Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-05-18 · Civilinė byla Nr. 2A-1077-560/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-18
Bylos Nr.
2A-1077-560/2012
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-06399-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Natalja Cikoto, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
L. Ž.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Civilinė byla Nr. 2A-1077-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06399-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 44.5.2.; 44.5.2.5.; 121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Ž. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Ž. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. Ž. pateikė teismui ieškinį dėl žalos, atsiradusio dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, priteisimo (LR CK 6.272 str.), kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 26 400 Lt turtinės ir 68 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. prokuratūra iškėlė bylą dėl dviejų mažamečių seksualinio prievartavimo. Šioje byloje ieškovas buvo sulaikytas 2005-10-13 ir jam pareikšti įtarimai. Nuo sulaikymo momento ir viso ikiteisminio bei teisminio nagrinėjimo metu ieškovas kaltu neprisipažino. 2007-03-29 Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-47-2007, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame konstatavo visą eilę ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu. Pasak ieškovo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai procese elgėsi neatsakingai, nes 2006-02-02 ir 2006-08-19 buvo gautos specialisto išvados, iš kurių sekė, kad nusikalstamas veikas padarė ne jis, o kitas asmuo. Ieškovo įsitikinimu, jei ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai būtų buvę apdairūs ir iš karto įvertintų šią aplinkybę, būtų išspręstas kaltės klausimas ir ieškovas nebūtų be pagrindo kalinamas, ilgą laiką laikomas suėmime. Ieškovo manymu, kardomoji priemonė jam galėjo būti pakeista 2006-08-19, tačiau ji buvo pakeista tik 2007-02-08, dėl ko laikotarpiu nuo 2006-08-19 iki 2007-02-08 (174 dienos) ieškovas patyrė 26 400 Lt turtinę žalą, kurią sudaro: 10 200 Lt negautas darbo užmokestis; 1 200 Lt be pagrindo sumokėti komunaliniai mokesčiai, negalint pasinaudoti butu dėl neteisėtai apribotos nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini); 6 000 Lt negautos pajamos (iš nuomos arba individualios veiklos) dėl neteisėtai laikinai apribotos nuosavybės teisės į tą patį butą; 3 000 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti; 6 000 Lt specialisto išvados ir kitų dokumentų išlaidos baudžiamojoje byloje. Taip pat dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinės žalos, nes apie bylą ne kartą rašė žiniasklaida, dar ieškovo nenuteisus jis buvo apkaltintas įvykdžius sunkų nusikaltimą, nes tokią informaciją jiems perdavė ikiteisminio tyrimo pareigūnai; jis buvo pažemintas, patyrė išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, ieškovo motina buvo priversta emigruoti iš šalies, todėl ieškovas nebeturi galimybės su ja bendrauti ir palaikyti ryšius, dėl ko patyrė ir patiria nepatogumus, dvasines kančias, depresiją.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvis Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su ieškiniu nesutiko. Atsiliepimuose nurodė, kad ieškovas neįrodė trijų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t.y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovas nenurodė, kokie konkretūs teismo, prokuratūros ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniai veiksmai buvo neteisėti. 2007-03-29 nuosprendyje yra nurodyti tik baudžiamojo procesinio įstatymo pažeidimai, dėl kurių teismas pripažino duomenis, kuriais buvo grindžiama L. Ž. kaltė abejotinais ir nepatikimais. Nuosprendyje nėra ir negalėjo būti pasisakyta apie taikyto suėmimo pagrįstumą ir teisėtumą. Ieškovas reikalauja priteisti žalą už neteisėtą suėmimą, nors kardomosios priemonės neteisėtumo neįrodinėja. Ieškovas aktyviai nesinaudojo instancine tvarka patikrinti jo atžvilgiu taikytų procesinių prievartos priemonių pagrįstumą, tik vieną kartą skundė teismo nutartį, kuria buvo pratęstas jo suėmimas. Vilniaus apygardos teismo 2007-02-08 nutartyje nėra nurodyta, kad suėmimas buvo skirtas neteisėtai, kitų tai patvirtinančių įrodymų nėra pateikta, todėl darytina išvada, kad ši aplinkybė nėra įrodyta. Instancine tvarka nebuvo skundžiama ir kita jo atžvilgiu taikyta proceso prievartos priemonė – 2006-05-30 nutartimi skirtas nuosavybės teisių apribojimas bei kiti tyrimo veiksmai. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių turtinę žalą, o ieškovo paskaičiavimai apie galimai gautas pajamas iš nuomos ar individualios veiklos yra tik teoriniai samprotavimai. Išlaidų advokato pagalbai atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje, vadovaujantis BPK 361 ir 362 str. Ieškovo nurodyta neturtinė žala yra nepagrįstai didelė bei neprotinga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-05-23 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovo L. Ž. naudai 6 190 Lt turtinės žalos atlyginimą, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 25 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinys buvo atmestas. Teismas laikė, kad ieškovo nekaltumą tirtoje ir vėliau nagrinėjote baudžiamojoje byloje patvirtinančios specialistų išvados buvo gautos ikiteisminio tyrimo metu dar 2006-09-14, tačiau