Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto A. D. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. ir jam paskirta 700 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams už tai, kad 2016 m. vasario 6 d. 9.05 val. miško keliu nuo Visagino link degalinės „Saitema“ vairavo transporto priemonę – automobilį „A. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis – 1,73 promilės girtumas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad A. D. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., padarymo, nesutinka su byloje esančiu įrodymų vertinimu, mano, kad netinkamai buvo įvertintos faktinės bylos aplinkybės bei netinkamai pritaikytas įstatymas. Apeliantas nurodo, kad pareigūnai nepagrįstai jį apkaltino vairavus automobilį neblaiviam, nes jis miško keliu iki degalinės automobilį vairavo blaivus, alkoholio išgėrė sustojęs degalinėje ir daugiau nevairavo, pareigūnai jo nesulaikė neblaivaus prie automobilio vairo, o jo neblaivumą patikrino tik po kurio laiko, kas, anot apelianto, nepaneigia jo nurodytos apgirtimo versijos. Atsižvelgiant į šiuos skundo argumentus, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, kad pažeidėjas vairavo automobilį neblaivus, šiais savo veiksmais padarydamas pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.

Teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi pareigūnai įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų matyti, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismo išvados nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama ATPK 257 str. Apylinkės teismas, laikydamasis minėto straipsnio reikalavimų, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė, išanalizavo bei įvertino nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, palygino juos tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą ir kuriuos įrodymus atmeta, paneigdamas juos kitais bylos duomenimis. Aukštesnės instancijos teismas, visiškai pritardamas apylinkės teismo skundžiamame nutarime nurodytiems motyvams, daro išvadą, kad reikšmingos kaltės ir nusižengimo kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui tinkamai įvertinti apelianto atsakomybės pagal ATPK 126 str. 4 d. klausimą. Tai, kad pažeidėjo nurodomos aplinkybės teismo vertinamos jam nepalankiai, o priimtas sprendimas neatitinka jo lūkesčių, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai, šališkai ir neobjektyviai įvertinti bylos įrodymai. Apeliaciniame skunde dėstomas subjektyvus bylos įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutarimą laikyti nepagrįstu ir jį naikinti.

