Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo skundą, nes jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kalinamieji, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas izoliatoriuje, neužfiksuota ir tai tiesiogiai nesietina su atsakovo veiksmais, pareiškėjui būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į Civiliniame kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant atsakovo (jo pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios atsakovo veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veikos neteisėtumą pareiškėjas grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais, o ne konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais (arba galinčiais patvirtinti), kad jo atžvilgiu buvo padaryti jo nurodyti pažeidimai. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė atsakovo (jo pareigūnų) kaltė kiekvieno iš tariamai padarytų pažeidimų atveju.

III.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas ir atsakovas pripažįsta, jog vienam kalinamajam turi būti suteikta 5 m² gyvenamo ploto. Tačiau jam buvo suteikta tik 2-3 m². Kartu teismas nurodo, kad jis nepateikė įrodymų, nors pats rašo, kad buvo pažeistos žmogaus teisės. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl Lietuvos valstybė ir atsakovas neužtikrina normalių gyvenimo sąlygų, o teismas gina atsakovo interesus. Dėl to, apelianto nuomone, teismas nebuvo objektyvus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjas pateikė pakankamai faktų ir įrodymų, jog pertvarų nebuvimas duše žmogui sukelia psichologinius išgyvenimus, ką patvirtina ir Seimo kontrolierių 2006 m. liepos 17 d. raštas Nr. 4D-2006/2-858. Apeliantas pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad valstybės turi užtikrinti normalias įkalintų asmenų gyvenimo sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai taikydamas teisę, taip pat gali kitais motyvais padaryti tokias pačias arba skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, bei priimti naują, t. y. visiškai kitokį, sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vienas iš administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas. Šio tikslo neatitiktų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu padaryta formalių ar nedidelių pažeidimų, kurie atitinkamoje instancijoje gali būti ištaisyti. Tokia nuostata atsispindi ir administracinio proceso įstatyme. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, ABTĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad net ir ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas gali priimti naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. Tad kiekvienu atveju sprendžiant dėl to, ar yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, turi būti įvertinta, ar tam yra pakankamas teisinis pagrindas. Jei apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas savo teisę tikrinti apskųstą teismo sprendimą tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais, gali pats nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai joms pritaikyti atitinkamas teisės normas, bei nėra kitų esminių kliūčių procesiniam sprendimui apeliacinės instancijos teisme priimti (pvz. nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų), byla į pirmosios instancijos teismą neturėtų būti grąžinama. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats turėtų priimti atitinkamą procesinį sprendimą.

V.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta laikant jį Šiaulių tardymo izoliatoriuje (nuo 2006 m. liepos 11 d. iki 2006 m. rugpjūčio 22 d.) netinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymą ir kt.), jis buvo laikomas perpildytoje kameroje, išleidžiant pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, be to, turėjo maudytis duše, kuriame nėra pertvarų. Taigi pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą, kuriuo prašė priteisti jam neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, inter alia nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė atsakovo (jo pareigūnų) kaltė kiekvieno iš tariamai padarytų pažeidimų atveju. Taigi teismas vertino, kad nustatant valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, atsakomybė atsiranda esant tik visoms keturioms bendrosioms civilinės atsakomybės sąlygoms, tame tarpe ir kaltei. Tačiau ši teismo išvada yra nepagrįsta. Ji padaryta netinkamai taikant ir aiškinant įstatymą.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas siekė būtent žalos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo, darytina išvada, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje pareiškėjas neprivalėjo įrodinėti bei įrodyti konkrečių atsakovo pareigūnų kaltės.

Pastebėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo galimybę CK 6.271 straipsnyje numatyto delikto atveju ginčui aktualiu laikotarpiu numatė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1281 redakcija).

VI.

Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kurios žemino žmogaus orumą. Pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad tokiu būdu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad jis buvo laikomas perpildytoje kameroje Nr. 103. Byloje yra Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2006 m. balandžio 26 d. rašto Nr. 17/01-147, kuriame nurodoma, kad kameros Nr. 103 plotas yra 17,58 m², nepatvirtinta kopija, kurią teismui pateikė pareiškėjas (b. l. 26). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje yra tik nepatvirtinta paminėto rašto kopija, tačiau atsakovas nekėlė ginčo dėl paminėtame rašte nurodyto kameros Nr. 103 ploto. Kaip matyti iš teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme protokolo, atsakovo atstovas neprieštaravo paminėto rašto prijungimui prie bylos, teismo posėdžio metu rašte nurodytų aplinkybių nekvestionavo. Be to, ir atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas neginčija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų teiginių, kad kalint kameroje Nr. 103 jam buvo suteikta tik 2‑3 m² gyvenamojo ploto. Todėl, atsižvelgdama į paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija laiko aplinkybę, kad kameros Nr. 103 plotas buvo 17,58 m², nustatyta.

