Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Ramūno Mitkaus,

atsakovams Z. M. B., A. G., V. K., V. L., Rimantui A. M. ir atsakovų atstovei advokatei R. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-222-214/2010 pagal ieškovų L. Č. ir J. J. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybei, Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. A., Z. M. B., Zenonui I. B., M. B., B. Č., M. Č., R. S., G. D., A. G., V. G. ,M. G., V. K., J. K., J. K., Z. L., R. L., B. L., V. L., V. M., R. M., J. M., Rimantui –A. M., D. N., R. P., O. P., A. R., L. R., S. S., A. S. teisių perėmėjams G. S. ir D. G., E. Š., A. V. T., S. V., M. A. V., D. V., V. V., V. V., tretieji asmenys V. R., O. J., L. R., N. B., T. B. teisių perėmėjai J. B. ir M. K., P. Č., J. G., S. B., M. B., Kauno m. 20-to notarų biuro notarė R. V., Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S., dėl sprendimų, įsakymų, pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo bei ieškovų prašymus dėl dalies reikalavimų atsisakymo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į dalį (33 ha) žemės sklypo, esančio (Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, Giraitės k., atkūrimo. Ši žemė buvo suteikta atsakovams asmeniniams ūkiams. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu į dalį žemės, kurios savininku iki žemės nacionalizavimo buvo J. J., nuosavybės teisės atkurtos natūra ieškovams ir kitiems žemės pretendentams (tretiesiems asmenims). Ieškovai nagrinėjamoje byloje ginčijo administracinius aktus ir sandorius, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teisę į ginčo sklypo negrąžintą dalį 33 ha plote, kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms ir patikslintu ieškiniu (t.13, b.l. 157-163) prašė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

7) Skundžiamu teismo sprendimu abiejų ieškovų atžvilgiu buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas. Teismas prejudicijos pagrindu, remdamasis Kauno apygardos administracinio teismo 2003-07-10 nutartimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-09-04 nutartimi, nurodė, kad šiais procesiniais sprendimais teismai atsisakė atnaujinti ieškovo šioje byloje L. Č. skundo padavimo terminą ir dalyje dėl Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1993-03-30 I šaukimo 37 sesijoje ir 1994-03-14 1 šaukimo 43 sesijoje priimtų sprendimų skundą atsisakė priimti, konstatuodami, kad termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl nėra pagrindo praleisto termino atnaujinimui. Nors šioje skundžiamoje Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo dalyje, pažeidžiant CPK 270 str. 4 d. 4p. keliamus imperatyvius reikalavimus sprendimo turiniui, nėra nurodomos teisės normos, kuriomis remiantis teismas konstatuoja „prejudicinį pagrindą", tikėtina, kad teismas taikė CPK 182 str. 2 p. ir 279 str. 4 reglamentuotą prejudicinio fakto institutą. Jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje byloje, ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi. Nurodyta Kauno apygardos administracinio teismo 2003-07-10 nutartimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-09-04 nutartimi pareiškėjo L. Č. skundas nebuvo nagrinėjamas iš esmės, o buvo sprendžiamas tik procesinis klausimas dėl skundo priėmimo nagrinėti galimybės. Todėl šie teismų dokumentai gali būti vertinami tik kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, o ne remiantis prejudicinio fakto išimtimi.

