- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-594/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Dalia Vasarienė
- Ieškovas
- Vilhelminos M
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų Vilhelminos M. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilhelminos M. M. ir M. M. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. M. M. ir M. M. nurodė, kad dėl 2009 m. rugpjūčio 24 d. įvykusio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė K. M. – ieškovės sutuoktinis, ieškovo tėvas. Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas R. S. , kuris dėl šio įvykio metu patirtų sužalojimų taip pat mirė. R. S. vairuota transporto priemonė buvo apdrausta įprastiniu transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; draudikas – atsakovas AB „Lietuvos draudimas“. Atsakovas atlygino dalį ieškovų dėl K. M. mirties patirtos turtinės ir neturtinės žalos (padengė žalą dėl visiškai sugadintos transporto priemonės, sumokėjo dalį laidojimo išlaidų, taip pat dalį neturtinės žalos – 3 428 Lt), tačiau neatlyginta žalos dalis yra ženkliai didesnė. K. M. per paskutinius 20 mėn. vidutiniškai uždirbdavo po 1 094,68 Lt per mėn. Mirties metu sutuoktiniai nepilnamečių vaikų neturėjo, todėl preziumuotina, kad ieškovei tekdavo pusė K. M. vidutinio darbo užmokesčio – 547,34 Lt. Ši suma pripažintina ieškovės negautomis pajamomis. Nuo sutuoktinio mirties iki ieškinio padavimo teismui dienos (2009 m. lapkričio 24 d.) ieškovės negautos pajamos siekia 1 656,14 Lt; kita ieškovės negautų pajamų dalis atlygintina priteisiant periodines išmokas – po 547,13 Lt per mėn. – nuo ieškinio padavimo dienos iki ieškovės mirties. Remdamiesi išdėstytu, ieškovai prašė priteisti iš atsakovo: 1) 1 656,14 Lt ieškovės turtinei žalai atlyginti; 2) 547,34 Lt per mėn. dydžio periodines išmokas, mokamas nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki ieškovės mirties, ieškovės turtinei žalai atlyginti; 3) 283 300 Lt ieškovės ir 141 7000 Lt ieškovo neturtinei žalai atlyginti; 4) 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1 532,55 Lt žalai atlyginti, 547,34 Lt per mėn. dydžio periodines išmokas, mokamas nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. ir indeksuojamas įstatymo nustatyta tvarka, bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti žalą kyla iš draudimo teisinius santykius reglamentuojančių norminių aktų ir draudimo sutarties, o ne delikto. Pagal formuojamą teismų praktiką draudikas atsako tiek už turtinę, tiek už neturtinę žalą, tačiau jo atsakomybę riboja draudimo išmokų dydis. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo (toliau – TSVCAPDĮ) 11 straipsnio redakcija, galiojusi eismo įvykio metu, draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydį ribojo 1 000 EUR suma. Šią sumą atsakovas ieškovams sumokėjo, todėl ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašymai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ETT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ar nurodytas TSVCAPDĮ 11 straipsnio reglamentavimas, ribojantis draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydį, neprieštarauja 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2005/14/EB, iš dalies keičiančiai Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (toliau – Direktyva 2005/14/EB), jau yra išspręsti byloje priimtomis nutartimis. Teismo nuomone, tiesiogiai taikyti Direktyvą 2005/14/EB nėra pagrindo. Šios direktyvos inkorporavimui į nacionalinę teisės sistemą buvo pakeistas TSVCAPDĮ 11 straipsnis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – KT) 2010 m. vasario 3 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas) pasisakė ir dėl Direktyvos 2005/14/EB.
