- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-1023-115/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Auruškevičius (pran.), Neringa Švedienė, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikai
- Ieškovas
- S. G.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-1023-115/2008
Teisėja Regina Eltermanienė Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.2.4.2; 44.5.2.5; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. gruodžio 8d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovui Virginijui Varnaičiui,
atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Egidijui Šiaudikiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-2171-728/2008 pagal ieškovo S. G. atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos, LR Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3075 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl prarasto darbo užmokesčio, 61500 Lt neturtinės žalos bei 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 17 d. buvo sulaikytas BPK 142 str. tvarka, 2003-11-18 jam buvo pranešta apie įtarimą, padarius veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003-11-19 nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas 10 dienų. 2003-11-28 suėmimas vėl buvo pratęstas 10 dienų iki 2004-06-08, kol 2004-06-08 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo išteisintas kaip nepadaręs jam inkriminuotų veikų ir tą pačią dieną paleistas posėdžių salėje. Ieškovas S. G. nurodė, kad dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismo veiksmų jam buvo nepagrįstai taikomas sulaikymas ir suėmimas, trukęs 205 dienas, buvo padaryta neturtinė ir turtinė žala, kuri turi būti atlyginta pagal LR žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą. Ieškovas nurodė, kad suėmimas trūko per ilgai, buvo paskirta pati griežčiausia kardomoji priemonė, dėl suėmimo pablogėjo ieškovo santykiai su draugais, patyrė daug nepatogumų. Ieškovas savo reikalavimus grindė LR CK 6.254-6.250 str., 6.263 str., 6.272 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str., 6 str.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti LR CK 1.125 str. 8 d. numatytą ieškinio senatį.
Atsakovai LR Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2003-11-19 iki 2004-06-08 iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo ieškovo S. G. suėmimas buvo teisėtas, sankcionuotas teismo procesiniais sprendimais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003-11-17 nutartimi S. G. buvo sulaikytas, 2003-11-19 nutartimi teismas paskyrė suėmimą ir vėlesnėmis nutartimis suėmimo terminą pratęsė iki 2004-06-08 pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs baudžiamojo proceso įstatymas, turint įrodymų, kurie sudarė pagrindą S. G. įtarti nusikaltimo padarymu. Buvo atsižvelgta į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo, teismo, kliudys nustatyti tiesą, kadangi jo paties parodymai buvo prieštaringi. Suėmimo pagrindai buvo susiję su pagrįstu manymu, kad teisiamasis padarė nusikaltimą. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas nenustatė teisės į žalos atlyginimą atsiradimo pagrindų ir ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmetė. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė paties materialinės žalos buvimo fakto, nes iki suėmimo niekur nedirbo, darbo biržoje nebuvo registruotas, todėl jo argumentas, kad patirta materialinė žala yra jo netektos pajamos, yra nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas atmetė ir atsakovo LR Teisingumo ministerijos prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą LR CK 1.125 str. 8 p.. Nurodė, kad senaties termino pradžia susijusi su išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo diena, t.y. 2004 birželio 29 d., kurią ieškovas sužinojo apie tariamą jo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 str. 1 d.), o ieškinį ieškovas pateikė 2007-06-07, t.y. nepraleidęs 3 metų sutrumpinto ieškinio senaties termino.
