- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-486-174-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00794-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Dalius Jocys, Savinijus Katauskas
- Nuteistasis
- A. R.
- Nukentėjusysis
- S. V., L. V.
Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudž. byla Nr. 1A-486-174/2013
Teisėja Raimonda Pauparienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00794-2012-0
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
n uO SPRENDis
2013 m. rugsėjo 26 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį, 290 straipsnį ir nuteistas:
pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (dėl sistemingo žmonių bauginimo) – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 290 straipsnį (dėl pareigūnų įžeidimo) – 30 parų arešto.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, arešto bausmę keičiant laisvės atėmimo bausme, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai ir nustatyta galutinė subendrinta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant A. R. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nesilankyti Laimutės ir S. V. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).
Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme būtas laikas nuo 2012-08-16 iki 2012-08-17.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. R. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. liepos 4 d., apie 01.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, šviesdamas žibintu į L. V., bei laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d., apie 03.00 val., iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. 00.45 val., nakties metu, (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip vienuolika kartų atvirai, tai yra barškindamas pagaliu į langus, šviesdamas žibintu į miegamojo kambario langus, skambindamas prie sodybos vartų esančiu skambučiu, sukėlė S. V. ir L. V. nerimą ir baimę, sistemingai nuolat baugino nukentėjusiuosius pavartodamas psichinę prievartą.
Be to, A. R. 2012 m. rugpjūčio 14 d., apie 02.30 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g., Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausiesiems patruliams R. R. ir R. B., vykdantiems eismo saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas, pasakydamas „čiulpkit bybį gaidžiai“, juos įžeidė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo pagal BK 290 straipsnį jį išteisinti, o dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliantas nurodo, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes teisme jis pripažino visiškai ir prašė taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas, t. y. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau teismas be pagrindo šio prašymo netenkino. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 290 straipsnį ir be pagrindo netaikė jam BK 40 straipsnio nuostatų.
Dėl BK 290 straipsnio
Apeliantas neneigia, kad pasakė necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų adresu, dėl to labai gailisi ir atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau mano, kad jo veika nepagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį.
Už pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Atsakomybė už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) numatytus pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis).
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje išvardytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, atribojimo kriterijus tokiais atvejais yra minėto straipsnio dispozicijoje apibrėžtos ir detalizuotos kaltininko veikos ypatybės bei konkrečios veikos pobūdis (kasacinės bylos Nr. 2K-542/2005, Nr. 2K-114/2006). Sprendžiant atsakomybės formos – baudžiamosios ar administracinės – parinkimo, bausmės individualizavimo klausimus, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumas. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nors jis ir pasakė pareigūnų adresu negražius žodžius, tačiau tai buvo pasakyta vieną kartą, nakties metu, niekas pašalinis to negirdėjo, didelė moralinė žala pareigūnams nebuvo padaryta, jie teismui ieškinių nepareiškė. Nuteistojo nuomone, ši jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Todėl, apelianto nuomone, jo veika turėjo būti kvalifikuojama kaip administracinis teisės pažeidimas.
Dėl 40 straipsnio nuostatų taikymo už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą
Apeliantas teigia neturintis pagrindo ginčyti jo veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nors teismas nuteisdamas jį dėl šio nusikaltimo nekonstatavo, kokie grasinimai jo veiksmais buvo išsakyti nukentėjusiųjų adresu, kiek jie buvo realūs, nors teisminėje praktikoje būtent tokie požymiai turi būti nustatyti šio nusikaltimo sudėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2011-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-542/2011, 2012-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-561/2012 ir kt.), priešingu atveju tai būtų tik administracinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą.
Apeliantas teigia, jog jis, suprasdamas savo veiksmų netinkamą pobūdį, nepriklausomai kaip jie būtų kvalifikuoti, labai dėl jų gailėdamasis, siekdamas neaštrinti daugiau santykių su nukentėjusiaisiais ir tikėdamasis ne tik teisinės, bet ir realios taikos jų tolimesniuose santykiuose, skundžia tik tą teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo atsisakyta atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
BK 40 straipsnis numato teismui galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, esant asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymui perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo gali būti atleistas tuo atveju, jeigu teismas nustato BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumą: 1) kaltininkas pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Žemesnės instancijos teismas
Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina esant visas įstatyme numatytas sąlygas atleisti jį, A. R., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas nurodė, kad prašymas atmestinas, nes kaltininkas padarė dvi nusikalstamas veikas, be to, ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino, o teisme ne iš karto prisipažino dėl visų savo veikos aplinkybių, t. y., teismo nuomone, nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų sąlygų.