teisėsaugos pareigūnai šias specialistų išvadas neleistinai ignoravo, neanalizavo ir giliau netyrė. Atsižvelgiant į LAT išaiškinimą, byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad toks neteisėtas pareigūnų neveikimas sąlygojo ir kitus civilinės teisės požiūriu neteisėtus veiksmus baudžiamojoje byloje – neteisėtą įtarimą, kaltinimą ir kardomosios priemonės – suėmimo skyrimą, dėl ko ieškovui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iki suėmimo ieškovo turėtas darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) sudarė 748 Lt per mėnesį, ieškovui priteisė 3 740 Lt negautų pajamų (748 Lt x 5 mėn.) už laikotarpį nuo 2006-09-14 iki 2007-02-08 bei baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas – 2 400 Lt advokato paslaugoms apmokėti, 50 Lt už dokumentų kopijavimo paslaugas. Teismas netenkino ieškovo prašymo priteisti 1 200 Lt komunalinių mokesčių išlaidas, 6 000 Lt žalos atlyginimo bei 6 000 Lt už specialisto išvadą baudžiamojoje byloje, nes laikė, kad šie ieškovo reikalavimai neįrodyti. Teismas taip pat laikė, kad suėmimo laikotarpiu nuo 2006-09-14 iki 2007-02-08 ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, tačiau atmetė ieškovo teiginius dėl jo pablogėjusios reputacijos, dėl jo ryšių su motina nutrūkimo bei, įvertinęs ieškovo asmenybę, jo polinkį nusikalsti, darysi smurtinius, lytinius nusikaltimus prieš mažamečius vaikus, ieškovui priteisė 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos kompensaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-23 sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo subjektams 2006-09-14 gavus specialisto išvadą Nr. S226/06(01) kardomoji priemonė - suėmimas iš karto turėjo būti pakeista kita kardomąja priemone. Be to, vien tas faktas, kad Vilniaus apygardos teismas 2007-03-29 išteisino ieškovą, nesudaro pagrindo teigti, jog taikytas suėmimas buvo neteisėtas. Pažymėjo, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui leistų susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką. Pagal BPK 122 str. 1 d. suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad jis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; trukdys procesui; darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Gavus minėtą 2006-09-14 specialisto išvadą Nr. S226/06(01) nebuvo pagrindo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi toje proceso stadijoje buvo surinkta įrodymų, rodančių, kad ieškovas buvo kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti, jog išnyko teisiniai pagrindai taikyti procesines prievartos priemones. Ikiteisminio tyrimo teisėjai (teismas), kaskart spręsdami klausimą dėl kardomosios priemonės pratęsimo, vertino suėmimo pagrindų buvimą, kad ieškovas buvo kaltinamas padaręs du sunkius nusikaltimus, praeityje jis teistas už analogišką nusikaltimą ilgalaike laisvės atėmimo bausme, jo nesaisto šeimyniniai ryšiai ir pan.. Nutartys pratęsti ieškovo suėmimą nebuvo nuginčytos instancine tvarka. Taigi byloje nebuvo įrodyti atsakovo, jo įgaliotų asmenų (valstybės pareigūnų) neteisėti veiksmai, todėl nebuvo pagrindo net iš dalies patenkinti ieškovo reikalavimus. Apelianto įsitikinimu pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo negautą darbo užmokestį ir jį priteisė už lygiai 5 mėnesius. Atsakovo teigimu, ieškovui galėjo būti priteista tik 3 605 Lt negautų pajamų. Pasak apelianto, teismas, priteisdamas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nepilnai ir nevisapusiškai įvertino CK 5.250 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, bylos aplinkybes. Pažymėjo, kad ieškovui suėmimas buvo taikomas nuo 2005-10-14 ir ne kartą tęsiamas, todėl, atsižvelgiant į visą suėmimo ieškovui taikymo trukmę, atsakovo manymu, suėmimo laikotarpis nuo 2006-09-14 iki 2007-02-08, kaip tą nurodo ieškovas, negalėjo sukelti ieškovui ypatingų neigiamų pasekmių. Pasak apelianto, pripažintina, kad apskritai tokių procesinių prievartos priemonių kaip sulaikymo ir suėmimo paskyrimas žmogui gali sąlygoti apčiuopiamus nepatogumus ar dvasinius išgyvenimus, tačiau suėmimo pratęsimas, asmeniui jau esant suėmimo vietoje tokių ženklių pasekmių negali sukelti. Esminė aplinkybė, į kurią turėtų būti atsižvelgta sprendžiant dėl neturtinės žalos padarymo ieškovui fakto, yra stiprus ieškovo potraukis nusikalsti seksualiai prievartaujant mažamečius vaikus. Jei ieškovas būtų patyręs neigiamus išgyvenimus suėmimo metu, jis nebūtų padaręs naujų nusikaltimų tik paleistas į laisvę. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys į tai, kad norminiai teisės aktai numato suimtajam galimybę pasimatyti su jam artimais asmenimis, tačiau šia teise nei ieškovas, nei jam artimi asmenys nesinaudojo. Taip pat atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 2 400 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą, pažeidė teisingumo ir protingumo principus, neteisingai taikė CPK 93 str. 2 d., 98 str. nuostatas, nesivadovavo Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Atsiliepimas

