, t.y. būtent tokia pinigų suma, kurią nukentėjusysis tariamai jam buvo skolingas. Neįtikėtini ir nuteistojo aiškinimai, kad radęs piniginėje daugiau pinigų, jis jų nebūtų paėmęs. Kad tie 20 Lt tikrai nebuvo kokia nors tariama skola, patvirtina dar ir R. B. parodymai apklausoje, vykusioje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b.l. 157-161). Tuomet R. B. netgi parodė, kad paimtus iš V. Š. pinigus 20 Lt jis nepasiėmė sau, o atidavė kitam nuteistajam R. Š. . Apelianto aiškinimai, jog iš dalies neteisingus parodymus tuo metu jis davė todėl, kad teismo posėdyje ant jo šaukė prokurorė, kolegija atmeta kaip visiškai neįtikėtinus. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina teismo išvadą, kad nuteistojo versija apie tariamą savavaldžiavimą yra išgalvota. Iš tikrųjų R. B. buvo iš anksto susitaręs su kitais nuteistaisiais padaryti plėšimą ir pagrobti V. Š. mobilaus ryšio telefoną. Jau pradėjus šį nusikaltimą, V. Š. sumušus ir pagrobus jo telefoną, R. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, dar pareikalavo iš nukentėjusiojo pinigų ir pagrobė 20 Lt iš piniginės. Šių pinigų pagrobimas nebuvo visų nuteistųjų susitarimo dalykas, nėra duomenų, kad R. Š. ar A. V. iš viso žinojo apie jų pagrobimą, todėl šioje dalyje teismas R. B. nusikalstamą veiką pagrįstai įvertino kaip vykdytojo ekscesą ir kaltu dėl 20 Lt pagrobimo pripažino tik vieną R. B. . Kadangi pinigų pagrobimas buvo ta pati besitęsianti nusikalstama veika, teismas pagrįstai jos atskirai nekvalifikavo ir nepaskyrė dar vieno atskiros bausmės.

Visos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad teismas įrodymus įvertino teisingai, o nuteistasis R. B. nusikalstamas veikas padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Įrodyta, kad veikdamas bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais, R. B. padarė plėšimą, o plėšimo metu nužudė nukentėjusįjį V. Š. . Nužudymas plėšimo metu laikomas padarytu dėl savanaudiškų paskatų. Todėl teismas R. B. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d. ir pagal BK 129 str. 2 d. 9 p.

Nuteistųjų R. Š. ir A. V. apeliacinius skundus dėl jiems paskirtų bausmių dydžio kolegija taip pat atmeta. Nuteistasis R. B. jam paskirtą bausmę irgi prašė sušvelninti, tačiau tai siejo su prašymu perkvalifikuoti jo nusikalstamas veikas. Visi šio apelianto skundo argumentai atmesti, tačiau dėl R. B. paskirtos bausmės kolegija dar kartą pasisako atsakydama į kitų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas įvertino visas aplinkybes, o atskirame tam skirtame nuosprendžio skyriuje išdėstė labai išsamius konkrečių bausmių paskyrimo atskirai kiekvienam nuteistajam motyvus. R. Š. ir A. V. apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai dėl jiems paskirtų bausmių dydžio faktiškai sutampa. Abu apeliantai nurodo, kad teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, neįvertino jų nepilnametystės ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepakankamai įvertino duomenis apie jų asmenybes. Abu taip pat nurodo, kad jiems nepagrįstai paskirtos bausmės, didesnės už nepilnamečiams galimos paskirti laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Visus šiuos argumentus kolegija atmeta ir kartu pažymi, kad į visas nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėstomas aplinkybes teismas jau atsižvelgė, todėl į apeliantų argumentus faktiškai jau atsakyta pačiame nuosprendyje.

Pirmiausia atmetami apeliantų argumentai, kad teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato dar 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ išaiškinimų nuostatų. Jokių bendrųjų bausmių skyrimo pradmenų teismas nepažeidė, be to, šioje dalyje pažymėtina, kad apeliantų nurodytas AT senato nutarimas išaiškino bausmių skyrimo dar pagal senąjį 1961 m. BK klausimus. Tuo tarpu šiuo metu galiojantis BK, skirtingai negu ankstesnysis, jau turi specialų XI skyrių, kurio straipsniai jau numato nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas jokių šio skyriaus normų, taip pat apeliantų nurodomų BK 54 ir 91 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Skiriant bausmes buvo teisingai nustatytos jų atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, įvertintos kiekvieno nuteistojo asmenybės, jų socialinė branda ir kitos aplinkybės.

