Panevėžio apygardos teismo nutartis

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, L. R. S. gynėjai advokatei Vaivai Savickienei,

neviešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens D. K. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. kovo 9 d. nutarties, kuria L. R. S. pratęstas stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi L. R. S., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje–VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Suinteresuotas asmuo – L. R. S. mama prašo sūnui taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nurodo, kad skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi priimta remiantis vienpusiškais VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės dokumentais, visiškai nesiaiškinus ar taikomas stebėjimas ir medikamentinis gydymas yra tinkamas, leidžiantis jos sūnaus būklei gerėti, ar yra taikomos kokios nors socialinės ir psichologinės priemonės, padedančios jos sūnui sugrįžti į įprastą gyvenimą išvengiant socialinės negalios. Taip pat neatsižvelgus į tai, kad jaunuolio šeima negali jo nuolatos palaikyti, sužinoti jo tikrosios būklės, kadangi gyvena (duomenys neskelbtini) apskrityje bei neįvertinus jo pavojingumo kriterijaus. Mano, kad pratęsti priverčiamąją medicinos priemonę nepakanka įvertinti vien tik specializuotos ligoninės specialistų teikiamas išvadas, todėl kelia klausimą dėl jaunuolio psichikos būklės ištyrimo nepriklausomo eksperto. Teigia, kad pradėjus gydymą, jau po poros mėnesių sūnaus psichinė sveikatos būklė pagerėjo, todėl kelia klausimą apie gydymo ilgalaikio poveikio švirkščiamais vaistais, kurie jos nuomone jos sūnaus būklei kenkia, taikymą.Tvirtina, kad jos sūnaus sveikatos būklė yra pagerėjusi ir jis nėra socialiai pavojingas. Sūnus adekvačiai vertina savo ligą, vartoja vaistus, nekonfliktuoja, nori gydytis ambulatorinėmis sąlygomis, be to jam svarbus ryšys su šeimos nariais, todėl mano, kad yra pagrindas jo gydymą tęsti lengvesnėmis – ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Vis tik atveju, jei taikyta priverčiamoji medicinos priemonė negali būti pakeista, prašo pakeisti gydymo įstaigą į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę, jog sūnui būtų suteikta galimybė palaikyti socialinius ryšius su jam artimais asmenimis bei gauti psichologinę pagalbą. Teisiamojo posėdžio metu D. K. ir advokatė prašė skundą tenkinti iš dalies, nes šiuo metu L. R. S. sveikata iš esmės nepagerėjo, jam reikalingas tolesnis gydymas, tačiau jeigu būtų galimybė, prašė perkelti jį į (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas

Išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi apylinkės teismas pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą pratęsti L. R. S. atžvilgiu taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis – taikymą. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Iš Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2018 m. vasario 8 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. K. yra teisi teigdama, kad sūnus tik apie porą mėnesių išsakė suvokimo sutrikimus, tačiau tai nereiškia, kad jaunuolio psichinė sveikatos būklė per pastarąjį stebėjimo pusmetį yra tiek pagerėjusi, jog gydymą bendrojo stebėjimo sąlygomis stebint jį stacionare, būtų galima nutraukti. Iš Komisijos išvados matyti ir tai, kad nors L. R. S. būsena buvo gerėjanti, tačiau šiuo metu yra vis dar nepakankamai stabili - išlieka klausos haliucinacijos, pseaudohaliucinacijos, reiškia savęs pervertinimo, ypatingos paskirties, reikšmės kliedėjimo idėjas. Jaunuolis tiki, jog yra paveiktas ateivių technologijų, tvirtina, kad ateiviai buvo užvaldę ir jo kūną, tačiau atsikovojo. Pokalbio metu įsitempęs, įtarus, atvirai pasakoja apie komentuojančius balsus, girdimus galvoje ir išorėje. Nuotaika nepastovi, kritika savo ligai dalinė, veikų atžvilgiu – formali. Socialinius ryšius palaiko su mama, močiute. Komisija rekomenduoja priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti.Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, ką teisingai akcentuoja ir D. K.. Taip pat konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare, arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 3 dalyje). Nagrinėjamu atveju skunde D. K. išsakyta nuomonė apie sūnaus psichinę sveikatos būklę bei jo socialinį pavojingumą, nepaneigia byloje esančių duomenų ir, aukštesniojo teismo vertinimu, nepatvirtina socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo rodiklio. Tai, kad L. R. S. teisme pripažino savo ligą bei teigiamą gydymo rezultatą, nepaneigia VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovės E. R. parodymų, jog L. R. S. vis dar yra psichozės būklėje, todėl jo priežiūra ir gydymas stacionare yra būtinas, nepaisant to, kad močiutė sutinka, kad anūkas, tęsdamas ambulatorinį gydymą, gyventų su ja. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad tiek jaunuolio močiutė, tiek mama pripažįsta, kad L. R. S. sveikatos būklė, nors šiuo metu yra pagerėjusi, tačiau yra nepastovi. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad L. R. S. psichinė sveikatos būklė nors ir pagerėjo, tačiau vis dar išlieka nepakankamai stabili, todėl priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymas, pratęstas visiškai pagrįstai. Skunde D. K. teigia, kad skundžiama nutartis priimta remiantis vien VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės dokumentais, tačiau toks teiginys nėra pagrįstas, kadangi iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad taip pat buvo išklausyta ne tik paties L. R. S., jo gynėjo, motinos bei močiutės pozicija, tačiau ir specializuotos ligoninės įgaliotos atstovės. Įvertinta duomenų visuma. Kita vertus, apygardos teismui abejonių tiek Komisijos kompetencija, ir pateikta išvada, tiek jaunuolį gydančios gydytojos kompetencija, nekelia. Reiškiamos abejonės dėl gydymo tinkamumo taip pat nėra pagrįstos, kadangi matyti, jog šiuo metu jaunuolio psichinė sveikatos būklė, nors ir nėra akivaizdžiai pagerėjusi, tačiau ji yra išties stabilesnė, nei buvo gydymo pradžioje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad L. R. S. psichinė būklė šiuo metu dar nėra tiek stabili, o socialinis pavojingumas aiškiai sumažėjęs ar išnykęs, kad jam nebūtų reikalingas nuolatinis stebėjimas bei gydymas bendro stebėjimo sąlygomis. Pažymėtina, kad, esant akivaizdžiam L. R. S. psichikos sveikatos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl reikalingų medicinos priemonių.Skundu D. K. taip pat prašo sūnaus gydymą tęsti VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje tam, kad jaunuolis turėtų galimybę palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais, tačiau toks prašymas taip pat negali būti tenkinamas. Visų pirma pastebėtina, kad jaunuoliui, priešingai nei nurodo jo mama, nėra apribotas bendravimas su artimaisiais. Jaunuolio močiutė teisme parodė, jog su anūku bendrauja telefonu, todėl vien tai, kad L. R. S. pats nenorėjo kalbėtis su artimaisiais telefonu, visai nereiškia, jog jam nėra suteikta galimybė palaikyti ryšius su artimaisiais. Visų antra, sutiktina su D. K., jog sūnų gydant tame pačiame mieste, palaikyti ryšius su juo būtų dar paprasčiau, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė yra specializuota įstaiga, kurioje priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės taikomos asmenims, būtent padariusiems visuomenei pavojingą veiką, teismo pripažintiems nepakaltinamais ir nukreiptiems gydymui griežto, sustiprinto ir bendro stebėjimo sąlygomis. Kituose miestuose esančios psichiatrinės įstaigos, nėra pritaikytos šių asmenų gydymui bei priežiūrai, todėl šiuo atveju galimybės L. R. S. gydyti kitoje, ne VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nėra.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis kol kas dėl nepakankamai stabilios L. R. S. sveikatos būklės yra negalimas. Visuma išdėstytų aplinkybių pagrįstai leidžia spręsti, jog priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu L. R. S. nuolatinis stebėjimas bei gydymas stacionare tikrai reikalingas. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis, kuria L. R. S. pratęstas gydymas stacionare bendro stebėjimo sąlygomis, yra pagrįsta ir teisėta, todėl jos naikinti skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

D. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. kovo 9 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.