Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėja Albina Pupeikienė, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovui V. G. (V. G.), jo atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui, atsakovams R. G., I. G., jų atstovui advokatui M. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams R. G. ir I. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo R. G. priešieškinį ieškovui V. G. dėl pripažinimo, kad paskolos sutartys yra įvykdytos ir pasibaigusios, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas V. G. patikslintu ieškiniu prašo solidariai iš atsakovų R. G. ir I. G. priteisti 424 500 Lt skolą, susitartus 1 200 Lt, 1 440 Lt mėnesinių palūkanų, 78 288 Lt dydžio palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas 2000–2004 metais pasirašė 13 skolos raštelių, pagal kuriuos jam paskolino 424 500 Lt. Kadangi skola nebuvo grąžinta, 2008-02-22 antstolio padėjėjas atsakovui perdavė 2008-02-22 reikalavimo dėl prievolių įvykdymo raštą, palūkanų apskaičiavimo lentelę ir 13 paskolos raštelių kopijų. Nurodė, jog remiantis LR CK 3.92 str. 3 d., galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Kol ši prezumpcija nėra paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė yra laikoma bendra sutuoktinių prievole. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą prezumpciją bei į tai, kad civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį šiuo atveju tenka abiem sutuoktiniams kaip solidariems skolininkams ir prievolė vykdoma iš bendro sutuoktinio turto, į bylą turi būti traukiami bendraatsakiais abu sutuoktiniai – atsakovai. Kadangi atsakovai nėra grąžinę skolos ir nėra sumokėję priskaičiuotų palūkanų, prašo nurodytas sumas solidariai priteisti iš abiejų atsakovų.

Ieškovas V. G. su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pagal 13 skolos raštelių, surašytų laikotarpiu nuo 2000 m. balandžio 12 d. iki 2004 m. birželio 8 d., ieškovas V. G. paskolino atsakovui R. G. 424 500 Lt. Paskolos raštelių originalai saugomi pas kreditorių V. G.

Nors tarp šalių 3 paskolos rašteliai buvo surašyti laikotarpiu nuo 2000 m. balandžio iki 2000 m. gruodžio 10 d. (bendra skolos suma pagal šiuos raštelius sudaro 108 000 Lt), t. y. galiojant 1964 m. Lietuvos Respublikos CK nuostatoms, tačiau sprendžiant šalių ginčą taikytinos 2000-07-18 priimto Lietuvos Respublikos CK nuostatos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str. 3 d.), nes byloje nenustatyta, kad atsakovai savo pareigą grąžinti skolą yra įvykdę.

Dėl 424 500 Lt skolos

Lietuvos Respublikos CK 6.870 str. 1 d. normos numato, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Byloje esantys skolos rašteliai atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.871 str. 1 d. ir 3 d. numatytai paskolos sutarties, sudarytos tarp fizinių asmenų, formai keliamus reikalavimus.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymų nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos grąžinimo fakto, todėl atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis paskolos rašteliuose nurodytas sumas grąžino ieškovui.

Bylos nagrinėjimo pradžioje atsakovas R. G. savo nesutikimą su ieškiniu grindė aplinkybe, kad skolos rašteliai, kuriuos teismui pateikė ieškovas, yra suklastoti. Vėliau savo poziciją pakeitė, įrodinėdamas, kad prievolę pagal paskolos raštelius yra įvykdęs.

2009-03-27 Ekspertizės aktas Nr. 11-593(09) (b. l. 127–129) paneigia atsakovų argumentus dėl skolos raštelių suklastojimo, t. y. ekspertas duoda išvadą, kad 13 vnt. skolos raštelių tekstas nėra parašytas techninėmis priemonėmis, o yra parašytas (parašai padėti) rašikliais su rašto medžiagomis; 3 skolos rašteliuose yra nežymių taisymų; kitų 10 vnt. skolos raštelių pirminis turinys nėra pakeistas. Todėl atmestinas atsakovų argumentas dėl skolos raštelių suklastojimo.

Nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti ir į įstatymų nustatytas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Skolos dokumento buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė nėra įvykdyta (CK 6.65 str.), todėl skolininkas, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Atsakovai skolos grąžinimo faktą grindžia šių skolų nedeklaravimu Valstybinėje mokesčių inspekcijoje; skolų rašteliais, kad tuo pačiu metu R. G. tam tikras pinigų sumas skolino M. G. (b. l. 42–44); šalių draugyste; bendru verslu ir pan. Tačiau atsakovų išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai nepaneigė prezumpcijos, kad skola nėra grąžinta.

Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (Lietuvos Respublikos CK 6.38 str. 1 d., 6.873 str. 2 d.). Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (šios bylos atveju – rašytinius skolos raštelius), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą.

