- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-02-08
- Bylos Nr.
- 1A-60-387-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-429-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- J. L.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Sergejus Pelšas
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-387/2013
Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-429-2007 Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.25.4.3.; 1.1.8.1.; 1.1.9.2.; 2.1.15.1.2.
2013 m. vasario 8 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino, teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Renatai Novickienei, dalyvaujant prokurorui Ričardui Kubiliui, gynėjui advokatui Sergej Pelš, nuteistajam J. L.,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. nuteistas pagal BK 281str. 3d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
BK 42str. 6d., 67str. 3d., 68str. pagrindu J. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.
Iš J. L. nukentėjusiajam R. S. priteista 30 000 Lt neturtinės žalos ir 1 200 Lt advokato išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L. nuteistas už tai, kad 2007-03-13, apie 19.30 val., Vilniaus raj., kelyje Vilnius-Utena, 24 km. 71 m. vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė eismo įvykio metu galiojusių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 53, 144, 161, 164, 172 punktų ir Kelių eismo taisyklių 2 priedo 1.5 punktų reikalavimus, numatančius, kad „ <<...eismas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta dešinio kelio puse, o jame dalyvaujantis eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui...>>, įpareigojančius <<...kelyje, kuriame yra dvi eismo juostos, po vieną juostą kiekviena važiavimo kryptimi, vairuoti transporto priemonę savo eismo juosta, atskirta nuo priešingos krypties srauto siaura brūkšnine linija...>>, <<...važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto...>>, <<...pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę...>>, tai yra nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kadangi nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsios paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį R. S., kuriam dėl atviro dešinio blauzdikaulio vidurinio trečdalio lūžio ir muštinės žaizdos galvoje buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė daugybę Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nurodo, kad 2007-03-13 tamsiu paros metu kelyje Vilnius-Molėtai važiavo automobiliu į Vilnių, buvo intensyvus eismas. Maždaug 30 km. nuo Vilniaus pravažiavo kelių policijos automobilį ir, neviršydamas leistino greičio, dešine važiuojamosios dalies puse nuvažiavo toliau. Automobilyje keleivio vietoje sėdėjo jo brolis. Prieš pat eismo įvykį priešpriešine eismo juosta pravažiavo keli automobiliai, tad apsirikti ir važiuoti kaire važiuojamosios dalies juosta negalėjo. Pravažiavus minėtiems automobiliams pamatė, kad jo važiuojamosios dalies kelio juostoje juda žmogus, todėl, bandydamas išvengti partrenkimo, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje tuo metu nebuvo jokio transporto ir kitų eismo dalyvių. Pėsčiasis tiesiog metėsi ant jo automobilio, J. L. pradėjo stabdyti, bet partrenkimo išvengti nepavyko. Pėsčiasis buvo nublokštas ant automobilio variklio dangčio ir, pramušęs stiklą, įkrito į saloną, o po to buvo nublokštas į priekį ant asfalto. Po autoįvykio jis su broliu suteikė nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, patraukė jį į kelkraštį. Nukentėjusysis buvo girtas, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Atvykę policijos pareigūnai pasakė, kad iš policijos komisariato sužinojo, kad 25 km siautėja pėsčiasis, pavojingai stabdo pravažiuojančius automobilius. J. L. suprato, kad partrenkė būtent tą žmogų. Nukentėjusysis neturėjo nei šviečiančio žibinto, nei atšvaito, todėl kelyje buvo nematomas. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai pripažino, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, nes visose apklausose jis nurodė vienodas įvykio aplinkybes. Be to, jo parodymus patvirtina kiti įrodymai: autoįvykio schema, liudytojų parodymai, greitosios pagalbos pažyma apie tai, kad R. S. buvo girtas. R. S. veiksmus patvirtina 2010-05-18 ekspertizės aktas. Pirmame nuosprendyje nepaneigta, jog kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje buvo kliūtis. Teismas tik išreiškė abejonę, kad R. S. yra tas pažeidėjas, kuris siautėjo kelyje ir apie kurį pašaliniai asmenys pranešė policijos pareigūnams. Tai patvirtina ir J. L., jo brolio parodymai, netiesiogiai įvykio vietos apžiūros rezultatai. R. S. parodymai paneigti liudytojų R. M., A. B. parodymais, autoįvykio schema ir kita bylos medžiaga, todėl, apelianto nuomone, nekyla abejonių, kad R. S. ir pėsčiasis pažeidėjas yra vienas ir tas pats asmuo. Teismas padarė šališką išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog R. S. autoįvykio metu buvo girtas. Šią išvadą teismas motyvavo tik policininkų parodymais, neva jie nepajuto alkoholio kvapo, tačiau jie nesilenkė prie nukentėjusiojo ir jo neuostė. Be to, J. L. ir jo brolis šiam asmeniui suteikė būtinąją medicininę pagalbą, todėl iš arti užuodė alkoholio kvapą. 2011-03-09 nuosprendyje teismas konstatavo faktą, kad nukentėjusysis autoįvykio metu buvo girtas ir šiurkščiai pažeidė KET 86 bei 81 p.p. reikalavimus ir kad šie pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kylimu, todėl atmetė nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Byloje buvo atliktos kelios autotechninės ekspertizės, tačiau jų išvados nepatvirtina, kad J. L. pažeidė KET reikalavimus. Ekspertai analizavo eismo situaciją, kuri buvo automobilio ir R. S. pirminio kontakto metu, kadangi iš tiesų tą akimirką J. L., bandydamas išvengti partrenkimo, jau buvo išvažiavęs į kairę važiuojamosios dalies pusę. Tačiau teismas turėjo nustatyti visą autoįvykio mechanizmą, t.y. kad jis buvo priverstas manevruoti, todėl išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Be to, nei viena ekspertizė negali išanalizuoti neprognozuojamo girto nukentėjusiojo veiksmų, nes jie yra nenuspėjami. Skundžiamame nuosprendyje cituojama 2008-03-27 atlikta ekspertizė bei eksperto parodymai teisme apie tai, kad važiuojant su artimosiomis šviesomis, esant nustatytam matomumui 80-90 km/h greičiu, J. L. nespėtų išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir tai neva paneigia jo parodymus. Tačiau šio eksperto išvados grindžiamos tik nuteistojo pirminiais netiksliais parodymais, kuriuose jis nurodė, kad pamatė pėsčiąjį 2-3 m atstumu važiuodamas su artimosiomis šviesomis, bet dėl didelio streso jis negalėjo tiksliai pasakyti, kokios šviesos buvo įjungtos. Be to, vėliau jis nurodė, kad važiavo su tolimosiomis šviesomis. Ekspertai ir teismas neanalizavo visų J. L. parodymų kompleksiškai. Iš jo parodymų ir eksperimento duomenų darytina išvada, kad jis važiavo su įjungtomis tolimosiomis šviesomis, nes priešingu atveju neturėtų laiko tokiam manevrui, todėl negalėjo pamatyti pėsčiojo 2-3 m atstumu, kad tas atstumas buvo žymiai didesnis. Nuteistasis teigia, kad byloje reikia skirti papildomą autotechninę ekspertizę, kad būtų patikrinti visi jo parodymai, o ne jų dalį. Ekspertai negalėjo nustatyti, ką veikė nukentėjusysis prieš partrenkimą. Ekspertai galėjo nustatyti tik nukentėjusiojo ir automobilio padėtį pirminio kontakto metu. Todėl išvada, kad nukentėjusysis ėjo keliu yra tik eksperto prielaida ir ja grįsti nuosprendžio negalima. Visose byloje esančiose ekspertizėse ekspertų nurodytas tik tikėtinas autoįvykio mechanizmas, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl teismas turi pagrįsti savo išvadas, t.y. aiškiai pasisakyti kokiais vairuotojo veiksmais tai buvo padaryta bei kokiais įrodymais byloje grindžiama išvada, jog kaltinamasis pažeidė vieną ar kitą KET punkto reikalavimą. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas to nepadarė, todėl darytina išvada, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, kaltinime nurodyta, kad J. L. pažeidė KET 53,144,161,164,172 p. reikalavimus, todėl būtina išanalizuoti kiekvieną punktą ir nustatyti, ar juos iš tiesų pažeidė ir ar šis pažeidimas sukėlė eismo įvykį, t.y. ar tarp KET punkto pažeidimo yra priežastinis ryšys su kilusiomis pasekmėmis. Iš Vilniaus apygardos teismo 2011-06-03 nutarties matyti, kad byloje būtų logiška atlikti papildomą tyrimą, t.y. imtis priemonių nustatyti nukentėjusiojo girtumą, tuo tikslu apklausiant greitosios medicinos pagalbos medikus bei nustatyti kokiais veiksmais J. L. pažeidė KET 172 p. reikalavimus ir kodėl manoma, kad jis nesuvaldė automobilio. Tačiau jokio tyrimo neatliko ir antrą kartą bylą išnagrinėjęs teismas, nors gynėjas teismo prašė byloje pakartotinai atlikti eksperimentą tikslu nustatyti kelio elementų matomumą, nes tiriant bylą buvo tikrinamas tik kliūties - žmogaus -matomumas kelyje. Ekspertas I. G. nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl saugaus greičio nustatymo konkrečioje eismo situacijoje, reikia matuoti ne kliūties matomumą, bet kelio elementų (ženklų, ženklinimo) matomumą, nes kliūčių kelyje neturi būti. Savo išvadoje jis nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje J. L. parinktas greitis 80- 90 km/h techniniu požiūriu buvo priimtinas, jeigu kelio ir kelio elementų matomumas, važiuojant su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis buvo ne mažesnis kaip 50,0-60,9 m. Todėl byloje atlikto eksperimento duomenys yra nepakankami tam, kad galėtų atsakyti į klausimą, ar pasirinktas greitis buvo saugus, važiuojant su tolimosiomis šviesomis. Be to, teismas negalėjo nukentėjusiajam priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes neturtinė žala atlyginama, jeigu ji buvo padaryta. Tačiau byloje pakanka duomenų, jog nukentėjusysis pats, ne tik šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, bet ir nematomas naktį siautėjo kelyje, bandė stabdyti ir spardyti automobilius. Tokiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad tokiam asmeniui padaryta neturtinė žala. Šiuo metu J. L. nedirba ir neturi pajamų. Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nurodo, kad byloje nustačius, jog KET reikalavimus pažeidė nukentėjusysis, o jis buvo priverstas reaguoti į jo neleistinus veiksmus kelyje, sprendimas pripažinti nuteistojo veiksmus grubiais yra nepagristas, nes jis vairavo blaivus, ypač ženkliai neviršijo leistino greičio, nepadarė tyčinių KET pažeidimų, todėl toks sprendimas turi būti panaikintas. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pareigūnai slėpė nukentėjusiojo girtumą, nebuvo atliktas kraujo tyrimas, tik išliko duomenys Greitosios pagalbos dokumentuose, kad nuo R. S. sklido stiprus alkoholio kvapas ir kad jis siautėjo kelyje. Buvo stengiamasi pavaizduoti, jog R. S. yra paprastas pėsčiasis, ėjęs kelkraščiu. Apklausiant policijos pareigūnus A. B. bei R. M. tyrėjas falsifikavo jų parodymus. 2007-03-13 tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai nurodė, jog pranešimas iš budėtojo buvo gautas būtent dėl to, kad 25 km važiuojamąja dalimi eina žmogus. Po kelių minučių buvo gautas pranešimas, kad šis žmogus partrenktas. Teisme pareigūnai nustebo sužinoję, kad jų parodymai apklausos protokoluose yra iškreipti ir papildė savo parodymus nurodydami, kad pranešime buvo minima, kad nurodytas žmogus pavojingai stabdo automobilius, juos spardo. Tai įrodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai ir tendencingai, byla buvo fabrikuojama. Vilniaus rajono PK tyrėjas kuris atliko ikiteisminį tyrimą byloje, dirba viename aukšte su ekspertu, atlikusiu pirminę autotechninę ekspertizę. Teismas nekreipė dėmesio į šiuos faktus bei akivaizdžius BPK pažeidimus, todėl buvo šališkas. Be to, teismas neatliko jokio papildomo tyrimo, visus įrodymus vertino nesilaikant pagrindinio principo, kad visi neaiškumai ir prieštaravimai byloje vertinami kaltinamojo naudai, o visus teisinančius įrodymus be pagrindo atmetė, iškreipė arba vertino tendencingai, todėl buvo šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi arba nekompetentingas.
