Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Anlara“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Elepsa“ restruktūrizavimo byloje, trečiasis asmuo bankrutavusi „Algvalda“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

BUAB „Anlara“ pateikė 246.537,74 Lt kreditorinį reikalavimą restruktūrizuojamai UAB „Elepsa“. Nurodė, kad 2011-01-03 Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Anlara“ iš UAB „Algvalda“ įgijo reikalavimo teisę į UAB „Elepsa“ (buvusi UAB „Sienojus“). BUAB „Anlara“ 2011-01-31 Pranešimu informavo UAB „Sienojus“ apie įgytą reikalavimo teisę, UAB „Sienojus“ buvo skolinga UAB „Anlara“ 293 124,81 Lt. 2011-08-25 susitarimu UAB „Anlara“ ir UAB „Sienojus" susitarė dėl dalies – 46 587,07 Lt, skolos sumokėjimo ir kitos dalies – 246 537,74 Lt skolos ikiteisminio ginčo procedūros. UAB „Analara“, 2011-09-05 gavusi UAB „Sienojus“ dokumentus, patvirtinančius ginčijamos skolos dalies padengimą UAB „Algvalda“, atliktą iki 2011-02-25, pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą gavimo, 2011-09-20 pateikė UAB „Sienojus" išvadą dėl skolos pagrįstumo, kurioje nurodė, kad UAB „Sienojus" pateikti dokumentai neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad UAB „Algvalda“ UAB „Anlara“ perleido negaliojančią reikalavimo dalį arba iki UAB „Anlara" pranešimo gavimo UAB „Sienojus" prievolės UAB „Algvalda" buvo tinkamai pabaigtos, kas lemia, kad UAB „Anlara" negali 2011-01-03 reikalavimo teisės perleidimo sutarties dalies dėl 246 537,74 litų reikalavimo teisių perleidimo laikyti niekine ir negaliojančia (LR CK 6.105 straipsnio 1 dalis) ar reikšti reikalavimą atsiskaityti reikalavimo patenkinimą gavusiam buvusiam kreditoriui UAB „Algvalda" (LR CK 6.45 straipsnio 2 dalis). Todėl UAB „Anlara" privalo sutartį vykdyti, t.y. ir reikalauti iš UAB „Sienojus" 246 537,74 litų sumokėjimo.

RUAB „Elepsa“ prašė netvirtinti UAB „Anlara“ pateikto kreditorinio reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Pirmojo įskaitymo atveju (UAB „Sienojus“ 2010-11-15 raštu Nr. 725) savo įsipareigojimų pagal 2009-06-30 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. ALG0000472 (23.880,80 Lt), 2010-07-07 Trišalę tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 10070 (35.950,00 Lt) ir 2010-09-30 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. ALG0000541 (114.275,61 Lt) dengimui įskaitė 174.107,62 Lt dydžio išankstinio apmokėjimo dalį iš pagal 2010-05-11 sutartį Nr. 58-2010-9351-SD sumokėto 218.457,64 Lt sutartinio išankstinio apmokėjimo. Šio įskaitymo atveju 2010-05-11 Sutartis Nr. 58-2010-9351-SD nebuvo pasibaigusi/buvo vykdoma, todėl UAB „Sienojus“ sumokėto išankstinio mokėjimo grąžinimo turėjo teisę reikalauti tik 2010-05-11 Sutarties Konkrečių sąlygų 14.2(a) ir 14.2 (b) nustatyta tvarka, t.y. pradedant pirmu tarpiniu mokėjimu išskaičiuojant 40 procentų mokėjimo pažymos sumos. Tai, kad 2010-05-11 sutarties Nr. 58-2010-9351-SD Konkrečių sąlygų 14.2 str. numatyto mokėjimo dalį UAB „Sienojus“ atliko nesulaukęs UAB „Algvalda“ įsipareigojimo pateikti atlikimo užtikrinimą ir išankstinio mokėjimo garantiją įvykdymo, nesukūrė UAB „Sienojus“ reikalavimo teisės susigrąžinti sumokėtą išankstinį mokėjimą ne 2010-05-11 sutarties Konkrečių sąlygų 14.2(a) ir 14.2 (b) nustatyta tvarka. Taigi UAB „Sienojus“ 2010-11-15 neturėjo reikalavimo teisės iš UAB „Agvalda“ gauti sumokėto 218.457,64 Lt sutartinio išankstinio mokėjimo