Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos, rašytinio proceso tvarkaišnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. teisių perėmėjų K. Č., K. Č., M. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. 2015-02-05 paštu išsiuntė skundą (b. l .1-7), kuriame prašo:

atnaujinti skundo padavimo terminą; panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-01-15 sprendimą Nr. 1D-510(11); priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1759,33 Eur (6074,60 Lt) už laikotarpį nuo 2011-08-13 iki 2013-12-31.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam paskirta 1103 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Iki 2012-06-13 buvo mokamas ir 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, o nuo 2012-06-13 ir valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimu paskirta netekto darbingumo pensija. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) mokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2003-07-04, 2003-12-03, 2004-12-13, 2007-10-22 nutarimais teigia, kad kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Dėl termino skundui paduoti paaiškino, kad yra įsitikinęs, jog trejų metų termino skundui paduoti nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012-09-21, t.y. dienos, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012-02-06 Konstitucinio Teismo nutarimas. Būdamas lojaliu savo valstybei piliečiu, buvo įsitikinęs, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus. Gavęs pirmą sumažintą pensiją suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tuo pačiu buvo tikras, kad toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti kartu ir praradimai dėl mažinimo. Be to, manė, kad įstatymai, kuriais buvo sumažintos pensijos, atitiko konstitucinius reikalavimus. Šalyje jau yra buvusi panaši teisinė situacija prieš daugiau kaip dešimtmetį, kai dėl Rusijos krizės įtakos nebuvo mokamos pensijos dirbusiems asmenims, tačiau, praėjus kriziniam laikotarpiui, praradimus valstybė kompensavo. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad pensijų sumažinimą įstatymų leidėjas padarė, pažeisdamas konstitucinius principus. Nurodė, jog tikisi, kad teismas pripažins, kad kreipimosi į teismą termino nepraleido. Jei vis dėlto reikalingas prašymas praleistam terminui atstatyti, nurodo, kadprašo praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti dėl objektyvių ir svarbių aplinkybių (Konstitucinio Teismo sprendimas ir jo paskelbimas).

Atsakovė ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Vidaus reikalų ministerija nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 423)paaiškino, kad pareiškėjo valstybinei pensijai buvo taikoma tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata. Šiai normai atitikus Konstituciją (preziumuojama), Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją yra teisėtas.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas keliamas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo ir mokėjimo pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnio nuostatas nuo 2011-08-13 iki 2013-12-31.

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad A. Č. nuo 2011-08-13 paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensijaginčo laikotarpiu buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 18, 22). Vidaus reikalų ministerija 2015-01-15 sprendimu Nr. 1D-510(11) paaiškindama pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodydama, kad nėra numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, atsisakė A. Č. išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 20-21).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir 2013-11-07 išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija)įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

LVAT naujausioje praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (LVAT 2015-01-14 nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015). Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas sumažinta pensija A. Č. buvo išmokėta 2011 m. rugsėjo mėnesį. Skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateiktas2015-02-05 (b. l. 13), t. y. praleidus procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą už laikotarpį nuo 2011-08-13 iki 2011-12-31.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymėtina, kad LVAT yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (LVATadministracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014-12-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Teismas, vertindamasskundo argumentus dėl praleisto termino atnaujinimo, pažymi, kad jie nėra objektyvūs ir sudarantys pagrindą terminą atnaujinti. Šiuo atveju A. Č. į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013-03-12 nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą paskelbimo; po 2013-11-07 nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Be to, Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl argumentas, jog tik po šio nutarimo paskelbimo suprato, kad įstatymų leidėjas pensijas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus, negali būti pagrįstas termino atnaujinimo aspektu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skunde nenurodytajokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą, todėl terminas skundui paduoti dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2011-08-13 iki 2011-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, netenkinamas.

ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Remiantis šia nuostata bylos dalis dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2011-08-13 iki 2011-12-31dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, nutrauktina.

Skundo reikalavimas priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį už 2012-2013 m. teismui paduotas nepraleidus trejų metų kreipimosi į teismą termino.

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010-01-01. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010-01-01 ir galioja iki 2011-12-31. Lietuvos Respublikos Seimas 2011-12-20 priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012-12-31, o 2012-12-20 priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013-12-31.

Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 redakcija, Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Kadangi Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo termino pratęsimas nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 neprieštaravo Konstitucijai, pensija 2012–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2012-2013 m. laikotarpį. Tuo pačiu pagrindu netenkintinas ir skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-15 sprendimą Nr. 1D-510(11)(Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 7 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

netenkinti prašymo atnaujinti 3 metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2011-08-13 iki 2011-12-31 dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, paduoti.

Bylos dalį dėl skundo reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011-08-13 iki 2011-12-31, nutraukti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.