Teismas pripažino, kad ieškovė turi teisę į turtinės žalos, pasireiškiančios negautomis pajamomis, atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.27, 6.284 str.). Tačiau teismas laikė, kad ieškovės reikalavimas priteisti periodines išmokos iki jos mirties yra paremtas prielaidomis ir neatitinka teisingo žalos atlyginimo principo. Teismo nuomone, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, būtina įvertinti, kad ieškovė su sutuoktiniu ketino užsidirbti pinigų namo remontui, kad darbine veikla asmuo paprastai verčiasi iki pensinio amžiaus. Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį atsakovui negalima visa apimtimi perkelti pareigos išlaikyti mirusiojo šeimą. Teismo nuomone, periodinių išmokų mokėjimo trukmė turėtų būti skaičiuojama iki pensinio vyro amžiaus Lietuvoje, nustatyto jo mirties metu; nagrinėjamu atveju – iki 2017 m. balandžio 17 d. Teismas taip pat sumažino atlygintiną turtinę žalą, patirtą iki ieškinio padavimo dienos. Teismas nurodė, kad K. M. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo nemokamose atostogose, nedirbo, todėl prašomą priteisti 1 656,14 Lt sumą sumažino dalimi vidutinio darbo užmokesčio už rugpjūčio mėn. – 123,59 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantai V. M. M. ir M. M. iš esmės prašo: 1) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, visiškai tenkinant ieškinio reikalavimus; 2) kreiptis į ETT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ar TSVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies reglamentavimas, ribojantis draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydį, neprieštarauja Direktyvos 2005/14/EB tikslams. Apeliacinis skundas ir prašymas grindžiami tokiais argumentais:
1. Apeliantų reikalavimas atlyginti neturtinę žalą galėjo būti teisingai išspręstas tik įvertinus, ar Direktyva 2005/14/EB į nacionalinę teisę buvo perkelta tinkamai. To neišsiaiškinus, nebuvo užtikrintas tiesioginio ES teisinio reguliavimo taikymas. Teismas nepagrįstai apsiribojo vien Direktyvos 2005/14/EB perkėlimo į nacionalinę teisę faktu, nes apeliantai kėlė klausimą būtent dėl tokio perkėlimo tinkamumo. Priešingai nei nurodė teismas, KT Nutarime pasisakė tik dėl įstatymo leidėjo teisės nustatyti perkeliamo tarptautinio reguliavimo įgyvendinimo būdus, tačiau visiškai nepasisakė, ar aptariamas įstatymų leidėjo pasirinktas žalos atlyginimo reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, dėl kitų susijusių klausimų, taip pat nevertino kitų svarbių aplinkybių. Dėl šio nutarimo atskirąją nuomonę pareiškę KT teisėjai kvestionavo būtent nagrinėjamo TSVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies konstitucingumą. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad Europos laisvosios prekybos asociacijos teismas (toliau – ELPAT), sprendžiantis, ar Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija nepažeidžia ES teisės, ir kurio praktika derinama su ETT praktika, 2008 m. birželio 20 d. sprendime byloje C. N. v. Norvegija (bylos Nr. E-8/07) sprendė, kad Norvegija, savo nacionalinėje teisėje nustačiusi, jog draudikas neatlygina eismo įvykio metu nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos, netinkamai įgyvendino ES teisę, nes pagal pastarąją žala asmeniui apima ir turtinę, ir neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių, apeliantų nuomone, byloje buvo privaloma tiesiogiai taikyti Direktyvą 2005/14/EB. Apeliantai laiko, kad Direktyva 2005/14/EB nebuvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, nes, priešinga nei TSVCAPDĮ, draudžia bet kokius žalos asmeniui atlyginimo dydžio ribojimus. TSVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas yra diskriminacinis. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į ETT dėl prejudicinio sprendimo, dėl jo turėtų kreiptis apeliacinės instancijos teismas.
2. Teismas nepagrįstai sumažino periodinių išmokų priteisimo apeliantei terminą. CK 6.284 straipsnio 1 ir 2 dalies normų analizė leidžia teigti, kad sutuoktiniui, kaip asmeniui, turėjusiam mirusiojo mirties dieną teisę gauti iš jo išlaikymą nepriklausomai nuo jo darbingumo ar faktinio išlaikymo reikalingumo, priešingai nei faktiniams mirusiojo išlaikytiniams, teisė gauti turtinės žalos atlyginimą nėra apribojama jokiomis sąlygomis, galinčiomis apibrėžti, sutrumpinti terminą gauti netektų pajamų atlyginimą (nedarbingumas, faktinio išlaikymo reikalingumas, amžius), kas reiškia, kad tokią teisę sutuoktinis turi ir išlaiko iki pat mirties. Tokiu būdu nurodytos normos aiškinamos ir teisės doktrinoje.
3. Teismas nepagrįstai sumažino apeliantei atlygintos turtinės žalos, patirtos iki ieškinio padavimo teismui, dydį. Turtinės žalos atlyginimui dėl netektų pajamų apskaičiuoti yra imamas vidutinis praėjusių laikotarpių darbo užmokestis, todėl K. M. 2009 m. rugpjūčio mėn. gautos (negautos) pajamos apskaičiuojamai vidutinio darbo užmokesčio sumai nebeturi jokios reikšmės.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovo teigimu, K. M. nuo mirties dienos iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. nebūtų turėjęs pajamų, nes buvo neapmokamose atostogose, todėl apeliantė už šį laikotarpį taip pat negalėjo tikėtis pajamų iš savo sutuoktinio. Atsakovas pažymi, kad apeliantė turi teisę gauti našlės pensiją, todėl, apeliantei iki mirties gaunant pusę sutuoktinio pajamų ir našlės pensiją, būtų pažeisti bendrieji teisės principai. Atsakovo nuomone, apeliantų nurodomos bylos C. N. v. Norvegija išaiškinimai šiuo atveju negali būti taikomi, nes skiriasi faktinės aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl Direktyvos 2005/14/EB įgyvendinimo nacionalinėje teisėje
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino Direktyvos 2005/14/EB perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo. Pažymėtina, kad ši direktyva, kaip ir kitos ankstesnės keturios direktyvos, reglamentuojančios motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, buvo panaikinta nurodytą reglamentavimą kodifikuojančia 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB).