grąžinimo, t.y. šis įskaitymas buvo niekinis ir negaliojantis.Antrojo įskaitymo atveju UAB „Sienojus“ savo įsipareigojimų pagal 2010-09-30 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. ALG0000541 (12.082,38 Lt) ir 2010-11-24 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. ALG0000555 (177.791,10 Lt) 143.286,41 Lt dalies dengimui įskaitė reikalavimą gauti iš UAB „Algvalda“ 143.286,41 Lt pagal 2010-08-31 PVM sąskaitą – faktūrą SIE Nr. 3002836, 2010-09-30 PVM sąskaitą – faktūrą SIE Nr. 3002858, 2010-11-26 PVM sąskaitą – faktūrą. UAB „Sienojus“ vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį atliko po to, kai UAB „Algvalda“ buvo perleidusi UAB „Anlara“ reikalavimą į UAB „Sienojus“, t.y. antrojo įskaitymo atveju UAB „Sienojus“ savo turimą reikalavimą UAB „Algvalda“ įskaitė įsipareigojimams ne UAB „Algvalda“, o įsipareigojimams UAB „Anlara“ dengti. Taugi UAB „Elepsa“ įskaitė įsipareigojimą ne kreditoriui, o įsipareigojimą trečiajam asmeniui. Apelianto teigimu, šiuo atveju negali būti taikoma CK 6.106 str. 1 d. norma, nes prievolės įvykdymas nėra prievolės pasibaigimas LR CK 6.130 str. 1 d. prasme. UAB „Anlara“ teigimu, nepagrįstas teismo vertinimas, kad apie pirmąjį ir antrąjį įskaitymą buvo pranešta UAB „Algvalda“. RUAB „Elepsa“ neįrodė, kad UAB „Algvalda“ gavo pranešimą apie pirmąjį įskaitymą, o BUAB „Anlara“ įrodė, kad pranešimo apie antrąjį įskaitymą negavo. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Algvalda“ gavo ir 2012-12-14 pretenziją dėl sutarties Nr. 58-2010-9351-SD įsipareigojimų vykdymo. Priešingai, po pirmojo įskaitymo ir 2012-12-14 Pretenzijos dėl sutarties Nr. 58-2010-9351-SD įsipareigojimų vykdymo 2011-01-03 sudarytas reikalavimo teisių perleidimo sandoris lemia, jog neįtikėtina, kad pranešimas apie pirmąjį įskaitymą ir minėta pretenzija buvo UAB „Algvalda“ gauti, t.y. nėra jokių objektyvių duomenų abejoti, kad pranešimas apie pirmąjį įskaitymą nebuvo teikiamas UAB „Algvalda“.

Esamu atveju atliekant vienarūšius, vienašališkus įskaitymus, atsakovas tinkamai įvertino ir teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi nustatė, kad UAB „Elepsa“ ir UAB „Algvalda“ viena kitai turėjo abipusių pareigų; UAB „Elepsa“ ir UAB „algvalda“ reikalavimai buvo priešpriešiniai; reikalavimai buvo vienarūšiai (abu reikalavimai piniginiai); įskaitomi reikalavimai buvo galiojantys; įskaitymo metu abu reikalavimai buvo vykdytini; abu reikalavimai buvo apibrėžti ir turėjo konkrečią išraišką. Atsakovas vienarūšių reikalavimų įskaitymą atliko tinkamai ir laikydamasis įstatymų leidėjo reikalavimų abu atlikti įskaitymai atitinka visus reikalavimus tokio pobūdžio įskaitymams atlikti ir atlikti pagrįstai bei teisėtai.Atsakovas, vadovaudamasis sutartimi (bendrųjų sutarties sąlygų 1.3 p.), išsiuntė faksimilinį pranešimą dėl sutarties 58-2010-9351-SD įsipareigojimų vykdymo, kuriuo ir buvo ieškovas informuotas apie vienašalį priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovas apie 2010 m. lapkričio 15 d. įskaitymą pranešė tinkamai.Atsakovas UAB „Elepsa“ 2011 m. sausio 28 d. pranešimu išsiuntė UAB „Algvalda“ registracijos adresu Girelės g. 2A-2, Jonava. Toks informavimas yra tinkamas, kadangi siunčiant pranešimą registracijos adresu UAB „Algvalda“ turėjo pareigą pasirūpinti, kad ją pasiektų korespondencija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl UAB „Anlara“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).

Nustatyta, kad 2011 m. sausio 3 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Algvalda“ perleido reikalavimo teisę į skolininką UAB „Sienojus“ perėmėjui UAB „Anlara“ (b.l. 30). Vadovaudamasis šia reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pareiškėjas UAB „Anlrara“ siekia, kad būtų patvirtintas jo kreditorinis reikalavimas restruktūrizuojamai UAB „Elepsa“.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tvirtinti bankrutavusios UAB „Anlara“ 246.537,74 Lt kreditorinį reikalavimą restruktūrizuojamai UAB „Elepsa“, kadangi sprendė, jog egzistavo visos būtinos UAB „Elepsa“ ir UAB „Algvalda“ (pradinio kreditoriaus) vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sąlygos. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad teismas netinkamai nustatė vienarūšių reikalavimų įskaitymui būtinas sąlygas, apie įskaitymus pradinis kreditorius UAB „Algvalda“ nebuvo tinkamai informuotas. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar teisingai pirmosios instancijos teismas aiškino šioje byloje reikšmingas teisės normas, susijusias su priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumu (atlikimo tinkamumu) bei iš to kilusias teisines pasekmes ginčo šalims.

Pažymėtina, kad nors pagal CK 6.131 straipsnio pirmąją dalį įskaitymas yra vienašalis sandoris ir tam, kad būtų įskaityta, pakanka vienos šalies išreikštos valios ir kita šalis negali jo ginčyti motyvuodama tuo, jog nedavė sutikimo, tačiau šis sandoris vykdomas pranešant apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 2 d.). Taigi prievolės šalis, pasinaudojusi įskaitymo teise, apie tai privalo pranešti kitai šaliai, o įskaitymas gali būti laikomas įvykusiu po šio pranešimo momento. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad jeigu pareiškimo dėl įskaitymo kitai prievolės šaliai nepadaryta, t. y. neįrodyta, kad pareiškimas yra gautas, tai neatsiranda prievolės pasibaigimo įskaitymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Linkmenų statyba” v. UAB „Vilniaus vandenys”, bylos Nr. 3K-3-538/2004; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokaustos statyba“ v. UAB „Aviacijos paslaugų centras“, bylos Nr. 3K-3-361/2007; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Baltijos monitoringo centras v. UAB „Vilniaus altas“, bylos Nr. 3K-3-540/2010). Taigi nagrinėjamas ginčas yra susijęs su fakto klausimu, t.y. ar pradinis kreditorius UAB „Algvalda“ buvo tinkamai informuotas apie vienašališkai atliktus įskaitymus, kurie nagrinėjamu atveju grindžiami į bylą pateiktais įrodymais - UAB „Sienojus“ 2010 m. lapkričio 15 d. pažyma „Dėl sutarties Nr. 58-2010-9351-SD įsipareigojimų vykdymo“ (b.l. 17) ir 2011 m. sausio 28 d. pareiškimu dėl tarpusavio reikalavimų užskaitos (b.l. 20). Vertinant minėtus fakto klausimus, atkreiptinas dėmesys, jog civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Pagal šį principą, išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad šis faktas buvo, nei, kad nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002 ir kt.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Elepsa“ veiksmai laikytini tinkamu pranešimu apie įskaitymą pradiniam kreditoriui UAB „Algvalda“ vadovaujantis CK 6.131 straipsnio norma.

