Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų J. D. ir Povilo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. J. ir H. G. ieškinį atsakovams dėl pažeistų teisių gynimo, teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą be atsakovų sutikimo pripažinimo, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti jų teisę gauti statybą leidžiančius dokumentus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai pagal 2011 m. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektą, parengtą B. B., be atsakovų sutikimo; pripažinti teisę įregistruoti minėtus pakeitimus VĮ „Registrų centras“, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2) Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2006 m. gegužės 17 d. atsakovų išduotu sutikimu, tačiau sutikime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad sutiktina, jog J. J., 64/100 dalies gyvenamojo namo ir dalies statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas, rekonstruotų nuosavybės teise jam priklausančią dalį gyvenamojo namo. Net ir aiškinant minėtą sutikimą plečiamai t. y. jog sutikimas buvo išduotas įvairioms rekonstrukcijoms, negalima teigti, kad atsakovai išdavė sutikimą ieškovui rekonstruoti bendruosius neregistruotus objektus, kurie savininkams priklausė bendrai (laiptų teritoriją). Vertinant 2006 m. gegužės 17 d. sutikimą lingvistiškai, jis buvo išduotas atlikti J. J. priklausančių namo dalių rekonstrukciją, o ne bendrų objektų (laiptinės) rekonstrukciją. Todėl, net ir pripažinus 2006 m. gegužės 17 d. sutikimą galiojusiu, nepaisant 2011 m. įvykusio jo panaikinimo, negalima teigti, kad sutikimas buvo suteiktas atlikti rekonstrukciją bendrojo naudojimo laiptinės ribose.

3) Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad iš parengto priestato rekonstrukcijos projekto nėra pagrindo daryti išvadą, jog priestato kraštinė siena remiasi į dalį atsakovų namo, nes tai, kad objektas akivaizdžiai remiasi į dalį atsakovų namo, matyti teismui pateiktose fotonuotraukose. Teismo posėdžių metu, remiantis fotonuotraukomis, buvo įrodyta, kad yra nukrypimas nuo projekto, todėl pažeidžiami atsakovų, kaip nuosavybės teisės turėtojų interesai. Pagal parengtą projektą priestatas turėjo užstatyti ieškovui pusę lango, tačiau buvo nukrypta nuo projekto, kadangi priestatas pastatytas puse metro į atsakovų namo dalį, tam, kad neužstatyti ieškovui langų. Ieškovas nesilaikė parengto projekto ir atliko savavališką statybą, negavęs atsakovų, kaip bendraturčių, sutikimo.

4) Atlikti rekonstrukcijos darbai pažeidė atsakovų teisę naudotis jiems priklausančia nuosavybe, kuri pagal susitartą tarp šalių naudojimosi žemės sklypu tvarką priklauso būtent atsakovams. Kartu su atsakovų atsiliepimu buvo pateiktas 2010 m. spalio 14 d. UAB „Geoksis“ sudarytas žemės sklypo planas, kuriame pažymėta atsakovei J. D. priklausančio žemės sklypo riba, ant kurios pastatyta priestato dalis.

5) 2006 m. gegužės 17 d. sutikimas dėl rekonstrukcijos atlikimo, kuris vėliau buvo panaikintas, yra negaliojantis, nes surašytas ne pagal reikalavimus. Ieškovai, 2006 metais kreipdamiesi dėl sutikimo rekonstrukcijai, neinformavo atsakovų, kad statys priestatą ant A. D. priklausančios žemės. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovai neatskleidė atsakovams visos informacijos apie būsimas statybas, nepateikė projekto ar kitos detalios informacijos, tokiu būdu piktnaudžiaudami atsakovų pasitikėjimu. 2006 m. gegužės 17 d. sutikimas yra nekonkretus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šios kategorijos bylas, laikosi pozicijos, kad bendraturčių sutikimas atlikti statybos darbus turi būti konkretus. Teismų praktikoje dar 2002 metais pripažinta, kad bendraturčiai gali duoti sutikimą ne bendrai teisei į statybą realizuoti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Atsakovai buvo išdavę bendro pobūdžio sutikimą, kadangi ieškovai dar nebuvo parengę jokio projekto, ir dar nebuvo pasiruošę atlikti rekonstrukciją. Sutikimas buvo duotas tam, kad ieškovai parengtų projektą ir suderintų su atsakovais planuojamą rekonstrukciją, o ne atliktų rekonstrukciją pagal bendro pobūdžio sutikimą.

6) Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad savavališka statyba ne iš esmės pažeidžia atsakovų teises. Ant abiems šalims priklausančių laiptų pastatytas priestatas negali būti laikomas nepažeidžiančiu atsakovų teisių ir interesų. Be to, savavališkos rekonstrukcijos metu buvo užimta dalis J. D. priklausančios žemės.

7) Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, atšaukimas buvo parengtas, kai pradėjo ryškėti savavališka, statybos teisės normų neatitinkanti statyba, niekaip nesusijusi su vėliau iškilusiais ginčais tarp šalių.

8) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2605/2012 negali turėti šioje byloje prejudicinės reikšmės jau vien dėl to, kad atsisakymo duoti sutikimą atlikti rekonstrukciją teisėtumo klausimas yra civilinio santykio prigimties klausimas ir neturi būti priskiriamas administracinio teismo kompetencijai. Minėtoje administracinėje byloje kaip pagrindinis klausimas buvo sprendžiamas savavališkos statybos klausimas ir atsakovų atsisakymų duoti sutikimą rekonstrukcijai klausimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, taip pat dėl jo nebuvo pasisakyta rezoliucinėje dalyje. Administracinėje byloje nurodytas faktas neturėtų būti laikomas prejudiciniu šioje byloje ir dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje visiškai nebuvo analizuojamas žemės dalies naudojimosi priskyrimo vienam ar kitam savininkui klausimas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai J. J. ir H. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Bendraturtis, nesutikdamas su siekiančio didesnės nuosavybės bendraturčio veiksmais, turi nurodyti galimus teisės aktų pažeidimus. Jeigu bendraturtis nenurodo protingai motyvuoto atsisakymo duoti sutikimą projektiniams pasiūlymams pagrindų, teismas gali toki jo atsisakymą pripažinti trukdymu kitam bendraturčiui gauti statinio projektavimo sąlygas ir statybos leidimą. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisės normų pažeidimą, byloje nepaneigtos specialistų išvados, kad projektas atitinka esminius saugos reikalavimus, atitinka sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus.

2) Priešingai negu teigia atsakovai, gyvenamojo namo dalių nuosavybės ribos yra aiškiai apibrėžtos 2008 m. sausio 30 d. susitarime, sudarytame tarp ieškovo J. J. ir atsakovų, kuris yra įregistruotas viešame registre. Žemės sklypo naudojimosi tvarka nėra nustatyta.

