Kauno apygardos teismo nutartis

2015-01-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-478/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-26
Bylos Nr.
1A-154-478/2015
Teisminio proceso Nr.
1-61-1-00963-2013-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
Advokatai
Antanas Vitlipas
Kategorijos

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-478/2015

Teisėja Lidija Deksnienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00963-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.3.1.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, L. A., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjui advokatui Antanui Vitlipui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal L. A. atstovo pagal įstatymą R. A. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties, kuria

L. A., padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, pripažintas nepakaltinamu, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad 2013 m. lapkričio 14 d. dienos metu, apie 13.00-16.00 val., Jonavoje, (duomenys neskelbtini) namo 5 aukšto laiptinės aikštelėje, panaudojo fizinį smurtą prieš R. B. - sudavė jam ne mažiau kaip penkis smūgius į veido sritį ir spyrė kojomis nukentėjusiajam R. B. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydamas jam odos nubrozdinimus dešinėje momeninėje srityje, veide, poodines kraujosruvas veide, kairės ausies kaušelyje, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą, nukentėjusiajam nuo smūgių nukritus ant žemės, iš jo drabužių kišenės pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam priklausančius 12 litų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu L. A. atstovas pagal įstatymą R. A. prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – taikyti L. A. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centre arba VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje.

Apeliantas iš dalies sutinka su nutartimi, tačiau mano, kad L. A. buvo apkalbėtas, nes jį, kaip aukštą ir stambų asmenį, R. B. prisiminė buvus įvykyje, todėl galėjo manyti, jog šis jį ir skriaudė, nors taip nebuvo. Apelianto sūnus L. A., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju, paaiškino, kad jokių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo R. B. atžvilgiu neatliko, nukentėjusįjį R. B. mušusių asmenų nežino. Teisminio posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis R. B. paaiškino, kad jį atseit mušė keli asmenys, jų tarpe buvo ir apelianto sūnus L. A., ir kad tariamai pagrobė piniginę su pinigais ir dokumentais. Tačiau įvykio metu nukentėjusysis R. B. buvo stipriai neblaivus – jam nustatytas 2,06 promilių girtumas, o kokie asmenys ir dėl ko jį mušė, nukentėjusysis neprisiminė. Jokių pretenzijų nei apeliantui, nei jo sūnui dėl įvykio R. B. neturėjo.

Apelianto nuomone, kiti asmenys – apklausti teisme liudytojais ir tie, kurių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jiems neatvykus, buvo perskaityti teisminio posėdžio metu, dėl kažkokių priežasčių apkalbėjo jo sūnų L. A.. Jo sūnus L. A. yra neįgalus asmuo, 2009-12-29 nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismas jam paskyrė nuolatinę globą, o globėju paskyrė apeliantą. Apelianto nuomone, jo sūnus L. A. nusikalstamos veikos R. B. atžvilgiu nepadarė, jis nėra agresyvus ar piktas, nėra nevaldomas, jis sąžiningai geria vaistus, alkoholio nevartoja, paklusnus, nesusideda su bloga kompanija – iš viso su niekuo nedraugauja, todėl L. A. paskirtas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra per griežta priemonė. Apelianto nuomone, jo sūnui L. A. dėl jo ligos galėtų būti paskirtas medicininio pobūdžio gydymas, tačiau ne stacionarus Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, bet ambulatorinis – VšĮ Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centre arba VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje. Paskyrus gydymą minėtose gydymo įstaigose, apeliantas galėtų dažniau aplankyti sūnų, kaip globėjas, padėti spręsti visus klausimus, iškylančius tiek gydymo procese, tiek sprendžiant buitines problemas. Be to, psichikos ligoniams didelę reikšmę turi stabilumas, artimųjų buvimas šalia, nes nerimas ir artimųjų nebuvimas kartu kelia tokiems ligoniams bereikalingą įtampą, nerimą, gydymas toli nuo namų ir įprastos gyvenamosios vietos nėra reikalingas, nes yra pakankamai kvalifikuotų gydymo įstaigų arčiau namų, todėl nėra būtinybės siųsti jį gydymui į kitą Lietuvos Respublikos kraštą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje L. A., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas Antanas Vitlipas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

L. A. atstovo pagal įstatymą R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde L. A. atstovo pagal įstatymą R. A. suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Šalies argumentai

Nors apeliantas R. A. apeliaciniu skundu prašo tik pakeisti L. A. 2014 m. spalio 16 d. nutartimi skirtų priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centre arba VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje, tačiau išreiškia abejones ir dėl to, kad L. A. nepagrįstai pripažintas padaręs įstatymo uždraustą veiką. Apeliantas tvirtina, kad jo sūnus buvo apkalbėtas, nors tokios savo nuomonės nepagrindžia jokiais pakankamais argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, padarytas išvadas, jog L. A. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nustatytomis aplinkybėmis paremtas išvadas, o vien tai, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra nutarties neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo, liudytojų pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, rašytinę bylos medžiagą, juos įvertinusi atskirai ir siedama į visumą konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad L. A. buvo neteisingai apkaltintas.