Šiuo metu ginčo dėl to, kad apeliantas vairavo automobilį miško keliu nuo Visagino iki degalinės, nėra, tą aplinkybę apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats A. D., tai patvirtino ir kartu su juo viename automobilyje važiavęs S. C. bei tiesiogiai tai matę policijos pareigūnai M. M. ir A. B.. Apeliantas ginčija teismo nustatytą faktą, jog automobilį jis vairavo neblaivus, teigia, kad tuo metu, kai vairavo automobilį, jis buvo blaivus, alkoholį vartojo sustojęs degalinėje ir daugiau nevairavo. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ši apelianto versija atsirado tik vėliau. Iš karto po įvykio pirminiame savo paaiškinime A. D. įvykio aplinkybes aiškino kiek kitaip, t. y. jis nurodė, kad automobilį vairavo S. Č., kuris, atvažiavus į degalinę, nuėjo į namus, nes pamiršo pasiimti dokumentus. Tačiau į degalinę atvykęs neva apelianto automobilį vairavęs S. Č. tokią A. D. versiją paneigė, policijos pareigūnams ir savo paaiškinime nurodydamas, jog A. D. automobilio jis tą dieną nevairavo, o į degalinę atvažiavo paprašytas A. D.. Analogiškai S. Č. tvirtino ir apylinkės teisme. Vėlesniame savo raštiškame paaiškinime apylinkės teismui apeliantas pateikė naują įvykio versiją, t. y. nurodė, kad ne S. Č., o jis pats vairavo automobilį iki degalinės, kurioje sustojęs išgėrė alkoholio ir skambino pagalbos S. Č.. Teismo posėdyje A. D. dar kitaip aiškino įvykio aplinkybes, t. y. nurodė, kad pagalbos jis skambino nebe S. Č., o E. J., kuris negalėjo atvažiuoti, nes buvo išvažiavęs, todėl pažadėjo paskambinti S. Č.. Taigi A. D. proceso metu iškėlė net kelias skirtingas versijas apie įvykį, kurias apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį klaidinti tyrimą, kas kartą papildant savo paaiškinimus vis naujomis aplinkybėmis, taip siekiant „pagerinti“ išmanytą įvykių eigą, ir kurios aukštesniajam teismui taip pat kelia abejonių dėl apelianto nuoširdumo. Nors A. D. bando įrodyti, jog automobilį iki degalinės jis vairavo blaivus, išgėrė sustojęs degalinėje ir daugiau nevairavo, ką teisme patvirtino ir kartu su juo važiavęs liudytojas S. C., kuris parodė, jog A. D. automobilyje iš butelio išgėrė alkoholio, kaip pagrįstai skundžiama nutarime pažymėjo apylinkės teismas, tokių aplinkybių, kad A. D. išgėrė sustojęs degalinėje, nei pats A. D., nei kartu su juo važiavęs liudytojas S. C. pirminiuose savo paaiškinimuose nenurodė. Priešingai, kaip patvirtino policijos pareigūnai, A. D. apskritai neigė tą dieną vartojęs alkoholį. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai šią A. D. tik vėliau atsiradusią apgirtimo versiją ir liudytojo S. C. teisme duotus parodymus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti ir atitinkamai padėti apeliantui išvengti atsakomybės. Faktinės bylos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad tokia apelianto apgirtimo versija atsirado tik po to, kai S. Č. savo parodymais paneigė A. D. pirminius paaiškinimus apie automobilio vairavimo aplinkybes, ką skundžiamame nutarime pažymėjo ir apylinkės teismas. Kaip nustatyta byloje, A. D. iki degalinės atvažiavo ne pagrindiniu keliu nuo Visagino, o miško keliu, kuris neskirtas viešajam transporto eismui. Kaip parodė policijos pareigūnai, jie tiesiogiai matė iš miško link degalinės važiuojantį automobilį, kurį vairavo A. D.. Kadangi automobilis įtartinai manevravo, įtarė, jog jo vairuotojas gali būti neblaivus, todėl nusprendė patikrinti jo blaivumą. Apsisuko ir važiavo link minėto automobilio, tačiau jis sustojo degalinės teritorijoje. Automobiliui sustojus, iš jo išlipo A. D., kuris nuėjo į degalinę. Jie (policijos pareigūnai) palaukė, kol vairuotojas išeis iš degalinės ir priėję prie A. D. paaiškino, jog nori patikrinti jo blaivumą, nes įtaria, jog jis automobilį vairavo neblaivus. A. D. iš pradžių teigė, jog alkoholio nevartojo, nors nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, o vėliau, alkotesteriui parodžius 1,73 promilės girtumą, pradėjo aiškinti, kad automobilį vairavo kitas asmuo – S. Č., kuris išėjo namo pasiimti dokumentų, nes juos buvo pamiršęs. Tačiau į degalinę atėjęs S. Č. paaiškino, kad jis A. D. automobilio tą dieną nevairavo. S. C., kuris sėdėjo A. D. automobilyje, taip pat patvirtino, jog A. D. automobilį vairavo nuo pat ryto. Taigi atsižvelgus į šiuos policijos pareigūnų parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs nuo pat pradžių bei sutampa tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais (S. Č. paaiškinimu bei jo teisme duotais parodymais, S. C. pirminiu paaiškinimu) bei įvertinus A. D. parodymų nenuoseklumą, jų kaitaliojimą, versijos apie jo apgirtimą atsiradimo aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti dėl A. D. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., t. y. kad jis automobilį vairavo neblaivus, kai jam nustatytas 1,73 promilės girtumas. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiame nutarime pagrįstai konstatavo, kad A. D., žinodamas, jog yra neblaivus, tyčia pasirinko automobilį vairuoti ne pagrindiniu keliu nuo Visagino, o miško keliu, būtent vengdamas galimo patikrinimo ir kartu patraukimo administracinėn atsakomybėn bei tikėdamasis, kad nebus sustabdytas policijos pareigūnų, o juos pamatęs, turės laiko sudaryti įvaizdį, jog automobilio nevairavo, kas iš esmės ir pasitvirtino naginėjamu atveju, juolab kad jam pasekmės vairuojant automobilį neblaiviam buvo gerai žinomos, nes jis anksčiau (2011 m.) jau yra baustas už analogiško pažeidimo padarymą. Tai, kad policijos pareigūnai tiesiogiai nesulaikė A. D. neblaivaus prie automobilio vairo, o jo girtumą patikrino jam sustojus degalinės teritorijoje, nepaneigia teismo išvados dėl apelianto kaltės.

Taigi apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad A. D. pagrįstai yra nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d., jo kaltė padarius šį teisės pažeidimą yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė, tinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl priimtas sprendimas atitinka ATPK nuostatas, o apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai bei kartu su skundu pateikti papildomi duomenys – fotonuotraukos iš degalinės teritorijos ir E. J. bei A. Z. (apelianto sugyventinės) paaiškinimai, niekaip nepaneigia esminės teismo nustatytos aplinkybės, jog A. D. automobilį vairavo neblaivus, kai jam nustatytas 1,73 promilės girtumas.

Atsižvelgus į tai, naikinti ar keisti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n u t ar i a:

Palikti Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarimą nepakeistą ir A. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.