Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos. Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., V. M. vieneriems metams atimta teisė vairuoti transporto priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. birželio 1 d., apie 22.40 val., Jašiūnų km., Jašiūnų sen., Šalčininkų raj., Saulėtosios ir Merkių gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotą A. M. vardu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – ir KET) 134, 135 p. nurodytus reikalavimus, t. y. vairuodamas automobilį ir važiuodamas Saulėtąja gatve link sankryžos su Merkio gatve apie 106 km/h greičiu, t. y. viršydamas leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį, atsiradus kliūčiai eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, susidūrė su įvažiavusiu į nereguliuojamą nelygiareikšmių kelių sankryžą automobiliu „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. R., ko pasėkoje automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės plokštumos kaire puse kontaktavo su apie 15 km/h greičiu kairiojo posūkio kreive važiuojančio automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairiuoju šonu, kontakto metu automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukosi prieš laikrodžio rodyklę, o po to sustojo, tuo tarpu, automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nežymiai pasisuko pagal laikrodžio rodyklę, buvo nublokštas kito automobilio važiavimo kryptimi ir nuriedėjęs sustojo, dėl ko automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nukentėjusiesiems: R. R. dėl diafragmos plyšimo, kairės pusės klubikaulio bei gūžduobės skeveldrinio lūžio, dešinio gaktikaulio viršutinės šakos lūžio sveikata buvo sutrikdyta sunkiai; R. R., gim. 2005 m., dėl muštinės žaizdos kaktos srityje su atviru kaktikaulio įspaustino lūžimu bei galvos smegenų sukrėtimo sveikata buvo sutrikdyta sunkiai; T. R. dėl abiejų blauzdų sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis ir audinių patinimu, sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai.

Nuteistasis V. M. ir jo gynėjas advokatas Anatolijus Burinskas apeliaciniu skundu prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad dar iki bylos perdavimo teismui, buvo pateiktas prašymas dėl bylos grąžinimo prokurorui, nes byloje nebuvo nustatytos esminės aplinkybės, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė ir neatkreipė dėmesio, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas aplaidžiai.

Apeliaciniame skunde taip pat pateikiama eismo įvykio kilimo versija: eismo įvykis įvyko 2013 m. birželio 1 d., apie 22 val. 40 min., Jašiūnų km., Jašiūnų sen. Nuteistasis vairavo automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Saulėtąja gatve. Automobilyje be jo važiavo dar du keleiviai. Kadangi toje kelio dalyje yra įrengti greičio mažinimo kalneliai, todėl nuteistasis važiavo apie 70 km/h greičiu. Toks greitis buvo saugus, nes buvo vėlyvas metas ir žmonių nebuvo. Tuo metu, kai jis priartėjo prie sankryžos su Merkio gatve, į sankryžą staigiai įvažiavo lengvasis automobilis, vairuojamas R. R.. Automobilis įvažiavo į sankryžą nestabdydamas. Nors nuteistasis staigiai stabdė, bet susidūrimo išvengti nepavyko, nes automobilis, įvažiavęs į sankryžą, sustojo ir užtvėrė visą kelią. Susidūrimo metu buvo sužaloti R. R., automobilyje važiavę keleiviai, įskaitant ir du mažamečius vaikus.