- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-30
- Bylos Nr.
- 2A-80/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Donatas Šernas, Vincas Verseckas (pran.)
- Atsakovas
- G.R., A.K., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui
- Ieškovas
- V.K.
- Trečiasis asmuo
- notarei Genovaitei Šiško, A.S.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Artūro Driuko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G.R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-725-43/2005 pagal ieškovo V.K. ieškinį atsakovams A.K., G.R., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, dalyvaujant tretiesiems asmenims notarei Genovaitei Šiško ir A.S., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V.K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A.K., G.R., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartį Nr.GŠ-8935 (toliau - mainų sutartis), kurios pagrindu G.R. nuosavybės teise įgijo šį turtą: 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr.1095-6008-7012; ūkinį pastatą, unikalus Nr.1095-6008-7023; ūkinį pastatą, unikalus Nr.1095-6008-7034; ūkinį pastatą, unikalus Nr.1095-6008-7045; ūkinį pastatą, unikalus Nr.1095-6008-7056 ir ūkinį pastatą, unikalus Nr.1095-6008-7067, esančius (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. liepos 16 d. išduotą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.(l01)11.4-1988 (toliau - statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas). Nurodė, kad ieškovas paveldėjo savo tėvo A.K. nuosavybės teise valdytą 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio, (duomenys neskelbtini). 2004 m. birželio 10 d. ieškovas, kaip bendraturtis, gavo atsakovo A.K., už kurį pagal įgaliojimą veikė A.S., pranešimą apie parduodamas 2/3 dalis gyvenamojo namo ir 2/3 dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). 33, už 35 000Lt. 2004 m. liepos 9 d. ieškovas nusiuntė A.K. pareiškimą apie sutikimą įsigyti parduodamą nekilnojamąjį turtą, tačiau A.K. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties su juo nesudarė. Ginčo nekilnojamąjį turtą A.K., už kurį veikė A.S., pažeidžiant ieškovo, kaip bendraturčio teises, 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartimi perleido G.R.. Mainų sutartis buvo sudaryta kaip apsimestinis sandoris, siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sutartį, nes mainomų daiktų vertė nebuvo lygiavertė, o piniginės priemokos dydis daugiau kaip dvidešimt kartų viršijo mainomo turto vertę. Todėl savo turiniu sudaryta mainų sutartis iš esmės atitinka pirkimo-pardavimo sutartį. Be to įgaliojimas, kurio pagrindu A.S. perleido ginčo nekilnojamąjį turtą, jam suteikė teisę perleisti tik 2/3 dalis gyvenamojo namo ir 2/3 dalis kiemo statinių, todėl perleisdamas mainų sutartimi ginčo ūkinius pastatus A.S. viršijo jam suteiktus įgalinimus. Ginčo ūkinių pastatų nuosavybės teisės buvo įregistruotos pažeidžiant ieškovo kaip paveldėtojo teises, kadangi statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, suteikiantis teisę įregistruoti nuosavybės teises, buvo pasirašytas ne A.K., o kito asmens. Statant pastatus A.K. buvo vos 2,5 metų ir negalėjo būti pastatų statytoju bei techniniu prižiūrėtoju, todėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas turi būti panaikintinas. Pripažinus mainų sutartį negaliojančia prašė taikyti restitucija, grąžinant turtą natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškovo V.K. ieškinį tenkino iš dalies - pripažino negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 17 d. tarp A.K. ir G.R. sudarytą mainų sutartį, taikė restituciją - priteisė A.K. iš G.R. 2/3 dalis gyvenamojo namo ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini); priteisė G.R. iš A.K. 1989 m. pagamintą lengvąjį automobilį VW Golf ir 115 000 Lt; atmetė ieškinio reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. liepos 16 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą; priteisė iš A.K. ir G.R. V.K. naudai po 1 700 Lt sumokėto žyminio mokesčio; priteisė iš A.K. ir G.R. į valstybės biudžetą po 26,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas konstatavo, jog 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartis yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 str. l d.), kuriuo buvo siekiama pridengti pirkimo-pardavimo sutartį, nes