Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 12 20 nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 3 d., 68 str. R. L. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones 2 metus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2005 09 21, apie 10.00 val., Taikos pr., ties 22 namu, Klaipėdos m., tiesiame asfaltuotame kelio ruože, kur važiavimo kryptimi yra dvi eismo juostos, kelio danga – sausas asfaltas, esant natūraliam apšvietimui, kai matomumas į priekį iš vairuotojo kabinos 300 metrų, būdamas blaivus, antra eismo juosta vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo ir pėsčiųjų perėjoje partrenkė pėsčiąją R. K. , kuriai dėl eismo įvykio sunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais R. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 51 p. (eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 53 p. (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 75 p. (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) reikalavimus.

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad vairuotojas privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į gatvę įėjusią pėsčiąją. R. L. net nebandė sustoti, nors gerai matė stovinčius priešpriešinėse eismo juostose automobilius, galėdamas suprasti, kad šie automobiliai stovi ne šiaip sau, o turėdami tikslą praleisti pėsčiuosius. Apylinkės teismas nustatė, kad pirmoje eismo juostoje važiavęs automobilis pristabdė, kad praleistų pėsčiąją, todėl ir F. L. privalėjo pristabdyti ar sustoti, kad praleistų pėsčiąją.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad Kelių eismo taisyklių 75 punktas reikalauja iš vairuotojo sulėtinti greitį arba sustoti artėjant prie pėsčiųjų perėjos, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Tai, kad priešingos krypties važiavimo juostose buvo sustojusios transporto priemonės, nereiškia, kad ir jis turėjo sustoti, kadangi minėtos transporto priemonės buvo sustojusios, nes praleidinėjo pėsčiuosius, kurie jau buvo praėję jo važiavimo krypties eismo juostas. Apeliantas teigia, kad pastebėjęs išbėgančią pėsčiąją ėmėsi visų būtinų priemonių nepartrenkti pėsčiosios, tačiau nebeturėjo techninės galimybės to padaryti, kadangi pėsčioji šiurkščiai pažeisdama Kelių eismo taisyklių 89 punkto reikalavimus įžengė į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje neįvertinus atstumo iki jo vairuojamo automobilio ir jo greičio. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad jei prieš eismo įvykį susidariusioje eismo ir kelio situacijoje jis neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios R. K. partrenkimo, tai techniniu požiūriu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu buvo susiję pėsčiosios R. K. veiksmai, – eidama ar bėgdama per važiuojamąją dalį sudarė kliūtį priartėjusiam automobiliui „Volkswagen Passat“. Tai, kad pėsčioji į važiuojamąją gatvės dalį išbėgo, tvirtino tiek jis, tiek liudytoja R. J. , liudytojas S. V. taip pat nurodė, kad pėsčioji perėja judėjo gana greitu žingsniu, beveik bėgdama. Specialisto išvadoje nurodoma, kad jeigu pėsčioji judėjo perėja ramiu bėgimu, o tokio judėjimo mažiausia reikšmė yra didesnė nei minimalus pėsčiosios judėjimo per gatvę greitis, kuriam esant jis būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti automobilį, todėl neabejotina, kad šioje eismo ir kelio situacijoje pačios nukentėjusiosios Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo susijęs tiesioginiu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis. Nuosprendyje jo kaltė grindžiama tuo, kad jis turėjo galimybę pamatyti pėsčiąją iš 300 metrų atstumo, tačiau pamatė ją tik likus apie 17 metrų. Tai negalėtų būti laikoma jo kaltės įrodymu, kadangi specialisto išvadoje galimybė išvengti pėsčiosios partrenkimo buvo skaičiuojama nuo to momento, kai ji įžengė į važiuojamąją kelio dalį, o ne nuo tada, kai jis ją pamatė. Pareiga mažinti greitį ir sustoti Kelių eismo taisyklių 75 punkto reikalavimų prasme atsiranda tik tuo metu, kai pėsčiasis įžengia į važiuojamąją kelio dalį, ir kol jis to nepadarė, nėra reikalo mažinti greitį ir stabdyti automobilio. R. L. konstatuoja, kad nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad jis turėjo mažinti greitį ir stabdyti, nes pirmoje eismo juostoje važiavęs automobilis užstojo perėjos matomumą, nėra pagrįsta, kadangi Kelių eismo taisyklės tokią vairuotojo pareigą numato tik tuo atveju, jei prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė yra sustojusi (KET 76 p.). Be to, nuteistasis nurodo, jog teismas, nuteisdamas jį už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d., jam paskyrė dvi bausmes, tai yra laisvės atėmimo bausmę ir draudimą vairuoti kelių transporto priemones. Jei teismas draudimą vairuoti kelių transporto priemones jam parinko kaip baudžiamojo poveikio priemonę, tai tam neturėjo pagrindo, kadangi motyvavo tokios priemonės paskyrimą pažeidimu, kuris buvo padarytas po 2005 09 21 eismo įvykio.