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, jog nuteistasis nesilaikė KET 134 ir 135 p. reikalavimų. Apeliantai sutinka su daroma išvada, kad buvo viršytas leistinas gyvenvietėje greitis, bet nesutinka su tuo, kad V. M. pažeidė KET 134 p., kuriame numatyta, kad atsiradus kliūčiai ar atsiradus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas, jeigu jis gali tai pastebėti, privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad eismo įvykio apžiūros metu užfiksuoti stabdymo pėdsakai, anot apeliantų, tai reiškia, kad vairuotojas stabdė, t. y. ėmėsi priemonių automobiliui sustabdyti, bet nesugebėjo savalaikiai to padaryti, nes nukentėjusiojo automobilis išvažiavo į sankryžą tokiu atstumu, kad nuteistasis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. Tokią situaciją patvirtino ir ekspertas. Tačiau apeliaciniame skunde nesutinkama su kita eksperto daroma išvada, kad jeigu nuteistasis būtų važiavęs leistinu greičiu, tuomet būtų galėjęs sustabdyti transporto priemonę ir todėl jo greičio viršijimas yra pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Tokia išvada, apeliantų teigimu, pagrįsta tik spėlionėmis. Ekspertas viršijo savo kompetenciją, spręsdamas šį klausimą, nes šio klausimo sprendimas yra teismo kompetencija.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis R. R. vairavo automobilį, kuriame buvo mažamečiai vaikai. Vienam iš vaikų vežti nebuvo vaikiškos kėdutės, todėl nukentėjusysis negalėjo taip vežtis vaiko. R. R. teisme parodė, kad būdamas išgertuvėse jis gėrė tik alų. Anot apeliantų, neįtikėtina, kad jo kraujyje nebuvo nustatyta alkoholio. Nukentėjusysis, leisdamasis nuo kalno, nesustojo prieš sankryžą, neįsitikino atliekamo manevro saugumu, įvažiavo į sankryžą, kur ir susidūrė su kitu automobiliu. KET 158, 162 p. numato, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonei, artėjančiai prie sankryžos. Nukentėjusysis ignoravo šią taisyklę, dėl ko ir įvyko susidūrimas. Nukentėjusysis parodymų patikrinimo metu teigė, kad automobilį pastebėjo 30 metrų atstumu, o tai, apeliantų teigimu, tik patvirtina, kad jis nesustojo prieš sankryžą ir neįsitikino saugumu. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis vairavo automobilį išgėręs, vežė vaiką be vaikiškos sėdynės, prieš sankryžą nesustojo įsitikinti saugumu, ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Kadangi šios aplinkybės nebuvo vertintos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, apeliantai abejoja, ar baudžiamoji byla buvo išnagrinėta objektyviai. Neatsižvelgus į šiuos nukentėjusiojo veiksmus, apeliantų nuomone, nebuvo įmanoma priimti objektyvaus nuosprendžio.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas įrodymu laikė eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, kuris, kaip ir planas-schema, neatitinka tikrovės. Plane nurodyta, kad sankryža yra viename lygyje. Tuo tarpu gatvė, kuria nukentėjusysis važiavo į sankryžą, yra su dideliu nuolydžiu, kas taip pat turėjo įtakos eismo įvykiui.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, nes visi nukentėjusieji yra giminės, jie, apeliantų teigimu, nuslėpė, kad automobilyje greta vairuotojo sėdėjo dar vienas keleivis, kuris pasišalino iš įvykio vietos. Šių liudytojų parodymais negalima tikėti, nes jie teigė, kad prieš sankryžą R. R. buvo sustojęs, kad įsitikino, jog įvažiuoti į sankryžą yra saugu, kai, tuo tarpu, įvykio liudytojai I. V. ir G. V. parodė, kad automobilis, prieš įvažiuojant į sankryžą, nebuvo sustojęs ir kad greta vairuotojo sėdėjo dar vienas vyriškis.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas išreikalauti iš Šalčininkų rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro pažymą dėl šio eismo įvykio, jo metu sužalotų asmenų bei jų blaivumo. Teismas atsisakė išreikalauti šiuos duomenis, nors jie yra būtini ir taip būtų patvirtinamas liudytojų parodymų tikrumas. Apeliantų teigimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama vienpusiškai ir neobjektyviai, todėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Baudžiamoji byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Toks sprendimas gali būti priimtas bylos parengimo nagrinėti teisme metu (BPK 234 str. 2 d.) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (BPK 254 str. 3 d.). Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodyta, kad nėra kliūčių bylos nagrinėjimui teisme, BPK pažeidimų nepastebėta (t. 2, b. l. 58). Pakartotinai šis klausimas buvo sprendžiamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas dėl to pasisakė – nuteistojo V. M. gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko prašymas dėl bylos perdavimo prokurorui buvo atmestas (t. 2, b. l. 72). Kaip matyti iš 2014 m. lapkričio 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo, šis gynėjo prašymas buvo išsamiai svarstytas, dėl jo pasisakė tiek pats gynėjas, tiek prokurorė, tiek nukentėjusiųjų atstovas (t. 2, b. l. 70-72). Papildomai išklausęs proceso dalyvių nuomonių, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad yra surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar būtų padaryta kitų esminių, bylos nagrinėjimui trukdančių, baudžiamojo proceso pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai išvadai. Pažymėtina, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. prašyme Šalčininkų rajono apylinkės teismui dėl bylos perdavimo prokurorui, nuteistojo V. M. gynėjas advokatas Anatolijus Burinskas nenurodė jokių kaltinamojo akto trūkumų ar konkrečių, esminių BPK pažeidimų. Atsižvelgiant į minėtame prašyme, kuris yra prijungtas prie apeliacinio skundo, išdėstytus argumentus, svarbu paaiškinti, kad kaltinamojo akto pirmojoje pastraipoje yra užfiksuoti pirminiai duomenys, kurie buvo nustatyti pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 281 str. 1 d. Atliekant šį ikiteisminį tyrimą, buvo nustatytos visos eismo įvykio aplinkybės, kurios yra aiškiai suformuluotos V. M. pareikštame kaltinime. Kaltinamajame akte pateikiami būtent šį kaltinimą, o ne pirmines aplinkybes pagrindžiantys duomenys. Taip pat savo prašyme gynėjas vertina specialisto išvadą ir kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, ginčija jo ginamajam pateiktus kaltinimus, tačiau konkrečių bylos perdavimo prokurorui pagrindų taip ir nenurodo, o vien gynėjo manymo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas aplaidžiai, nepakanka tokiam sprendimui priimti. Svarbu pažymėti, kad visos gynėjo prašyme nurodytos aplinkybės (specialisto išvada, nukentėjusiojo R. R. blaivumo patikrinimas, J. J. dalyvavimas vykstant į ligoninę, eismo įvykio mechanizmas) buvo išsamiai ištirtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

BK 281 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Baudžiamoji atsakomybė už padarytus veiksmus kyla tik tuo atveju, kai yra įstatyme numatytas pagrindas reikalauti iš asmens atitinkamo elgesio. BK 281 str. numatytos veikos objektyvioji pusė apibūdinama normoje su blanketine dispozicija – Kelių eismo taisyklėse, todėl atsakomybė kyla, kai yra visi objektyvieji ir subjektyvieji veikos požymiai ir nustatomi BK 281 str. numatyti padariniai.

V. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį, pažeidė KET 134, 135 p. reikalavimus ir dėl to kilo BK 281 str. 3 d. numatyti padariniai – įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata. Su KET 135 p. reikalavimų pažeidimu apeliaciniame skunde sutinkama, apeliantai pripažįsta, kad V. M. viršijo gyvenvietėje leistiną greitį, tačiau yra ginčijamas KET 134 p. pažeidimas. Eismo įvykio metu galiojęs KET 134 p. nustatė, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Automobilio vairavimas yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Taigi, valdydamas automobilį, asmuo turi būti ypač atidus bei apdairus ir elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015).