A.K. neturėjo teisės parduoti ginčo nekilnojamojo turto G.R., kadangi jau buvo gavęs ieškovo sutikimą pirkti parduodamą turtą. Parduodamas ginčo nekilnojamąjį turtą G.R., A.K. būtų akivaizdžiai pažeidęs ieškovo, kaip bendraturčio, teises, todėl, siekiant apeiti įstatymo nustatytą bendraturčio pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį, buvo sudaryta mainų sutartis. Teismas teigė, jog mainų sutarties esmė - apsikeitimas iš esmės lygiaverčiais daiktais. Pagal 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartį A.K., už kurį veikė A.S., iškeitė nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įvertintas 120 000Lt, į automobilį, kurio vertė vos 5000 Lt, be to G.R. dar sumokėjo A.K., o faktiškai A.S., 115 000 Lt. Teismas sprendė, jog toks sandoris akivaizdžiai prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintam protingumo principui, nes mainomų daiktų vertė skyrėsi dvidešimt keturis kartus, automobilis nepasižymėjo jokiomis išskirtinėmis savybėmis, o piniginė priemoka sudarė beveik 96% visos sandorio sumos. Teismas pripažino, kad šalys, sudarydamos 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartį, iš tikrųjų turėjo galvoje pirkimo-pardavimo sutartį, todėl nurodė, jog taikytinos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo taisyklės, taip pat ir CK 4.79 str. nustatyta bendraturčių pirmenybės teisė pirkti bendrąja nuosavybe parduodamą dalį. Kadangi sudarant mainų sutartį buvo pažeistas CK 1.87 straipsnio l dalies reikalavimas, teismas 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartį pripažintino negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. l d.). Teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės, dėl kurių jis pripažintas apsimestiniu sandoriu ir prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms, konstatavo, jog G.R. yra nesąžiningas ginčo nekilnojamojo turto įgijėjas, todėl taikė restituciją natūra (CK 6.145 str. l d., 6.146str.) - A.K. iš G.R. priteisė 2/3 dalis gyvenamojo namo ir penkis ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), o G.R. iš A.K. priteisė automobilį VW Golf, valst. Nr.ADB 176 ir 115 000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas G.R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
Dėl mainų sutarties kaip apsimestinio sandorio
1. Apeliantas teigia, jog, sudarydamas mainų sandorį, nepažeidė galiojusių teisės normų. Nesutinka su teismo pozicija, kad mainų sutarties esmė - apsikeitimas iš esmės lygiaverčiais daiktais. Teigia, jog tai yra tik teismo prielaida. CK 6.433 str. numato, kad, kai sutartyje numatyta, jog mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jei ko kita nenumato sutartis. Taigi įstatymų leidėjas numato, kad mainomi daiktai gali būti skirtingos vertės, įstatymų leidėjas taip pat numato, kad dėl priemokos šalys gali susitarti. Mainų esmė yra realus apsikeitimas daiktais, tuo tarpu priemoka yra tik priemonė išlaikyti turtinių interesų pusiausvyrą. Apeliantas pažymi, jog esminis klausimas sandorio sudaryme, yra šalių suderinta valia ir tos valios tinkamas įforminimas. Šiuo atveju šalys išreiškė valią sudaryti mainų sandorį ir to pasėkoje šalių valia buvo įforminta notaro. Mainų sandoryje įtvirtintos sąlygos buvo pilnai įvykdytos. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis tik prielaida, kad mainomas turtas turi būti lygiavertis, tačiau tokia prielaida yra nepakankama ir nepateisinama pripažįstant sandorį apsimestiniu. Apeliantas nurodo, jog byloje nebuvo pateikta ir teismas nesirėmė jokiu objektyviu įrodymu, kuris patvirtintų, kad jis su A. K. siekė sudaryti ne mainų, o kokį nors kitą sandorį.
2. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, jog mainų sutartis akivaizdžiai prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintam protingumo principui, kadangi mainomų daiktų vertė skyrėsi dvidešimt keturis kartus, o automobilis nepasižymėjo jokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nurodo, jog tokiu santykiu turtą įvertino sutartyje, tačiau tai nereiškia, kad tokios vertės buvo pats turtas. Mokamos priemokos dydis buvo sąlygotas ne vien realios turto kainos, bet įvertinti kiti motyvai, pvz. įsigyti turtą tik šioje vietoje ir pan. Mainų sutartyje aiškiai nurodyta turto rinkos vertė ir ji atitinkamai buvo: 10 000 Lt automobilio ir 61 570 Lt pastatų.
