Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų terminuota laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 2 (du) metai ir 6 (šeši) mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta 1/3 dalimi, ir paskirta 1 (metų) ir 8 (aštuonių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi prie 2016-05-02 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi paskirtos galutinės subendrintos 1 m. ir 8 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės - įpareigojimai BK 87 straipsnio tvarka: per visą bausmės atidėjimo laiką tęsti mokslus, o juos baigus pradėti dirbi ar užsiregistruoti darbo biržoje, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir be šių priemonių vykdymo kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti S. K. bei G. B., tačiau jie nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. M. nuteistas už tai, padarė vagystę, pagrobė automobilį, t. y. 2015 m. balandžio 16 d. apie 00.00 val. iš daugiabučio namo kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė J. G. priklausantį 300 eurų vertės automobilį „VW Golf“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) Be to, jis nuteistas už tai, kad įvykdė plėšimą, t. y. 2015 m. gegužės 12 d., tarp 22.00 - 23.00 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, veikdamas bendrai su S. K. ir G. B., tikslu pagrobti automobilį atvyko į nukentėjusiojo V. M. namus, esančius (duomenys neskelbtini), bei pamatę, kad kieme stovintis automobilis užrakintas, G. B. pabeldė į gyvenamojo namo duris. Duris atidarius V. M., D. M. iškarto spyrė pastarajam į krūtinę bei nukentėjusiam nukritus koridoriuje. Po ko, D. M. ir S. K. sudavė rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu naudodami fizinį smurtą, bendrais veiksmais iš kambario pagrobė V. M. priklausantį 10 eurų vertės telefoną „Nokia 100“, 10 eurų su 10 eurų vertės abonentine kortele, automobilio užvedimo raktelius ir kieme stovėjusį V. M. 1000 eurų vertės automobilį VW „Passat“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) padarydami nukentėjusiam 1020 eurų turtinę žalą.Be to, D. M. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, t. y. 2015 m. gegužės 13 d. apie 02.00 val., veikdamas bendrai su S. K. ir G. B., rankomis išlupdami durų užraktą, įsibrovė į V. V. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė dvi 35 litrų talpas, kuriose buvo 58 litrai dyzelinio kuro, bei kuro supylimo piltuvą, padarydami nukentėjusiai 60,28 eurų turtinę žalą.Taip pat D. M. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti automobilį, t. y. 2015 m. gegužės 13 d. apie 03.00 val. veikdamas bendrai su S. K. ir G. B. iš gyvenamojo namo kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), užvesdamas automobilio variklį ir pradėdamas juo važiuoti pasikėsino pagrobti J. S. priklausantį 300 eurų vertės automobilį VW „Golf“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pastebėti nukentėjusiosios sūnaus, kuris pradėjo savo automobiliu juos persekioti.Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nuosprendį pakeisti ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirti sankcijos ribose švelnesnę bausmę ir atsižvelgiant į tai, sumažinti galutinę bausmę.Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jam buvo paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė už pasikėsinimą įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, negu už baigtus nusikaltimus pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apelianto nuomone, už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, teismas turėjo jam paskirti švelnesnę bausmę, negu už baigtą nusikalstamą veiką. Taip pat bendrinant paskirtąsias bausmes turėjo būti paskirta mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo D. M. gynėjas advokatas V. Karpovas prašė nuteistojo D. M. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde nesutinka tik su bausmės dydžiu, paskirtu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 2 dalyje, todėl byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. skundžiamu Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas už pasikėsinimą padaryti vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir dar už tris baigtus, apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 180 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistuoju D. M., kad už pasikėsinimą įvykdyti vagystę jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymima, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, o bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumai reglamentuojami BK 91 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje nuteistajam D. M. paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, jos dydis yra mažesnis už šio straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 57 straipsnio 1 dalį bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad pagrobti nukentėjusiosios J. S. automobilį sutrukdė priežastys, nepriklausančios nuo D. M. valios. Užbaigti nusikalstamą veiką sutrukdė nukentėjusiosios sūnus pradėjęs persekioti nuteistojo pagrobtą automobilį, todėl apeliantas iš įvykio vietos pasišalino. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad nuteistojo nusikalstami ketinimai buvo kryptingi, jis veikė tiesiogine tyčia - suvokė daromos veikos pavojingumą visuomenei ir norėjo taip veikti. Be to, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. M. konkrečius bausmių dydžius už jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita vertus, nustatyta ir apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis padarė nusikalstamas veikas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).D. M. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, iš viso yra teistas penkis kartus, nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarė nepraėjus mėnesiui po teismo baudžiamojo įsakymo jo atžvilgiu priėmimo, neatlikęs laisvės apribojimo bausmės, be to, tą vakarą šis nusikalstama veika buvo jau antra. Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantui už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei šios bausmės rūšies vidurkius, buvo tinkamai individualizuota. D. M. galutinė subendrinta bausmė taip pat paskirta nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji yra aiškiai per griežta, juolab, kad pritaikius BK 64¹ str., galutinė laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1/3. Taip pat bendrindamas, atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, teismas BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė, taikė palankesnį nuteistajam dalinio bausmių sudėjimo būdą. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam D. M. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 23,16 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš D. M. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 23,16 Eur, iš nuteistojo D. M. nepriteisti.