Apeliantas pažymi, jog jis buvo teisiamas pirmą kartą ir nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, todėl tas faktas, kad jam dėl vienos nakties įvykių inkriminuojami du BK straipsniai, be to, vienas iš jų – BK 290 straipsnis, apelianto teigimu, jam inkriminuotas nepagrįstai, nepaneigia BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos buvimo. Pagal LAT Senato 2000-06-16 nutarimo Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtų bausmių vykdymą“ 2 punktą asmuo pripažįstamas nusikalstamą veiką padariusiu pirmą kartą, jei jis anksčiau nebuvo teistas arba teistumas jam yra išnykęs. Analogiškai sąvoka „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ turi būti aiškinama ir BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto atveju.
Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus ir besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Apeliantas nurodo, jog nors ikiteisminio tyrimo metu jis iš tiesų nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo, nes buvo išsigandęs, tačiau dar nesibaigus ikiteisminiam tyrimui jis parašė prisipažinimą nukentėjusiesiems, šį jo prisipažinimą S. V. pateikė teismui. Kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo jis pripažino ir teisme, tai nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Todėl faktas, kad kažkurią aplinkybę jis pripažino anksčiau, kažkurią – vėliau, apelianto nuomone, neturėtų būti pagrindas laikyti jo prisipažinimą netinkamu BK 40 straipsnio 2 dalies prasme.
Apeliantas pažymi, jog jis visiškai pripažįsta savo kaltę ir labai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teigia, jog po įvykių 2012 m. vasarą jis apmąstė savo elgesį, gailisi dėl padarytos veikos, neigiamai ją vertina. Kaip teisme nurodė nukentėjusysis S. V., jis, A. R., iki bylos nagrinėjimo teisme ne kartą prašė nukentėjusiųjų, kad šie jam atleistų, to paties prašė ir teisme. Nuteistasis A. R. nurodo, kad nukentėjusieji Laimutė ir S. V. yra jo artimi giminės ir jis tikisi, kad pastarieji jam atleido ir supranta, kad jo elgesiui galėjo turėti įtakos jo sveikatos būklė, nes jam diagnozuotas mišrus asmenybės sutrikimas, dėl to jam ne visada pavyksta susitvarkyti, nors jis ir ieško pagalbos.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad po inkriminuojamų įvykių jis pakeitė savo gyvenimo būdą. Nurodo, kad nuo 2007 m. jis dirba (duomenys neskelbtini), tai darbas, kuris leidžia jam pasijusti socialiai labiau apsaugotu gyvenime, reikalingu kitiems žmonėms, tai atitinkamai teigiamai veikia jo elgesį. Todėl, apelianto nuomone, yra pagrindas patikėti, kad jis ateityje nedarys daugiau jokių nusikalstamų veikų.
Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusieji Laimutė ir S. V. prašo plikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendį ir nuteistojo A. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo A. R. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras ir nukentėjusieji prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl A. R. nuteisimo pagal BK 290 straipsnį
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog A. R. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 290 straipsnį.
BK 290 straipsnio dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims tinkamai vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas. Dėl to pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta administracinė atsakomybė už policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Vadinasi, ATPK 187 straipsnio paskirtis iš esmės ta pati, kaip ir BK 290 straipsnio – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą.
Taigi už pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Atsakomybė už ATPK numatytus pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, atsakomybės už minėtų pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį (kasacinės bylos Nr. 2K-542/2005, 2K-114/2006, 2K-396/2009). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (kasacinės bylos Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009).
Pirmosios instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiųjų, policijos pareigūnų R. R. ir R. B., parodymai bei paties A. R. prisipažinimas – patvirtina, kad A. R. policijos pareigūnų R. R. ir R. B. adresu, jiems vykdant eismo saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas, vartojo necenzūrinius įžeidžiančius žodžius: „čiulpkit bybį gaidžiai“, šie žodžiai įžeidė pareigūnus. Remdamasis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas pripažino, jog įrodyta, kad A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje. Su tokia apylinkės teismo išvada kolegija nesutinka.