Nors apeliantas deklaratyviai tvirtina, kad L. A. buvo apkalbėtas, tačiau, kaip nurodė nukentėjusysis R. B., jis L. A. anksčiau nepažinojo, todėl pagrindo jį apkalbėti neturėjo. R. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jo atžvilgiu fizinį smurtą vartojo L. A. ir D. S.. L. A. buvo agresyviau nusiteikęs ir sudavė daugiausia smūgių. Jis įsiminė L. A., nes jį mušęs vyras buvo stambaus sudėjimo, jo kairė akis buvo primerkta. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. taip pat parodė, kad L. A. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą kartu su D. S.. Jis nurodė, kad tuo metu, kai buvo mušamas, neteko piniginės, kurioje buvo 50 eurų ir SEB banko kortelė, išduota jo vardu, DNB banko kortelė, jo vardu išduotas neįgaliojo pažymėjimas. Nukentėjusysis nurodė ir išskirtinius L. A. bruožus – stambų sudėjimą, primerktą kairę akį. Šių parodymų nukentėjusysis nuosekliai laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu, todėl tai, kad pirminės apklausos metu jam buvo nustatytas girtumas, nereiškia, kad ir visi R. B. parodymai yra nepatikimi. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu nustatyta, kad nukentėjusysis R. B. atpažino L. A. kaip asmenį, kuris 2013-11-14 jį sumušė (duomenys neskelbtini) namo laiptinės penktame aukšte (1 t., b. l. 21-23). Akistatos tarp R. B. ir L. A. metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad L. A. jo atžvilgiu vartojo smurtą. Nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu R. B. analogiškai paaiškino įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad buvo sumuštas D. S. ir L. A. (1 t., b. l. 31- 33).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2013-11-15 Specialisto išvada Nr. G2977/13(02) nustatyta, kad R. B. konstatuoti odos nubrozdinimai dešinėje momeninėje srityje, veide, poodinės kraujosruvos veide, kairės ausies kaušelyje. Sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje. Odos nubrozdinimas dešinėje momeninėje srityje galėjo gautis nugriuvus ar atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius, kiti sužalojimai galėjo gautis tiesioginių smūgių pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2013-11-14. Sužalojimai, vertinant izoliuotai ir visumoje, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Išvardinti sužalojimai galėjo gautis devynių ar daugiau smūgių pasėkoje (1 t., b. l. 20).

Liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad pas jį į namus atėjo L. A. ir pakvietė nueiti pas G. Č. pažiūrėti, ar tikrai kažkas sumušė D. S. mamą. Nukentėjusįjį jie sutiko išeinantį iš G. Č. buto, todėl nutarė tą vyrą sulaikyti ir pasaugoti iki grįš D. S.. Nukentėjusysis tarpusavyje su L. A. pradėjo kalbėti apie pinigus. L. A. jo paklausė, ar jis turi pinigų. Vyras pasakė, kad neturi, tada L. A. jam sudavė du kartus kumščiu į galvos sritį. Vyras susilenkė rankomis užsiėmęs už galvos. L. A. priėjo prie vyro ir iš džemperio kišenės ištraukė pinigus monetomis, keletą centų, viso apie 11-15 Lt. L. A. pinigus skaičiavo, sakė, kad nori išgerti. Analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

Teisminio nagrinėjimo metu pagarsintais liudytojų H. G. bei G. Č. parodymais patvirtinta, kad jie matė nukentėjusįjį laiptinėje kartu su A. M. ir L. A..

Liudytojas H. G. paaiškino, kad 2013-11-14 apie 12.00 val., grįžęs iš mokyklos namo, 5 aukšto laiptinės aikštelėje matė ant laiptų sėdintį jam nepažįstamą vyriškį, o šalia jo buvo A. M. ir L. A., kurie pasakė, kad jie saugo vyrą, kad šis nepabėgtų, nes jis sumušė N. S., ir jie laukia D. S.. H. G. nurodė, kad jis nematė, kaip buvo mušamas R. B., tačiau tai jam pasakė pats L. A. (1 t., b. l. 52-53). Šiuos parodymus jis patvirtino ir akistatos su L. A. metu (1 t., b. l. 126-127).

Liudytoja G. Č. patvirtino, kad jai grįžtant iš S. M., laiptinėje 5 aukšte pamatė, kad mušamas R. B.. Jį mušė D. S., tuo metu laiptinėje buvo ir L. A.. Jis buvo agresyviai nusiteikęs, šaukė ant nukentėjusiojo, keikėsi. Smūgius sudavinėjo visi trys vaikinai. Ji juos apšaukė, todėl vaikinai liovėsi mušti, nukentėjusįjį ji parsivedė namo (1 t., b. l. 57-60). Akistatos su L. A. metu liudytoja G. Č. patvirtino, jog matė, kad L. A. sudavė R. B. smūgius rankomis į krūtinę (1 t., b. l. 129).