Atsikirsdamas į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiosios L. K. gynėjas prašo jį atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Be to, nuteistasis tiksliai nenurodė, kokios bylos aplinkybės išnagrinėtos šališkai ir netinkamai. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, tikrindamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo, bei pagal nustatytas faktines aplinkybes teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis R. L. teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, tačiau su jo veiksmų kvalifika­vimu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. nesutinka. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, autoavarijos priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Klaipėdos miesto apylinkės teismas konstatavo, jog susidariusioje eismo situacijoje tuo atveju, jeigu R. L. būtų laikęsis KET reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo, vadinasi, R. L. veika buvo autoavarijos metu kilusių pasekmių pagrindinė priežastis. Atsikirtimuose nurodoma, jog apeliantas teigia, kad yra nekaltas dėl kilusių pasekmių, nes pati nukentėjusioji pažeidė KET reika­lavimus. Tačiau mano, jog R. L. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo – pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai – įvykti autoįvykis, kurio metu gali būti sužaloti ar žūti kiti asmenys. Kelių eismo taisyklės įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam ir imtis atitinkamų veiksmų, o būtent praleisti įžengusius į važiuojamąją kelio dalį pėsčiuosius. Iš bylos medžiagos matosi, kad pėsčiųjų perėja buvo pažymėta atitinkamu kelio ženklu ir žymėjimu važiuojamoje kelio dalyje, taigi ji vizualiai aiškiai matėsi. Artėdamas prie jos R. L. turėjo numatyti, kad į važiuojamąją kelio dalį gali išeiti pėstieji.

Atsikirtime teigiama, kad nuteistasis pareiškė, jog pėsčiąją jis pastebėjo, likus iki perėjos keliems metrams. Tačiau tai nepašalina jo kaltės dėl eismo įvykio, kadangi pagal Kelių eismo taisykles jis tokiu atveju privalėjo būti itin atidus – prieš perėją sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad sugebėtų reikalui esant laiku sustabdyti mašiną. Nuteistasis suvokė, jog artėja prie pėsčiųjų perėjos, bei suvokė, kad nemato dalies važiuojamosios dalies, taigi jis numatė arba tiesiog turėjo ir galėjo numatyti, kad nematomoje jam pėsčiųjų perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Nuteistojo teigimas, jog jis neturėjo techninės galimybės laiku sustabdyti automobilį, šioje situacijoje nėra lemiamas jo kaltės nustatymui. Lemiama yra tai, kad R. L. , nebūdamas pakankamai atidus, pats savo veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios prarado techninę galimybę automobilį laiku sustabdyti ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, autoįvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis eismo saugumo taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Tuo atveju, jeigu R. L. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo, taigi nuteistojo veika buvo autoįvykio metu kilusių pasekmių priežastimi, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, atsikirtime gynėjas teigia, kad teismas aiškiai nurodė, jog skiria ne dvi bausmes, o vieną bausmę ir vieną baudžiamojo poveikio priemonę, kas leidžiama pagal Lietuvos Respublikos BK 67 str. 3 d. nuostatas. Baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą argumentavo tuo, kad nuteistasis ir iki įvykio buvo padaręs įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, už kurios buvo baustas administracine tvarka, bei po kelių dienų po šio įvykio vairavo automobilį neblaivus, kas įrodo, jog jis nepadarė išvadų ir po tokio skaudaus įvykio, kurio metu buvo sunkiai sužalotas kitas asmuo.

Nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas.

Eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra svarbu nustatyti, kas sukėlė pavojų eismo saugumui ( Kelių eismo taisyklių 53 punktas). Apylinkės teismas padarė išvadą, kad pavojų eismo saugumui sukėlė automobilio vairuotojas, kuris artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo, kad praleistų į gatvę įėjusią pėsčiąją, tačiau ar pėsčiosios veiksmai atitinka Kelių eismo taisykles, neanalizavo, nors tai reikėjo padaryti, kadangi, sprendžiant iš bylos duomenų, pėsčioji buvo neatsargi.

Antai liudytoja R. J. autoįvykio dieną surašytame paaiškinime ( b. l. 45, t.1) parodė, kad pėsčioji „staigiai išbėgo į kelio važiuojamąją dalį, automobilio greitis buvo normalus, iki 50 km/h“, apklausta ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja nurodė, kad pėsčioji per gatvę „ėjo labai greitai, vos nebėgo per pėsčiųjų perėją“, o „automobilis važiavo leistinu greičiu, apie 40-50 km/h“ ( b. l. 46, t.1), teisme teigė, kad „moteris greitai išbėgo į gatvę, vos nebėgo“ ( b. l. 4, t.2). Taksi vairuotojas S. V. parodė, jog „jau buvo visa grupė iš kairės praėjusių žmonių, kai nuo banko pusės dar viena moteris suskubo pereiti per gatvę, moteris ėjo pusiau bėgte, su tokiais patrūkčiojimais, bet nebėgo, mėtėsi, tai ėjo, tai ne“. Iš paminėtų liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji į pėsčiųjų perėją išbėgo.