Tiek Lietuvos Respublikos CPK 12 str., tiek 178 str. nuostatos numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nors atsakovas R. G. su ieškiniu ir nesutiko, reiškė priešieškinį, įrodinėdamas, kad prievolę pagal paskolos raštelius įvykdė, šiuos atsikirtimus grindė savo sutuoktinės parodymais, bendro verslo dokumentais, gerais santykiais, tačiau tai nepaneigė ieškovo teiginio, kad atsakovai yra skolingi ieškovui.

Tas argumentas, jog bylos šalių šeimos draugavo, skolino viena kitai pinigus, ir tai vertinti kaip paskolos grąžinimą, nėra pagrįstas. Šalių draugystė patvirtina gerus santykius, tačiau neįrodo paskolos grąžinimo. Šalys paskolos sutartis sudarė raštu, tai rodo, kad net ir esant draugiškiems santykiams, teisiniams klausimams buvo skiriamas didelis šalių dėmesys. Todėl grąžinus paskolą tikėtina, kad šalys tai būtų fiksavusios raštu ar grąžindamos paskolos sutarties raštelius. Atsakovų argumentai, dėl kitokios tarpusavio praktikos, susiklosčiusios skolinant pinigus, t. y. kad apie skolos grąžinimą buvo padaromas įrašas pas skolininką liekančiame skolos lapelio egzemplioriuje, taip pat neįrodo skolos grąžinimo, nes teismui skolininkai tokių skolos raštelių nepateikė.

Atsakovo argumentai, kad atsakovas paskolintų pinigų nedeklaravo VMI, taip pat neįrodo paskolos grąžinimo, kadangi deklaracijų paskirtis kontroliuoti mokesčių valstybei klausimus, o ne asmenų finansinius klausimus.

CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Apie šios prezumpcijos reikšmę kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta nurodant, kad ja siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius. Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. CK nenurodyta, kad paskolos sutarčiai sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, todėl galioja CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, tačiau ši prezumpcija, kaip ir kitos, gali būti paneigta įstatymuose nustatyta tvarka. Tokio paneigimo galimybė yra įtvirtinta CK 3.96 straipsnyje, kuris suteikia teisę sutuoktiniui, nedavusiam sutikimo sudaryti sandorį, ginčyti kito sutuoktinio sudarytus sandorius. Atsakovė I. G. šios prezumpcijos paneigimo galimybe nagrinėjamoje byloje nesinaudojo. Posėdžio metu tik nurodė, kad santuoka įregistruota 1990 m., verslu su sutuoktiniu R. G. pradėjo verstis apie 1995 m., tačiau jų verslai buvo atskiri, todėl ji nežinojo apie jokias R. G. skolas. Šie atsakovės argumentai atmestini, nes atsakovai atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog tiek ieškovas su savo sutuoktine, tiek ir abu atsakovai turėjo bendrą verslą, nes 2000-12-14 bendrai įsigijo 50,6 ha ploto žemės sklypą, ant kurio buvo pradėta statyti gyvenvietė (duomenys neskelbtini) (b. l. 114–116). Byloje esantys dokumentai (t. 2, b. l. 16) patvirtina, kad atsakovai kartu disponavo bendrovių akcijomis, atsakovė I. G. posėdžio metu patvirtino, kad kartu su sutuoktiniu skaičiuodavo visas skolas ir jų grąžinimo galimybes.

Teismas sprendžia, kad atsakovai neįrodė, kad kilusios prievolės yra asmeninio pobūdžio, ir nepaneigė CK 3.92 str. 2 d. įtvirtintos prezumpcijos, todėl skola priteistina solidariai iš abiejų atsakovų.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovai neįrodė, kad yra įvykdę prievolę ieškovui pagal 13 skolos raštelių, todėl yra pagrindas iš atsakovų ieškovui solidariai priteisti 424 500 Lt skolą, o atsakovo R. G. priešieškinį atmesti.

Dėl palūkanų pagal 2000-04-12, 2000-09-12, 2000-12-10 skolos raštelius

2000-04-12 (t. 1, b. l. 8) skolos raštelyje nebuvo numatytas baudų ir delspinigių mokėjimas.

2000-09-12 skolos raštelyje buvo nurodyta, kad 40 000 Lt skola turi būti grąžinta iki 2000-10-12, grąžinant 41 200 Lt (t. 1, b. l. 9). Nors ieškovas neįvardija 1 200 Lt kaip palūkanų, o prašo 1 200 Lt priteisti kaip sutartinę sumą, tačiau teismas daro išvadą, kad tai yra ne skola, bet palūkanos.

2000-12-10 skolos raštelyje (t. 1, b. l. 10) buvo numatyta, kad 48 000 Lt skolą R. G. įsipareigoja grąžinti su 3 proc. dydžio mėnesinėmis palūkanomis iki 2001-01-11. Už šį laikotarpį, t. y. 1 mėnesį, ieškovas priskaičiavo 1 440 Lt palūkanų.