Apeliantė nagrinėjamoje byloje 2006-03-22 su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. 2006 m. kovo 31 d. Kauno apygardos administracinis teismas priėmė nutartį (proc. sprendimo kategorija 50.1), kuria nustatė terminą iki 2006-04-19 pašalinti nurodytus skundo trūkumus. Apeliantė J. J. 2006-04-19 pranešimu teismui nurodė, kad 2006-03-21 L. Č. ją informavo, kad jis 2005-12-08 kreipėsi su skundu ir vėlesniais jo patikslinimais į Kauno apygardos administracinį teismą, kadangi Užliedžių apylinkės tarybos 1993-03-30 I šaukimo 37 sesijos ir 1994-03-14 I šaukimo 43 sesijos sprendimais ir vėlesniais Kauno apskrities viršininko įsakymais žemė buvo suteikta trečiųjų asmenų asmeniniams ūkiams. Todėl apie skundžiamus aktus ir jų turinį apeliantė sužinojo tik 2006 m. kovo 21 d. Pažymėtina, kad kitas ieškovas L. Č. savo 2006-01-06 prašyme Kauno apygardos administraciniam teismui nurodė, kad ne nuo sužinojimo apie skundžiamus Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1993-03-30 I šaukimo 37 sesijoje ir 1994-03-14 I šaukimo 43 sesijoje priimtus sprendimus momento, bet nuo to momento kada jis įgijo galimybe susipažinti su minimais dokumentais bei sužinoti apie savo teisių pažeidimą, skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Iš 2004-05-05 Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento rašto Nr. 1 l-C-224-397 L. Č. negalėjo suprasti apie galimą savo teisių pažeidimą, kadangi prie jo nebuvo net pridėti Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1993-03-30 I šaukimo 37 sesijos ir 1994-03-14 I šaukimo 43 sesijos sprendimai. Gavęs 2004-05-05 Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento raštą L. Č. neturėjo galimybės pateikti skundo teismui, kadangi iš šio rašto nebuvo galima numatyti kokiems asmenims Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos sprendimais buvo suteikti sklypai J. J. pretendentams priklausančioje žemėje, nenurodytos jų pavardės, gyvenamųjų vietų adresai, žemės plotai ir kita pažeistų teisių gynybai būtina informacija. Neturėdamas tokių duomenų L. Č. negalėjo paruošti skundo teismui, kuris atitiktų LR ABTĮ 23 str. reikalavimus. Teismas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, tarp jų ir teisės normas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, turi taikyti ex officio, t.y. nepriklausomai nuo to, ar ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ar ne. Todėl skundžiamo teismo motyvas, kad ta aplinkybė, jog ieškovai neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą atleidžia teismą nuo pareigos spręsti procesinį klausimą dėl ieškinio termino atnaujinimo yra teisiškai nepagrįsta. Be to, esminę reikšmę turinčia aplinkybe pripažintina tai, kad ieškovas net tris kartus šalindamas Kauno apygardos administracinio teismo nustatytus skundo trūkumus, t.y. 2006-01-06, 2006-01-18 ir 2006-01-31, prašymais nurodė, kad jeigu Teismas vis dėl to nuspręstų, kad pareiškėjas praleido įstatymų nustatytą skundo padavimo terminą, jis prašo praleista skundo padavimo terminą atnaujinti ir skunda priimti nagrinėti. Sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei LR CK, nei kituose įstatymuose nenurodytas baigtinis ar pavyzdinis aplinkybių sąrašas (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusi ieškinio senaties terminą, įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumui, o ne ieškovės pažeistų teisių gynybai. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, kiekvienas asmuo turi teisę, į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisingą teismo sprendimą. O teismas vengiantis motyvuoti sprendimą, ginčo iš esmės neišsprendžia, teisingumo nevykdo, priešingai - pažeidžia šalių interesą sulaukti pagrįsto bei teisėto jų ginčo išsprendimo, tinkamai realizuoti procesinę teisę skųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, taip pat viešąjį interesą, nes pažeidžia proceso šalių teises tinkamą teismo proceso, teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principus. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės J. J. ieškinys būtų tenkintas visiškai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vytautas A. T. prašo apeliantės skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą nepakeistą (t. 14, b.l. 21-29). Atsakovas nurodo tokius argumentus:

1) Nepagrįstais pripažinti ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sąvoką „nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994-01-01 turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui" turėjo aiškinti ne tik kaip žemės naudojimą faktiniu pagrindu, bet ir kaip naudojimą teisiniu pagrindu. Pati apeliantė, prieštaraudama sau, apeliaciniame skunde (4 lapas) nurodo, kad „LR Vyriausybės 1993-10-29 nutarimo Nr. 816 nutarimo, kuriuo patvirtinta Žemės asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka, 16 punkte nurodoma, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri pagal nustatytą tvarką apsvarstytus rajono valdyboje žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui, nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994-01-01 turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos projektus. Taigi, nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994-01-01 turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos projektus, t.y. šiuo atveju įstatymų leidėjo nėra įsakmiai pasisakyta, kad asmeniniam ūkiui žemė turi būti matuojami tik laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos projektus. Todėl teismo išvados paminėto akto nuostatoms neprieštarauja ir yra teisingos.

2) Teismas pakankamai konkrečiai ir apibendrintai sprendime pasisakė, kad 1997-07-01 Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktas reglamentuoja žemės išpirkimą iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, žemės išpirkimas buvo nustatytas ir 1991-06-18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir šiuose įstatymuose numatytas žemės išpirkimo būdas.