Ieškovas L. Ž. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinius skundus, kuriuos prašė atmesti bei nutraukti apeliacinį procesą. Teigė, kad atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą pasirašė neįgaliotas asmuo – Vilniaus apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokuroras Rolandas Kruopis, todėl šis apeliacinis skundas neturi būti nagrinėjamas, o apeliacinis procesas nutrauktas. Pasak ieškovo, Lietuvos Valstybės atstovo Teisingumo ministerijos apeliacinis skundas taip pat negali būti nagrinėjamas, nes pateiktas praleidus įstatyme numatytą terminą, o teisingumo ministerijos pateikti paaiškinimai nepatvirtina, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Taip pat pažymėjo, kad LR BPK 11 str. teigia, jog procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir taikant procesines prievartos priemones, draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus. Suėmimo paskyrimo pagrindai, numatyti LR BPK 122 str., yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis slėpsis nuo teismo, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nebuvo įrodinėjama, jog pradinis suėmimas buvo taikytas nepagrįstai. Ieškinyje ir teismo sprendime yra keliamas suėmimo pagrįstumo klausimas nuo 2006-09-14. Kartu ieškovas pažymėjo, kad dėl baudžiamojo proceso nutraukimo nei ieškinyje, nei teismo sprendime nebuvo pasisakyta, toks reikalavimas nebuvo keliamas. Taip pat ieškinyje nebuvo kalbama apie apskritai kardomųjų priemonių taikymo pagrįstumą, o buvo keliamas klausimas dėl suėmimo, kaip vienos iš kardomųjų priemonių, taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad apie byloje atliktų specialistų išvadų duomenis ieškovas sužinojo jau baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur iš karto ir pateikė prašymus pakeisti paskirtą kardomąją priemonę. Atsiliepime be to yra pažymima, kad atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl teismo priteistos išlaidos advokatui yra per didelės. Pažymėjo, kad baudžiamajame procese patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą kompensavimą nereglamentuoja BPK nuostatos.

Šalies argumentai

Ieškovas L. Ž. pateiktu apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta ieškinio dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai ir priteisti jo naudai iš atsakovo 13 200 Lt turtinės žalos ir 67 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmesti jo reikalavimai dėl 1 200 Lt komunalinių mokesčių, 6 000 Lt negautų pajamų ir 6 000 Lt išlaidų, susijusių su specialisto išvados apmokėjimu, priteisimo. Taip pat skundžia spendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl neturinės žalos atlyginimo 67 000 Lt sumoje. Pažymėjo, kad neteisėto kalinimo metu jis priverstinai negalėjo naudotis savo turtu, tačiau komunalinius mokesčius vis vien privalėjo dengti, taip patirdamas žalą (nuostolius). Taip pat pažymi, kad nuosavybės teisių apribojimo į jam priklausantį butą laikotarpiu nuo 2006-08-19 iki 2007-10-15, jis negalėjo disponuoti šiuo turtu. Taigi, šio turto negalėjo išnuomoti ir gauti iki 6 000 Lt pajamų (12 mėn. x 500 Lt (vidutinė atitinkamo buto nuomos kaina). Nurodo, kad iki neteisėto suėmimo jis turėjo verslo liudijimą, ketino kurti nuosavą verslą, kuriam reikiamų pajamų planavo gauti iš banko, šiam užstatęs minimą butą, tačiau dėl nuosavybės teisių apribojimo to atlikti negalėjo, todėl negavo apie 16 000 Lt pajamų (800 Lt x 2 mėn.), nes per mėnesį jis galėjo uždirbti apie 8 000 Lt. Dėl šių aplinkybių jis patyrė žalą – negavo pajamų nuo 6 000 Lt iki 16 000 Lt. Taip pat nurodo, kad byloje yra duomenys, jog būtent ieškovo iniciatyva bei už jo lėšas buvo atliktas DNR palyginamasis tyrimas, už kurį ieškovas sumokėjo 6 000 Lt. Išrašyta PVM sąskaita faktūra ir grynųjų pinigų priėmimo kvitas buvo saugomi pas ieškovo motiną, kuriai išvykus į JAV, jų nebeliko, todėl jų negalėjo pateikti teismui. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK įrodinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis, teismų praktika, turėjo tenkinti jo reikalavimą dėl 6 000 Lt sumos priteisimo už specialisto išvadą baudžiamojoje byloje, kadangi faktiniai duomenys rodė, kad už minėtą išvadą tikrai buvo sumokėta ir yra labiau tikėtina, kad buvo sumokėta 6 000 Lt suma, nei kad specialisto išvada buvo daroma nemokamai. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad ieškovui neteisėtas sulaikymas, kaip bet kuriam kitam asmeniui, nepaisant dabartinio teistumo, sukėlė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo argumentais, jog ankstesni kaltinimai panašių nusikalstamų veikų padarymu bei dabartinis jo teistumas galėjo lemti tai, kad jis, teismo nuomone, neteisėtai apkaltintas bei neteisėtai kalinamas negalėjo patirti reputacijos pablogėjimo, depresijos, dvasinių kančių ar pažeminimo. Pažymėjo, jog jis, suvokdamas, kad yra kaltinamas nusikaltimu, kurio jis nepadarė, viešai smerkiamas, apkalbamas, žeminamas, patyrė kur kas didesnes dvasines kančias ir gilią depresiją, nei tuo atveju, kai yra padarytas nusikaltimas ir jo padarymo pasekmės yra pilnai suvokiamos ir tam tikra prasme priimamos kaip neišvengiamos. Pasak apelianto, neteisėtas kaltinimas veikomis, kurių jis nepadarė bei neteisėtas kalinimas nuo 2006-08-19 iki 2007-02-08, yra visiškai nesietinas su ankstesnėmis jam inkriminuotomis veikomis bei dabartine jo padėtimi. Proceso metu buvo pateikti medicininiai dokumentai, kurie patvirtina, kad tiek būdamas neteisėtai suimtas, tiek ir išėjęs į laisvę, jis ne kartą kreipėsi į psichologą dėl blogos psichologinės būklės, kuri sąlygojo sunkius fizinius sveikatos sutrikimus. Pažymėjo, kad jo motina išvyko į užsienį, nes dvasiškai nebepakėlė 2007-08-19 - 2007-02-08 periodu patirto streso ir depresijos, ką gali paliudyti tik ieškovas ir jo motina. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl atlygintinos ieškovui neturtinės žalos dydžio, nesivadovavo bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais LR CK 6.250 str. 2 d., ir neatsižvelgė į specifinius šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (pvz. taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes ir pan.). Pažymėjo, kad jam neteisėtai buvo apribota judėjimo laisvė, teisė dirbti, jis patyrė kitų teisių apribojimų, todėl, ieškovo manymu, jo prašomas 67 000 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą, CK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tik 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, neteisingai taikė materialines teisės normas, nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimus į ieškovo apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nesutikdamas su ieškovo teiginiais, kad teismas nepagrįstai atmetė dalį jo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovas nurodė, kad ieškovas privalo mokėti komunalinius mokesčius bet kuriuo atveju, t.y. net ir tada, jei jis nebūtų buvęs suimtas, todėl šios išlaidos nėra suėmimo pasekmė, nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo suėmimo ir išlaidų buto mokesčiams. Ieškovo teiginiai dėl negautų pajamų niekuo neparemti. Apeliantas neįrodė, kad bankas būtų suteikęs jam 100 000 Lt paskolą verslui vykdyti, kad ieškovas iš tikrųjų būtų užsiėmęs verslu, būtų išnuomojęs butą, gavęs kokias nors pajamas. Atsiliepime pažymima, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo dėl 6 000 Lt, sumokėtų už atliktą specialisto tyrimą, priteisimo, neįrodė, kad patyrė tokio dydžio išlaidas, todėl teismas, atmesdamas šį ieškovo reikalavimą, tinkamai taikė CPK 178 str. nuostatas. Be to, pažymėjo, kad ieškovo advokatė, veikdama jai suteiktos kompetencijos ribose, galėjo gauti išlaidas už atliktą tyrimą patvirtinančius dokumentus iš šią paslaugą atlikusio asmens, tačiau to nepadarė. Nurodo, kad ieškovo teiginiai dėl neturinės žalos priteisimo yra nepagrįsti, nes ieškovas neįrodė, kad patyrė sunkius padarinius sukėlusius išgyvenimus, dvasines kančias, reputacijos pablogėjimą, viešą pažeminimą ir pan. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos kompensacija yra netgi per didelė, nes, atsakovo vertinimu, pakaktų vien pažeidimo fakto pripažinimo kaip pakankamos ir teisingos satisfakcijos už patirtą skriaudą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto ieškovo L. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas L. Ž. nurodo, kad apeliacinis procesas pagal pateiktus atsakovo apeliacinius skundu turi būti nutrauktas, kadangi atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros pateiktą apeliacinį skundą pasirašė neįgaliotas asmuo bei atsakovo atstovas Teisingumo ministerija apeliacinį skundą pateikė praleidus terminą, o apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Su šiais ieškovo teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą pasirašė Vilniaus apygardos prokuratūros civilinių bylų skyriaus prokuroras Rolandas Kruopis, kuris, priešingai nei teigia ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, Generalinio prokuroro D. Valio buvo įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai teismo procese visose instancijose civilinėje byloje pagal ieškovo L. Ž. ieškinį dėl žalos atlyginimo, prokurorui suteikiant visas procesines teise ir pareigas, numatytas LR CPK 42 str. (t. 1 b.l. 219), todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šį apeliacinį skundą pasirašė neįgaliotas asmuo. Taip pat įvertinus tai, kad atsakovo atstovas Teisingumo ministerija terminą pateikti apeliacinį skundą praleido neženkliai, tik vieną dieną, kartu atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos svarbą tiek ieškovui, tiek ir atsakovui, į norminiuose teisės aktuose įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą, į teisingą procesą, apimantį ir teisę į apeliaciją, nesutiktina su ieškovo teiginiais, kad turėtų būti nenagrinėjamas ir atsakovo atstovo Teisingumo ministerijos pateiktas apeliacinis skundas, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Teisingumo ministerijos pateiktą apeliacinį skundą priėmė nagrinėti. Dėl aukščiau išdėstyto, atmestinas ieškovo prašymas nutraukti apeliacinį procesą pagal pareikštus atsakovo apeliacinius skundus

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2005-07-29 Ignalinos rajono policijos komisariate buvo pradėta baudžiamoji byla Nr. 59-1-0359-05 ir 2005-09-23 Švenčionių rajono policijos komisariate buvo pradėta baudžiamoji byla Nr. 92-1-00340-05, kuriose L. Ž. buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 150 str. 4 d., padarymo. 2005-11-25 Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros nutarimu minėtos bylos buvo sujungtos. 2005-10-14 Švenčionių rajono apylinkės teismo nutartimi L. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuris buvo ne kartą tęsiamas, o Vilniaus apygardos teismas 2007-02-08 nutartimi L. Ž. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą pakeitė į kitą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos ir dokumento (paso) paėmimą. Tai pat nuo 2006-05-30 buvo apribotos L. Ž. nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2007-03-29 nuosprendžiu L. Ž. buvo išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų pagal LR BK 150 str. 4 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas. Nuosprendžiui įsiteisėjus visos pritaikytos kardomosios priemonės ir kitos baudžiamojo poveikio priemonės buvo panaikintos.