Šalies argumentai
Ieškovas S. G. pateikė teismui apeliacinį skundą, kurį patikslinęs prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o iš atsakovų solidariai priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą neobjektyviai vertino įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog jo atžvilgiu vykdant baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiamosios bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu jam skiriant (tęsiant) griežčiausią kardomąją priemonę - kardomąjį kalinimą (suėmimą), buvo elgiamasi teisėtai. LR BPK 121 str. 2 d. nurodo, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Ieškovas pažymi, kad nuo pat bylos tyrimo pradžios nebuvo tiesioginių įrodymų, jog jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kardomoji priemonė - kardomasis kalinimas (suėmimas), ieškovo manymu, jam buvo paskirtas remiantis spėliojimais ir prielaidomis. Ieškovas pažymi, kad nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo, teismo, trukdys procesui, darys naujus nusikaltimus. Todėl, net ir manant, jog buvo pagrindas skirti ieškovui kardomąją priemonę, nebuvo pagrindo skirti griežčiausios kardomosios priemonės - kardomojo kalinimo (suėmimo) bei tęsti jį 205 dienas. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra pagrindas taikytą kardomąją priemonę - kardomąjį kalinimą (suėmimą), laikyti neteisėtu. Nurodo, kad jam pritaikius kardomąją buvo pažeistos LR BPK 11 str. 2 d., Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p., Kardomojo kalinimo įstatymo 7 str. 1 d., 2 d., 8 str. 1 d., 3 d., nuostatos, nes ieškovas nerūko, o suėmimo metu buvo apgyvendintas vienoje kameroje su asmenimis, kurie ten rūkė ir tai kenkė ieškovo sveikatai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad kardomojo kalinimo (suėmimo) metu jis patyrė turtinę žalą, nes niekur nedirbo, neturėjo pajamų. Apeliantas nurodo, kad laikotarpiu iki kardomoj kalinimo (suėmimo) oficialiai nedirbo, tačiau buvo susiradęs darbą ir ruošėsi pradėti dirbti, todėl darbo biržoje registruotas nebuvo. Pažymi, kad teismas taip pat nepaneigė neturtinės žalos dydžio. Nurodo, kad žalos dydis, vadovaujantis įstatymo analogija (LR CPK 3 str. 6 d.), turi būti apskaičiuojamas pagal 2002-05-21 Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, pagal kurią asmeniui, kuris mokosi, ir asmeniui, kuris nedirbo pagal darbo sutartį, nesivertė individualia veikla, bet užsiregistravo darbo biržoje, atlyginama už kiekvieną neteisėto sulaikymo dieną, žalos dydį apskaičiuojant pagal LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą: ši alga padalijama iš 30 ir padauginama iš kalendorinių dienų, kurias asmuo buvo neteisėtai kalintas, suimtas, sulaikytas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo S. G. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad specialiosiose normose, numatančiose valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų, t.y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, egzistavimas vis tiek yra privalomas. Teisėsaugos ar kitų valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl ieškovas, siekdamas, kad jam būtų atlyginta turtinė žala, privalėjo įrodyti šių neteisėtų veiksmų egzistavimą. Atsakovas pažymi, kad suėmimo pagrindai buvo susiję su pagrįstu manymu, kad S. G. padarė nusikaltimą, suėmimas buvo skirtas motyvuotomis ir instancine tvarka nepanaikintomis teismo nutartimis, todėl kardomojo kalinimo skyrimas buvo teisėtas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004-06-08 nuosprendžiu jį išteisino, todėl išteisinamuoju nuosprendžiu yra preziumuojama, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas ir jam neteisėtai paskirta kardomoji priemonė suėmimas. S. G. , remdamasis LR BPK 46 str. 1 d., nepagrįstai nurodė, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas baudžiamojo proceso metu taikytą sulaikymą ir suėmimą daro neteisėtais bei yra pagrindas žalos atlyginimui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003-11-19 nutartimi skirdamas suėmimą dešimčiai dienų motyvavo, jog įtariamasis gali susisiekti su nenustatytu nusikaltimo bendrininku ir daryti pastarajam poveikį, siekdamas pakeisti galimus parodymus bei tokiu būdu išvengti atsakomybės bei trukdyti tyrimui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003-12-08 nutartimi pratęsdamas suėmimo terminą nurodė du LR BPK 122 str. numatytus pagrindus. Teismas pagrįstai padarė išvadas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, nes įtariamas apysunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos įstatymo sankcijoje numatyta griežtesnė negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, ankščiau teistas du kartus už nusikaltimus nuosavybei. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad S. G. tuo metu nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Atsakovas pažymi, kad ieškovas S. G. viso ikiteisminio tyrimo metu davė nenuoseklius parodymus, todėl buvo pagrindo manyti, kad S. G. trukdys procesui. Atsakovas nurodo, kad baudžiamoji byla buvo didelės apimties ir sudėtinga, ir ją užbaigti anksčiau nebuvo galimybės, nes joje buvo tiriami du nusikaltimų epizodai, buvo nustatyti trys įtariamieji asmenys, kurių parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, o tai trukdė nusikaltimo išaiškinimui. Šios aplinkybės objektyviai sąlygojo tokį baudžiamosios bylos tyrimo terminą, o tuo pačiu ir įtariamiesiems paskirtų kardomųjų priemonių terminus. S. G. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog jis suėmimo metu buvo apgyvendintas vienoje kameroje su asmenimis, kurie kameroje rūkė, o tai kenkė jo sveikatai. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nurodytos tik ieškovo apeliaciniame skunde. Be to, ieškovas nėra pateikęs tai patvirtinančių dokumentų (LR CPK 178 str.), todėl šios aplinkybės negali būti nagrinėjamos proceso metu ir teismo vertinamos. Kadangi ieškovas neįrodė turtinės žalos, nes iki suėmimo niekur nedirbo, darbo biržoje registruotas nebuvo, pirmos instancijos teismas remdamasis šiomis aplinkybės ieškovo reikalavimą pagrįstai atmetė.