3. Teismas netyrė ir nepagrindė aplinkybės, kad automobilis nepasižymėjo jokiomis išskirtinėmis savybėmis. Teigia, jog, sudarant mainų sandorį, mainomas daiktas neprivalo būti išskirtinis, jis paprasčiausiai turi būti civilinėje apyvartoje. Pažymi, jog mainomas automobilis buvo nenaujas, tačiau jis išsiskyrė nepriekaištingu savo techniniu stoviu, santykinai nedidelė automobilio verte ir tai jį padarė išskirtiniu kitų to paties segmento automobilių tarpe ir buvo esminis A. K. siekis įgyti būtent šį automobilį.
3. Teismo teiginys, jog sandoris yra apsimestinis, nes A. K. negalėjo parduoti turto G. R., kadangi jau buvo gavęs ieškovo sutikimą pirkti parduodamą turtą, nepagrįstas. Apeliantas nurodo, jog ieškovo duotas sutikimas pirkti turtą už 35 000 litų neįpareigojo A.K. jo parduoti. Savo pasiūlymo jis neprivalėjo ir atšaukti. Kitokių pirkimo pardavimo sąlygų A. K. ieškovui nesiūlė, o pastarasis dėl jų nedavė jokio sutikimo, todėl joks kitas pirkimo pardavimo sandoris nebuvo sudaromas. Kadangi A.K. nebuvo įpareigotas sudaryti pirkimo pardavimo sandorį pagal pateiktą pasiūlymą ir gautą sutikimą, akivaizdu, kad jis nesiekė to apeiti sudarydamas mainų sandorį. Siekdamas parduoti turtą, bet už daugiau nei 35 000 litų, A. K. paprasčiausiai galėjo pateikti naują pasiūlymą ieškovui. Tai įrodo, jog A.K. nesiekė parduoti turto, o siekė jį mainyti. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu pagal CK 52 str., turi nustatyti, kad sandoryje (pridengiančiajame) nėra išreikšta tikroji šalių valia, taip pat, kad juo pridengtas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių šalys kaip tik siekė, bei taikyti pastarojo (pridengiamojo) sandorio taisykles. Pareiga įrodyti tokių faktų buvimą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 58 str. 1 d.). Apeliantas sprendžia, jog, nesant objektyvių įrodymų, teismo išvada, kad, sudarant mainų sandorį, buvo siekiama apeiti įstatymo nustatytą bendraturčio pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį yra nepagrįsta ir paremta tik prielaida, o ne faktais.
4. Teismo argumentas, jog šalys sudarydamos mainų sandorį galvoje turėjo pirkimą pardavimą, todėl taikytinos pirkimą pardavimą reglamentuojančios taisyklės, taip pat ir LR CK 4.79 str. nustatyta bendraturčių pirmenybės teisė pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį, nepagrįstas. Apeliantas nurodo, jog jis su A.K. perdavė vienas kitam mainomus daikus, įvykdė sutarties sąlygas ir kilo visos mainų sandoriui būdingos pasekmės. Valia dėl sandorio sąlygų buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta notarine forma patvirtintoje sutartyje. CPK 73 straipsnio nuostatos notarine forma patvirtintam sandoriui suteikia didesnę įrodomąją galią. Apeliantas nurodo, jog ieškovas nepateikė teismui jokių leistinų įrodymų leidžiančių paneigti sutartyje užfiksuotus faktus dėl šalių susitarimo. Teismas, paneigdamas sutartyje užfiksuotus faktus, nesiremia jokiais leistinais įrodymais.
Remdamasis išdėstytu, apeliantas sprendžia, jog teismo išvada, kad 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sandoris yra apsimestinis, nepagrįsta įrodymais, o tik samprotavimais bei teismo prielaidomis, dėl to teismo sprendimas neteisėtas.
