Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams 5 mėnesiams;

- pagal BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams 7 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. G. priteista 4058 Lt proceso išlaidų Valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad 2001 m. birželio 7 d., apie 10 val., bendrininkų grupėje su nuteistuoju A. S. bei D. P., prieš kurį byla, šiam mirus, nutraukta, užsidėjęs kaukę, patekęs į gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, rankoje laikančiam peilį nuteistajam A. S., įvedus mažametį nukentėjusį M. V. į namą, jis tuo pat metu, mažamečiui T. A. įrėmęs į nugarą pistoletą, jį taip pat įvedė į namą ir, tokiu būdu įsibrovęs į patalpą – E. A. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su bendrininkais grasindamas fiziniu smurtu, t. y., grasinant prie mažamečio T. A. gerklės pridėtais peiliais ir įremtu pistoletu, bei grasinant ant elektrinės viryklės deginti mažamečio nukentėjusio T. A. rankų pirštus, bendrininkų grupėje atėmęs galimybę abiem mažamečiams nukentėjusiems priešintis, reikalaudamas kartu su kitais bendrininkais, kad nepilnametis T. A. parodytų, kur yra seifas ir raktai nuo seifo bei pinigai, kėsinosi užvaldyti svetimą turtą - mažamečio nukentėjusio T. A. tėvų pinigus, bet nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, mažamečiui T. A. sugebėjus įjungti signalizacijos pultelio mygtuką, buvo sulaikytas saugos tarnybos UAB “Apsaugos žiedas” darbuotojų.

Be to, jis nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, 2001 m. gegužės mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, Kaune, Savanorių prospekte, neteisėtai įgijo savadarbį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą, pagamintą iš fabrikinio 9 mm kalibro „COBRA“ modelio revolverio „REC‘ Nr. E324093 ir savadarbio vamzdžio, tinkamą šaudyti savadarbiais šaudmenimis, sudarytais iš 9 mm kalibro revolverinio garsinio šovinio ir savadarbio sviedinio, laikė jį savo namuose, (duomenys neskelbtini), ir 2001 m birželio 7 d. minėtą šaunamąjį ginklą, nešdamasis nuo savo namų iki įvykdyto nusikaltimo vietos adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai jį gabeno.

Apelianto manymu, jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 253 str. 1 d. Jam nebuvo žinoma, kad jo įgytas revolveris yra šaunamasis ginklas. Jo įgytas revolveris vizualiai nieko nesiskiria nuo dujinio ginklo, tai teisme patvirtino ir liudytojas G. P. Kad ginklas yra šaunamasis nustatė tik balistinė ekspertizė. Teismas jo kaltę šiame epizode grindė balistinės ekspertizės išvada ir aplinkybėmis, kad jis negalėjo nurodyti revolverio įsigijimo aplinkybių, bei kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis neva kruopščiai paslėpė ginklą. Apelianto manymu, ginklo įsigijimo aplinkybės jokios įrodomosios reikšmės jo veikos kvalifikacijai neturi. Taip pat jokios įrodomosios reikšmės neturi ir aplinkybė, kad jis revolverį paslėpė į spintelę, nes jis slėpė visus nusikaltimo įrankius. Apelianto manymu, jo kaltė šiame epizode neįrodyta.

Taip pat apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino – bendrininkų grupę. Nurodo, jog anksčiau galiojęs BK tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenumatė. Taip pat teismas, skirdamas bausmę, nesivadovavo BK 41 ir 54 str. nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 išaiškinimo 5 p. ir neįvertino jo asmenybės. Teismas neatsižvelgė, kad jis nusikalto būdamas jauno amžiaus, anksčiau neteistas, po nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, nukentėjusysis jam jokių pretenzijų neturi. Jis 4 metus gyveno ir dirbo Anglijoje, ten nepadarė jokių teisėtvarkos pažeidimų. Mano, kad paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nepadarys jam teigiamo poveikio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis E. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apelianto E. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įvertino įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. E. G. pagrįstai pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo užvaldyti svetimą turtą bei dėl neteisėto šaunamojo ginklo įgijimo, laikymo ir gabenimo ir jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 str. 1 ir 180 str. 3 d. bei 253 str. 1 d.