Pareiškėjas teigė ir atsakovas to neginčijo, kad bylai aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 103 buvo laikomi 6-8 asmenys. Taigi, atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam kalinamajam teko 2,1975‑2,93 m² gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas taip pat teigė ir atsakovas to neginčijo, kad bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus dušuose nebuvo pertvarų, kad pareiškėjas buvo išleidžiamas pasivaikščioti tik vieną valandą per parą.

Konvencijos, kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Ši teisės norma įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai įpareigoja ir kardomąjį kalinimą vykdančias, ir jo tvarką užtikrinančias institucijas. Jei asmuo yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, tai yra akivaizdus teisės pažeidimas, kuris negali būti pateisinamas. Taip pat pabrėžtina ir tai, kad Konvencija yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis, todėl jos pažeidimą gali konstatuoti ne tik Europos Žmogaus Teisių Teismas, bet ir Lietuvos teismai. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Taigi valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Teismas, būdamas valstybės, kuri yra prisijungusi prie Konvencijos, valdžios dalis, negali taikstytis su Konvencijos pažeidimais ir, nustatęs jos pažeidimus, inter alia gali teisės aktų nustatyta tvarka taikyti ir civilinės atsakomybės priemones, t. y. priteisti neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais asmeniui padarytą žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė atskleidžia, kad kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių ir pan. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Trepaškinas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36898/03). Pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 53254/99) nustačius, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, didelę dalį laiko suteikiant jam tik 1,51 m² gyvenamojo ploto, taip pat įvertinus ir tai, kad įkalintas jis buvo daugiau kaip trejus metus, jam buvo suteikta teisė mankštinis lauke tik vieną valandą per parą ir kitas aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad net ir 7 m² plotas vienam kaliniui yra reikšmingas faktorius sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nors šiuo atveju pripažįstant tokį pažeidimą buvo atsižvelgta ir į kitas aplinkybes (ventiliacijos ir apšvietimo trūkumus; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Kita vertus, byloje Valašinas prieš Lietuvą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98), Europos Žmogaus Teisių Teismas, nustatęs, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 m² ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 m² ploto, ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, konstatavo, kad santykinai mažą plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Teismas šioje byloje konstatavo, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė. Apskritai pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2-3 m², nors, be kameros perpildymo fakto, Europos Žmogaus Teisių Teismas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybes šiose bylose nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją, pareiškimo Nr. 64812/01, 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 20877/04, 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 73786/01). Jau minėtoje byloje Testa prieš Kroatiją Europos Žmogaus Teisių Teismas kaip tinkamą, pageidautiną kameros plotą nurodė 4 m² vienam kaliniui.

Apskritai pastebėtina, kad sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (aukščiau minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui teko 2,1975‑2,93 m², jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus dušuose, kuriuose maudydavosi kalinamieji, nebuvo pertvarų, kas tam tikru mastu ribojo kalinamųjų privatumą, sudarė prielaidas patirti jiems neigiamus išgyvenimus, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar pareiškėjo įkalinimo sąlygos (jų visuma bei kumuliatyvus jų poveikis asmeniui) nagrinėjamu atveju nepažeidė Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to visiškai nepasisakė. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tai yra procesinis pažeidimas – teismo sprendimo motyvų trūkumas, kuris nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju visos reikšmingos aplinkybės gali būti tinkamai nustatytos ir motyvuotai įvertintos apeliacinės instancijos teisme, t. y. negrąžinant bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei tokiu būdu užtikrinant proceso operatyvumą ir koncentruotumą

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas tik šiek tiek daugiau kaip vieną mėnesį. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas nurodė, kad įkalinimas perpildytoje kameroje neigiamos įtakos jo sveikatai neaturėjo. Duomenų, kad jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė maudymasis duše be pertvarų taip pat nėra. Įkalinimo metu pareiškėjas buvo jaunas (beveik 24 m.), vyriškos lyties asmuo. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Pareiškėjas neneigė, kad kameroje buvo aštuonios lovos, tad naudotis viena lova keliems kaliniams nereikėjo. Pareiškėjas taip pat turėjo galimybę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Ir nors tokia pasivaikščiojimų trukmė yra pakankamai nedidelė, tačiau visgi ji patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo visą laiką praleisti tik savo kameroje. Juolab kad jokių nusiskundimų dėl pasivaikščiojimų teisės realaus neužtikrinimo ar blogų jos įgyvendinimo sąlygų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Pareiškėjas apskirtai nurodė tik du esminius nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų ir jokių kitų nusiskundimų neturėjo (dėl maitinimo, ventiliacijos, apšvietimo ar kt. higienos bei kitų teisės aktų reikalavimų laikymosi), todėl išplėstinė teisėjų kolegija laiko, kad kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau visgi šios ribos neperžengia. Konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis nėra pakankamo pagrindo.

Tačiau tai, kad nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas dar nereiškia, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu elgėsi teisėtai. Jų elgesys turi būti įvertintas ir nacionalinių teisės aktų kontekste.

VII.

Minėta, kad pareiškėjas skundėsi dėl kameros perpildymo ir maudymosi duše, kuriame nėra pertvarų.

