Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovui V. Z. dėl skolos priteisimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas patikrinęs VĮ „Regitra“ duomenys nustatė, kad Automobilio savininkas yra A. P., todėl 2016 m. vasario 2 d. raštu kreipėsi į jį informuojant apie Automobilio saugojimą bei paragino atsiimti Automobilį ir susimokėti skolą. Ieškovas nurodė, kad iš A. P. 2016 m. vasario 22 d. gavo atsakymą į minėtą pranešimą, kad Automobilį pardavė J. J. bei pateikė tai patvirtinančią pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovas nurodė, kad darydamas išvadą, kad A. P. galimai pateikė pirkimo – pardavimo sutartį suklastota pakartotinai 2016 m. balandžio 26 d. raštu kreipėsi į A. P. su pranešimu apie būtinybę atsiskaityti su ieškovu bei atsiimti Automobilį, tačiau jokio atsakymo į šį laišką negavo.

Nurodė, kad 2016 m. birželio 20 d. ieškovas iš Vilniaus AVPK gavo raštą, kuriame buvo nurodytas Automobilio savininkas A. P., o kelių eismo taisyklių pažeidėjas V. Z.. Prašo priteisti iš automobilio valdytojo V. Z. 1565,99 eurus už automobilio saugojimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 4 d. ieškovas UAB „Tomadas“ ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286, pagal kurią ieškovas įsipareigojo, įgaliotam policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje (e. b. l. 9-13). Pagal minėtos sutarties 8 punktą ieškovas įgijo teisę imti sutartyje nurodytą užmokestį už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Iš 2015 m. gruodžio 10 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto nustatyta, kad buvo paimta transporto priemonė (duomenys neskelbtini) kurią priėmė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Nuo 2015 m. gruodžio 10 d. ši transporto priemonė buvo saugoma uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ aikštelėje. Remiantis paslaugų įkainiais (priedas Nr. 1 prie 2015 m. lapkričio 4 d. sutarties Nr. 10-ST2-286) už minėtos transporto priemonės saugojimą nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. sausio 18 d. ir nuvežimą buvo priskaičiuota 8092,70 Eur suma (e. b. l. 3).

Ieškovas taip pat nurodė, kad 2016 m. birželio 20 d. iš Vilniaus AVPK gavo raštą, kuriame buvo nurodytas Automobilio savininkas A. P., o kelių eismo taisyklių pažeidėjas V. Z. (e. b. l. 27). Ieškovas prašo priteisti iš automobilio valdytojo V. Z., kuris pažeidė kelių eismo taisykles 1565,99 eurus už automobilio saugojimą.

Kasacinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus ir aiškindamas CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias privalomą teisinę sandorių registraciją automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atvejais, savo nutartyse dėl tokios sutarties registracijos ir jos teisinės reikšmės yra pabrėžęs, jog ši teisės norma netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų neatnaujinimą, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kai joje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-806-464/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-448; 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. 3K-3-54/2011). Todėl atsižvelgus į tai, jog jokie teisės aktai nenumato pareigos automobilio pirkėjui ar pardavėjui viešajame registre įregistruoti automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, sprendžiant klausimą dėl automobilio priklausomumo nuosavybės teise, vertintini ne tik duomenys viešajame registre, bet ir kiti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises.

Vilniaus AVPK pažyma įrodo, kad 2015 m. gruodžio 10 d. kelių eismo pažeidimą padarė atsakovas V. Z. (e. b. l. 29). Duomenų, kad atsakovas V. Z. būtų neteisėtai užvaldęs automobilį nėra, kelių eismo taisyklių pažeidimo metu jis buvo teisėtas automobilio valdytojas, todėl privalo atlyginti automobilio saugojimo išlaidas.

Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Remiantis šiuo reglamentavimu, prievolė atlyginti už ieškovo suteiktas paslaugas yra atsakovų solidari. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-04-20 nutartimi byloje patvirtino taikos sutartį tarp ieškovo UAB Tomadas ir atsakovas A. P., bylą dalyje nutraukė.

Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Šioje situacijoje taikomos taip pat ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) normos. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto 2015 m. gruodžio 10 d. surašymo metu galiojusio SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis nustatė, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalį policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis nustato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

Nustatyta, kad įkainiai yra apskaičiuoti taikant Sutarties priedą Nr. 1, kadangi paslaugos buvo suteiktos taikant Sutarties 2.1 punktą. Atsakovas su šiuo nesutinka, nurodant, kad ieškovas pagal faktines aplinkybes turėjo skaičiuoti saugojimo įkainį pagal Sutarties 3.4 punktą, kadangi Automobilis Vilniaus AVPK nurodymu buvo perkeltas iš vienos aikštelės į kitą.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Kaip nustatyta iš užklausimo formos, kurioje asmuo, nubaustas už KET ar kitus pažeidimus vairuojant yra nurodytas atsakovas V. Z. (e. b. l. 29), todėl iš šio darytina išvada, kad ieškovas pagrįstai taikė Sutarties 2.1 punktą, kuris nustatė, jog nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos, taikant sutarties priede Nr. 1 nurodytus įkainius, kai: priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas (e. b. l. 9). Todėl, remiantis nustatytu, atsakovo pozicija dėl netinkamai taikomo Sutarties priedo yra nepagrįsta bei atmestina.

Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ieškinį teismui pateikė tik 2018 m. sausio 18 d., kai Automobilis ieškovei buvo perduotas 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. praėjus 3 metams ir 1 mėnesiui. Todėl laikytina, kad ieškovas, išieškodamas skolą elgėsi pasyviai, kas sąlygojo skolos didelį išaugimą. Be to, ieškovas siųsdamas pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą, teismui nepateikė duomenų, ar minėti pranešimai buvo įteikti tinkamai, registruota siunta, kaip tai numato įstatymai bei CPK normos. Dėl to, darytina išvada, kad toks ieškovo elgesys neabejotinai neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui (o būtent taip turėtų elgtis ieškovas, sudaręs sutartį su valstybės institucija atlikti tam tikras funkcijas) keliamų elgesio reikalavimų. Ieškovo elgesys iš dalies lėmė nepateisinamą transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą (nes neaišku dėl kokių priežasčių manė, jog A. P. pateikė suklastotą pirkimo – pardavimo sutartį). Pats ieškovas teigė, kad, jis padarė išvadą, kad A. P. galimai pateikė pirkimo – pardavimo sutartį suklastota, dėl ko ieškovas į J. J. nesikreipė, o 2016 m. balandžio 26 d. pakartotinai kreipėsi į A. P. su pranešimu apie būtinybę atsiskaityti su ieškovu bei atsiimti Automobilį, tačiau, kaip nurodė, jokio atsakymo į šį laišką ieškovas negavo (e. b. l. 25-26). Toliau siuntė pranešimus A. P. (2016 m. rugsėjo 28 d.) ir tik 2017 m. birželio 9 d. kreipėsi su pranešimais į J. J. ir V. Z., todėl darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2017 m. birželio 9 d. ieškovas elgėsi pasyviai ir be pagrindo iš karto po 2016 m. vasario 22 d. nesikreipė į J. J. ir V. Z., todėl už 472 dienas skola turi būti mažinama.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovo prašoma priteisti įsiskolinimo suma – 8092,70 Eur, paskaičiuota daugiau nei už trejus metus ir 1 mėnesį pripažįstama akivaizdžiai per didele ir yra mažinama, priteisiant iš atsakovo V. Z. skolą už transporto priemonės saugojimą ieškovės aikštelėje už 298 dienas (nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2018 m. sausio 18 d.), skaičiuojant po 10,51 Eur už dieną, viso 1565,99 Eurų (už transporto priemonės priverstinį nuvežimą neskaičiuota), likusioje dalyje ieškinys atmestinas (LR CK 6.38 straipsnis, 6.830 straipsni).

LR CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovo V. Z. ieškovui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 1565,99 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 88 str., 93 str. 2 d., 98 str., teismas išsprendžia bylinėjimosi išlaidų padalinimo klausimą proporcingai tenkintų reikalavimų daliai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš V. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) UAB „Tomadas“, į. k. 302308932, naudai 1565 eurų 99 centų skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1565,99 Eurų) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš V. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) UAB „Tomadas“, į. k. 302308932, naudai 36 Eurų bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.