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, nustatytas toks eismo įvykio mechanizmas: automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas V. M., važiavo Saulėtąja gatve link sankryžos su Merkio gatve. Tuo pat metu Merkio gatve link sankryžos su Saulėtąja gatve važiavo automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. R.. Automobiliui „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įvažiavus į nereguliuojamą nelygiareikšmių kelių sankryžą, prie jo iš kairės pusės pagrindiniu keliu, apie 106 km/h greičiu važiuojančio automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas sureagavo stabdymui ir stabdydamas trenkėsi į pastarąjį automobilį. Automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) judėdamas apie 75 km/h greičiu, priekinės plokštumos kaire puse kontaktavo su apie 15 km/h greičiu kairiojo posūkio kreive važiuojančio automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairiuoju šonu. Šio kontakto metu automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukosi prieš laikrodžio rodyklę, o po to sustojo eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotoje padėtyje. Tuo tarpu automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nežymiai pasisuko pagal laikrodžio rodyklę, buvo nublokštas kito automobilio važiavimo kryptimi ir nuriedėjęs sustojo eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotoje padėtyje. Toks eismo įvykio mechanizmas yra pilnai įrodytas baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, jį išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl eismo įvykio mechanizmo tik tiek, kiek jis yra ginčijamas apeliaciniame skunde, nurodo, kad nėra pagrindo tikėti apeliantų nurodomu 70 km/h automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavimo greičiu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. kovo 3 d. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. 11-3176 (13) nustatyta, kad šis automobilis prieš pat stabdymą važiavo apie 106 km/h greičiu, prieš pat automobilių kontaktą jo greitis buvo ne mažiau kaip 75 km/h (t. 1, b. l. 1-8). Toks greitis nustatytas vertinant eilę techninių parametrų, naudojantis kompiuterine programa, todėl abejoti eksperto išvada nėra teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas turėjo galimybę užduoti ekspertui klausimus, pakartotinės ekspertizės skirti jie neprašė. Minėto automobilio vairuotojas V. M. negalėjo tiksliai pasakyti, kokiu greičiu jis važiavo prieš įvykstant aptariamam eismo įvykiui: ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė važiavęs 50-60 km/h greičiu (t. 1, b. l. 173), duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme V. M. nurodė 60-70 km/h greitį (t. 2, b. l. 74, 76), apeliaciniame skunde pateikiamas apie 70 km/h greitis. Akivaizdu, kad vairuotojas tiksliai neužfiksavo savo važiavimo greičio prieš įvykį arba, nors ir užfiksavo, tačiau pateikė savo atsakomybę švelninančią poziciją, kuri bylos nagrinėjimo metu kito. Kalbant apie važiavimo greitį, svarbu pažymėti, kad duodamas parodymus V. M. nurodė, kad specialisto išvadoje nustatytu greičiu jis negalėjo važiuoti, nes kelyje yra greitį ribojantis kalnelis, tačiau toks kalnelis, o taip pat ir apie jį įspėjantis kelio ženklas, nėra užfiksuotas iš karto po eismo įvykio, 2013 m. birželio 1 d., sudarytoje eismo įvykio vietos schemoje bei eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 11, 16). Šioje schemoje užfiksuotas aplinkybes patvirtina, o nuteistojo parodymus paneigia, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos pateikta informacija, kad prie Merkio-Saulėtosios g. sankryžos apie 100 metrų M. Balinskio gatvės kryptimi greitį ribojantis kalnelis buvo įrengtas po 2013 m. birželio 1 d. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytoja T. V. (t. 2, b. l. 84), kur jis parodė, kad anksčiau Saulėtojoje gatvėje buvo plastikiniai greičio ribojimo kalneliai, tačiau įvykio metu jie buvo suirę ir tik po šio įvykio, buvo padaryti kalneliai iš asfalto. Taigi, akivaizdu, kad eismo įvykio metu V. M. vairuojamo automobilio judėjimo kelyje nebuvo greitį ribojančio kalnelio, todėl jis turėjo visas galimybes išvystyti 106 km/h greitį.