Netinkamą Direktyvos 2005/14/EB įgyvendinimą apeliantai iš esmės grindžia tuo, kad TSVCAPDĮ nuostatose, reglamentuojančiose draudimo išmokos dydį žalos asmeniui atveju, yra atskirai išskirta maksimali neturtinės žalos draudimo išmoka. Pasak apeliantų, nagrinėjamos srities ES reglamentavimo tikslas yra tas, kad asmeniui būtų atlyginta visa jam padaryta žala – tiek turtinė, tiek neturtinė. Dėl šios priežasties draudiko atlygintina neturtinė žala atlygintinos žalos asmeniui ribose negali būti atskirai išskiriama ir papildomai ribojama.
Priešingai nei teigia apeliantai, KT Nutarime sprendė klausimą, ar toks įstatymo leidėjo pasirinktas žalos atlyginimo reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, nes būtent tokią problemą kėlė į jį besikreipia bendrosios kompetencijos teismai. KT pasisakė ne tik dėl nacionalinės teisės, bet ir aptarė nagrinėjamos srities ES reglamentavimą, įskaitant Direktyvą 2005/14/EB ir Direktyvą 2009/103/EB. Nutarime, be kita ko, pažymėta, kad ES direktyvose eksplicitiškai nenustatytas neturtinės žalos atlyginimas (II d. 6.4 p.), kad vienose užsienio valstybėse neturtinės žalos atlyginimas pagal privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis neribojamas, kitose – ribojamas (II d. 10 p.), kad įstatymų leidėjas neprivalo nustatyti tokių draudimo sumų, kurios įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką padarytos žalos atlyginimą (III d. 11.4 p.), kad TSVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas draudikui ne išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atlyginimo, o vykdyti savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal sudarytą draudimo sutartį; toks teisinis reguliavimas nepaneigia konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą bendrais pagrindais, t. y. iš žalą padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens (IV d. 6 p.). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į KT poziciją, todėl pagrįstai atsisakė kreiptis į ETT dėl preliminaraus sprendimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 3 str. 5 d.). Remiantis tais pačiais motyvais, į ETT nesikreipia ir apeliacinės instancijos teismas.
Apeliantai aptariamą poziciją iš esmės grindžia kelių KT teisėjų atskirąją nuomone dėl Nutarimo. Ši nuomonė yra gerbtina, tačiau Nutarimo nepaneigia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 3 d., 59 str.). Pagrindo priešingai vertinti nagrinėjamo nacionalinio reglamentavimo tinkamumo nesudaro ir apeliantų bei atskirąją nuomonę pateikusių teisėjų nurodomas ELPAT 2008 m. liepos 20 d. sprendimas byloje C. N. v. Norvegija (bylos Nr. E-8/07), nes šio teismo praktika nelaikytina privaloma ne Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėms (CPK 3 str. 5 d.).
Dėl atlygintinos turtinės žalos
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad periodinės išmokos apeliantei V. M. M. turėjo būti priteistos iki jos gyvos galvos, o ne iki žuvusio sutuoktinio pensinio amžiaus.
Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas CK 3.27 ir 6.284 straipsnius, teisingai konstatavo, kad žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą, nesvarbu, darbingas jis ar ne. Tačiau negalima pritarti pozicijai, kad periodinių išmokų mokėjimo terminas sietinas su žuvusiojo pensiniu amžiumi. Tai, kad asmuo, sulaukęs pensinio amžiaus nustoja dirbti, konkrečiu atveju yra tik prielaida, be to, šis faktas nepanaikina apeliantės, kaip sutuoktinės, teisės į materialinę paramą iš kito sutuoktinio (CK 3.27 str. 1 d.). Pavyzdžiui, net jei apeliantės sutuoktinis ir nebūtų dirbęs sukakus pensiniam amžiui, jis būtų gavęs senatvės pensiją. Taigi pagrįsčiau tokį žalos atlyginimą sieti su apeliantės gyvenimo trukme. Tokiu būdu CK 6.284 straipsnis aiškinamas ir teisės doktrinoje (V. Mikelėnas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisių (I), 395 l.). Byloje nėra duomenų, kad apeliantė gautų našlės pensiją, todėl dėl šios atsakovo atsiliepime nurodomos aplinkybės nepasisakytina.
Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašomą priteisti 1 656,14 Lt dydžio turtinę žalą sumažino iki 1 523,55 Lt. Žuvusysis 2009 m. rugpjūčio mėn. negavo jokių pajamų, nes buvo nemokamose atostogose, todėl ir apeliantė nebūtų gavusi iš jo nurodytu metu jokios materialinės paramos.
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria apeliantei V. M. M. 547,34 Lt dydžio periodines išmokas per mėnesį priteistos iki 2017 m. balandžio 17 d., keistina, nurodant, kad šios išmokos priteistino iki apeliantės gyvos galvos (CPK 330 str.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei Vilhelminai M. M. 547,34 Lt dydžio periodinės išmokos per mėnesį iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ priteistos iki 2017 m. balandžio 17 d., nurodant, kad šios išmokos priteistinos iki ieškovės gyvos galvos.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.