2012 04 30 nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija J. L. skundą atmetė.
2012 12 04 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartį J. L. baudžiamojoje byloje ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog iš naujo nagrinėjant bylą, būtina dar kartą nešališkai nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir įvertinti jas vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis.
Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pasitvirtinus nuteistojo versijai dėl eismo įvykio aplinkybių, pagrindinis klausimas, apsprendžiantis bylos baigtį, būtų toks: ar turėjo galimybę „VW Passat“ vairuotojas, pastebėjęs savo krypties eismo juostoje žmogų, laiku sustabdyti automobilį ir išvengti eismo įvykio, t. y. ar KET 172 punkto pažeidimas buvo padarytas esant neatsargiai kaltei, ar šioje situacijoje eismo įvykis vertintinas kaip kazusas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Pažymėjo ir tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu pasunkino nuteistojo atsakomybę greta 30 MGL (3900) Lt baudos, paskirtos panaikintu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, paskyręs baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, nors Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 3 d. nutartimi minėtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį buvo panaikinęs ne dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar per švelnios bausmės, o dėl teismo šališkumo.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tiksliai ir neginčytinai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, aptarti įrodymai, neginčytinai patvirtinantys kaltinamojo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą ir visų nusikaltimo sudėties požymių buvimą kaltininko veikoje. Šioje byloje buvo būtina byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyti tikslias eismo įvykio aplinkybes, kelių eismo dalyvio (-ių) KET pažeidimą, priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir padarinių bei asmens kaltę. (Šioje byloje nurodydamas galimus KET pažeidimus teismas remiasi Kelių eismo taisyklėmis, galiojusiomis 2007 03 13)
Šioje byloje pirmos instancijos teismas , remdamasis ištirtų įrodymų analize, nustatė, kad „ J. L., nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kadangi nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsios paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį R. S., kuriam dėl atviro dešinio blauzdikaulio vidurinio trečdalio lūžio ir muštinės žaizdos galvoje buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas.“
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad eismo įvykio aplinkybės nustatytos netiksliai.
Pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad J. L. „be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą“.
Byloje esančių įrodymų analizė leidžia teigti, kad išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą J. L. padarė būtiną ir leistiną manevrą, siekdamas išvengti užvažiavimo ant netikėtai jo važiavimo juostoje atsiradusios kliūties – pėsčiojo. KET 173p. numato, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi J. L. manevras į priešingos krypties eismo juostą, nesant priešpriešiais važiuojančių transporto priemonių, atsiradus kliūčiai buvo teisingas ir logiškas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad „nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje buvo kokių nors kliūčių, todėl kaltinamojo J. L. vairuojamo automobilio išvažiavimas į šio kelio važiuojamosios dalies kairę pusę buvo visiškai nepateisinamas“. Byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą: J. L. važiavimo juostoje atsirado netikėta kliūtis – pėstysis važiuojamojoje dalyje, dėl ko jis turėjo manevruoti kaip tai numatyta KET 173 p.