Faktinė aplinkybė, kad UAB „Sienojus“ išsiuntė UAB „Algvalda“ 2011 m. sausio 28 d. pareiškimą dėl tarpusavio reikalavimų užskaitos, grindžiama į bylą pateiktu vieninteliu įrodymu – Lietuvos pašto kvitu (b.l. 26), iš kurio negalima identifikuoti korespondencijos siuntos. Nors siuntimo data atitinka UAB „Sienojus“ pareiškimo dėl tarpusavio reikalavimų užskaitos surašymo datą, t. .y. 2011 m. sausio 28 d., tačiau, teisėjų kolegija vertina, kad vien minėtų įrodymų nepakanka vienareikšmiškai išvadai, kad UAB „Algvalda“ adresuota korespondencija buvo būtent minėtas pareiškimas dėl tarpusavio reikalavimų užskaitos. Tačiau net ir pripažinus, kad UAB „Algvalda“ adresuota korespondencija buvo minimas pareiškimas dėl užskaitos, nėra pagrindo konstatuoti esant tinkamą pranešimą ir dėl kitos aplinkybė. Be to, iš į bylą pateiktos Lietuvos pašto siuntos paieškos pažymos matyti, kad siunta grąžinta siuntėjui (b.l. 138 – 139). Taigi bylos duomenys nepatvirtina, kad, vadovaujantis CK 6.131 straipsnio reikalavimu, apie atliktą įskaitymą UAB „Sienojus“ 2011 m. sausio 28 d. pareiškimu dėl tarpusavio reikalavimų užskaitos tinkamai pranešė pradiniam kreditoriui UAB „Algvalda“ (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija vertina, kad taip pat nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti tinkamu pranešimu pradiniam kreditoriui UAB „Algvalda“ apie kitą įskaitymą pagal UAB „Sienojus“ 2010-11-15 Nr. 725 raštą (b.l. 17). Byloje duomenų, ar pranešta pradiniam kreditoriui UAB „Algvalda“ apie UAB „Elepsa“ 2010-11-15 atliktą įskaitymą, byloje nėra pateikta. RUAB „Elepsa“ paaiškino, kad teismui neturi galimybės pateikti 2010-11-15 rašto Nr. 725 išsiuntimą patvirtinančių įrodymų, nes šie įrodymai nėra išsaugoti, t.y. šis pranešimas ieškovui buvo įteiktas taip, kaip numatyta sutartyje Nr. 58-2010-9351-SD, siunčiant faksimile ir paštu (b.l. 128). Vėlesniame procesiniame dokumente (atsiliepime į atskirąjį skundą) RUAB „Elepsa“ nurodo, kad šis pranešimas buvo išsiųstas faksimiliniu pranešimu, kuriuo ir buvo UAB „Algvalda“ informuotas apie vienašalį priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Atkreiptinas dėmesys, kad Pasiūlymo priedo 1.3 p. (pirkimo numeris 81742, Šakių miesto nuotekų tinklai) numatytos informacijos perdavimo priemonės –faksimile ir patvirtinimas paštu (b.l. b.l. 59). Taigi byloje ne tik nėra duomenų apie pranešimo išsiuntimą faksimiliniu ryšiu, bet ir apie minėtą patvirtinimą paštu. Tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą apie labiau tikėtiną faktą, kad pranešimai apie įskaitymą UAB „Algvalda“ buvo. Priešingai, teisėjų kolegija vertina, kad pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių visuma leidžia laikyti labiau tikėti, kad pranešimai apie įskaitymus faksimiliniu ryšiu ir registruotu paštu aukščiau nurodytais atvejais UAB „Algvalda“ nebuvo gauti (CPK 185 str.). Abejones dėl to, jog UAB „Algvalda“ buvo pranešta apie minėtus įskaitymus, patvirtina ir faktinė aplinkybė, jog UAB „Algvalda“ (perleidėjas) ir UAB „Anlara“ (perėmėjas) sudarė 2011 m. sausio 3 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Algvalda“ perleido reikalavimo teisę bankrutavusiai „Anlara“ į skolininką UAB „Elepsa“.