3) Teismas tinkamai taikė ir aiškino Konstitucinio Tesimo 1994-05-27, 1995-03-08 ir 2001-04-02 nutarimų nuostatas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-363/0999 išvadų ir argumentų.

4) Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus ir praleido ieškinio senaties terminą, todėl atmetė ieškinį. Ieškinys atmestas įvertinant visus tiek ieškovų ieškinyje, tiek ir atsakovų atsiliepimuose nurodytus argumentus.

5) Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas privalėjo išimtinai vadovautis atsakovo - Kauno apskrities viršininko administracijos 2009-06-01 raštu Nr. S6-1355 pateikta grafine medžiaga ir šio atsakovo atstovės pareiškimu teismo posėdžio metu, jog daugiau grafinės medžiagos apie ginčo asmeninio ūkio žemės sklypus laikotarpiu nuo 1990-1994 nėra ir konstatuoti, kad pirminis ginčo teritorijos planavimo dokumentas yra ištrauka iš 1994 m. Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos preliminarinio žemėtvarkos projekto plano, kurią atsakovas pateikė kartu su 2009-06-01 d. raštu Nr. S6-1355, kad byloje nėra nė vieno kompetentingo viešojo administravimo subjekto sprendimo, kuriuo atsakovams teisėtai būtų suteikta žemė asmeniniam ūkiui tiek 1992-01-28 d. momentui ( prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo metu), tiek ir vėliau, t.y. priimant ginčijamus Kauno raj. Užliedžių apylinkės 1993-03-30 I šaukimo 37 sesijoje ir 1994-03-14 I šaukimo 43 sesijoje priimtus sprendimus. Atsakovas, pateikdamas teismui atsiliepimą, prie jo pridėjo visus dokumentus, įrodančius teisėtą jo naudojimąsi asmeninio ūkio žeme. Aplinkybė, jog žemės reformą vykdžiusios institucijos neišsaugojo atsakovo (kaip ir kitų apylinkės gyventojų) prašymo suteikti žemę asmeniniam ūkiui, nėra pagrindas pripažinti asmeninio ūkio žemės suteikimą neteisėtu. Netinkami valdžios institucijų veiksmai negali sukelti neigiamų pasekmių teisėtai įgytoms asmenų teisėms. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pripažįstama, kad jeigu žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų, tai prioritetiškai ginamos asmenų, gavusių žemę asmeniniam ūkiui, teisės. Todėl ginčijamais aktais ieškovės teisės nebuvo pažeistos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. A., Z. M. B., A. G., B. L., V. L., V. K., V. V., V. V., J. M., A. R. M., R. P., S. S., A. S., S. C. ir A. M. V. prašo apeliantės J. J. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą nepakeistą (t. 14, b.l. 36-39). Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą savo teisėms ginti. Teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei nenukrypo nuo formuojamos Aukščiausiojo Teismo praktikos ieškinio senaties srityje. Bet koks apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinojęs, jog jam grąžintina žemė yra suteikta kitiems asmenims, pats privalo imtis priemonių per protingą laikotarpį patikrinti, ar nėra pažeidimų, šią žemę suteikiant kitiems asmenims. Jei asmuo pats neturi pakankamai teisinių žinių, jis turi visas galimybes kreiptis teisinės pagalbos arba reikalauti iš valstybės institucijų tam tikrų duomenų - žemės suteikimą patvirtinančių dokumentų. Pagal 1964 m. LR CK 84 str. įstatymų leidėjas šiems tikslams buvo nustatęs ilgą laiko tarpą - trejus metus. Ieškovė ginčijo teisme administracinius aktus bei sandorius, kurių dauguma priimti ir sudaryti prieš 16-11 metų ir nenurodė priežasčių svarbumo, sudarančio pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui. Iš bylos duomenų matyti, kad J. J. yra A. J. teisių perėmėja, o pastarajam apie teisme ginčytus juridinius faktus buvo žinoma dar 1997 metais. Prejudicinę galią ieškinio senaties termino aiškinimui turi ir įsiteisėję administracinio teismo sprendimai, kurie yra paminėti skundžiame sprendime.