Tokias aplinkybes nurodė pats J. L., kuris nuo pirmos savo apklausos teigė, kad jis, važiuodamas minėtomis sąlygomis, staiga pamatė savo važiavimo eismo juostoje keliu keistai judantį žmogų. Bandydamas išvengti susidūrimo, pasuko vairą į priešpriešinę eismo juostą, kuri buvo laisva. Analogiškus parodymus davė ir kartu važiavęs keleivis, nuteistojo brolis A. L.. Tiek kaltinamojo, tiek nurodyto liudytojo parodymais abejoti nėra pagrindo, nes jie patvirtinti ir kitais duomenimis, kurie nei nuteistajam nei liudytojui pirminėje tyrimo stadijoje nebuvo žinomi. Taip, Vilniaus apskrities Vilniaus r. policijos komisariato žurnale užfiksuota, kad 2007 m. kovo 13 d. 19 val. 30 min., kelyje Vilnius-Utena, apie 25 km iki Vilniaus, Vilniaus miesto kryptimi, t. y. maždaug tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pravažiuojančio vairuotojo pastebėtas kelio viduriu einantis asmuo. Policijos patrulių tarnybiniuose pranešimuose bei jų parodymuose teisme, aiškiai nurodoma, kad keli vairuotojai pranešė policijai, kad 25 kilometre kelio važiuojama dalimi eina žmogus, apsirengęs tamsiais drabužiais ir stabdantis automobilius. Po keliolikos minučių policijos patruliai buvo informuoti, kad toje vietoje (kelio Vilnius-Utena 24,70 km) partrenktas pėsčiasis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas mano, kad nuteistasis J. L., nurodydamas apie jo važiavimo juostoje atsiradusią kliūtį davė teisingus parodymus, tad ir jo manevras į priešpriešinio eismo juostą, nesant priešpriešiais atvažiuojančių transporto priemonių buvo pagrįstas ir logiškai paaiškinamas kodėl buvo išvažiuota į priešpriešinio eismo (kairiąją) juostą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje nėra nustatyta ar kliūtį kelyje sudaręs pėsčiasis ir nukentėjusysis R. S. yra vienas ir tas pats asmuo. Kaltinamojo J. L. bei liudytojo A. L. manymu – tai tas pats asmuo. Tuo tarpu pats nukentėjusysis aiškino, kad jis į kelio vidurį išėjęs nebuvo. Specialistas I. G. apklaustas teismo posėdžio metu nurodė, jog įvykio mechanizmas pagal J. L. pasakojimą nėra realus. Šios aplinkybės nenustatymas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant būtent J. L. atsakomybės klausimą ir nepaneigia teismo išvados, kad J. L. važiavimo kelyje atsirado netikėta kliūtis, kurią jis apvažiavo įvažiuodamas į kairę eismo juostą. J. L. teigdamas, kad kliūtį kelyje jam sudarė būtent nukentėjusysis gali sąžiningai klysti.
Esant šioms aplinkybėms ir pripažinus, kad J. L. į kairę eismo juostą išvažiavo atsiradus netikėtai kliūčiai faktiškai lieka vertinti vieną aplinkybę – ar važiuodamas kaire eismo juosta J. L. nepažeidė KET 172p. reikalavimų, nes šis punktas nurodo, kad „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.“
Šioje situacijoje svarbus ir nukentėjusiojo R. S. veiksmų vertinimas.
Pripažintina, kad nukentėjusysis R. S., kaip eismo dalyvis ( KET 11p. eismo dalyvis – asmuo, dalyvaujantis kelių eisme (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis) taip pat privalėjo pasyti KET reikalavimų, t.y. pagal KET 81p. privalėjo eiti kelkraščiu. Tik nesant kelkraščio leidžiama eiti važiuojamosios dalies pakraščiu. KET 86p. privalomai įpareigoja pėsčiąjį , einantį neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui, neštis šviečiantį žibintą arba prie drabužių prisisegti šviesą atspindintį atšvaitą.
Byloje esančiais ir išnagrinėtais įrodymais (nuteistojo J. L. parodymai, liudytojo A. L. ir pačio nukentėjusiojo R. S. parodymai) neginčytinai nustatyta, kad pats nukentėjusysis pažeidė tiek KET 81p. , tiek KET 86p., nes esant kelkraščiui ėjo važiuojamąja kelio dalimi bei nesinešė nei žibinto, nei segėjo šviesą atspindintį atšvaitą. Dėl tokių savo veiksmų nukentėjusysis tapo sunkiai pastebima kliūtimi važiuojamojoje kelio dalyje.
Nukentėjusysis R. S. buvo partrenktas būtent važiuojamojoje kelio dalyje. Ši aplinkybė neginčytinai nustatyta tiek paties nukentėjusiojo parodymais, tiek įvykio vietos apžiūros protokolu, tiek specialistų ir ekspertų išvadomis. Dar daugiau, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis į važiuojamąją dalį buvo išėjęs ne mažiau kaip 1,1m. nuo kelkraščio. Kaip jau buvo minėta šioje byloje būtina nustatyti ar J. L. nepažeidė KET 172p. reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti tikslų J. L. vairuoto įvykio metu automobilio greitį, nėra. Pats kaltinamasis nurodė važiavęs leistinu 80-90 km/h greičiu. Vairavimo sąlygos: vietovės reljefas, kelio ir transporto priemonės būklė, meteorologinės sąlygos, leidžia teigti, kad J. L. pasirinktas greitis buvo tinkamas. Pažymėtina ir tai, kad greitis turi būti pasirenkamas toks, kad būtų galima sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Šiuo atveju pėsčiasis, esant kelkraščiui, važiuojamojoje kelio dalyje būti negali, tuo pačiu negali būti ir iš anksto numatoma kliūtimi.
Baudžiamojoje byloje buvo atliktas eksperimentas (t.2., b.l. 96-98) kurio metu buvo bandoma atkurti situaciją, buvusią eismo įvykio metu. Šis eksperimentas parodė, kad pėsčiasis važiuojamojoje kelio dalyje tamsiu paros metu nesinešantis žibinto ir nesegintis šviesą atspindinčio atšvaito, faktiškai yra sunkiai pastebimas, nes net važiuojant ir 60 km/h jis buvo pastebėtas tik prieš 40 m. Vairuotojas pasirinkdamas važiavimo greitį privalo tai daryti pagal kelio ir jo elementų matomumą. Šiuo atveju ekspertizės akte (t.2., b.l. 137) nurodoma, kad vairuotojo J. L. pasirinktas važiavimo greitis 80-90 km/h buvo priimtinas jei kelio ir kelio elementų matomumas, važiuojant su įjungtomis artimosiomis šviesomis buvo ne mažesnis kaip 50-60,9m. Žinant, kad atšvaitas yra pastebimas nuo 50 iki 150 m., galima teigti, kad J. L. pasirinktas važiavimo greitis buvo priimtinas. Pats R. S. nesegėdamas atšvaito ir eidamas važiuojamąja kelio dalimi sudarė sunkiai pastebimą kliūtį. J. L., atsiradus kliūčiai jo važiuojamojoje kelio dalyje, išvažiavęs į kairę kelio juostą neturėjo galimybės pastebėti kelio važiuojamąja dalimi einančio nukentėjusiojo, kuris nesinešė žibinto ir nesegėjo šviesą atspindinčio atšvaito, tuo pačiu neturėjo ir galimybės sustabdyti automobilį ir taip išvengti eismo įvykio. Įvykęs pėsčiojo partrenkimas šiuo atveju vertintinas kaip kazusas. J. L. kaltės dėl įvykio nėra, todėl jis išteisintinas.
Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-12-28 nuosprendis, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 str. 3 d., naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo J. L. išteisintinas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Nuteistojo J. L. apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-12-28 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
J. L. išteisinti pagal BK 281 str. 3 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti J. L. parinktą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
R. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.