Apeliantas neginčija savo kaltės dėl pasikėsinimo užvaldyti svetimą turtą ir šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau neigia žinojęs, kad jo įgytas revolveris yra šaunamasis ginklas ir prašo jį pagal BK 253 str. 1 d. išteisinti. Apelianto prašymas atmestinas.

Apelianto skundo teiginys, kad jis nežinojo, jog jo įgytas revolveris yra šaunamasis ginklas yra neįtikinantis ir paneigtas byloje surinktais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis E. G. ikiteisminio tyrimo pradžioje iš viso neigė plėšimo metu turėjęs ir naudojęs ginklą. Savo rašytame paaiškinime apeliantas nurodė, kad jis eidamas daryti nusikaltimą su savimi turėjo tik peilį ir jokio pistoleto neturėjo (t. 1, b. l. 126). Apklaustas kaip įtariamasis bei kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo metu E. G. vėl kategoriškai neigė turėjęs ginklą, nurodydamas, kad jokio revolverio nebuvo ir jis jo tikrai neturėjo (t. 1, b. l. 128-129; 141-142). Ir tik vėliau, apklaustas kaip kaltinamasis, byloje jau esant objektyviems duomenims apie ginklo panaudojimą, apeliantas pakeitė savo parodymus ir prisipažino plėšimo metu turėjęs ir naudojęs juodos spalvos revolverį (t. 1, b. l. 132). Tokie nenuoseklūs apelianto parodymai apie ginklo turėjimo aplinkybes rodo, kad apeliantas suprato, jog ginklo turėjimas ir jo panaudojimas darant nusikaltimą turės įtakos jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Apeliantas pripažinęs, kad plėšimo metu jis vis tik naudojo ginklą, nurodė ir ginklo įsigijimo aplinkybes. Tačiau jo parodymai apie ginklo įsigijimo aplinkybes taip pat yra nenuoseklūs ir neįtikinantys. Apklaustas kaip kaltinamasis apeliantas parodė, kad prieš mėnesį, apie 20 val., ties baru „Los patrankos“, sustojo automobilis taksi ir iš jo išlipęs jam nepažįstamas vyriškis, kurio apibūdinti jis negali, paprašęs paskolinti 15 lt, kaip užstatą, davė jam revolverį, pažadėjęs paskambinti, grąžinti skolą ir atsiimti revolverį, bet taip ir nepaskambino. Apeliantas nurodė, kad namuose jis gautą revolverį apžiūrėjo ir, pamatęs šovinius, pamanė, kad revolveris yra dujinis ( t. 1, b. l. 132). Vėliau, apklaustas pirmosios instancijos teisme, jis jau parodė, kad minėtą ginklą, manydamas, jog jis yra dujinis, 2001 m. gegužės mėnesį iš nepažįstamo asmens nusipirko, bet kokiomis aplinkybėmis ir kaip neprisimena ir paaiškinti negali. Kolegija mano, kad tokie apelianto parodymai apie ginklo įsigijimo aplinkybes yra neįtikinantys. Naivu tikėti, kad asmuo įsigydamas tokį nekasdieninės paskirties daiktą kaip ginklą, neatsimintų jo įsigijimo aplinkybių ir būtų neapžiūrėjęs ir nesidomėjęs kokį ginklą perka. Priešingai nei teigia apeliantas, jo nenuoseklūs parodymai apie ginklo įsigijimo aplinkybes (revolverio gavimas kaip užstato, o paskui – jo pirkimas) rodo, kad jis iš tiesų suvokė, kad įsigijo ne dujinį, o šaunamąjį ginklą, ir duodamas tokius parodymus siekė išvengti atsakomybės už neteisėtą šaunamojo ginklo įsigijimą, laikymą ir panaudojimą.

Be to, nuteistasis nusikalstamos veikos darymo metu turėtą ginklą paslėpė atskirai nuo kitų nusikaltimo metu naudotų priemonių. Ginklą jis pakišo į apačią po nukentėjusiųjų namuose stovėjusioje spintelėje laikytais daiktais, o nusikaltimo metu naudotas pirštines ir kaukes numetė po lova. Tokie apelianto veiksmai taip pat patvirtina, kad jis žinojo, jog jo naudojamas ginklas yra šaunamasis, ir suvokė, kad už jo neteisėtą įgijimą, laikymą, disponavimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Tai, kad užpuolimo metu naudotas revolveris yra šaunamasis ginklas patvirtino ir balistinės ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad E. G. turėtas revolveris yra lygiavamzdis šaunamasis ginklas, pagamintas iš fabrikinės Vokietijos gamybos 9 mm kalibro COBRA modelio dujinio revolverio RECK Nr. E 324093 bei savadarbio vamzdžio ir yra tinkamas bei skirtas šaudyti savadarbiais šaudmenimis, sudarytais iš 9 mm kalibro revolverinio garsinio šovinio ir savadarbio sviedinio (t. 1, b. l. 54-56).

Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad E. G. neteisėtai įgijo, laikė, nešiojo šaunamąjį ginklą ir jo nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 253 str. 1 d.

Be to, apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją švelninti.

Kolegijos nuomone, nuteistajam yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta. Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Šis įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam E. G. bausmę, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. E. G. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas – sunkių, o kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.). Teismas atsižvelgė ir į nusikaltimų padarymo tikslus ir motyvą, nuteistojo vaidmenį, jo asmenybę apibūdinančius duomenis. Apeliantas darydamas sunkų nusikaltimą siekė nusikalstamu būdu praturtėti. Jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvus, būtent jis sugalvojo apiplėšti A. namą ir pasiūlė savo bendrininkams dalyvauti apiplėšime, parūpino nusikaltimo darymui reikalingas priemones (kaukes, gumines pirštines, ginklą, peilius). Iš nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, nusikaltimus padarė būdamas jauno amžiaus, po nusikaltimų padarymo praėjo beveik 6 metai ir per tą laiką jis nenusikalto. Nukentėjusieji pretenzijų nuteistajam nereiškė ir jam atleido ( t. 3, b. l. 100). Taip pat atsižvelgta į tai, kad yra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Tačiau yra nustatytos ir dvi apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės – jis nusikalto prieš mažamečius (BK 60 str. 1 d. 5 p.) ir veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Nors apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino – bendrininkų grupę, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks teismo sprendimas yra teisingas. Iš tikrųjų anksčiau galiojęs 1961 m. BK tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenumatė, tačiau apeliantas buvo kaltinamas pasikėsinimu padaryti plėšimą bendrininkų grupe. Pagal naująjį BK šios veiką kvalifikuojančios aplinkybės neliko, tačiau byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad apeliantas veikė bendrininkų grupe, išliko. Todėl apygardos teismas teisingai perkvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamas veikas pagal švelnesnius baudžiamuosius įstatymus, pagrįstai aplinkybę – kad pasikėsinimas padaryti plėšimą buvo padarytas bendrininkų grupe, įvertino kaip nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 1 p.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, apeliantui už kiekvieną nusikaltimą atskirai paskyrė mažesnes negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes. Paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 str.) ir švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo. Taip pat teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 4 d. numatytomis taisyklėmis ir paskirtas bausmes teisingai subendrino dalinio sudėjimo būdu.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o apygardos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad E. G. buvo kaltinamas dar ir nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 241 str., padarymu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė įrodymus dėl šios nusikalstamos veikos ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog E. G. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 241 str., požymių. Tačiau teismas padaręs tokią išvadą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje E. G. pagal 1961 m. BK 241 str. neišteisino. Ši nuosprendžio dalis nėra apeliacine tvarka apskųsta. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir nepažeisdamas skundo ribų, šios klaidos ištaisyti negali. Todėl Kauno apygardos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.