Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pareiškime išdėstytus bei tai patvirtinančius rašytinius įrodymus, kad pareiškėjas nuo 1988.09.05 iki 1990.04.06 dirbo VĮ Eksperimentiniame projektavimo ir statybos susivienijime „Monolitas“ Nuosavos kapitalinės statybos skyriuje, o būtent nuo 1988-09-05 iki 1988-11-03 dirbo Kapitalinės statybos skyriaus pirmosios kategorijos inžinieriaus pareigose. Laikotarpyje nuo 1988.11.03 iki 1990.03. 20 pareiškėjas dirbo Kapitalinės statybos skyriaus vedančiojo inžinieriaus pareigose, tačiau faktiškai ėjo Nuosavos kapitalinės statybos skyriaus viršininko pareigas. Pareiškėjas savo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 1988 m. iki 1989 m. įrodinėja pagal turimus pareiškėjo darbo užmokesčio, gauto 1990 m.-1992 metais, kur šie duomenys yra išlikę. Šie duomenys yra vienintelis šaltinis, kurio pagrindu, taikant turimus duomenis, galima nustatyti pareiškėjo darbo užmokesčio dydžio vidurkį 1988-1989 metų laikotarpiu. Teismas neatsižvelgė į byloje esančias faktines aplinkybes, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1988.11.03 iki 1992.03.14 dirbo Eksperimentiniame projektavimo ir statybos susivienijime „Monolitas“ nuosavos kapitalinės statybos skyriaus viršininko pareigose, kur atlyginimai su priedais ir premijomis buvo 1 550,22 rublio per mėnesį. Teismas neanalizavo faktinių aplinkybių, kad pareiškėjo pareigos keitėsi, dėl ko didėjo ir gaunamas darbo užmokestis.Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas paaiškino, kad 1988-89 metų laikotarpiu, eidamas vedančiojo inžinieriaus pareigas, faktiškai ėjo skyriaus viršininko pareigas ir jam buvo mokami priedai kaip skyriaus viršininkui. Teismas citavo ir 2013 metais pareiškėjo atžvilgiu nagrinėtą bylą, kurioje buvo nustatyti liudytojo S. M. parodymai, kad premijos būdavo net keturis kartus didesnės negu atlyginimo dydis. Be to, liudytojas S. M. patvirtino, kad skyriuje, kuriame pareiškėjas ėjo viršininko pareigas, darbuotojams buvo mokamos didžiausios priemokos, tačiau nepaisant šių teismo nustatytų ir neginčytinų faktinių aplinkybių, į jas teismas visiškai neatsižvelgė.Teismo išvada, kad abiejose bylose pareiškimo reikalavimas (dalykas) yra tas pats, teisiškai ir faktiškai yra nepagrįsta, nes skiriasi pareiškimų reikalavimų dydžiai. Todėl, jau vien tik ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškimai nėra ir negali būti pripažintini tapačiais. Šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareiškime reikalavimo dydis grindžiamas ir apskaičiuojamas tiksliai, aukščiau nurodytų teisės aktų pagrindu bei analogiškose bylose teismų priimtais sprendimais. Net ir minimalus reikalavimų skirtumas yra pripažintinas skirtingais reikalavimais ir negali būti tapatinamas esant toms pačioms šalims, tam pačiam faktiniam pagrindui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismui nutraukus pareiškėjo bylą dalyje tuo pagrindu, kad kitoje civilinėje byloje ( Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-19978-905/2013) , kuri buvo išnagrinėta pagal pareiškėjo A. Č. pareiškimą dėl juridinio fakto, jog pareiškėjo, dirbusio Eksperimentiniame projektavimo ir statybos susivienijime „ Monolitas“ darbo užmokestis laikotarpiu nuo 1988-09-05 iki 1988-12-31 buvo 6172 rub. (61,72 Lt), o nuo 1989-01-01 iki 1989-12-31 - 18 516 rub. ( 185,16 Lt ), 2013-08-19 teismo sprendimu tenkinant pareiškimą dalinai ir nustatant, kad šiais laikotarpiais pareiškėjo draudžiamosios pajamos buvo atitinkamai 2600 rub., ir 7800 rub. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti jo darbo užmokestį, buvusį tuo pačiu laikotarpiu, kuris buvo nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, tik nurodo trumpesnį dviem mėnesiais laikotarpį - nuo 1988-11-03 iki 1988-11-30, nuo 1988-12-01 iki 1988-12-31 ir nuo 1989-01-01 iki 1989-12-31. Tai, kad anksčiau išnagrinėtoje byloje buvo nustatinėjamas faktas, koks pareiškėjo darbo užmokestis buvo dirbant toje pačioje įmonėje, tuo pačiu laikotarpiu ir šis faktas yra nustatytas, šis teismo sprendimas turi prejudicinę galią šalims ( CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas ), todėl ir tuo atveju, jei prašymas būtų pripažintas nagrinėtinu, jis netenkintinas dėl to, kad faktas jau yra nustatytas. Teismo sprendimo išvada, kad dalyje byla nutrauktina, pagrįsta, nes ieškinio dalyku yra prašymas nustatyti pareiškėjo gauto darbo užmokesčio dydį tam tikru laikotarpiu, o ne prašymas nustatyti konkrečią gauto uždarbio sumą. Tai, kad šioje byloje pareikštame prašyme pareiškėjas jau nurodo didesnę kaip gauto darbo užmokesčio sumą, tai nėra kitu ieškinio dalyku, ieškinio pagrindas nesikeičia, todėl teismas tinkamai taikė CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-19978-905/2013) pagal A. Č. pareiškimą teismas nustatė jo 1988-09-05 iki 1989-12-31 laikotarpio draudžiamąsias pajamas. Tuo atveju, jei pareiškėjui paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios jam nebuvo žinomos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis galėjo kreiptis dėl proceso atnaujinimo bylos remiantis CPK 366 straipsnyje nurodytais pagrindais, tačiau negali būti nagrinėjamas tas pats faktas iš naujo, kai teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto jau yra nustatytas kitoje byloje.

Teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad atmestinas pareiškėjo prašymas nustatyti, kad pareiškėjo mėnesinis atlyginimas yra 7,22 rublių didesnis, nei išnagrinėtoje byloje, tačiau aukščiau nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ir šioje dalyje teismas turėjo pagrindo bylą nutraukti, nes didesnės sumos, kaip gauto uždarbio nurodymas, nėra pareiškimo dalyko pakeitimu. Tuo, kad pareiškimas buvo dalyje atmestas, o ne byla nutraukta, teismas nevertina kaip pažeidimo, dėl kurio teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, o tokio sprendimo pasekmės yra tokios pačios pareiškėjui, tiek bylos nutraukimo, tiek pareiškimo atmetimo atveju.

Pareiškėjui skunde nurodžius, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pareiškime išdėstytus bei tai patvirtinančius rašytinius įrodymus, kad pareiškėjas nuo 1988.09.05 iki 1990.04.06 dirbo VĮ Eksperimentiniame projektavimo ir statybos susivienijime „Monolitas“ Nuosavos kapitalinės statybos skyriuje, o nuo 1988-09-05 iki 1988-11-03 dirbo Kapitalinės statybos skyriaus pirmosios kategorijos inžinieriaus pareigose, patikrinus teismo sprendimo turinį, nustatyta, kad jame teigiama, kad byloje nustatytas faktas, jog pareiškėjas buvo priimtas dirbti nuo 1988-09-05 eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ nuosavos kapitalinės statybos skyriaus pirmos kategorijos inžinieriumi. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas skunde, teismas nustatė faktą, kad šiame skyriuje pareiškėjas pradėjo dirbo nuo 1988-09-05, pareiškėjas, nesutikdamas su kuriuo nors iš faktų, nustatytų teismo, turėtų nurodyti argumentus, koks faktas turėjo būti nustatytas, tačiau jis nebuvo nustatytas teismo. Nenurodžius šių argumentų, nėra pagrindo daryti išvados, kad teismo sprendime nebuvo nustatyti faktai, kuriuos pareiškėjas įrodė.

Skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl pareiškėjo gauto darbo užmokesčio, atmestini, nes pripažinus, kad buvo pagrindas nutraukti bylą ne tik dalyje dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo A. Č., dirbusio Eksperimentiniame projektavimo ir statybos susivienijime „Monolitas“, darbo užmokestis nuo 1988-11-03 iki 1988-11-30 buvo 1 395,20 rublių, nuo 1988-12-01 iki 1988-12-31 buvo 1 543 rublių, nuo 1989-01-01 iki 1989-12-31 buvo 1 543 rublių per mėnesį, bet ir dėl prašymo visoje apimtyje, t.y. kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo 1988-11-03 iki 1988-11-30 1 395,20 rublių, nuo 1988-12-01 iki 1988-12-31 buvo 1 550,22 rublių, nuo 1989-01-01 iki 1989-12-31- 1 550,22 rublių per mėnesį. Suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui įrodinėti faktų, kurie buvo nustatyti kitoje civilinėje byloje, išnagrinėtoje tarp to paties pareiškėjo ir to paties suinteresuoto asmens.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.