Jau motyvų pradžioje pats teismas nuosprendyje pažymėjo, kad bausmės R. Š. , A. V. ir R. B. skiriamos vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK XI skyriaus normomis, nes visi nuteistieji nusikalstamas veikas padarė dar būdami nepilnamečiai. Visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jie dėl nusikaltimų gailisi ir nukentėjusiajai – nužudytojo V. Š. motinai atlygino dalį padarytos žalos, t.y. atlygino sūnaus laidojimo išlaidas. Be to, nuteistųjų R. Š. ir R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dar buvo pripažintas ir jų bandymas jų pačių sumuštam V. Š. suteikti pagalbą. Visų šių aplinkybių pripažinimas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis paneigia R. Š. ir A. V. argumentus dėl tariamo šių aplinkybių neįvertinimo. Kita vertus, teismas visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupėje ir tai, kad jie nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Nors visi nuteistieji parodė, kad dėl išgerto alkoholio kiekio girti nesijautė, nuosprendyje teismas šiuos jų argumentus motyvuotai paneigė. Apie tai, kad jų girtumas buvo bene pagrindinė padarytų nusikaltimų priežastis, jau buvo aptarta ir šioje nutartyje. Todėl akivaizdu, kad nuteistųjų girtumas nusikalstamų veikų padarymui turėjo tiesioginės įtakos. Atmetami ir nuteistųjų argumentai dėl nepakankamo jų socialinės brandos įvertinimo. Nuteistieji R. Š. ir R. B. nusikalstamas veikas padarė būdami 17 metų, o A. V. – 16 metų (beveik 17 metų) amžiaus. Pagal BK 13 str. 2 d. nuostatas už nužudymą ir plėšimą asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus atsako jau nuo 14 metų amžiaus, tuo tarpu visi nuteistieji šioje byloje šiuos nusikaltimus padarė žymiai vyresni. Todėl manyti, kad jie nepakankamai suvokė savo nusikalstamų veikų pavojingumą ir jų pasekmes dėl nepakankamos socialinės brandos, jokio pagrindo nėra. Iš bylos taip pat matyti, kad visi nuteistieji turėjo normalias gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo tėvas miręs ir jis gyveno tik su motina ir seserimi. Tačiau ir ši aplinkybė negali būti laikoma išskirtine, nes gyvendamas su motina ir šis nuteistasis turėjo normalias gyvenimo sąlygas, turėjo galimybę mokytis ir tai negalėjo būti kliūtimi jo asmenybės formavimuisi. Nuosprendyje teismas išsamiai aptarė bei įvertino ir kitus duomenis apie kiekvieno nuteistojo asmenybę. Buvo įvertinti duomenys, charakterizuojantys kiekvieną nuteistąjį ne tik iki, bet ir po nusikaltimų padarymo. Įvertinta ir tai, kad iki nuosprendžio priėmimo nuteistieji įsidarbino ir dabar yra gerai charakterizuojami. Tačiau skirdamas bausmes, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Pagrįstai buvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pobūdį ir jų pavojingumo laipsnį. Visi nuteistieji nuteisti už labai sunkų ir už apysunkį nusikaltimus. Padaryto kvalifikuoto nužudymo pasekmės neatstatomos, o nukentėjusiojo mirtis padarė ypatingą žalą jo artimiesiems ir visuomenei. Būtina atsižvelgti ir į konkrečias nusikaltimų padarymo aplinkybes. Į tai, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia, nuosprendyje jau buvo atsižvelgta. Tačiau R. Š. ir A. V. skundų argumentai apie tai, kad nusikaltimus jie padarė spontaniškai, yra nepagrįsti ir neatitinka bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, ir tai pripažino patys apeliantai, kad padaryti plėšimą jie kartu su R. B. tarėsi iš anksto, o darydami šį nusikaltimą V. Š. dar ir nužudė. Pačios šių nusikaltimų aplinkybės rodo nuteistųjų žiaurumą ir abejingumą kito žmogaus kančiai – nukentėjusysis V. Š. su pertraukėlėmis buvo mušamas ilgą laiką ir keliose vietose tol, kol nuteistųjų akivaizdoje neteko sąmonės, o po to ir mirė. Šios aplinkybės negalėjo būti neįvertintos ir jos taip pat turėjo svarbios reikšmės bausmių dydžiams. Apeliantų argumentai dėl BK 91 str. 3 d. nuostatų pažeidimų nepagrįsti. BK 91 str. 3 d. nurodyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, pagal BK 90 str. 5 d. nuostatas laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų. Pagal BK 180 str. 1 d. teismas R. Š. ir A. V. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, švelnesnes už sankcijos vidurkį, o R. B. , dėl padaryto plėšimo neprisipažinusiam kaltu, paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė. Nusikalstamų veikų padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija buvo laisvės atėmimas nuo 5 iki 20 metų. Pagal jau nurodytas BK 90 str. 5 d. ir 91 str. 3 d. nuostatas nepilnamečiui už šį nusikaltimą galėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų, taigi sankcijos vidurkis buvo 6 metai ir 3 mėn. Teismas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. R. Š. ir R. B. paskyrė 7 metų, o A. V. – 7 metų ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmes. Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad jiems nepagrįstai paskirtos sankcijos vidurkį viršijančios bausmės, kolegija irgi atmeta. Pagal BK 61 str. nuostatas, skiriant bausmes, jų dydis nėra nustatomas vien tik aritmetiškai apskaičiavus įstatyme numatytos bausmės vidurkį arba tik atsižvelgus į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių skaičių. Skirdamas bausmes teismas įvertina ne tik tų aplinkybių skaičių, bet ir jų pobūdį, tarpusavio santykį, o taip pat atsižvelgia ir į visas kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas šioje byloje nurodytų reikalavimų nepažeidė. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenusveria. R. Š. ir R. B. už nužudymą paskirtos bausmės tik nežymiai viršija nepilnamečiams numatytos sankcijos vidurkį. A. V. paskirta 7 metų ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė irgi nedaug viršija sankcijos vidurkį. Visiems nuteistiesiems galutinės subendrintos bausmės paskirtos apėmimo būdu. Nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde dar nurodo, kad teismas nepelnytai jam paskyrė pačią griežčiausią bausmę ir kad jo padaryti ankstesni įstatymų pažeidimai tam negalėjo turėti įtakos. Šie apelianto argumentai taip pat atmetami. Nuosprendyje teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. V. iš visų nuteistųjų charakterizuojamas blogiausiai. Iš bylos matosi, kad šis nuteistasis baustas už nedidelį chuliganizmą, be to, 2004 m. gruodžio 6 d teismo nutartimi, nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl vagystės, A. V. jau buvo paskirta auklėjamojo poveikio priemonė. Dar nepasibaigus šios priemonės terminui, A. V. vėl padarė naujus nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkų. Griežtesnę bausmę negu kitiems nuteistiesiems teismas A. V. paskyrė ir dėl kitos priežasties. Skirtingai negu R. Š. ir R. B. , teismas nustatė šiam nuteistajam viena atsakomybę lengvinančia aplinkybe mažiau. Iš bylos matosi, kad tuo metu, kai kiti nuteistieji bandė nukentėjusįjį V. Š. gaivinti ir vežė jį pas felčerę, nuteistasis A. V. tuo metu nuėjo į liudytojo L. D. automobilį miegoti. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad visiems nuteistiesiems šioje byloje asmenims paskirtos bausmės yra teisingos, jos negali būti laikomos per griežtomis ir jas švelninti jokio pagrindo nėra.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde dar nesutinka su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodo, kad jam nesuprantami šios žalos dydžio nustatymo kriterijai, be to, priteistą sumą jis laiko nerealia ir per didele. Apelianto nuomone, priteistos sumos jis nesugebės sumokėti per 10-20 metų. Šiuos nuteistojo argumentus kolegija taip pat atmeta. Priteisdamas iš nuteistųjų neturtinės žalos atlyginimą nužudytojo V. Š. motinai D. Š. , teismas pagrįstai vadovavosi BK 109 ir CK 6.263 straipsniais. Tuo tarpu kriterijai, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, išdėstyti CK 6.250 str. 2 d. Čia nurodoma, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Priteisdamas iš nuteistųjų solidariai 150000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo nužudytojo motinai, teismas į visas šias aplinkybes atsižvelgė, be to, nuosprendyje išdėstė tokio atlyginimo dydžio nustatymo motyvus. Iš nuteistųjų už nužudymą priteista šioje byloje žalos atlyginimo suma negali būti laikoma per didelė, ji nustatyta laikantis ir teisingumo, ir protingumo kriterijais, be to, teismo sprendimas šioje byloje neprieštarauja ir jau susiformavusiai teisminei praktikai. Pažymėtina, kad nurodyta žalos atlyginimo suma priteista ne iš vieno A. V. , o solidariai iš visų trijų nuteistųjų. A. V. , kaip ir kiti nuteistieji, jau pilnametis, atlikęs bausmę galės dirbti ir atlyginti padarytą žalą turės ne tik pareigą, bet ir galimybę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. Š. , A. V. ir R. B. apeliacinius skundus atmesti.