Kaip matyti iš bylos duomenų, A. R. policijos pareigūnams, vykdantiems viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas – bandant sulaikyti A. R., minėtą frazę pasakė tik vieną kartą, nakties metu, nenustatyta, kad A. R. pareigūnų adresu pasakytus necenzūrinius žodžius girdėjo kiti asmenys, be to, byloje nėra duomenų, kad tokiais A. R. veiksmais buvo padaryta didelė moralinė žala pareigūnams, nes jie byloje ieškinių nepareiškė. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad A. R., pasakydamas necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų adresu, pastaruosius įžeidė, tačiau atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, kartu įvertinant ir A. R. asmenybę, t. y. kad jis yra įrašytas į viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro psichiatrinę ir narkologinę įskaitą, jam diagnozuotas mišrus asmenybės sutrikimas (b. l. 67, 70, 150–154), kolegijos nuomone, minėta A. R. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam asmeniui. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aptarta A. R. veika, atsižvelgus į jos pobūdį bei aplinkybes, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 290 straipsnį, o atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Todėl skundžiama nuosprendžio dalis, kuria A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 290 straipsnį, naikintina ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes A. R. nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Dėl 40 straipsnio nuostatų taikymo už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą
Nuteistasis A. R. neneigia savo kaltės padaręs BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, šios veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau prašo taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes, apelianto nuomone, yra visos sąlygos taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas. Tačiau, kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti apeliantui A. R. BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas perduodant jį pagal laidavimą teismo pasitikėjimo vertam asmeniui.
BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
Vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalimi, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visoms būtinoms sąlygoms, apibūdinančioms nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
Apeliantas teigia, kad Tauragės rajono apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytos visos BK 40 straipsnyje išdėstytos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Toks apelianto skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nuteistojo prašymą taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Nors A. R. padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje (dėl BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo A. R. šiuo nuosprendžiu išteisintas), taigi nors ir yra BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo priskyrimu kategorijoms, t. y. A. R. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nėra vienos iš būtinų sąlygų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – visiško pripažinimo savo kaltės ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad A. R. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, teisiamojo posėdžio metu pripažinęs kaltę, neigė, jog naktimis beldė nukentėjusiesiems į langus, tai pripažino tik teisiamojo posėdžio eigoje, prispirtas įrodymų, todėl teismas nenustatė pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi. Apeliantas teigia, kad nors iš pradžių jis ir neigė savo kaltę dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu pateikė nuoširdų prisipažinimą, kaltę dėl šio nusikaltimo pripažino ir teisme bei padarė išvadas dėl savo netinkamo elgesio. Tačiau, priešingai apelianto A. R. tvirtinimui, iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis nesigaili nusikaltęs, tai patvirtina nukentėjusiųjų Laimutės ir S. V. parodymai apeliacijos teismo posėdyje bei pastarųjų 20130-09-12 teismui pateiktas raštas, kuriame nurodoma, kad A. R. nevykdo savo įsipareigojimų ir kad jų terorizavimas buvo A. R. apgalvotas veiksmas prieš juos, be to, kaip minėta, jis davė nenuoseklius parodymus dėl sistemingo nukentėjusiųjų terorizavimo pavartojant psichinę prievartą, taip norėdamas sumažinti savo veikos apimtį ir atsakomybę. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Be to, apeliacinės instancijos teismo manymu, nuteistojo pasirinktas galimas laiduotojas – A. R., nuteistojo A. R. tėvas, nėra tas asmuo, kuris apelianto elgesiui gali daryti teigiamą įtaką. Pažymėtina, kad teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės bylos Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistojo A. R. santykiai su tėvu yra konfliktiški, kyla problemų dėl alkoholio vartojimo (b. l. 151–152), todėl akivaizdu, kad A. R., nuteistojo A. R. tėvas, nėra tas, kuris gali turėti A. R. didelę įtaką ir kad jis gali laiduoti už savo sūnų A. R.. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistajam A. R. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio prasme netaikytinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 290 straipsnį ir dėl šio nusikaltimo jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti A. R. bausmių, paskirtų pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir BK 290 straipsnį, bendrinimą.
Palikti nuteistajam A. R. BK 75 straipsnio taikymą ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant A. R. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nesilankyti Laimutės ir S. V. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.