3) Atsakovų nuomonė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A602-2605/2012 yra tik nuomonė, kuri skiriasi nuo teisino reglamentavimo ir teismų praktikos. Ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime kalbama apie aplinkybes, nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvuojamoje dalyje, kurių nereikia pakartotinai įrodinėti, bet ne apie paminėtos nutarties rezoliucinę dalį, kuria buvo išspręstas administracinis ginčas viešojo administravimo srityje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliantai 2014 m. rugsėjo 29 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus – 2014 m. liepos 9 d. apžiūros aktą, kurį prašo priimti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Nauji įrodymai turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, kuriame apeliantas be kita ko privalo pagrįsti kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimas, kurio apskundimo apeliacine tvarka terminas baigėsi 2014 m. kovo 28 d. Tą pačią dieną buvo paduotas apeliantų apeliacinis skundas, su kuriuo nauji įrodymai neteikiami ir jų teikimo būtinybė nepagrindžiama. Apžiūros aktas, kurį prašoma priimti apeliacinės instancijos teisme, surašytas 2014 m. liepos 9 d., t.y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo sprendimo apskundimo apeliacine tvarka termino pabaigos, o apeliacinės instancijos teismui pateiktas dar po dviejų mėnesių, t.y. 2014 m. rugsėjo 29 d. Prašyme priimti naujus įrodymus neargumentuojama, kad objekto apžiūra negalėjo būti atlikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apžiūros aktas pateiktas pirmosios instancijos teismui, priešingai, nurodoma, kad tai nebuvo daroma siekiant išvengti ekspertizės išlaidų ir tikintis palankaus sprendimo priėmimo. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad apžiūra faktiškai buvo atlikta jau priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustačius, kad ji objektyviai negalėjo būti atlikta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nesudaro pagrindo teigti, kad pateiktas apžiūros aktas atitinka CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų leistinumo sąlygas. Proceso įstatymas įpareigoja proceso šalis visus bylai reikšmingus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, o galimybė juos pateikti apeliacinės instancijos teisme siejama su išimtinėmis aplinkybėmis, objektyviai sukliudžiusiomis proceso šalims tai padaryti. Tokių aplinkybių nenustačius, apeliantų naujai teikiamas įrodymas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nepriimamas ir nevertinamas, o dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo teisėtumo ir pagrįstumo sprendžiama pagal byloje esančią medžiagą. Tuo pačiu netenkinamas apeliantų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi, apeliacinės instancijos teismui atsisakius priimti naujus įrodymus, būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą nėra.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Kolegija absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Byloje kilęs ginčas tarp nekilnojamojo turto bendrasavininkių dėl vieno jų teisės į statybą įgyvendinimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindinis bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo reikalavimas - bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, konkrečiai nagrinėjamoje byloje - teisę rekonstruoti (statyti priestatą) bendrą daiktą, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus.

Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Be šių taisyklių laikymosi, bendraturčiai privalo turėti kitų bendraturčių sutikimą padidinti bendrą daiktą. Bendraturčių nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad namo dalies rekonstrukcija pakeis bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei numato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas, pvz., turi nepablogėti esama pastato techninė būklė, išlikti galimybė patekti į kelius ir gatves, natūralus apšvietimas, atitinkamų higienos standartų sąlygojami reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kiti. Bendraturčio teisės padidinti bendrąją nuosavybę įgyvendinimo būtinos sąlygos - kitų bendraturčių sutikimas ir prievolė laikytis teisės normose nustatytų taisyklių, pristatant, yra tarpusavyje susijusios. Bendraturtis, nesutikdamas su tokiais kito, siekiančio didesnės nuosavybės, bendraturčio veiksmais, turi nurodyti galimus tokių teisės normų pažeidimus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė H. G. ir atsakovė J. D. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės, ieškovė H. G. jai priklausančią žemės sklypo dalį įgijo iš ieškovo J. J. 2013 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartimi (b.l. 4-5, t. I). Žemės sklypas nėra padalintas, naudojimosi žemės sklypu tvarka viešajame registre neregistruota, tačiau šalys proceso pirmosios instancijos teisme metu neginčijo, kad ji yra nustatyta šalių susitarimu ir jos laikomasi nuo 1996 m. (b.l. 123-124, t. I).

Ieškovė H. G. ir atsakovai taip pat yra žemės sklype esančio gyvenamojo namo bei kitų statinių bendrasavininkiai (ieškovė H. G. nuosavybės teisę įgijo iš J. J. 2013 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartimi). Viešajame registre registruota naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka pagal 1988 m. gegužės 30 d. Statinio dalių perskaičiavimo sutartį (b.l. 8-10, 140-142, t. I).

2006 m. gegužės 17 d. atsakovai išdavė tuometiniam žemės sklypo ir statinių bendrasavininkiui J. J. sutikimą rekonstruoti nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamojo namo dalį (rekonstravimo projekto l. 32). Tą pačią dieną buvo išduotas ieškovo J. J. sutikimas atsakovams atlikti jiems priklausančios namo dalies rekonstrukciją (b.l. 86, t. I). 2011 m. lapkričio 28 d. atsakovai notariškai patvirtintu raštu nurodė panaikinantys 2006 m. gegužės 17 d. ieškovui išduotą sutikimą, kadangi, atsakovų teigimu, vietoje antro aukšto rekonstrukcijos buvo pastatytas dviejų aukštų priestatas, pažeidžiantis atsakovų nuosavybės teises (b.l. 34, t. I).