Ieškovas L. Ž., reikšdamas reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos Respublikai, iš esmės teigia, kad nepagrįstai jam buvo tęsiama kardomoji priemonės – suėmimas laikotarpiu nuo 2006-08-19 iki 2007-02-08 bei taikomas turto areštas, nes jau 2006-08-19, gavus specialisto išvadas, buvo aišku, kad inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė ne jis, o kitas asmuo, ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2007-03-29, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Pasak ieškovo, dėl nepagrįstai jo atžvilgiu taikytų apribojimų ir suėmimo nuo 2006-08-19 jis patyrė neturtinės bei turtinės žalos, kurią turi atlyginti Lietuvos Respublika (LR CK 6.272 str.).

LR CK 6.272 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 -05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 381/2003; 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; kt.).

Pažymėtina, kad žmogaus teisė į laisvę yra viena pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių (Konstitucijos 20 straipsnis), kuri, kaip nustatyta Konvencijos 5 straipsnyje, gali būti apribota tik šio straipsnio 1-4 dalyse nurodytais pagrindais ir tvarka. Sprendžiant klausimą, ar ieškovo suėmimas teisėtas, būtina vadovautis ne tik BPK, bet ir Konvencijos 5 straipsniu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant Konvencijos 5 straipsnį. Suėmimo teisėtumas pagal nacionalinę teisę savaime nesuponuoja suėmimo teisėtumo pagal Konvencijos 5 straipsnį. Šioje civilinėje byloje nagrinėjamų aplinkybių aspektu atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto. Pagal EŽTT praktiką pagrįstas įtarimas, kurio buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga, suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000;Shannon v. Latvia,no. 32214/03, judgement of 24 November 2009; kt.).

Baudžiamojo proceso kodekso 11 str. numatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (LR BPK 119 str.). Suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindai ir sąlygos numatyti LR BPK 122 str., kurio 7 d. nurodyta, kad suėmimas gali būti skiriamas (taip pat ir tęsiamas) tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo pagrįstumas, tačiau ieškovas teigė, kad suėmimas neteisėtai buvo taikomas nuo 2006-08-19. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jog tirtoje ir nagrinėtoje baudžiamojoje byloje dar ikiteisminio tyrimo metu buvo gautos specialisto išvados (2006-02-02 ir 2006-08-19), kurios iš esmės neigė byloje iškeltą versiją, jog nusikalstamas veikas padarė L. Ž., ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnams šias specialisto išvadas ignoruojant, jų neanalizuojant, giliau netiriant, jų negretinant ir nevertinant su kitais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad tokie pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas) sąlygojo neteisėtą L. Ž. suėmimo tęsimą, kaltinimo padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas pareiškimą ir pan.. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje, kuomet buvo gautos minimos specialisto išvados, nebuvo pagrindo visiškai netaikyti L. Ž. atžvilgiu kitų, švelnesnių kardomųjų priemonių ar baudžiamojo poveikio priemonių ar ikiteisminį įtyrimą nutraukti, nes byloje buvo ir kitų duomenų, leidusių manyti, kad L. Ž. galimai nusikalto (t.y. nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, atpažinimo protokolai). Tačiau teisėsaugos pareigūnai, turėdami prieštaringus duomenis, dar ikiteisminio tyrimo metu privalėjo juos nuosekliai ištirti ir įvertinti, paskirti papildomus DNR tyrimus, o taip pat ir spręsti klausimą, dėl galimybės užtikrinti kardomųjų priemonių tikslų įgyvendinimą maksimaliai neribojant įtariamojo laisvės, t.y. paskiriant švelnesnę kardomąją priemonę (pvz. namų areštą, tuo labiau, kad L. Ž. turėjo (turi) butą, nuolatinę gyvenamąją vietą). Kaip seka iš baudžiamosios bylos medžiagos, jokie papildomi duomenų patikrinimo veiksmai po to, kai buvo gauta 2006-08-19 specialisto išvada, nebuvo atlikti, o 2006-10-03 buvo pareikštas L. Ž. kaltinimas, remiantis nenuosekliais, prieštaringais ikiteisminio tyrimo duomenimis, ką konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2007-03-29 išteisinamajame nuosprendyje, ir