- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-17
- Bylos Nr.
- eI2-1597-289/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02805-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius (pirm.), Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021-11-24 sprendimą Nr. 21S43043 (toliau – ir Sprendimas) dėl Ukrainos piliečio A. V. grąžinimo į Ukrainą.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos į Ukrainą. Atsakovas taip pat nustatė, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-26 nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 2.3. punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas sprendimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, tačiau konkrečių priimto sprendimo motyvų pasigedo. Nurodė, kad sprendime nėra tinkamos motyvacijos, jis yra prieštaringas, formalus. Mano, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtas ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir mano, kad jis atmestinas kaip nepagrįstas. Atsiliepime nurodė, kad 2021-11-24 sulaikytas ir apklaustas pareiškėjas patvirtino, jog jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, į Lietuvos Respubliką atvyko autobusu prieš kelias dienas ir čia ieškosi darbo. Nurodė, kad atvyko iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos piliečio pasą. Aiškinantis aplinkybes, užsienietis apklausos metu paaiškino, kad išvyko iš Ukrainos per Vengriją, Slovakiją, Lenkiją į Lietuvą. Migracijos skyriaus pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą ir surinkęs įrodymus, priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, ir paskyrė administracinę nuobaudą – įspėjimą. Nutarime konstatuota, kad vadovaujantis UTPĮ 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, dėl to užsieniečiui buvo skirta administracinė nuobauda. Užsieniečio atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ), 2021-11-24 priimtas sprendimas dėl Ukrainos piliečio A. V. grąžinimo į Ukrainą Nr. 21S43043, kuriuo užsienietis įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021-12-02. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos biometrinį pasą Nr. FF245082. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas Lenkijos Respublikoje turi teisę būti kaip asmuo, kuriam taikomas bevizis režimas, 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąraše nustatytu beviziu režimu. Atvykimo į Lietuvos Respubliką metu pareiškėjas neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos, nei kitų Europos ekonominės erdvės valstybių kompetentingų institucijų išduoto leidimo gyventi, neturėjo deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nebuvo pateikęs prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jam nėra išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nėra pateikęs prašymo dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos ir leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jo atžvilgiu netaikytinos Nutarimo 2.3.1-2.3.3 papunkčiuose nustatytos išimtys. Pareiškėjas į Lietuvą atvykti neturėjo teisės, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. V. skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl 2021-11-24 sprendimo Nr. 21S43043, kuriuo nuspręsta įpareigoti Ukrainos pilietį A. V. savanoriškai išvykti į Ukrainą per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t.y. iki 2021-12-01 (sprendimas įteiktas 2022-11-24), teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. V. išvyko iš Ukrainos per Vengriją, Slovakiją, Lenkiją į Lietuvą Respubliką. Užsieniečio apklausos metu lape nurodyta, kad užsienio valstybių vizos, leidimai gyventi šalyje nėra išduoti bylai aktualiu laikotarpiu iki 2021-11-24. Pareiškėjo tvirtinimu, jis 2020-01-12 automobiliu išvyko į Moldaviją, po to į Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Lenkiją. 2021-11-22 jis iš Lenkijos maršrutiniu autobusu atvyko į Lietuvos Respubliką kur 2021-11-24 ir buvo sulaikytas. 2021-11-24 nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, skyrė pareiškėjui A. V. administracinę nuobaudą – įspėjimą, už tai, kad pastarasis atvyko į Lietuvos Respubliką, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-26 nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.3. punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, nenustačius Nutarimo 3.3.1 – 3.3.18 papunkčiuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo (nutarimo ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021-10-28 iki 2021-12-01). 2021-11-24 Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą Nr. 21S43043 „Dėl Ukrainos piliečio A. V. grąžinimo į Ukrainą“, kuriuo nuspręsta įpareigoti Ukrainos pilietį A. V. savanoriškai išvykti į Ukrainą per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021-12-01. Pareiškėjas A. V. taip pat įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021-08-12 iki 2022-01-01).
UTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.
Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-26 nutarimo Nr. 152 „Dėl Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021-10-28 iki 2021-12-01), pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką metu) 2.3 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką ir nebuvo nustatytos Nutarimo 2.3.1-2.3.20 punktuose numatytos išimtys, kai draudimas netaikomas. Nutarimo 2.3 punkte numatytas bendro pobūdžio draudimas, kuriuo valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus numatytas išimtis. Minėto Nutarimo 2.3.1 papunktyje numatyta, kad draudimas kirsti valstybės sieną netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims.
Pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis ir neturėjo teisėtą gyvenimą Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) valstybėse patvirtinančių dokumentų, neturėjo deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nebuvo pateikęs prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jam nėra išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nėra pateikęs prašymo dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos ir leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jo atžvilgiu netaikytinos Nutarimo 2.3.1-2.3.3 papunkčiuose nustatytos išimtys.
2002 m. birželio 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1030/2002 nustatančio vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą (toliau – ir Reglamentas) 1 straipsnyje numatyta, kad trečiųjų šalių piliečiams valstybių narių išduodami leidimai apsigyventi yra rengiami pagal vienodą formą ir juose turi būti pakankamai vietos priede nurodytai informacijai pateikti. Vienodos formos leidimas gali būti įklija arba atskiras dokumentas. Kiekviena valstybė narė atitinkamoje vienodos formos vietoje gali įrašyti su leidimo pobūdžiu ir atitinkamo asmens teisine padėtimi susijusią informaciją, ypač informaciją dėl asmeniui suteikiamo leidimo dirbti. Minėto Reglamento 1 straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad leidimas apsigyventi – tai valstybės narės valdžios institucijų išduotas leidimas, leidžiantis trečiosios šalies piliečiui teisėtai būti jos teritorijoje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis konstatuoja, kad atsakovas teisingai nustatė, jog pareiškėjas A. V. į Lietuvos Respubliką atvyko neturėdamas nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi vienoje iš Europos Sąjungos šalių. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išsakyta nuomone, kad nors turimais duomenimis, 2021-06-16 pareiškėjas Lenkijos Respublikoje yra pateikęs prašymą laikinai gyventi, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo traktuoti, kad užsienietis turi laikino Lenkijos Respublikos gyventojo statusą netgi tuo atveju, jei būtų pateikęs laikiną leidimą, išduotą nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl leidimo gyventi.
Pagal UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal UTPĮ 11 straipsnio 1 dalį, užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (UTPĮ 11 straipsnio 4 dalis).
Nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021-11-22 iš Lenkijos Respublikos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas kirto valstybės sieną tuo metu, kai galiojo ribojimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis ribojimas netaikomas asmenims, kurie teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Pažymėtina, kad pagal UTPĮ nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei režimas. Asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia teisę nustatyta tvarka išduota viza (Įstatymo 2 straipsnio 33 dalis; 17 straipsnio 1 dalis), o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje asmeniui suteikia nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (UTPĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys; 24 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).
Remiantis aukščiau nurodytais duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko galiojant Nutarimo 2.3 punktui, neturėdamas išduotos vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitiko Nutarimo 2.3.1 – 2.3.3 papunkčiuose nustatytas išimtis, nėra.
Pažymėtina ir tai, kad Civilinės saugos įstatymas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ atžvilgiu yra specialioji teisės norma. Pagal Civilinės saugos įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir 9 straipsnį Vyriausybė yra civilinės saugos sistemos subjektas, kuriam suteikta teisė nustatyti ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymo tvarką; nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti ir kt. Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Vyriausybei buvo suteikta teisė laikinai ekstremalios situacijos metu apriboti asmenų judėjimo laisvę, įskaitant byloje aptariamą atvejį, numatytą Nutarime <...> (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).
UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimais.
Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis).
UTPĮ 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. UTPĮ 130 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. UTPĮ 130 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai iš Lenkijos Respublikos, nes minėtoje valstybėje yra deklaravęs laikiną gyvenamąją vietą.
Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, jog sugrąžinus pareiškėją į Ukrainą kiltų pavojus jo gyvybei arba jis gali būti persekiojamas, nėra jokių duomenų, kad užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjo šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatyta. Kokių nors socialinių, ekonominių ir kitų pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, kurie lemtų pareiškėjo neįpareigojimą išvykti, nenustatyta.
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. Nurodo, jog sprendime nėra nurodytų motyvų dėl ko priimtas nepalankus sprendimas pareiškėjo atžvilgiu.
Teismas vertina, kad Sprendime atsakovas detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai (nurodyti įstatymo straipsniai, nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2021-11-22 atvyko pažeisdamas Nutarimo 2.3 papunktį). Teismas pažymi, kad pareiškėjo skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato, kodėl priimtas Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertina teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo nesutikimas nedaro Sprendimo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Taigi, teismas daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011). Atsižvelgiant į tai, kiti pareiškėjo ir atsakovo argumentai yra laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 9 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.