Ieškovui J. J. 2011 m. kreipusis dėl atliktos rekonstrukcijos įteisinimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento statybos dokumentų skyrius 2011 m. spalio 18 d. raštu atsisakė išduoti statybos leidimą, kadangi nepateiktas atnaujintas arba patikslintas rašytinis žemės sklypo bendrasavininkės sutikimas priestato statybai. Ieškovui užginčijus šį sprendimą administraciniame teisme, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2605/2012 konstatavo, kad pareiškėjo prašymo teikimo metu – 2011 m. liepos 11 d., bendrasavininkių sutikimas nebuvo nustatyta tvarka nuginčytas, todėl galiojo, nes trečiųjų suinteresuotųjų asmenų sutikimo panaikinimas, patvirtintas notaro, buvo gautas vėliau, t. y. 2011 m. lapkričio 29 d. Teismas nurodė, kad iš bendraturčių 2006 m. gegužės 17 d. sutikimo turinio matyti, jog jis suteiktas apskritai, nedetalizuojant konkrečių ją sudarančių darbų rūšių. Toks sutikimo nekonkretizavimas atspindėjo ne tai, jog sutikimas konkretiems darbams – priestato pastatymui – buvo neduotas, bet parodė tai, jog jis buvo duotas plačia apimtimi. Iš paminėto spręstina, jog išvadai, kad bendraturčiai nesutiko, jog būtų pristatytas priestatas, sprendžiant iš 2006 m. gegužės 17 d. sutikimo turinio, pagrindo nėra. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2011 m. gruodžio 5 d. raštas Nr. A51-48760(2.14.2.12-MP8), kuriuo buvo išreikštas atsisakymas išduoti statybos leidimą, nelaikytinas neteisėtu, nes tuo metu bendrasavininkio sutikimas atlikti rekonstrukcijos darbus jau negaliojo, todėl savivaldybės administracija negalėjo išduoti statybos leidimo.

Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Kadangi administracinėje byloje Nr. A602-2605/2012 dalyvaujančiais asmenimis buvo tiek šios bylos ieškovas J. J., tiek atsakovai, pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, aplinkybes, susijusias su atsakovų 2006 m. gegužės 17 d. sutikimo turiniu, pagrįstai vertino kaip prejudicines. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu atsakovų 2006 m. gegužės 17 d. sutikimas nebegalioja (yra atšauktas), ir būtent tai yra kliūtis ieškovams kreiptis dėl atliktos rekonstrukcijos įteisinimo, kolegijos vertinimu, atsakovų 2006 m. gegužės 17 d. sutikimo turinio ir galiojimo vertinimas nėra esminė aplinkybė nagrinėjamai bylai. Šio sutikimo egzistavimo faktas yra tik papildoma aplinkybė, į kurią gali būti atsižvelgiama vertinant dabartinio atsakovų atsisakymo duoti sutikimą rekonstrukcijai pagrįstumą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl apeliantų argumentų, susijusių su 2006 m. gegužės 17 d. sutikimo turiniu ir galiojimu, detaliau nepasisako. Apeliantų argumentai, kad 2006 m. gegužės 17 d. sutikimo atšaukimas nebuvo susijęs su tarp šalių vėlaiu kilusiais ginčais, taip pat neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai galėjo daryti remdamasis atsakovės J. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais (b.l. 123-124, t. I).