Nukentėjusiojo R. R. parodymų patikrinimo vietoje metu buvo nustatyta, kad iš tos vietos Merkio gatvėje, kurioje buvo sustojęs jo vairuojamas automobilis, matomumas Saulėtosios gatvės kryptimi į tą pusę, iš kurios judėjo V. M. vairuojamas automobilis, yra 62 m (t. 2, b. l. 23-25). Tokį atstumą automobilis, važiuojantis 106 km/h greičiu, įveikia per kelias sekundes, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis neturėjo galimybės jo pastebėti, sustojęs prie sankryžos, ir duoti kelią. Šios aplinkybės patvirtina, kad būtent viršytas greitis buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Šis faktas įtakojo ir tai, kad nuteistasis neturėjo techninės galimybės sustabdyti transporto priemonės ir išvengti eismo įvykio, nors ir bandė tai daryti – sureagavo stabdymui likus apie 64,8 m atstumui iki nukentėjusiojo automobilio, o automobilio sustabdymui reikėjo 94,7 m (t. 2, b. l. 6). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis teigė pastebėjęs nuteistojo automobilį 30 m atstumu, baudžiamojoje byloje nėra užfiksuotos. Tokio pobūdžio aplinkybių nukentėjusysis nenurodo nei parodymų patikrinimo vietoje metu, nei apklausų ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme metu. R. R. visą laiką nuosekliai teigė atvažiuojančio automobilio visai nematęs. Nors apeliaciniame skunde yra akcentuojama, kad R. R. į sankryžą įvažiavo nestabdydamas ir tokiu būdu pažeidė KET, nes nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio V. M. vairuojamo automobilio, tačiau minėtoje specialisto išvadoje yra nustatyta, kad jei nuteistojo vairuojamas automobilis būtų judėjęs leistinu 50 km/h greičiu, būtų prasilenkęs su nukentėjusiojo vairuojamu automobiliu ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tokia išvada, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir atliktais paskaičiavimais, o ne spėlionėmis. Taigi, V. M. pažeidė KET 134 p. reikalavimus ir sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams dėl to, kad jo vairuojamas automobilis viršijo leistiną gyvenvietėje greitį (KET 135 p.), pamačius kliūtį jam nepavyko šio greičio sulėtinti ir laiku sustabdyti transporto priemonės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastinis ryšys eismo saugumo pažeidimų bylose suprantamas kaip ryšys tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir BK 281 str. numatytų padarinių. Tai yra vienas iš objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia nusikalstamą veiką ir padarinius į vieningą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nuteistojo padaryti KET pažeidimai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – nukentėjusiųjų sveiktos sutrikdymu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo R. R. vairuojamame automobilyje „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo vaikiškos kėdutės vienam iš vaikų vežti. Nukentėjusysis patvirtino, kad vaikiškos kėdutės automobilyje buvo (t. 2, b. l. 110). Tai paneigiančių objektyvių duomenų apeliantai nepateikia. Be to, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šis faktas neturi jokios įtakos eismo įvykio kilimo priežasčiai – jeigu nuteistasis nebūtų viršijęs leistino greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs ir sužalojimų nebūtų kilę, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu vaikai važiavo automobilyje. Šiuo metu R. R. yra nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su V. M. padarytais KET pažeidimais.

Pažymėtina, kad taip pat nėra suprantama, kokią įtaką eismo įvykiui gali turėti apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiųjų automobilyje greta vairuotojo sėdėjo dar vienas keleivis, kaip nuteistojo gynėjas įvardino apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, S. R.. Ši aplinkybė nėra susijusi su nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis, apeliantai tokių sąsajų nenurodė. Nukentėjusiųjų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liko nuoseklūs – jie nurodė, kad automobilyje, priekinėje keleivio sėdynėje važiavo T. R.. Apie kitą, pašalinį asmenį baudžiamojoje byloje duomenų nėra, tokio asmens kaip S. R. nei V. M., nei jo gynėjas nenurodė pirmosios instancijos teisme, taip pat apie tai nekalbėjo ir ikiteisminio tyrimo metu. Kad nukentėjusiųjų automobilyje važiavo dar vienas vyriškos lyties keleivis nurodė tik liudytojai – I. V. ir G. V., kurių parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti kritiškai ir jais nesivadovauta, nes šie asmenys į teismą paliudyti atvyko nuteistojo motinos A. M. prašymu, jų nurodytos eismo įvykio aplinkybės nesutampa su eismo dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, jų parodymai prieštarauja tarpusavyje ir neatitinka tikrovės. I. V. apklausos metu nurodė, kad eismo įvykio metu jis matė iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išlendantį vairuotoją ir dar dvi moteris bei du vaikus, vėliau jis jau kalba apie dar vieną vyrą, nors iš pradžių jo neminėjo, liudytojas nurodė ženkliai besiskiriantį nuo eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatyto, atstumą tarp automobilių po susidūrimo, taip pat teigė, kad iš tos pusės, iš kurios važiavo V. M., yra labai geras matomumas (apie 1,5 km), nors baudžiamojoje byloje nustatyta, kad už 62 m nuo sankryžos jau prasideda kelio vingis. I. V. parodė, kad vairuotojas iš nukentėjusiųjų automobilio išlipo pats ir atsisėdo prie medžio, tuo tarpu G. V. teigė, kad vairuotoją traukė iš automobilio, o prie medžio sėdėjo kitas vyras. Moters teigimu, ji vyrui pasakiusi apie tai, kad reikia ateiti į teismą paliudyti, tuo tarpu I. V. nurodė, kad jo duoti parodymus prašė V. M. mama. Akivaizdu, kad tokie prieštaraujantys parodymai pagrįstai pripažinti nepatikimais. Taigi, tikėti apeliantų ir minėtų liudytojų teiginiu, kad nukentėjusiųjų automobilyje važiavo dar vienas keleivis nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, svarbu išanalizuoti eismo įvykio vietos reljefą. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota, kad Merkio gatvėje būtų nuolydis (t. 1, b. l. 10), šis faktas neužfiksuotas ir eismo įvykio vietos schemoje (t. 1, b. l. 16). Iš Saulėtosios ir Merkio gatvių sankryžos apžiūros protokole esančios fotolentelės, kurioje yra ir Merkio gatvės nuotrauka (t. 1, b. l. 20, 1 pav.), taip pat nematyti apeliantų įvardijamo didelio nuolydžio. Be to, pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklausiamam specialistui M. M. prokurorė uždavė klausimą, ar jo pateiktai išvadai turėtų įtakos, jei būtų pateikta papildoma aplinkybė – Merkio gatvės nuokalnė. Specialistas nurodė, kad tai įtakos neturėtų (t. 2, b. l. 112). Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad didelės nuokalnės Merkio gatvėje nėra, o mažas kelio nuolydis, kaip teigė ekspertas, pateiktai specialisto išvadai neturi jokios įtakos.

Apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą išreikalauti iš Šalčininkų rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro pažymą dėl nagrinėjamo eismo įvykio, jo metu sužalotų asmenų bei jų blaivumo. Pažymėtina, kad šis klausimas baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu buvo svarstytas pakartotinai. Apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi tokį prašymą taip pat atmetė, motyvuodamas tuo, kad šioje pažymoje nebus užfiksuota jokių naujų reikšmingų duomenų. Nukentėjusiojo R. R. blaivumas buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo metu. Eismo įvykis įvyko 2013 m. birželio 1 d., apie 22.48 val. Eismo įvykio vietoje nukentėjusysis negalėjo pasitikrinti blaivumo alkotesteriu dėl objektyvių priežasčių – jam buvo plyšusi diafragma. Nepaisant to, R. R. blaivumas buvo patikrintas, atliekant kraujo tyrimą etilo alkoholiui nustatyti. Kraujas šiam tikslui buvo paimtas 2013 m. birželio 2 d., 00.15 val. (t. 1, b. l. 124), t. y. praėjus tik daugiau nei valandai po eismo įvykio. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorija pateikė išvadą, kad R. R. kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 124). Siekiant įsitikinti šios išvados patikimumu, buvo atliktas tapatumo nustatymo tyrimas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorija pateikė išvadą, kad iš tirto kraujo gautas vienas vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su R. R. DNR profiliu 99,99% tikimybe (t. 1, b. l. 142). Išdėstytos aplinkybės neleidžia abejoti, kad nukentėjusysis R. R. eismo įvykio metu buvo blaivus.

Tokiu būdu, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, baudžiamosios bylos aplinkybės yra išsamiai išanalizuotos, paneigiant kilusius neaiškumus. Tokio nuosprendžio naikinti nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. (V. M.) ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko apeliacinį skundą atmesti.