Kaip minėta, UAB „Anlara“ kreditorinį reikalavimą restruktūrizuojamai UAB „Elepsa“ grindžia 2011 m. sausio 3 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pasirašyta tarp UAB „Algvalda“ ir UAB „Anlara“. Reikalavimo teisės pagrindu minimoje sutartyje nurodyta – 2008-09-22 Sutartis Nr. 224-2008-9351-SD, atliktų darbų aktai, nepilnai apmokėta 2009-06-29 PVM sąskaita – faktūra ALG0000469 (7.142,68 Lt), 2009-06-02 sutartis Nr. 156-2009-9351-SD, atliktų darbų aktai, nepilnai apmokėta 2009-06-30 PVM sąskaita – faktūra Nr. ALG0000472 (skola 16.738,13 Lt), 2010-05-11 sutartis Nr. 58-2010-9351-SD (Šakių miesto nuotekų tinklai), atliktų darbų aktai, neapmokėta 2010-09-01 PVM sąskaita – faktūra Nr. ALG0000541 (skola 114.275,61 Lt) ir neapmokėta 2010-09-30 sąskaita – faktūra Nr. ALG 0000555 (skola 119.017,18 Lt), 2010-07-07 Trišalė tarpusavio atsiskaitymo sutartis Nr. 100707. Kadangi sprendžiant klausimą dėl BUAB „Anlara“ pareikšto kreditorinio reikalavimo restruktūrizuojamai UAB „Elepsa“ 246.537,74 Lt sumai patvirtinimo, turi būti išsamiai išsiaiškintos aplinkybės, susijusios su perleisto kreditorinio reikalavimo pagrįstumu ir kilme. Apeliacinės instancijos teismui yra suteikta kompetencija spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl šis teismas gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Tačiau nagrinėjamoje byloje kyla pirmiau nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo, ištyrimo ir teisinio įvertinimo poreikis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo neištirtų ir teisiškai neįvertintų aplinkybių pobūdis leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimas bus susijęs su jos tyrimu visa apimtimi naujais aspektais, todėl spręstina, kad neatskleista bylos esmė ir egzistuoja skundžiamos nutarties dalies panaikinimo ir jos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindas (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 338 str.). Nagrinėjant bylą iš naujo būtina įvertinti sutartis, iš kurių prievolių vykdymo kildinamos UAB „Anlara“ perimto kreditorinio reikalavimo teisės. Tik įvertinus šių nagrinėjamai bylai svarbių įrodymų visumą ir pagal nustatytas faktines aplinkybes teisiškai kvalifikavus nurodytus šalių santykius, būtų galima spręsti apie UAB „Anlara“ perimtų reikalavimo teisių pagrįstumą ir šios įmonės įtraukimą į restruktūrizuojamos UAB „Elepsa“ kreditorių sąrašą perimto reikalavimo suma.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė tvirtinti bankrutavusios UAB „Anlara“ 246.537,74 Lt kreditorinį reikalavimą restruktūrizuojamai UAB „Elepsa“ kitu, aukščiau nurodytu apsektu ir kurias apeliacinės instancijos teismas paneigė, o aplinkybes, susijusias su reikalavimų kilme, perimto kreditorinio reikalavimo pagrįstumu ir teisėtumu, nustatinėjamos nebuvo, apeliacinės instancijos teismas naikina Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį ir šio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str., 1 d. 3 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, kuria atsisakyta tvirtinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ANLARA“ 246.537,74 Lt kreditorinį reikalavimą restruktūrizuojamai UAB „Elepsa“, ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Anlara“ kreditorinio reikalavimo restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Elepsa“ patvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.