Taigi, kad L. A. padarė jam inkriminuotą veiką, patvirtina pakankamai nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiojo parodymai, kuriuos papildo ir patvirtina liudytojų duoti paaiškinimai bei kita bylos medžiaga. Nors ikiteisminio tyrimo metu duoti asmenų parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nelaikytini niekiniais ir jais galima vadovautis, lyginant ir vertinant iš kitų šaltinių gautus įrodymus. Dėl to, kad dėl nesėkmingų pastangų apklausti liudytojus G. Č. ir H. G. pirmosios instancijos teisme nepavyko, negalima daryti išvados, jog teismo posėdyje nebuvo laikomasi įrodinėjimo tvarkos, ar kad galima būtų abejoti dėl teismo įrodytais pripažintų faktų, nes vien šių liudytojų parodymai nebuvo pagrindinis įrodymų šaltinis.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, kad L. A. dėl padarytos veikos buvo tyčia apkaltintas kitų asmenų, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai patvirtino, kad L. A. padarė jam inkriminuotą baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje – panaudodamas fizinį smurtą prieš R. B. – sudavęs jam ne mažiau kaip penkis smūgius į veido sritį ir spyręs kojomis nukentėjusiajam R. B. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydamas jam odos nubrozdinimus dešinėje momeninėje srityje, veide, poodines kraujosruvas veide, kairės ausies kaušelyje, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą, nukentėjusiajam nuo smūgių nukritus ant žemės, iš jo drabužių kišenės pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam priklausančius 12 litų.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka ir su L. A. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi ir sąlygomis.

Baudžiamajame įstatyme yra numatyta, jog priverstinės medicininio poveikio priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingą veiką. Tai daroma ne įtikinėjant jį atsisakyti pavojingos veikos, o taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį.

Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Dėl pirmojo ir trečiojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, kurios gaunamos iš teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų.

Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 84TPK-31/2014 patvirtina, jog nusikalstamos veikos darymo metu L. A. diagnozuota (duomenys neskelbtini), sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis. (duomenys neskelbtini) sužalojimo padariniai, (duomenys neskelbtini). L. A. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Šiuo metu jam diagnozuota (duomenys neskelbtini), sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis. (duomenys neskelbtini) sužalojimo padariniai, (duomenys neskelbtini). Jam rekomenduojama paskirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – priverstinį gydymą specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (1 t.,b. l. 149-150).

Šiame akte konstatuota, jog L. A. diagnozuotas psichinės sveikatos sutrikimas, dėl kurio jam reikalingas stacionarus priverstinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausta ekspertė J. Z. R. patvirtino, kad L. A. dėl psichikos sutrikimų negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų ir šiuo metu negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti. Jam tikslinga skirti priverstinį gydymą - stacionarinį stebėjimą specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, nes stebimas L. A. agresyvumas, kritikos stoka, jis nereguliariai gydosi psichikos sveikatos centre. Nors dėl galvos traumos visiškas jo pasveikimas neįmanomas, tačiau įmanoma, jog dėl gaunamo gydymo sveikatos būklė gali pagerėti.

Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, ekspertės paaiškinimus, L. A. atstovo pagal įstatymą R. A. parodymus apie L. A. pykčio proveržius, jei kas būna ne taip, kaip jis nori, ir įvertinus, jog L. A. padarė smurtinio pobūdžio įstatymu uždraustą veiką, kuri priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka L. A. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

Stacionarinis stebėjimas bet kuriomis stebėjimo sąlygomis vykdomas tik specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, todėl skirti stacionarinį stebėjimą L. A. pagal gyvenamąją vietą nėra galimybės.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad L. A. pakaktų skirti ir ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nes jis nėra agresyvus ar piktas ir nevaldomas, be to, būnant arčiau namų, būtų išlaikyti socialiniai ryšiai, kurie turėtų nemažos įtakos gydymo sėkmei.

BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja.

Apelianto vertinimas, kad L. A. galima skirti ir ambulatorinį stebėjimą, yra subjektyvus, jis savo sūnaus elgesį vertina iš tėvo pozicijų, todėl teisėjų kolegija, šiuo atveju, atsižvelgia į specialistų (teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų) pateiktą L. A. psichinės būklės vertinimą, į jų išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jam reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas. Be to, taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, L. A. ir toliau būtų paliktas atstovo pagal įstatymą priežiūrai, nors jos jis pakankamai neužtikrino, nesugebėdamas užkirsti kelio pavojingos veikos padarymui. Kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, neveiksniam L. A. buvo leidžiama vaikštinėti vienam, priešingai nei tvirtina apeliantas, jis susitikdavo ir bendraudavo su įvairiais asmenimis, kurie galėjo daryti jam ir blogą įtaką. Padaryta veika parodo, kad L. A. yra pavojingas aplinkiniams, psichikos sveikatos centre lankosi nereguliariai, todėl abejotina, kad, pritaikius švelnesnes priežiūros priemones, bus pasiektas tikslas neleisti L. A. padaryti naujų pavojingų veikų. Be to, taikant stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, užtikrinant nuolatinę priežiūrą ir gydymą, tikėtinas ir sveikatos pagerėjimas. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus L. A. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Nors L. A. skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 11, 44 straipsnių nuostatų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta, ir keisti ją ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

L. A., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovo pagal įstatymą R. A. apeliacinį skunda atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Algirdas RemeikaOlegas Šibkovas