Dėl mainų sutarties kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms sandorio
Teismo teiginys, jog mainų sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi mainų sandoriu pridengta pirkimo pardavimo sutartis, kuria pažeista ieškovo kaip bendraturčio teisė pirkti turtą (CK 4.79 str.), nepagrįstas. Apeliantas teigia, jog buvo sudarytas mainų, o ne pirkimo pardavimo sandoris. Nurodo, jog net jeigu daryti prielaidą, kad buvo sudarytas pirkimo pardavimo sandoris, jis neprieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliantas teigia, jog CK imperatyvias normas galima pažinti iš to, ar įstatymų leidėjas nustatė, kad sandoriai, prieštaraujantys normai, niekiniai. Paprastai tai išreiškiama tiesiogine nuostata, kad tam tikri sandoriai negalioja. Kartais imperatyvias teisės normas galima nustatyti iš jose aiškiai išreikštų draudimų: vartojami žodžiai ,,draudžiama“, ,,neturi teisės“, ,,negali“, ,,negalima“. CK 4.79 str. numato, kad, jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, t.y. įstatymo leidėjas numato specifinį pažeistos teisės gynimo būdą bei terminus. Apeliantas teigia, jog, pažeidus CK 4.79 str. reikalavimus, sudarytasis sandoris lieka galioti, tik gali pasikeisti viena jo šalis, o šaliai nepareiškus tokio reikalavimo, t.y. neišreiškus įstatymo nustatyta tvarka noro būti pirkėju, sandoris netaps negaliojančiu. Apeliantas sprendžia, jog, esant tokiai nuostatai, negalima teigti, kad turto pardavimas ne bendraturčiui yra prieštaraujantis imperatyviai įstatymo nuostatai, dėl ko jis turi būti pripažintas negaliojančiu. Be to mainų sandoriui CK 4.79 straipsnio nuostatos netaikytinos.
Dėl restitucijos taikymo
Teismo išvada, jog, pripažinus mainų sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, turi būti taikoma restitucija, nepagrįsta, kadangi restitucijos taikymas, kaip sandorio negaliojimo pasekmė yra galimas ne visais atvejais. CK 4. 96 str. numato sąžiningo turto įgyjėjo interesų apsaugą, o šio straipsnio 2 d. teigia, kad iš sąžiningo turto įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Sąžiningumas yra preziumuojamas, t.y. kildinamas iš įstatymo. Šią prezumpciją teismas gali paneigti tik objektyviais įrodymais. Nesąžiningu elgesiu laikomas toks elgesys, kai įgijėjas žino, ar turi ir gali žinoti, kad turto įsigyti jis negali. Dėl to apeliantas sprendžia, jog ieškovas privalėjo įrodyti, o teismas patvirtinti, kad egzistavo objektyvios priežastys neleidžiančios jam įgyti turto ir apie tai jis žinojo ar turėjo žinoti. Apelianto teigimu, teismas, konstatuodamas jo nesąžiningumą, nenurodė, kuo remiantis jis padarė tokią išvadą, byloje jo sąžiningumas nebuvo tiriamas. Nurodo, jog, sudarydamas mainų sandorį, nežinojo apie ieškovą, kaip apie bendraturtį, kadangi sudarant sandorį notarui buvo pateikta 2004 m. liepos 23 d. VĮ „Registrų centro“ pažyma, kurioje ieškovas nebuvo nurodytas kaip savininkas. Ieškovas nuosavybę įregistravo 2004 rugpjūčio mėnesį. Be to restitucija gali būti taikoma tik tada, kai objektyviai šalys turi galimybes grąžinti viena kitai visa, ką yra gavę pagal sutartį. Priešingu atveju restitucijos taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymi, jog A.K. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jis neturi nei automobilio, nei pinigų, kadangi tiek pinigai, tiek automobilis liko A.S. žinioje. Be to A.K. teigė, jog nekilnojamojo turto neturi, yra narkomanas, teistas ir pan. Apeliantas sprendžia, jog restitucijos taikymas nepagrįstai pablogintų jo padėtį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
V.K., laikydamas, kad A.K. ir G.R. 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartimi siekė pridengti 2/3 dalių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini) pirkimą pardavimą, ir tuo pažeidė jo kaip bendraturčio su A.K. pirmenybės teisę pirkti minėtą turtą, prašė pripažinti atsakovų sudarytą gyv. namo dalies bei ūkinių pastatų mainų sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją – grąžinti A.K. iš G.R. 2/3 dalis gyv. namo ir ūkinius pastatus.
