- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-26
- Bylos Nr.
- 2A-532-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00689-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Eigirdas Činka, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- UAB „Molesta“
- Atsakovas
- K. V.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 532 - 252 - 2014 Liudvikas Myško Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00689-2013-7
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugpjūčio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Molesta“ apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-63-732-2014 pagal ieškovo UAB „Molesta“ ieškinį atsakovui K. V. dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Molesta“ prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-10-07 sprendimą Nr. DGKS-3834 dalyje dėl 4 826,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti su K. V. laiką priteisimo bei iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šiuo metu įmonei yra keliama restruktūrizavimo byla, t. y. ieškovo materialinė padėtis yra sunki, todėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką priteisimas yra neadekvati sankcija.
Atsakovui įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikus, Molėtų rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovo ieškinį atmetė. Nustatė, kad tarp šalių 1995-06-21 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 354, kuri nutraukta nuo 2013-06-06 pagal DK 127 str. 1 d. Byloje nėra ginčo, kad atleidimo iš darbo dieną su atsakovu nebuvo visiškai atsiskaityta. Darbo ginčų komisija darbo byloje Nr. APS-104-15897 nusprendė išieškoti atsakovo naudai 3 804,32 Lt darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 4 826,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką DK 141 str. 3 d. pagrindu. Taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2133-653/2013 priėmė UAB „Molesta“ pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o 2013 m. vasario 1 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir leido UAB „Molesta“ iš banko sąskaitų sumokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams ir privalomąsias įmokas valstybės biudžetams. Tačiau ieškovas ne tik iki šio laiko su atsakovu neatsiskaitė, bet netgi neįvykdė ginčijamo sprendimo dalyje dėl 1 186,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo skubos tvarka. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą, nutartis įsiteisėjo 2014 m. kovo 27 d. Atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną neišmokėta darbo užmokesčio suma – 3 804,32 Lt. Darbo ginčų komisija suskaičiavo, kad nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo priėmimo dienos buvo 85 darbo dienos, o atsakovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 56,78 Lt, todėl apskaičiavo, jog darbuotojui turėtų būti išieškota 4 826,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Sprendė, jog dėl neatsiskaitymo laiku jokios atsakovo kaltės nėra, todėl 4 826,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo priteisimas atsakovui nereiškia pernelyg didelės disproporcijos, nėra nepagrįstai neadekvatus tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, o yra suderinamas su DK 2, 35 str. įtvirtintais darbo teisės principais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimą už akių ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas ieškinyje nurodytas aplinkybes, netinkamai vertino pateiktus įrodymus apie įmonės finansinę padėtį, suformuotą ir ieškinyje nurodytą teismų praktiką, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Molesta“ restruktūrizavimo byla buvo iškelta, akivaizdu, jog ji yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, kurie atsirado iki darbo sutarties su atsakovu nutraukimo. Tokiu būdu, vėlavimas atsiskaityti su atsakovu nebuvo tyčinis ir piktybinis, nes su pačia UAB „Molesta“ laiku neatsiskaitė užsakovai, debitoriai. Ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais vienu metu darbo sutartį nutraukė daug darbuotojų, tačiau su jais visais nebuvo galimybės atsiskaityti, tuo labiau, jog siekiant išspręsti finansines problemas ir atkurti įmonės mokumą pirmenybė buvo teikiama darbo santykių nenutraukusiems darbuotojams. Mano, kad vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti laiką priteisimas yra neadekvati sankcija RUAB „Molesta“, kas pažeidžia ne tik darbo teisės principus, bet ir proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, daro dar didesnę žalą kitų darbuotojų interesams. Dėl neprotingai didelių sankcijų darbdavys gali tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ar kreditoriai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nes nepasisakyta dėl to, jog atsiskaitymas su darbuotojais užsitęsė ne dėl ieškovo kaltės, o dėl darbo ginčų, bylinėjimosi teisme (taip pat ir dėl restruktūrizavimo, bankroto bylų nagrinėjimo).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kurie sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-10-07 sprendimo Nr. DGKS-3834 skundžiamos dalies panaikinimo. Pažymėtina, jog DK 141 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo apmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (DK 141 str. 2 d.), o kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 str. 3 d.). Pagrindas taikyti DK 141 str. 3 d. nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Taigi, nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, teismai turi taikyti DK 141 str. 3 d. nustatytus padarinius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškinant ir taikant DK 141 str. 3 d. svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. DK 141 str. 3 d. paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; kt.).
Apelianto teigimu, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti laiką priteisimas šiuo atveju pažeidžia darbo teisės principus, neatitinka proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo principų. Tačiau DK 141 str. tiesiogiai nenumato šios išmokos sumažinimo galimybės, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymo ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad su atsakovu bent iš dalies būtų atsiskaityta, be to, ieškovas neįvykdė Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies dėl 1 186,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo skubos tvarka. Kaip matyti, tokią aplinkybę vertino ir pirmosios instancijos teismas. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas bylos kontekste vertino taip pat tą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-01-03 nutartimi UAB „Molesta“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, nutartis yra įsiteisėjusi.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-01-16 nutartimi nutarta priimti ieškovo UAB „Molesta“ pareiškimą atsakovui UAB „Molesta“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; sustabdyti atsakovo UAB „Molesta“ turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų realizavimą ir (ar) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus (b. l. 7-9). Ieškovui pareiškus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo, Vilniaus apygardos teismo 2013-02-01 nutartimi buvo leista UAB „Molesta“ iš jos sąskaitų AB DNB banke a/s Nr. LT684010045500020214 (banko kodas 40100), banke „Swedbank“ AB, a/s Nr. LT217300010002550487 sumokėti darbo užmokestį UAB „Molesta“ darbuotojams ir privalomąsias įmokas VSDFV bei valstybės biudžetams (b. l. 10-12). Šias aplinkybes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas buvo nurodęs savo ieškinyje. Todėl apelianto argumentas, kad jis yra nekaltas dėl neatsiskaitymo su darbuotojais, o šiuo atveju su atsakovu K. V., kuris atleistas iš darbo 2013-06-06, t. y. jau po Vilniaus apygardos teismo 2013-02-01 nutarties įsiteisėjimo, yra aiškiai nepagrįstas, nes teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsiskaitymas su darbuotojais būtent buvo leidžiamas. Be to, apeliantas niekaip neargumentuoja, o apsiriboja tik abstrakčiu skundo teiginiu, kodėl, jo manymu, jis negalėjo vykdyti atsiskaitymo su darbuotoju dėl ginčų nagrinėjimo darbo ginčo komisijoje. Teismo nuomone, toks ieškovo teiginys yra aiškiai nepagrįstas, kadangi tinkamai įvykdžius pareigą atsiskaityti su darbuotoju, ieškovui nebūtų reikėję dalyvauti tokio ginčo nagrinėjime. Akivaizdu, kad ieškovui nebuvo kliūčių vykdyti atsiskaitymų su darbuotojais dėl jo nurodomų priežasčių. Esant šioms aplinkybėms, negalima sutikti su apelianto nuomone, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo kaltės nebuvimo ir dėl to priėmė nemotyvuotą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad būtent ieškovo neveikimas – neišmokėjimas net skubiai vykdytinos sprendimo dalies – vieno vidutinio darbo užmokesčio (1 186,70 Lt) buvusiam darbuotojui, laikytinas nepateisinamu vilkinimu, o jo nurodytos aplinkybės nelaikytinos kliūtimis sprendimo vykdymui.
Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais skundžiamą teismo procesinį sprendimą naikinti ar keisti (CPK 263, 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.