Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-01-19 · Administracinė byla Nr. A-1806-858/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-01-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-01-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-19
Bylos Nr.
A-1806-858/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02686-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1806-858/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02686-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-6, 14-21) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2009 m. sausio 20 d. ir nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. su pertraukomis buvo kalinamas Šiaulių TI, kamerose Nr. 1, 23, 34, 35, 36, 37, 52, 44, 94, 69, 62. Pareiškėjas buvo kalinamas antisanitarinėmis, neatitinkančiomis teisės normų sąlygomis. Vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose, nebuvo natūralaus apšvietimo, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo ventiliacijos. Kameros buvo nedidelės, jų plotas buvo užimtas baldais, sanitariniu mazgu, kuris buvo neatitvertas. Kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, daiktai nuo drėgmės rūdydavo. Grindys buvo cementinės, nebuvo šilto vandens. Patalynė nešvari, neskalbiama ir nedezinfekuojama. Nebuvo spintų, kur susidėti daiktus, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, kamerose buvo žiurkių, tarakonų, net utelių.

Dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, papildomus nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą, psichologines ir dvasines kančias, buvo pažeistas jo orumas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27-28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu kalinimo įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2008 m. rugpjūčio 13 d. iki 2009 m. sausio 20 d., nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų ir į teismą buvo kreiptasi tik siekiant pasipelnyti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. sprendimu (b. l. 53-56) pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

Teismas pabrėžė, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pažymėjo, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, tik nurodo, kad jis nuo 2005 m. yra kalinamas ir negalėjo gauti reikiamos informacijos bei teisinės pagalbos dėl jo teisių pažeidimo ir ši informacija jam atsakovo nebuvo suteikta. Tačiau teismas pabrėžė, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų. Akcentavo, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

Nurodė, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. 69/06-5832 „Dėl A. B. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2008 m. rugpjūčio 13 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2011 m. gegužės 16 d. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m., ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atitinkamai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 4 d. ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 4 d. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjas nenurodė svarbių aplinkybių, dėl ko jis turėtų atnaujinti ieškinio senaties terminą, ir to neprašė savo pareiškime.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašomą taikyti trejų metų senaties terminą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, sprendė, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 13 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir atitinkamai pareiškėjo skundas yra atmestinas.

III.

Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 58-59) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas ankščiau negalėjo kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose yra aiškinami europiniai kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti.

Šalies argumentai

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, šis laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti gyvenamojo ploto normą, atskaičiavus baldus, europietišką standartą (4 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant baldus, normą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Atitinkamai, pareiškėjas prašo pripažinti jo skunde nurodytą laikotarpį pagrįstu.

Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir jis atitinkamai remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65-66) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog nagrinėjant ginčus dėl žalos, padarytos viešojo administravimo veiksmais, taikytinos ir ieškinio senaties nuostatos. Pažymi, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

Pabrėžia, jog šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti, tačiau ši aplinkybė, dėl kurios jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti nurodytų kriterijų. Minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Atsakovas mano, jog, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. B. prašomos priteisti 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2008 m. rugpjūčio 14 d. – 2009 m. sausio 20 d., 2010 m. birželio 23 d. – 2011 m. gegužės 19 d. laikotarpiais.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės taikęs ieškinio senaties terminą ir nurodęs, kad nėra pagrindo jo atnaujinti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas inter alia netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojantį teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas ir ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl jos taikymo. Pareiškėjo teigimu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti ir atitinkamai ji negali būti taikoma (b. l. 58-59)

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu ir pirmiau nurodytais pareiškėjo argumentais, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojam, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu, kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu yra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (b. l. 2-6, 14-21). CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos nacionalinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Tai yra susiję su tuo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2009 m. sausio 20 d. ir nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. lapkričio 4 d. (b. l. 2-7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis buvo laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant higienos normų reikalavimus, kad galimai kamerose esantys tualetai neatitinka standartų ir higienos normų, kad patalynė buvo nešvari, neskalbiama ir nedezinfekuojama, nebuvo spintų, kur susidėti daiktus, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, kamerose buvo žiurkių, tarakonų, net utelių, tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. lapkričio 4 d. (b. l. 2-7). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius (b. l. 27-28), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį.

Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Kiek tai būtų susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima įvertina ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad EŽTT išaiškinimai, kuriuose yra išaiškinti europietiški kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti (b. l. 58-59). Tačiau šios pareiškėjo įvardintos aplinkybės, vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymu, todėl EŽTT išaiškinimų, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui ir nereikėjo (b. l. 2-6). Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai paskelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pats pareiškėjas nors ir apeliaciniame skunde ir nurodo, kad visi EŽTT nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, jis nepaaiškina, kada jis galbūt su jais susipažino ir (ar) kodėl jiems esant neišverstiems tai vis dėlto jam nesutrukdė įgyvendinti teisės į teisminę gynybą (b. l. 2-6, 14-21). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas skunde remiasi EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje Karalevičius prieš Lietuvą, kuriame buvo pasisakoma dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, jo pažeidimą grindžiant netinkamų kalinimo sąlygų sudarymu, o šis sprendimas į lietuvių kalbą yra išverstas ir jis nenurodė, kad jam buvo kliūčių susipažinti su šiuo sprendimu (b. l. 2-6, 14-21).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentai, kad jis nuo 2005 m. yra kalinamas ir negalėjo gauti reikiamos informacijos bei teisinės pagalbos dėl jo teisių pažeidimo ir ši informacija jam atsakovo nebuvo suteikta, kad teisinė informacija jam buvo neprieinama yra abstraktaus pobūdžio, jų pareiškėjas nedetalizavo, byloje nėra duomenų dėl tokių aplinkybių buvimo. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą (b. l. 2-6, 14-21), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014).

Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ar kad jam nebuvo suteikta tokia pagalba. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Svarbu yra tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pasibaigus visam laikotarpiui, už kurį yra prašoma priteisti žalą (žr. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją), tačiau šiame kontekste vertintina, kad vien tik tai, jog pareiškėjo laisvė yra apribota, savaime negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo, atnaujinimo klausimą, be to, nėra nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų padaryta žala pareiškėjo sveikatai, kuri būtų pasireiškusi vėliau, kas konkrečiu atveju inter alia galėtų sudaryti pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (b. l. 2-6, 17-21, 34-45) (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją) (b. l. 58-59). Šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus argumentus, į nurodytus motyvus, kad nebuvo parodyta ir nustatyta svarbios vertybės pažeidimo, kas konkrečiu atveju galėtų sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (b. l. 58-59). Dėl nurodytų priežasčių spręstina, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus. Šis ieškinio senaties terminas taikytinas visiems pareiškėjo atsakovo nurodytiems neteisėtiems veiksmams ir visam pareiškėjo nurodytam laikotarpiui (b. l. 2-3).

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, argumentų dėl senaties termino atnaujinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino, atmetami kaip nepagrįsti.

Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2009 m. sausio 20 d. ir nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gegužės 19 d.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai negali būti vertinami kaip nepagrįsti bei pareiškėjo teisių ar (ir) interesų pažeidimas. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nevertintini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, nesusiję su ieškinio senaties taikymu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo nurodyto neteisėto pirmosios instancijos teismo veikimo vertinant jo nurodytus neteisėtus veiksmus (pvz., kad nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, šis laikotarpis buvo ilgesnis, kad pareiškėjas skunde prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti gyvenamojo ploto normą, atskaičiavus baldus, europietišką standartą (4 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant baldus, normą), neturtinės žalos vertinimo (pvz., kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio) nėra susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, nes teismas priimtame sprendime, taikęs ieškinio senaties terminą, dėl šių argumentų net nepasisakė. Atsižvelgus į tai, kad šie pareiškėjo nurodyti argumentai nėra susiję su galimu pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumu, nepagrįstumu, plačiau dėl jų nepasisakytina ir jie nevertintini (b. l. 58-59).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė