Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2023 m. spalio 9 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą Nr. 40-IL-12987 atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 13 d. pateikė Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – atsakovas) prašymą Nr. 23-G-40-04151-e išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą. Atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendime vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau ir – GŠKĮ, Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punktu.

2.2. Sprendimas priimtas visiškai neatsižvelgus į faktines aplinkybes, yra neišsamus, neindividualizuotas, nepagrįstas bei neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) nustatytų reikalavimų, taikomų administraciniams sprendimams. Atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą vertindamas išimtinai tik jo praeityje padarytas nusikalstamas veikas, už kurias pareiškėjui teistumas jau seniai yra išnykęs. Sprendime atsakovas remiasi tik aplinkybe, kad praeityje pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos charakterizuoja jį, kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei arba sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, jokių kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėju, turinčių reikšmės tinkamo sprendimo priėmimui ir visų aplinkybių, susijusių su pareiškėju, visumos vertinimui, atsakovas nesiaiškino ir nevertino.

2.3. Sprendime atsakovas nurodo, kad jį priėmė vadovaudamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, tačiau analizuojant visą Sprendimo turinį sistemiškai, akivaizdu, kad Sprendimą atsakovas priėmė įvertinęs tik duomenis apie praeityje pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jas įvertinęs būtent nepriekaištingos reputacijos atžvilgiu, t. y. pagal GŠKĮ 18 straipsnio nustatytus reikalavimus, taikomus nepriekaištingos reputacijos asmeniui. Taip atsakovas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje nuosekliai suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.

2.4. Įstatymas nenumato jokio teisiškai apibrėžto termino, neįvardija konkrečios faktinės aplinkybės, kuriai esant, institucija, išduodanti tokius leidimus, turi / gali iš naujo svarstyti asmeniui taikomo teisinio apribojimo pasibaigimo klausimą. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, jog pareiškėjo teisių pažeidimas yra visiškai neapibrėžtas laike ir sudaro sąlygas atsakovui piktnaudžiauti savo įgaliojimais, savaip interpretuoti Įstatymą, nepagrįstai vis pakartotinai motyvuojant tais pačiais teiginiais atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą ir taip varžyti pareiškėjo teises bei laisves praktiškai neribotą laiką, t. y. labiau, negu reikia visuomenei svarbiems tikslams pasiekti. Pareiškėjas į atsakovą su prašymu išduoti laikyti (nešiotis) ginklą kreipėsi jau išnykus teistumui. Nors atsakovas Sprendime teisingai nurodo, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs ir pareiškėjas yra laikomas neteistu, tačiau nepagrįstai, nevertindamas pasikeitusios pareiškėjo asmenybės, tik deklaratyviai nurodo, kad nors pareiškėjo teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu yra pasibaigęs, tačiau tai nereiškia, kad asmens nuteisimo faktas išnyko.