CK 4.79 straipsnio nuostatos numato bendraturčiui pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą turto dalį. Jeigu bendraturtis parduoda savo turto dalį pažeisdamas kito bendraturčio pirmenybės teisę, tai šis turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Šia įstatymine teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį. Dviejų ar daugiau savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įgijus kitam bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-165/2005). Taigi CK 4.79 straipsnis reiškia bendraturčio teisių apribojimą, siekiant sudaryti galimybę kitam bendraturčiui nusipirkti parduodamą daikto dalį ir tuo užtikrinti šio bendraturčio teises bei teisėtus interesus, todėl V.K., laikydamas, kad A.K. sudarė apsimestinį sandorį, kuriuo faktiškai ne išmainė, o pardavė bendrąja nuosavybės teise priklausančio daikto dalį, ir tuo pažeidė jo kaip bendraturčio materialiąją subjektinę pirmenybės teisę įsigyti parduodamo turto dalį, turi teisę reikšti ieškinį dėl perkėlimo jam pirkėjo teisių ir pareigų. Tačiau V.K., ieškinio pagrindu nurodydamas jo kaip bendraturčio teisių pažeidimą, prašo mainų sutartį pripažinti negaliojančia ir negaliojančio sandorio šalims taikyti restituciją, tai yra neprašo, kaip nurodo ginanti bendraturčio teises CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta nuostata, perkelti jam pirkėjo teisių. Pareikštu ieškinio reikalavimu faktiškai siekiama ne apginti pažeistas bendraturčio teises (perkelti pirkėjo teises), o grąžinti turtą pardavusį (kitą) bendraturtį į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Dėl to pareikštas ieškinio reikalavimas neapgina V.K. interesų ir nesukuria ieškovui teisinių pasekmių, tačiau suvaržo kito bendraturčio A.K. teises, kadangi, mainų (pirkimo pardavimo) sandorį pripažinus negaliojančiu ir sandorio šalis grąžinus į pirminę padėtį, A.K. turės iš naujo spręsti jam priklausančio turto realizavimo klausimą. Remdamasi tuo, kas pasakyta, kolegija priėjo išvados, kad V.K. netinkamai pasinaudojo jo teises ginančia įstatymine teise, todėl pareikštas ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, netinkamai išaiškino CK 4.79 straipsnio, ginančio bendraturčio teises, nuostatas ir to pasėkoje nepagrįstai tenkino minėtą ieškinio reikalavimą, todėl ginčijama teismo sprendimo dalis neteisėta ir naikintina.
Kaip minėta, V.K., prašydamas pripažinti atsakovų sudarytą mainų sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, netinkamai realizavo CK 4.79 straipsnyje įtvirtintą bendraturčio pirmenybės teisę įsigyti parduodamą kitam bendraturčiui priklausančią daikto dalį ir toks reikalavimas negali būti tenkinamas, tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdžio metu V.K. paaiškino, kad turi 120 000 Lt, tai yra tiek kiek buvo įvertinta A.K. mainoma daikto dalis, ir nori A.K. gyv. namo dalį ir ūkinius pastatus dalį pirkti, prašė teismo leisti išmainytą turtą pirkti (2 t. 9 b.l.). Šie ieškovo V.K. paaiškinimai rodo, kad jis, nors civilinio proceso normų nustatyta tvarka tokio ieškinio reikalavimo nepareiškė (neįformino), tačiau faktiškai, pasinaudodamas bendraturčiui suteikta pirmenybės teise, reikalavo, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės.
CPK 2 straipsnyje įvardinti civiliniam procesui keliami tikslai įpareigoja teismą siekti kiek galima išsamiau išaiškinti bylos aplinkybes bei garantuoti tinkamą materialiosios ir proceso teisės normų taikymą. Savo ruožtu CPK 8 straipsnyje įtvirtintas kooperacijos principas nurodo, kad teismas turi bendradarbiauti su dalyvaujančiais byloje asmenimis ir imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Todėl pirmosios instancijos teismas, likdamas bešališkas (CPK 21 str.), nepažeisdamas bylos šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.), rungimosi (CPK 12 str.) bei kitų civilinio proceso principų, turėjo išaiškinti tikruosius ieškovo reikalavimus ir priklausomai nuo ieškovo išreikštos pozicijos bei kitų proceso dalyvių pozicijos ieškovo valios atžvilgiu priimti civilinio proceso nuostatas atitinkančius procesinius sprendimus (CPK 159 ir kt. str.).
Dėl paminėtų civilinio proceso normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kolegija, nagrinėdama bylą apeliacinėje instancijoje, šių pažeidimų negali ištaisyti, kadangi ieškinio dalyko keitimo ir kiti aptarti procesiniai klausimai spręstini išimtinai pirmosios instancijos teisme. Dėl to naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis grąžintina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).
Kolegija, naikindama ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl netinkamo materialiosios ir proceso teisės normų taikymo, faktinių bylos aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisako. Taip pat nepasisako dėl neapskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kadangi išnagrinėjo bylą neperžengdama jos nagrinėjimo ribų (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies – pripažinta negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 17 d. mainų sutartis ir taikyta restitucija, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.