Kaip jau minėta, bendraturčių atsisakymas duoti sutikimą rekonstrukcijai (faktiškai atliktos rekonstrukcijos įteisinimui) turi būti protingai motyvuotas. Vien atsakovų nepageidavimas, kad bendras daiktas būtų rekonstruotas, nesudaro pagrindo apriboti ieškovų teises, susijusias su bendro daikto rekonstrukcija – turi būti nustatyta, kad rekonstrukcija iš esmės pažeidžia atsakovų, kaip bendrasavininkių, teises ir teisėtus interesus. Dėl šios priežasties apeliantų argumentas, kad rekonstruotas objektas – laiptinė, yra bendroji ieškovų ir atsakovų nuosavybė, savaime nėra pagrindas konstatuoti atsakovų nesutikimo su rekonstrukcija pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad mansardoje esančiomis patalpomis, į kurias patenkama rekonstruota laiptine, pagal tarp šalių nustatytą naudojimosi gyvenamosiosmis patalpomis tvarką naudojasi ieškovai (b.l. 141, 144, t. I). Atsakovai bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad atlikta rekonstrukcija pažeidžia jų teises tuo aspektu, kad jiems dėl to būtų atimta iki rekonstrukcijos egzistavusi galimybė naudotis laiptine.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde atsakovai nurodo tokius nesutikimo su rekonstrukcija motyvus: rekonstruoto priestato kraštinė siena remiasi į dalį atsakovų namo, uždengia atsakovų langus, per siauras praėjimas tarp priestato ir gyvenamojo namo, savavališkos rekonstrukcijos metu buvo užimta dalis J. D. priklausančios žemės, be to, rekonstrukcija atlikta nukrypus nuo projekto. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nurodyti argumentai nėra pakankami tam, kad atsakovų atsisakymą duoti sutikimą vertinti kaip protingai motyvuotą.

Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovams leista teisę gauti statybą leidžiančius dokumentus gyvenamojo namo (buto), esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai pagal 2011 m. parengtą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektą. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas (leidimas įteisinti rekonstrukciją be atsakovų sutikimo) yra tiesiogiai siejamas su rekonstrukcijos atlikimu pagal sprendime nurodytą projektą. Dėl šios priežasties apeliantų argumentai, kad rekonstrukcija neva yra atlikta nesilaikant projekto, pagal kurį buvo prašyta leista teisę gauti statybą leidžiančius dokumentus be bendraturčių sutikimo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi įtakos ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui.

Kolegija pritaria apeliantų argumentams, kad iš į bylą pateiktų fotonuotraukų galima daryti išvadą, jog rekonstruoto priestato dalis remiasi į atsakovams priklausančios namo dalies sieną (b.l. 87), tačiau, kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nėra pakankama teigti, kad atsakovų teisės tuo yra iš esmės pažeidžiamos. Aplinkybė, kad ginčo priestatas užstoja atsakovų langus, byloje surinktais įrodymais nepatvirtinta. Byloje taip pat nenustatyta, kad praėjimas tarp priestato ir namo neatitiktų teisės aktų reikalavimų ir blokuotų praėjimą prie atsakovams priklausančios namo dalies.

Vienas esminių apeliantų argumentų susijęs su tuo, kad rekonstruotas priestatas užima dalį atsakovei J. D. priklausančios žemės. Vertindama šį apeliantų argumentą kolegija pažymi, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), tarp ginčo šalių nėra padalintas, jo naudojimo tvarka viešajame registre neregistruota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad savavališkų (rekonstruotų) statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esmingam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2012). Net jei byloje būtų neginčijamai nustatyta, kad ginčo priestatas užima dalį atsakovės J. D. faktiškai naudojamo žemės sklypo, atsakovai neįrodė, kad toks atsakovės teisių pažeidimas negali būti pašalintas kitu būdu, negriaunant ginčo statinio, pavyzdžiui, nustatant naują naudojimosi žemės sklypu tvarką (b.l. 129-130, t. I).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų ieškovės H. G. naudai priteisiama 1 000 Lt (289,62 EUR) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 18, t. II).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsnio 3 dalimi, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų J. D. ir P. L. D. 289,62 EUR (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir šešiasdiešimt du euro centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovės H. G. naudai.