Rei­ka­la­vi­mams dėl netesybų pri­tei­si­mo pa­reikš­ti 1964 m. CK 84 straips­nio 2 da­lies 1 punk­te buvo nu­sta­ty­tas 6 mė­ne­sių ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas. Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­ga pa­si­bai­gia pra­ėjus įsta­ty­me nu­sta­ty­tam ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nui, jei­gu šio ter­mi­no ei­ga ne­bu­vo su­stab­dy­ta (CK 1.129 str., 1964 m. CK 88 str.), nu­trauk­ta (CK 1.130 str., 1964 m. CK 89 str.) ar­ba įsta­ty­mų ar­ba Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tarp­tau­ti­nių su­tar­čių nu­ma­ty­tais at­ve­jais pra­tęs­ta (CK 1.13 str. 1 d., 1.125 str. 2 ir 11 d., 1.127 str. 1 d., 1964 m. CK 86 str.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir esant atsakovų reikalavimui taikyti ieškinio senatį, reikalavimas priteisti 1 200 Lt ir 1 440 Lt atmestinas kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

Dėl kitų palūkanų priteisimo

LR CK 6.874 str. 1 d. nustato, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui LR CK 6.210 str. nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų LR CK 6.37 str., mokėjimą. Pagal LR CK 6.210 str. 1 d. terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šiuo atveju palūkanos atlieka kompensavimo funkciją ir yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Pagal LR CK 1.125 str. 9 d. sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo.

Pagal kitus 10 skolos raštelių ieškovas apskaičiavo 78 288 Lt palūkanų. Atsakovai kitų skaičiavimų neteikė. Tik nurodė, jog pagal 9 skolos raštelius, kuriuose nurodytų prievolių įvykdymo terminas pasibaigė laikotarpiu nuo 2001-10-08 iki 2003-04-17, ieškovas kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl reikalavimas dėl 70 938 Lt palūkanų priteisimo turi būti atmestas.

Šis atsakovų argumentas atmestinas. Esant tęs­ti­niam pa­žei­di­mui, ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas dėl tęs­ti­nio pa­žei­di­mo tei­si­nių pa­sek­mių, su­si­ju­sių su kiek­vie­na at­ski­ra tęs­ti­nio pa­žei­di­mo die­na (pa­vyz­džiui, rei­ka­la­vi­mams pri­teis­ti ne­te­sy­bas, at­si­ran­dan­čias kiek­vie­ną at­ski­rą tęs­ti­nio pa­žei­di­mo die­ną), pra­si­de­da tą kiek­vie­ną die­ną (CK 1.127 straips­nio 5 da­lis). 1964 m. CK ieški­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pradžios mo­men­tas rei­ka­la­vi­mams dėl tęs­ti­nių pa­žei­di­mų pa­sek­mių tie­sio­giai nu­sta­ty­tas ne­bu­vo, ta­čiau ana­lo­giš­ka CK 1.127 straips­nio 5 da­ly­je nu­ma­ty­tai nuo­sta­ta bu­vo su­for­mu­luo­ta Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo prak­ti­ko­je. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad to­kiam rei­ka­la­vi­mui pa­reikš­ti ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas nė­ra pa­si­bai­gęs. Iš atsakovų priteistinos 78 288 Lt palūkanos pagal 10 paskolos raštelių, surašytų laikotarpiu nuo 2001-08-01 iki 2004-06-19.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis yra operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, tenkintinas ir ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priėmus sprendimą, išspręstinas žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas (CPK 270 str. 5 d. 3 p.).

LR CPK 93 str. 2 d. numato, kad tuo atveju, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovas pateikė įrodymus, kad už ieškinio padavimą sumokėjo 9 054 Lt (t. 1, b. l. 7), atsakovas už priešieškinį sumokėjo 100 Lt (t. 1, b. l. 150), likusios mokėtinos 8 145 Lt žyminio mokesčio sumos mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 167–168). Nė viena iš šalių nepateikė įrodymų apie kitas patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, t. y. 99,47 proc. Tokia proporcija priteistinas iš atsakovo ieškovo sumokėtas žyminis mokestis (9 028 Lt). Kadangi priešieškinis yra atmestas, 8 145 Lt žyminio mokesčio mokėjimas atsakovui už paduotą priešieškinį buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo, ši suma priteistina iš atsakovo valstybei.

Iš atsakovš valstybei priteistina 73,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2008 m. rugsėjo 18 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 26-27, turto arešto aktas Nr. 0308002433).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Iš atsakovų R. G. ir I. G. solidariai priteisti 424 500 Lt (keturis šimtus dvidešimt keturis tūkstančius penkis šimtus litų) skolos, 78 288 Lt (septyniasdešimt aštuonis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 502 788 Lt sumos nuo 2008-09-18 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir po 4 514 Lt iš kiekvieno atsakovo bylinėjimosi išlaidų ieškovui V. G. (V. G.).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Iš atsakovo R. G. priteisti 8 145 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Sprendimą įvykdžius panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2008 m. rugsėjo 18 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (turto arešto akto numeris 0308002433).

Iš atsakovų R. G. ir I. G. priteisti po 36,80 Lt (trisdešimt šešis Lt 80 ct ) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.