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo S. G. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog policijos pareigūnai jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Todėl ieškovo teiginiai neatitinka tikrovės ir turėtų būti vertinami kritiškai, nes nėra pagrindo teigti, jog neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais ieškovui buvo padaryta žala. Atsakovas pažymi, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie turtinės žalos atsiradimą, taip pat atmestinas ir ieškovo reikalavimas priteisti jam neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovo S. G. ieškinį dėl priteisimo 3075 Lt turtinės ir 61500 Lt. neturtinės žalos, kuri padaryta dėl 205 dienas (nuo 2003-11-19 iki 2004-06-08) nepagrįstai taikyto kardomojo kalinimo, kadangi 2004-06-08 jis buvo išteisintas.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.
Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas neobjektyviai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo atžvilgiu baudžiamosios bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu teisėtai buvo taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė - kardomasis kalinimas (suėmimas).
Kolegija pažymi, kad CK 6.272 str. 1 d. nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymu nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio.
Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu.
Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).
Pažymėtina, kad neteisėtu suėmimu, sulaikymu ar areštu pažeidžiama neviena teisinė vertybė, visų pirma tai - asmens teisės į laisvę pažeidimas. Žmogaus laisvės neliečiamybės garantijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip aukščiausios galios valstybės teisės akte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau- Konvencija), Civilinio kodekso antrojoje knygoje, kituose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Konvencijos 5 straipsnyje yra nustatytas išsamus sąrašas pagrindų, kuriais gali būti pateisinamas asmens laisvės atėmimas; šiose normose atspindėti bendrieji žmogaus teisių apribojimo teisėtumo kriterijai: toks ribojimas turi būti nustatytas įstatymu, jis turi būti būtinas apsaugoti svarbų visuomenės interesą bei atitikti priemonės ir tikslo proporcingumo principą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija turi tarptautinės sutarties galią, tai yra tiesioginio taikymo teisės aktas, valstybės teisės aktų hierarchijoje užimantis aukštesnę vietą už nacionalinius įstatymus. Konvencijos 5 str. 1 d. c p. yra nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas – kai asmuo teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą arba manoma, kad jis gali pabėgti tokį nusikaltimą padaręs. Ši teisės norma turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 str. 3 ir 4 d. įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgement of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionalinės valdžios institucijos, būtent teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (žr. Smirnova v. Russia, nos. 46133/99 and 48183/99, judgement of 24 July 2003; Becciev v. Moldova, no. 9190/03, judgement of 4 October 2005; Morkūnas v. Lithuania, no. 29798/02, decision of 12 April 2007; kt.). Sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (Graužinis v. Lithuania, no. 37975/97, judgement of October 2000; Garcia Alva v. Germany, no. 23541/94, judgement of 13 February 2001; cituotą sprendimą Smirnova v. Russia; kt.).
Kolegija pažymi, kad ieškovo sulaikymo metu galiojo 2002metais patvirtintas LR Baudžiamojo proceso kodeksas ir 2000 metais patvirtintas Baudžiamasis kodeksas.
Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr.1-414-23/2004 medžiagos matyti, kad ji buvo iškelta dėl vagysčių iš butų ir svetimo turto sugadinimo, kas atitinka LR BK 178str.2d. ir BK 187str.3d. numatytą nusikalstamą veiką, už kurią gali būti skiriama ir laisvės atėmimo iki 5 metų bausmė. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 119, 121-123, 132str., 2003-11-19 nutartimi iš dalies tenkino prokuroro prašymą ir 2003-11-17 sulaikytam ieškovui skyrė kardomąją priemonę - suėmimą dešimčiai dienų, motyvuojant tuo, jog įtariamasis galėjo grupėje su kitu asmeniu įsibrauti į svetimus butus ir padaryti nusikalstamas veikas, o būdamas laisvas gali susisiekti su nenustatytu nusikaltimo bendrininku ir daryti pastarajam poveikį, siekdamas pakeisti galimus parodymus bei tokiu būdu išvengti atsakomybės bei trukdyti tyrimui(baudž.b.l. 150-151, t.1). Teismas taip pat nutartyje nurodė, kad 10 dienų suėmimo terminą skyrė neatidėliotiniems tyrimo veiksmams atlikti, S. G. versijai patikrinti, o taip pat naujiems įrodymams surinkti. Tas pats Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003-11-28 nutartimi suėmimo terminą S. G. pratęsė vėl 10 dienų, nurodydamas panašius motyvus, o 2003-12-08 suėmimą pratęsė 20 dienų, nurodydamas LR BPK 122 str. numatytus pagrindus, t.y., kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, nes jis įtariamas padaręs apysunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymo sankcijoje numatyta griežtesnė negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, ankščiau yra teistas du kartus už nusikaltimus nuosavybei; kad įtariamasis trukdys tyrimui, nes būdamas laisvėje gali susitarti su nusikaltimo bendrininkais dėl vienodos gynybos pozicijos, ar paveikti kitus asmenis, galinčius suteikti reikalingos tyrimui informacijos. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad S. G. tuo metu nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Teismas 2004-01-20 ir 2004-02-25 nutartimis S. G. suėmimo terminą pratęsė vienam mėnesiui (kiekviena nutartimi), nurodant faktiškai tuos pačius argumentus, t.y., manant, kad įtariamasis bėgs(slėpsis) nuo tyrimo, prokuroro ir teismo; trukdys procesui; darys naujus nusikaltimus(baudž.b.l.188-189, 197, t.3). Vilniaus apygardos teismas 2004-03-05 nutartimi atmetė S. G. skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004-02-25 nutarties, kuria buvo pratęstas suėmimas, paliekant nutartį galioti (baudž.b.l. 204-205, t.3). Tai faktiškai rodo, kad suėmimas buvo taikomas pagrįstai ir teisėtai, nes jis buvo paskirtas ir tęsiamas tam įgalioto asmens motyvuota nutartimi, išnagrinėjus prokuroro prašymą, dalyvaujant ieškovui ir jo gynėjui. Be to, kolegija pažymi, kad ieškovas iš dalies savo veiksmais prisidėjo prie bylos tyrimo ir suėmimo trukmės, nes ikiteisminio tyrimo metu davė nenuoseklius parodymus, o esami netiesioginiai duomenys rodė jo bendravimą su kitais įtariamaisiais ir galėjimą būti kartu darant nusikaltimą.
Atidavus bylą teismui, kaltinant S. K. , S. K. ir S. G. pagal LR BK 187str.3d. ir 178str.2d., teismas 2004-03-25 nutartimi S. K. ir S. G. kardomąją priemonę -suėmimą pratęsė dar 3 mėnesiams(baudž. b. l. 23, t.5). Teismo nutartyje nurodyta, kad abu kaltinamieji yra teisti, todėl yra pagrindas manyti, jog būdami nesuimti jie darys naujus nusikaltimus.
Kolegija sprendžia, kad 2004-03-25 priimta teismo nutartis dėl suėmimo termino pratęsimo ieškovui yra nepakankamai motyvuota, kadangi bylos tyrimas jau buvo baigtas. Suėmimas trims mėnesiams ieškovui yra pratęstas dėl ankstesnio teistumo, manant, kad dėl šios priežasties jis gali daryti naujus nusikaltimus, nenurodant BPK 122str. atitinkamos dalies ir punkto. Kolegija pažymi, kad priimdamas nutartis, teismas faktiškai visais atvejais turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą, bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą gali tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti. Pažymėtina, kad S. G. praeityje yra du kartus teistas (1994-12-06 ir 2002-08-13) ir vėl buvo įtariamas(kaltinamas) padaręs analogiškus nusikaltimus. Be to, nors ieškovas ir turėjo šeimą, vaiką, tačiau niekur nedirbo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas turėjo pagrindo manyti, jog būdamas laisvėje S. G. gali daryti naujus nusikaltimus, nes neturėjo pajamų pragyvenimui. Pažymėtina ir tai, kad nei teismo nuosprendyje, nei esamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, ar kita BPK tvarka nėra nustatyti ikiteisminio tyrimo ir kitų pareigūnų neteisėti veiksmai, o laikymas suėmime nepagrįstu ar pažeidžiančiu galiojančias teisės normas. Todėl kolegija mano, kad anksčiau paminėta aplinkybė, dėl teismo nutartyje nenurodytų argumentų prieš suėmimo termino pratęsimą, ar BPK normos nenurodymas, faktiškai yra formalus ir nedidelis nutarties trūkumas, kuris gali įtakoti suėmimo termino pratęsimo teisėtumą. Kad nedidelės klaidos nedaro suėmimo neteisėtu, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių teismas. Tai rodo, kad suėmimas ieškovui buvo taikomas pagrįstai ir teisėtai.
