Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-789-200/2013

Teisėjas Ričardas Prašmuntas Teisminio proceso Nr. 1-87-00865-2012-1

2013 m. lapkričio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės, teisėjų Rositos Patackienės, Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-09-17 nuosprendžio, kuriuo E. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d., BK 178 str. 2 d., BK 180 str. 1 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2012-11-06 nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimas; iš E. T. priteista 113,66 Lt civilinio ieškovo UAB „Eurovaistinė“ naudai, 197,78 Lt civilinio ieškovo „Palink“ naudai; E. K. Valerino civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. nuteistas už tai, kad 2012-11-01 apie 14.25 val. svetimo turto pagrobimo tikslu atėjo į UAB „Palink“ priklausančią parduotuvę „IKI“, esančią Vytauto g. 60, Trakuose, kur nuo prekių lentynos paėmė 2 dėžutes šokolado „Milka su razinomis ir riešutais“, kuriose buvo 22 vnt. šokolado plytelių, kurių vieno vieneto vertė 8,99 Lt, ir jas paslėpė po striuke, po ko išėjo iš parduotuvės nesumokėjęs už paimtas prekes, tokiu būdu pagrobė svetimą UAB „Palink“ priklausantį turtą, 197,78 Lt vertės, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 4 d.

Taip pat jis nuteistas už plėšimą, kad 2012-11-21 apie 23.00 val., būdamas E. K. V. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu plėšimo tikslu tyčia sudavė 1 smūgį ranka sėdinčiam ant lovos E. K. V. į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. E. K. V. nuo smūgio nukritus lovoje ant nugaros E. T. paėmė po pagalve gulėjusią piniginę, kurioje buvo 500 Lt, išėmė iš jos pinigus ir juos pagrobė. Tokiu būdu E. T., panaudodamas fizinį smurtą, užvaldė E. K. V. priklausantį turtą, bendros 500 Lt vertės, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2012-11-28 apie 10.30 val. svetimo turto pagrobimo tikslu atėjo į UAB „Eurovaistinė“ filialą Nr. 159, esantį Vytauto g. 68, Trakuose, kur stebint farmakotechnikei, nuo vaistinės patalpoje esančios lentynos paėmė du buteliukus 1000 mg Nr. 100 nakvišų aliejaus, bendros 113,66 Lt vertės, ir buteliuką Nr. 60 nakvišų ir agurklių aliejaus, 47,36 Lt vertės, kuriuos įdėjo į striukės kišenes. Farmakotechnikei pareiškus pastabą, E. T. vieną buteliuką nakvišų ir agurklių aliejaus išmetė ir pabėgo, tokiu būdu E. T. atvirai pagrobė svetimą UAB „Eurovaistinė“ priklausantį turtą, 113,66 Lt vertės, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Teismo posėdžiu metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo veiką teismo kvalifikuotą pagal BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 178 str. 4 d., kadangi jis nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo jokio smurto, tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo tokį nuteistojo prašymą tenkinti. Apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir laikydamasis BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai konstatavo, kad E. T. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Nors apeliantas pripažinęs, kad kaltinime nurodytu metu buvo pas nukentėjusįjį, kad pavogė jo 500 litų, neigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą, ar naudojęs kitokį smurtą siekiant užvaldyti svetimą turtą, tačiau tokia pastarojo pozicija paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, todėl vertintina kritiškai ir atmetama, kaip nuteistojo siekis išvengti griežtesnės atsakomybės. Analizuojant nukentėjusiojo E. K. Valerino parodymus, matyti, kad 2012 m. lapkričio 21 d. apie 23 val. pas jį į namus atėjo pažįstamas E. T., su kuriuo išgėrė vyno. Vėliau, jiems sėdint kambaryje, E. T. prašė pinigų, o nukentėjusiajam atsakius, kad jų neturi, ranka sudavė jam per veidą ir stumtelėjo jį, dėl ko nukentėjusysis nuvirto ant lovos, o E. T. iš po pagalvės paėmė piniginę, iš kurios ištraukė 500 Lt (t. 1 b. l. 12, 17).