2) Teismas pagristai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovai teisėtai gavo asmeninio ūkio žemės sklypus. Visiems atsakovams, ar tiems asmenims, iš kurių buvo perimtos teisės, žemė buvo skirta laikantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 1-411, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 nuostatų. Pastarasis nutarimas neteko galios Vyriausybei 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinus naują Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervavimo tvarką. Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ 7 punkte buvo nustatyta, kad įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai sodybinių sklypų užimtai žemei priskiriam ir žemė, suteikta pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą. Taigi įstatymų leidėjas jau nuo pat nuosavybės teisių atstatymo teisinio reguliavimo pradžios numatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš buvusių savininkų išperka. 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 12 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės natūra neatkuriama į žemę, pagal galiojusius įstatymus suteiktą gyventojų asmeniniam ūkiui (1993-07-15 Įstatymo redakcija). 1997 m. liepos 1 d. LR įstatyme dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo leidėjas panašiai derino interesus asmenų, kuriems žemės sklypai buvo suteikti asmeniniam ūkiui ir kutrie ją dirbo, ir asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teises į žemę. Šio įstatymo 12 straipsnio 7 punkte (vėlesnėje redakcijoje 8 punkte) nustatyta, kad valstybės išperkama žemė yra žemė pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog visi atsakovai gyveno tos apylinkės teritorijoje, buvo žemės ūkio bendrovių ar kitų žemės ūkio įmonių darbuotojai, žemė buvo atmatuota tuose plotuose, kuri buvo pažymėta kaip asmeninio ūkio žemė, žemės sklypai buvo paženklinti vietoje ir iki šiol yra atsakovų naudojami, išsipirkti ar kitaip įgyti nuosavybėn. Taigi, akivaizdu, kad visi asmenys pagal galiojusios teisės aktus turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemės sklypus, kadangi atitiko įstatyme numatytas suteikimo sąlygas. Tiek žemės skyrimas asmeniniam ūkiui, tiek vėlesnis jos įsigijimas nuosavybėn, atitiko imperatyviems teisės aktų reikalavimams, todėl minėtų sprendimų ir sandorių nėra teisinio pagrindo naikinti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. 14, b.l. 31-34).

Atsiliepime nurodoma, kad Kauno rajono apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra praleistas terminas ginčyti 1993 m. kovo 30 d. ir 1994 m. kovo 14 d. Užliedžių apylinkės tarybos sprendimus. Kadangi visi kiti byloje ginčijami administraciniai aktai ir civiliniai sandoriai yra išvestiniai iš 1993 m. kovo 30 d. ir 1994 m. kovo 14 d. Užliedžių apylinkės tarybos sprendimų, neįmanoma patenkinti ir kitų ieškovų reikalavimų. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nors ir nebūdama atsakinga už asmeninio ūkio žemės skyrimą (apylinkių tarybų teisių ir pareigų perėmėjas yra savivaldybės), mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad skirstant asmeninio ūkio žemę nebuvo pažeista asmeninio ūkio žemės skyrimo tvarka ir procedūros.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos duomenimis ieškovas L. Č. 1992 m. sausio 28 d. padavė pareiškimą Kauno rajono agrarinės reformos tarnybai, prašydamas atkurti nuosavybės teises į J. J. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 54 ha žemės sklypą Kauno rajone, Giraitės kaime. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovui ir kitiems pretendentams į dalį žemės atkurtos nuosavybės teisės natūra. Kita žemė užimta asmeninio ūkio naudotojų žeme (apie 42 ha, tame skaičiuje ir ginčo žemė), Lietuvos veterinarijos akademijos mokamojo – bandomojo ūkio žeme (apie 25,50 ha), šaudmenų gamyklos ir privačių namų valdų žeme (apie 9,50 ha) t.11, b.l. 188-191). Ieškovai ginčijo asmeninio ūkio žemės suteikimą atsakovams tuo aspektu, kad buvusio savininko teisės atkurti nuosavybę į žemę yra prioritetinės prieš kitus asmenis, kuriems žemė buvo paskirta pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Su tokia argumentacija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Įstatymų leidėjas, įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą, pabrėždamas nuosavybės teisių tęstinumą, įvertinęs pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius, įtvirtino ribotos restitucijos principą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino, kad neginčijamai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, tačiau kartu nustatė, jog teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra įgyvendinama remiantis įstatymo nustatyta tvarka, o nesant galimybės susigrąžinti turto natūra, įtvirtinta teisė gauti kompensaciją, kuri, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Žemės asmeniniam ūkiui suteikimas prasidėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. liepos 26 d. priėmus nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, o nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas prasidėjo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pažymėtina, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą asmeninio ūkio žemė buvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės (t.y. žemės, į kurią nuosavybės teisės neatkuriamos). Pagal iki 1997 m. liepos 23 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, pirmąja eile žemės ūkio paskirties žemę įsigyti galėjo asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui, ir tik antrąja eile – kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra, o kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra, nurodyti kaip ketvirtos eilės pretendentai (1, 2, 4 punktai). Tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmąja eile žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Taigi nurodytuose teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. Pagal 1994 m. liepos 1 d. galiojusią Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostatą, sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos turėjo priimti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d.