tai sąlygojo tolimesnį L. Ž. neteisėtą suėmimą. Be to, kaip minėta, skiriant bei tęsiant pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, kuri ženkliai suvaržo asmens teises, kiekvienu atveju turi būti įvertinami tiek pagrindai skirti (tęsti) kardomąją priemonę, tiek ir galimybė BPK 119 str. numatytus tikslus pasiekti paskiriant kitas švelnesnes kardomąsias priemones. Kaip seka iš baudžiamojoje byloje esančių Vilniaus apygardos teismo 2006-10-13 ir 2007-01-12 nutarčių, kuriomis buvo pratęstas L. Ž. suėmimas, teismas tik formaliai atsižvelgė į tai, kad L. Ž. buvo kaltinamas padaręs du sunkius nusikaltimus, praeityje teistas už analogišką nusikaltimą ilgalaike laisvės atėmimo bausme, jo nesaisto šeimyniniai ryšiai, tačiau visiškai nevertino, neapsvarstė bei nepasisakė dėl galimybės BPK numatytus kardomosios priemonės tikslus pasiekti kitomis, švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, nors tą padaryti teismą įpareigoja tiek BPK nuostatos, tiek ir teismų formuojama praktika taikant kardomąją priemonę – suėmimą, o byloje esantys duomenys (specialisto išvados) leido pagrįstai įtarti, kad pareikštas kaltinimas galimai yra nepagrįstas, todėl buvo pagrindas L. Ž. dalyvavimą baudžiamosios bylos procese užtikrinti paskiriant kitas švelnesnes kardomąsias priemones. Tai, kad ieškovas instancine tvarka, kaip tai numatyta baudžiamojo proceso kodekse, neskundė minėtų teismo nutarčių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad L. Ž. tolimesnis suėmimas buvo teisėtas, nes būtent teisėsaugos pareigūnai, tirdami bei nagrinėdami baudžiamąsias bylas, skirdami ir tęsdami kardomąsias priemones ar kitas baudžiamojo poveikio priemones, turi tinkamai taikyti materialines ir procesines teisės normas, nepažeisti proceso dalyvių teisių ir jų teisėtų interesų, proporcingumo principo, taikant kardomąsias priemones, nepagrįstai nevaržyti asmenų laisvės. Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad tiriant ir nagrinėjant minimą baudžiamąją bylą teisėsaugos pareigūnai savo pareigų tinkamai neįgyvendino, pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko ieškovui L. Ž. buvo neteisėtai suvaržyta laisvė (taikomas suėmimas) laikotarpiu nuo 2006-08-19 iki 2007-02-08 bei pareikštas kaltinimas padarius inkriminuotus sunkius nusikaltimus, kas pripažintina neteisėtais teisėsaugos pareigūnų veiksmais, dėl kurių ieškovas patyrė žalos, kurią privalo atlyginti valstybė (LR CK 6.272 str.). Priešingi atsakovo atstovų teiginiai, jog byloje neįrodyti neteisėti veiksmai ar priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirto žalos, yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Pareikštame ieškinyje ieškovas L. Ž. nurodė, kad jis patyrė 26 400 Lt turtinės žalos, t.y. 10 200 Lt negauto darbo užmokesčio, 1 200 Lt sumokėtų komunalinių mokesčių, 6 000 Lt negautų pajamų už buto nuomą ar individualios veiklos, 3 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti, 6 000 Lt išlaidų už specialisto išvadą. Pirmosios instancijos teismas tik iš dalies patenkino šiuos ieškovo reikalavimus ir priteisė 3 740 Lt negauto darbo užmokesčio bei 2 450 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir dokumentų kopijavimo išlaidų. Kitoje dalyje ieškinys dėl neturinės žalos buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo netenkinti ieškovo reikalavimų dėl 1 200 Lt sumokėtų komunalinių mokesčių, 6 000 Lt negautų pajamų iš nuomos ar individualios veiklos bei 6 000 Lt išlaidų specialisto išvadai apmokėti priteisimo nepaneigia ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti deklaratyvūs, niekuo neparemti aiškinimai. Pažymėtina, kad pagal LR CK 6.249 str. 1 d. žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Skundžiamame sprendime teisingai nurodoma, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo mokėti turto išlaikymo išlaidas, nepriklausomai naudojasi jie savo nuosavybe ar nesinaudoja, todėl ieškovas mokesčius už butą privalėjo mokėti nepriklausomai nuo to gyveno jis bute ar ne. Šios bylos kontekste laikytina, jog komunaliniai mokesčiai, kuriuos sumokėjo L. Ž., nelaikytini žala (kaip tai numatyta LR CK 6.249 str.), atsiradusia dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, neteisėto