Byla išnagrinėjus teisme, 2004-06-08 nuosprendžiu nuteistas buvo tik R. K. , o S. G. ir S. K. dėl jiems pareikštų kaltinimų išteisinti, remiantis LR BPK 303str.5d.2p.(nenustačius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką). Šiuo teismo nuosprendžiu ieškovui buvo panaikinta kardomoji priemonė, paleidžiant S. G. teismo posėdžių salėje. Tačiau iš šio nuosprendžio matyti, kad netiesioginiai įrodymai dėl ieškovo dalyvavimo nusikaltimuose buvo, tačiau jų faktiškai nepakako priimti apkaltinamąjį nuosprendį S. G. atžvilgiu.
Taip pat pažymėtina, kad baudžiamoji byla yra nemažos apimties(ją sudaro 5 tomai) ir iš esmės sudėtinga, nes buvo tiriami du nusikaltimų epizodai, nustatyti trys įtariamieji asmenys, kurie davė prieštaringus parodymus ir tai trukdė bylos tyrimo užbaigimui. Bylos nagrinėjimas teisme vilkinamas nebuvo, nes ji išnagrinėta per kelis teismo posėdžius dėl objektyvių priežasčių. Jų tarpe reikia paminėti ir bylos nagrinėjimo atidėjimą dėl kaltinamųjų pareikšto nušalinimo teisėjui, kuris ir nusišalino, kad nekiltų jokių abejonių jo nešališkumu. Dėl šios priežasties byla buvo perduota nagrinėti kitam teisėjui. Todėl kolegija mano, kad bylos tyrimo ir nagrinėjimo terminas negali būti pripažintas aiškiai neprotingu, o ieškovo suėmimas nepagrįstu, nes suėmimo skyrimas ir pratęsimas iš esmės buvo taikomas laikantis įstatymo, o kardomojo kalinimo bendras terminas neviršija 6 mėnesių, numatytų BPK 127str. 1d.
Dėl atlygintinos žalos ir jos dydžio.
CK 6.272 straipsnyje nustatyta, kad padaryta neteisėtu nuteisimu, neteisėtu suėmimu, neteisėtu sulaikymu, neteisėtu procesinės prievartos priemonių pritaikymu, neteisėtu administraciniu areštu turtinė ir neturtinė žala yra atlyginama visiškai. Padarytos ir atlygintos žalos dydis valstybės deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų atveju nustatomas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Turtine žala pripažįstami tiesioginiai nuostoliai (asmens turto netekimas, sužalojimas, turėtos išlaidos) ir netiesioginiai nuostoliai (negautos dėl neteisėtų veiksmų pajamos) (CK 6.249 straipsnis).
Prašydamas priteisti 3075,0Lt turtinės žalos, ieškovas nurodo, kad ji yra padaryta dėl jo neteisėto 205 dienas suėmimo, o žala paskaičiuota vadovaujantis 2002-05-21 Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 4straipsnio 5 dalį, atsižvelgiant į LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą. Tačiau kolegija pažymi, kad nenustačius ieškovo neteisėto sulaikymo, suėmimo, jo termino pratęsimo ar kitų procesinės prievartos priemonių taikymo, nėra ir deliktinės civilinės atsakomybės pagrindo, todėl ieškinys šioje dalyje yra atmestas pagrįstai.
Be to, ieškovas iki suėmimo niekur nedirbo, darbo biržoje registruotas nebuvo ir neįrodė buvusio susitarimo dėl įsidarbinimo, todėl jam turtinė žala pagal nurodytą Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą negali būti skaičiuojama. Kad ieškovas patyrė kitokią žalą įrodymų byloje nėra taip pat, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės žalos priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.
Neturtinė žala gali pasireikšti dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų nukentėjusiojo patirtais neigiamais vidiniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, reputacijos pablogėjimu ir kitais panašiais būdais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri su neteisėtais veiksmais yra susijusiu priežastiniu ryšiu (gali būti laikoma valstybės institucijų veiksmų rezultatu). Kadangi pirmos instancijos teismas ir kolegija nenustatė, kad taikant kardomąjį kalinimą ieškovui buvo pažeista tarptautinės ar nacionalinės teisės normos, ieškovo argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo CK 6.250str. pagrindu pripažintini nepagrįstais, paliekant šioje dalyje sprendimą nepakeistą.
Apeliantas S. G. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog jis suėmimo metu buvo apgyvendintas vienoje kameroje su asmenimis, kurie kameroje rūkė, o tai kenkė jo sveikatai. Tačiau kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme(CPK 306str.2d.). Todėl kolegija šios aplinkybės nenagrinėja ir nevertina. Be to, pažymėtina, kad ieškovas faktiškai nėra pateikęs ir įrodymų, kurie patvirtintų jo laikymą vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis (CPK 178 str.).
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d.1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2171-728/2008 palikti nepakeistą.