Visų pirma, pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Teismas šioje byloje jau konstatavo, kad neturi pagrindo pripažinti, jog bendros pareiškėjo kalinimo sąlygos nagrinėjamu atveju neatitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Todėl vien tik pertvarų dušuose nebuvimas taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Kadangi kitos pareiškėjo nurodytos teisės normos (Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 3 punktas), kuriomis jis grindžia pertvarų dušuose nebuvimo neteisėtumą, yra abstraktaus pobūdžio, jomis iš esmės yra išreiškiamas būtent Konvencijos 3 straipsnio turinys, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatymas šiuo atveju reiškia ir tai, kad pertvarų dušuose nebuvimas nepažeidžia ir paminėtų nacionalinės teisės normų.

Tačiau Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kalinamieji laikomi kardomojo kalinimo vietų bendrose, skirtose ne daugiau kaip keturiems asmenims kamerose arba vienutėse, kuriose užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, 6.15 punkte (2 lentelė) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 m² vienam žmogui. Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178, 11.1 punkte taip pat nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma yra ne mažiau kaip 5 m² vienam kalinamajam.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietų administracija užtikrina asmenų kalinimo tvarką kardomojo kalinimo vietose. Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 3 punkte nustatyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) turi būti vykdomas tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus orumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą. Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Minėta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam kalinamajam teko 2,1975‑2,93 m² gyvenamojo ploto. Toks plotas yra akivaizdžiai mažesnis, nei nustatyta aukščiau paminėtuose teisės aktuose. Be to, jis buvo laikomas kameroje viršijant Kardomo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą keturių kalinamųjų skaičių vienoje kameroje, nes paminėtu laikotarpiu kameroje kalėjo 6-8 asmenys. Taigi yra akivaizdu, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai, laikydami pareiškėją perpildytoje kameroje, objektyviai pažeidė taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus. Tai reiškia, kad jau pirmosios instancijos teisme buvo surinkta pakankamai įrodymų tam, jog būtų galima konstatuoti veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.

VIII.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta žala. Tačiau pastebėtina, kad pareiškėjas reikalavo neturtinės žalos atlyginimo, kurios įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam kalinamajam teko 2,1975‑2,93 m² gyvenamojo ploto. Toks plotas yra akivaizdžiai mažesnis, nei buvo nustatyta teisės aktuose. Be to, jis buvo laikomas kameroje viršijant Kardomo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą keturių kalinamųjų skaičių vienoje kameroje. Nagrinėjamos bylos aplinkybės leido išplėstinei teisėjų kolegijai pareiškėjo kalinimo sąlygas įvertinti kaip priartėjusias prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio, įtvirtinančio fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes, pažeidimas. Kamerų perpildymo problema, kaip galinti reikšti nežmonišką ar asmens orumą žeminantį elgesį, akcentuojama ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą veikloje (žr., pvz., Komiteto standartus (CPT/Inf/E (2002) 1 - Rev. 2006). Tokios aplinkybės, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nepalieka reikšmingų abejonių, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi specifines šios bylos aplinkybes, ypač tas aukščiau šiame sprendime paminėtas aplinkybes, kurios lėmė, kad teismas nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, o taip pat tai, kad į teismą dėl savo pažeistų teisų gynimo pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik 9 mėnesiams nuo jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje pabaigos, kas reiškia, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai tam tikra apimtimi dėl laiko poveikio išblėso, sumenko, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu buvo laikoma 525 kalinamųjų (t. y. daugiau, nei nustatyta norma), kas galėjo objektyviai trukdyti Šiaulių tardymo izoliatoriui užtikrinti tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo G. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo. Kita vertus, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties negalima laikyti, kad teismas, nuspręsdamas teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, išėjo už pareikšto reikalavimo ribų.

IX.

Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Atsakovu tokioje byloje turi būti valstybė, nes būtent jai ir tenka pareiga atlyginti šią žalą (CK 6.271 str.). Valstybę tokiose bylose paprastai turi atstovauti ta institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala (CK 6.273 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 1 p.). Taigi atsakovu šioje byloje turėjo būti patrauktas ne Šiaulių tardymo izoliatorius, o valstybė. Pirmosios instancijos teismas turėjo imtis atitinkamų procesinių priemonių šiam netikslumui ištaisyti. To nepadarydamas, teismas padarė procesinį teisės pažeidimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo procese visapusiškai dalyvavo ta valstybės valdžios institucija, kuri turėjo betarpiškai (tiesiogiai) užtikrinti pareiškėjo laikymo sąlygų, kurios nagrinėjamu atveju buvo pažeistos, tinkamumą, t. y. ta valstybės institucija, kuri būtų buvusi tinkama Lietuvos valstybės atstovė procese, kad šios institucijos ir tikrojo atsakovo (valstybės) interesai šiuo atveju negalėjo skirtis, kad valstybės interesus byloje galėjo ginti ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, spręstina, kad toks pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo G. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.