suėmimo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį, tarp ieškovo išlaidų, sumokant komunalinius mokesčius, ir pareigūnų neteisėtų veiksmų (neteisėto suėmimo, kaltinimo pareiškimo ir pan.). Ieškovo aiškinimas, kad dėl jo atžvilgiu taikyto suėmimo, nuosavybės teisių apribojimo jis negalėjo išnuomoti jam priklausančio buto, jį įkeisti bankui bei gauti pajamų, būtinų planuotai individualiai veiklai, dėl ko neva negavo 6 000 Lt pajamų, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, o yra grindžiami vien tik jo subjektyviais pamąstymais. Nors ieškovo butui ir buvo taikomas nuosavybės teisių apribojimas, tačiau byloje nebuvo gauta jokių duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į teisėsaugos pareigūnus dėl leidimo šį butą išnuomoti tretiesiems asmenims. Be to, verslo liudijimo verstis gyvenamojo ploto nuoma ieškovas nei iki suėmimo, nei jį paleidus į laisvę neturėjo, todėl jo aiškinimas, kad iš buto nuomos jis galėjo gauti 6 000 Lt pajamų, yra visiškai nepagrįstas. Taip pat ieškovas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog bankas jam būtų suteikęs paskolą, kurią ieškovas tariamai panaudotų individualios veiklos vykdymui bei gautų ženklias pajamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš Sodros bei VMI pateiktų duomenų (t. 1 b.l. 131-135, 179) seka, kad ieškovui buvo išduoti verslo liudijimai laikotarpiu nuo 1999-07-05 iki 2000-08-31, suteikiant teisę vykdyti prekybą prekyvietėse. Vėliau, iki suėmimo, t.y. daugiau nei penkerių metų laikotarpiu, jis dirbo samdomu darbuotoju. L. Ž., paleistas į laisvę, individualia veikla neužsiėmė, neišsiėmė verslo liudijimo, dėl ko ieškovo teiginiai, kad jis būtų užsiėmęs verslu, individualia veikla, kad gautų pajamų apie 8 000 Lt per mėnesį, atmestini, kaip nepagrįsti. Taip pat ieškovas neįrodė, kad jis yra patyręs 6 000 Lt išlaidų specialisto išvadai apmokėti. Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė šioje byloje įrodymų rinkimą, jų vertinimą. Nors, kaip minėta, reikšmingos bylos aplinkybės nustatomos remiantis tikimybių pusiausvyros principu, tačiau, įvertinus bylos įrodymus bei atsižvelgus į tas aplinkybes, jog, kaip nurodė ieškovas, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai buvo pas jo motiną A. Ž., kuriai išvykus į užsienį šie dokumentai neišliko, bei tai, kad ieškovą byloje atstovauja advokatė, kuri, savo kompetencijos ribose, galėjo išreikalauti šias išlaidas patvirtinančius dokumentus iš tyrimą atlikusios įstaigos ir jas pateikti teismui, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog būtų patyręs išlaidų už atliktą specialisto išvadą, nepateikė jokių šias išlaidas, jų dydį patvirtinančių įrodymų. Dėl aukščiau išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl sumokėtų komunalinių mokesčių, negautų pajamų iš buto nuomos ar individualios veiklos bei patirtų išlaidų specialisto išvadai apmokėti priteisimo kaip neįrodytus.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui iš atsakovo buvo priteista 3 740 lt negautų pajamų (negauto darbo užmokesčio) bei 2 450 Lt išlaidų advokato paslaugoms, kopijavimo paslaugoms apmokėti. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais. Iš bylos duomenų seka, kad ieškovas L. Ž. buvo suimtas 2005-10-14, iki suėmimo jis dirbo UAB „Šiaulių plentas“, darbo santykiai buvo nutraukti 2005 m. spalio mėnesį, t.y. suėmus L. Ž.. Kaip minėta, šioje byloje nebuvo ginčijamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei vykdymo teisėtumas, kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo bei tęsimo iki 2006-08-19 teisėtumas, taigi nebuvo kvestionuojamas ir darbo santykių nutraukimo dėl L. Ž. suėmimo teisėtumas. Ieškovas neįrodė, kad tuo atveju, jei nuo 2006-08-19 suėmimas būtų panaikintas, jis būtų grąžintas į buvusį darbą. Kaip seka iš bylos duomenų, L. Ž., paleistas iš suėmimo, negrįžo dirbti į buvusį darbą, neįsidarbino kitoje darbovietėje, o nuo 2007-03-23 buvo registruotas darbo biržoje (t. 1 b.l. 182). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija laiko, kad ieškovas neįrodė, jog nesant teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2006-08-19 iki 2007-02-08 jis būtų realiai gavęs jo nurodomas pajamas iš darbinės veiklos.

Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas baudžiamojoje byloje patyrė 2 400 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ši teismo išvada nėra pagrįsta. Iš byloje pateiktų dokumentų – 2006-10-17 PVM sąskaitos faktūros Nr. AP019, kvito šaknelės serija LAT Nr. 199890 (t. 1 b.l. 94, 200) seka, kad tiek sąskaita faktūra, tiek kvito šaknelė buvo išrašytos ieškovo motinai A. Ž., 400 Lt, kaip nurodoma kvito šaknelėje, buvo priimti iš A. Ž.. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog už advokato paslaugas buvo sumokėta iš ieškovo L. Ž. lėšų. Taip pat nebuvo pateikta įrodymų, jog A. Ž. ieškovui būtų perdavusi reikalavimo teises į turėtas išlaidas ar įpareigojusi sūnų ją atstovauti. Be to, PVM sąskaita-faktūra nėra pakankamas įrodymas, jog ši sąskaita faktūra buvo apmokėta, kitaip tariant ši sąskaita nepripažintina įrodymu, patvirtinančiu pinigų sumokėjimo faktą. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad ieškovas neįrodė, jog jis būtų realiai patyręs 2 400 Lt išlaidų už advokato teisines paslaugas. Analogiškais motyvais atmestinas ieškovo prašymas priteisti jo turėtas išlaidas už dokumentų kopijavimą – 50 Lt. Remiantis išdėstytu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-23 sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria buvo priteistas 6 190 Lt dydžio žalos atlyginimas, ir šioje dalyje ieškinys atmetamas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareikštu ieškiniu ieškovas L. Ž. prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 68 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas skundžiamu sprendimu iš dalies patenkino šį ieškovo reikalavimą ir priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas L. Ž. apeliacinius skundu prašo priteisti 67 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas Lietuvos Respublika apeliaciniais skundai prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, įrodymus, ieškovo ir atsakovo argumentus, ieškovą charakterizuojančius duomenis, kitas svarbias aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines normas, reglamentuojančias neturinės žalos atlyginimą, nenukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos analogiškose bylose ir priteisė teisingą neturtinės žalos kompensaciją. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nepaneigia teismo sprendimo šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksmų yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padarymo prašoma atlyginti neturtinė žala. Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo) atsakovo atžvilgiu buvo neteisėtai ribojama ieškovo laisvės, neteisėtai taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Žmogaus teisė į laisvę yra viena pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, todėl, ją apribojus, iš asmens atimama galimybė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, akivaizdu, kad, nustačius neteisėtą asmens laisvės suvaržymą, konstatuotina ir tai, jog, apribojus tokią esminę asmens teisę, kartu neišvengiamai padaroma tam tikra neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010). Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, suėmimo laikotarpiu, kai jam buvo nepagrįstai ribojama laisvė, ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, dėl ko ieškovas patyrė neturinės žalos. Atsakovo teiginiai, jog ieškovas net ir neteisėto suėmimo tęsimo metu negalėjo patirti neturtinės žalos, yra nepagrįsti, nes, kaip minėta, neteisėtais veiksmais gan netrumpą laiko tarpą (apie 5 mėnesius) buvo nepagrįstai suvaržyta asmens teisė, kartu suvaržytos ir kitos šio asmens teisės (teisė laisvai judėti, teisė dirbti, teisė gyventi jam įprastoje aplinkoje ir pan.), todėl atsakovo atstovų aiškinimas, kad skundžiamu teismo sprendimu negalėjo būti priteista neturtinės žalos kompensacija, atmestinas kaip nepagrįstas. Nepagrįsti ir ieškovo aiškinimai, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos kompensavimo bei jo dydžio neturi būti atsižvelgiama į asmens, kuris prašo priteisti neturtinę žalą, asmenybę, jo ankstesnį elgesį. Pažymėtina, kad analogiškais neteisėtais veiksmais skirtingiems asmenims gali būti padaryta skirtingo dydžio neturtinė žala, todėl, nustatant neturtinės žalos padarymo faktą, kompensacijos dydį, turi būti atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, taip pat ir į asmens, prašančio priteisti neturtinę žalą, asmenybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad anksčiau L. Ž. buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką, atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, įsiteisėjusiu 2002-02-04 Šilalės rajono teismo nuosprendžiu jis jau buvo įgijęs asmens, seksualiai išnaudojančio vaikus, reputaciją. Taip pat svarbus faktas nustatant ieškovo patirtos neturtinės žalos dydį yra ir tai, kad neužilgus po paleidimo iš suėmimo, neišnykus ankstesniam teistumui L. Ž. vėl padarė 3 analogiškas nusikalstamas veikas, už ką buvo nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme Šiaulių apygardos teismo 2008-04-30 nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias bylos aplinkybes, pagrįstai atmetė ieškovo aiškinimus, kad dėl šioje byloje nustatytų atsakovo įgaliotų pareigūnų neteisėtų veiksmų pablogėjo jo reputacija, jis patyrė išskirtines dvasines kančias, depresiją ar pažeminimą. To neįrodo ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti subjektyvūs pamąstymai. Atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovo aiškinimai, kad dėl neteisėto jo kalinimo laikotarpiu nuo 2006-08-19 iki 2007-02-08, tuo metu patirto streso, depresijos, iš Lietuvos išvyko jo motina A. Ž.. Šių ieškovo aiškinimų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, byloje net nėra nustatyta, kada konkrečiai A. Ž. išvyko gyventi į užsienį. Be to, kaip minėta, ieškovas iki minimo suėmimo buvo jau vieną kartą teistas už lytinio nusikaltimo nepilnamečio asmens atžvilgiu padarymą, atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, o neužilgus po L. Ž. paleidimo iš byloje nagrinėjamo suėmimo, jis vėl padarė 3 analogiško pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus, todėl byloje nėra paneigta, jog ieškovo motina A. Ž. iš Lietuvos išvyko ne dėl byloje nustatytų neteisėtų pareigūnų veiksmų, o būtent dėl ieškovo L. Ž. polinkio nusikalsti, daryti sunkius smurtinius, seksualinius nusikaltimus vaikų atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas svarbias bylos aplinkybes, nustatė teisingo dydžio neturtinės žalos kompensaciją – 1 000 Lt, jos mažinti ar didinti nėra pagrindo. Priešingi apeliantų aiškinimai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-23 sprendimą pakeisti iš dalies. Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui L. Ž. priteistas 6 190 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimas ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Likusioje dalyje 2011-05-23 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Dainius RinkevičiusTeisėjai Rūta BurdulienėNatalja Cikoto