Pažymėtina, kad nukentėjusysis teisme nebuvo apklaustas dėl objektyvių priežasčių (2013-04-29 jis mirė), tačiau net ir esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti teisiamajame posėdyje paskelbtais nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu, atliekant ne vieną apklausą, jie patvirtinti tikrinant nukentėjusiojo parodymus vietoje (t. 1 b. l. 18 – 23), akistatoje su kaltinamuoju, kurioje nukentėjusysis patvirtino, kad prieš jį buvo panaudotas smurtas, po to pavogti pinigai (t.1, b.l. 34). Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis su apeliantu anksčiau būtų turėjęs kokių konfliktų, todėl darytina išvada, kad E. T. apkalbėti jis neturėjo jokio pagrindo.

Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad turto, kurį jis pagrobė iš nukentėjusiojo, vertė yra 500 Lt, o tai neatitinka BK 178 str. 4 d. numatytos nedidelės vertės turto sąvokos, kadangi minėta suma yra didesnė nei 3 MGL (BK 190 str. 1 d.), todėl net ir vadovaujantis nuteistojo teiginiu dėl smurto, jo veika negalėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 4 d., kaip to prašo nuteistasis apeliaciniame skunde.

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Taigi, byloje esančiais surinktais ir teisme ištirtais įrodymais (nukentėjusiojo parodymais, iš dalies paties nuteistojo parodymais) nustatyta, kad E. T. 2012-11-21 apie 23.00 val., būdamas E. K. V. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė 1 smūgį ranka E. K. V. į veidą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, dėl ko jis nukrito lovoje ant nugaros, o E. T. paėmė po pagalve gulėjusią piniginę, kurioje buvo 500 Lt, išėmė iš jos pinigus ir juos pagrobė.

Apelianto neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kadangi jis panaudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo E. K. Valerino atžvilgiu pagrobė jo turtą, pakeisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės ir apelianto argumentų apie BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-259/2009).

Apeliaciniame skunde E. T. nurodo, kad dėl BK 178 str. 4 d. ir BK 178 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo savo kaltę jis pripažįsta ir teigia, kad nuoširdžiai gailisi.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas pilnai pripažinęs savo kaltę dėl dviejų nusikalstamų veikų, iš esmės savo elgesio nevertino kritiškai ir tik deklaratyviai tvirtino besigailintis dėl to ką padarė. Apeliantas neatsiprašė nukentėjusių asmenų, neatlygino nei dalies padarytos žalos.

Taigi šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo E. T. prisipažinimas padarius dvi nusikalstamas veikas ir formalus gailestis dėl to pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo švelninti E. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už dviejų apysunkių nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo padarymą. Apeliantas šiuo nuosprendžiu nuteistas ne pirmą kartą – praeityje jis teistas jau 4 kartus, skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, teistumas neišnykęs, taigi, pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis).

Be to, E. T. daug kartų baustas ir administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, siekiantis gauti pajamų nusikalstamais veiksmais, todėl yra socialiai pavojingas. Pirmosios instancijos teismas, E. T. paskyręs laisvės atėmimo bausmes už apysunkių nusikaltimų padarymą, BK 56 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų nepažeidė. Sutiktina ir su bausmės rūšimi, parinkta pagal BK 178 str. 4 d. sankciją.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai parinko E. T. ne tik bausmės rūšis, bet ir jos dydžius. Atsižvelgęs į visas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, apylinkės teismas apeliantui už kelis apysunkius nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo ir arešto bausmes, kurios savo dydžiais net nesiekia sankcijose numatyto vidurkio (už BK 178 str. 2 d. ir BK 180 str. 1 d. numatytas veikas paskirtos bausmės artimesnės įstatyme numatytam minimumui). Be to, subendrindamas paskirtas bausmes apylinkės teismas parinko ir švelnesnius bausmių subendrinimo būdus, t. y. bausmes subendrino apėmimo būdu ir iš dalies jas sudedant. Taigi paskirtą galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau ją švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo E. T. apeliacinį skundą.