Iš bylos duomenų negalima spręsti, kad R. L. važiavo viršydamas leistiną saugų greitį. Specialisto išvada ( b. l. 55-62, t.1) yra nustatyta, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų kategoriškai nustatyti, ar prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje R. L. turėjo galimybę išvengti autoįvykio. Kelių eismo taisyklės nereikalauja vairuotojui besąlygiškai sustoti prieš pėsčiųjų perėją, jeigu joje nėra pėsčiųjų. Tai reiškia, kad vairuotojas kiekvienu atveju neturi sustabdyti transporto priemonės, teoriškai tikėdamasis, kad bet kada pėsčiųjų perėjoje pasirodys pėsčiasis (pėstieji). Pėsčiasis yra toks pats eismo dalyvis kaip ir transporto priemonės vairuotojas, beje, jo pareigos eismo saugumo prasme yra žymiai siauresnės nei vairuotojų. Šioje situacijoje buvo nustatyta, kad pėsčioji, užuot įsitikinusi eismo saugumu ir ramiai perėjusi gatvę, bėgo per pėsčiųjų perėją. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad R. L. , atsižvelgdamas į tai, kad pirmoje eismo juostoje važiavęs automobilis „pristabdė“, pats turėjo sustoti ir praleisti pėsčiąją, tačiau tokia išvada neleidžia grįsti R. L. kaltės. Automobilis, kuris važiavo pirma eismo juosta, nustatytas nebuvo, jo vairuotojas neapklaustas, todėl negalima nustatyti, kada jis pamatė gatvėje pėsčiąją. Tai, kad pirmoje eismo juostoje važiavęs automobilis „ pristabdė“, dar nereiškia, kad jis ir sustojo prieš pėsčiųjų perėją. Liudytojas S. V. parodė, kad pirmoje eismo juostoje važiavęs automobilis prieš pasirodant pėsčiajai nebuvo visiškai sustojęs. Susidariusioje situacijoje galima daryti išvadą, kad pėsčioji išbėgo staiga, dėl ko pirma eismo juosta važiavęs automobilis ir turėjo taip reaguoti - pristabdyti automobilį. Kelių eismo taisyklių 75 punkto prasme galimybė išvengti pėsčiosios partrenkimo yra skaičiuojama nuo to momento, kai ji įžengė į važiuojamąją kelio dalį, o ne nuo tada, kai automobilio vairuotojas ją pamato ant šaligatvio, tad pareiga mažinti greitį ir sustoti atsiranda tik tuo metu, kai pėsčiasis įžengia į važiuojamąją kelio dalį. Specialisto išvada buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pėsčioji per važiuojamąją dalį judėjo didesniu nei paskaičiuotas kritinis greitis, tai vairuotojas negalėjo sustabdyti automobilį neprivažiuodamas pėsčiosios judėjimo per važiuojamąją dalį vietos ir tokiu būdu negalėjo išvengti pėsčiosios partrenkimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas V. Pačebutas parodė, kad tuo atveju, jeigu pėsčioji būtų ėjusi per gatvę ramiai, tai automobilio vairuotojui būtų suteikta didesnė galimybė išvengti susidūrimo, kadangi jis turėtų daugiau laiko reaguoti į pėsčiųjų perėjoje pasirodžiusią pėsčiąją ir sustabdyti automobilį iki pėsčiųjų perėjos. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad vairuotojas, matydamas stovinčius priešpriešiais automobilius, turėjo suprasti, kad šie automobiliai stovi ne šiaip sau, o turėdami tikslą praleisti pėsčiuosius. Be abejonės, ši aplinkybė yra svarbi, tačiau ji gali turėti ir kitą reikšmę. Taikos prospektas yra pagrindinė Klaipėdos miesto gatvė, jungianti Klaipėdos m. pietinius gyvenamuosius rajonus su miesto centru, dienos metu eismas joje yra itin intensyvus ( tai akivaizdžiai matyti ir iš prie autoįvykio apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų, tą patį pabrėžė taksi vairuotojas S. V. ). Tokiu atveju automobilio vairuotojas galėjo tikėtis, kad daugiau pėsčiųjų gatvėje nepasirodys ir jis galės saugiai važiuoti kartu su kitų automobilių srautu. O pėsčioji, matydama, kad grupė pėsčiųjų jau perėjo gatvę, užuot bėgusi per pėsčiųjų perėją, privalėjo laukti, kol priešais ją važiuojantys automobiliai pravažiuos, ir tik tada, įsitikinusi, jog yra saugu, pereiti gatvę.

Kelių eismo taisyklių 89 punkte (2004 12 04 redakcija) numatyta, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjose pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį. Pėsčioji minėto taisyklių reikalavimo nesilaikė.

Kolegija daro išvadą, kad pavojų eismo saugumui šioje situacijoje sukėlė ne automobilio vairuotojas, o pati pėsčioji, kuri nesilaikė KET 53, 89 punktų reikalavimų, ir tai buvo pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui. R. L. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 3 d. pažymių ( BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

n u sprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 12 20 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

R. L. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, pagal kurią iš R. L. buvo priteista L. K. naudai 1180 Lt atstovavimo išlaidų.