Bylos duomenimis, ginčo žemė atsakovams suteikta Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1993 m. kovo 30 d. I šaukimo 37 sesijoje ir 1994 m. kovo 14 d. I šaukimo 43 sesijoje priimtų sprendimų pagrindu ( t.1, b.l. 11-63). Byloje nekyla ginčo dėl to, kad asmenys, kuriems suteikti ginčijami žemės sklypai, turėjo teisę į asmeninio ūkio žemę. Ginčijami tarybos sprendimai patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą bei suteiktos žemės paskirtį ir dydį bei atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatas.

Minėta, kad apeliantė ginčija žemės suteikimo asmeniniam ūkiui faktą tuo pagrindu, kad buvo pažeista prioritetinė žemės savininko (jo įpėdinių ir pretendentų) teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, be to, nebuvo laikytasi teisės aktais nustatytos žemės suteikimo asmeniniam ūkiui suteikimo tvarkos (atsakovų asmeninio ūkio žemė nebuvo pažymėta žemėtvarkos projektuose, žemės naudotojų sąrašas buvo sudarinėjamas vėliau, t.y. pagal Kauno apskrities viršininko 2005-01-17 įsakymu Nr. 02-05-214 patvirtintą priedą – Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plano ištrauką). Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Paminėtam kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.21 punkte buvo nustatyta, kad, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, žemės ūkio paskirties žemės sklypai riboženkliais neženklinami ir geodeziniai žemės sklypų matavimai, skirti ribų posūkio taškų koordinatėms nustatyti, neatliekami. Iš ginčijamų Užliedžių apylinkės tarybos 1993 m. kovo 30 d. I šaukimo 37 sesijoje ir 1994 m. kovo 14 d. I šaukimo 43 sesijoje priimtų sprendimų ir jų priedų turinio matyti, kam iš asmenų ir kokio dydžio žemės sklypai buvo suteikti asmeniniam ūkiui. Žemės reformos projektuose asmeninio ūkio žemė yra pažymėta ir ginčo dėl to, kad dalis jos užimta atsakovų žemės sklypais, nėra (t.11, b.l. 192-196). Priešingai nei teigia apeliantė, teismo posėdžio metu buvo pateiktas apžiūrai ir anksčiau sudarytas žemės planas, patvirtintas 1993 m. gruodžio 27 d. potvarkiu Nr. 557, t.y. dokumentas, kuriame pažymėta jį priėmusi institucija, data ir numeris. Šalys su šiuo dokumentu susipažino ir pretenzijų dėl jo leistinumo bei tinkamumo nepareiškė (t. 13, b.l. 173 ). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios nuostatos, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo pamatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui pamatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-289/2007, 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2010 ir kt.). Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai nesinaudojo jiems suteikta asmeninio ūkio žeme iki 1994 m. sausio 1 d. arba, kad toks naudojimasis po paminėtos datos buvo neteisėtas. Taigi, apeliantės argumentai ginčijamais klausimais prieštarauja aukščiau paminėtoms teisės normos ir išaiškinimams, todėl laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo, atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 9 d. nutartimi atnaujino ieškovui L. Č. terminą skundui paduoti dėl ginčijamų šioje byloje administracinių aktų panaikinimo (t.1, b.l. 130). Pirmosios instancijos teismas taipogi nieko nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su sužinojimu apie ginčijamus aktus, šių argumentų neanalizavo, taigi tuo pačiu pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo taisykles. Tačiau priėmus apeliantei palankų sprendimą dėl ieškinio senaties, (konstatavus, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ginčyti administracinius aktus) tai nei materialiosios, nei proceso teisės prasme nedaro įtakos galutiniam šios bylos išnagrinėjimo rezultatui.

Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nurodomais klausimais, todėl naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės priteistinos atsakovų B. L. ir V. L. turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. J. atsakovui B. L. 2700 Lt (du tūkstančius septynis šimtus litų), atsakovei V. L. 550 Lt (penkis šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.