- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-07
- Bylos Nr.
- 2K-359/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Benediktas Stakauskas, Josifas Tomaševičius (pran.)
- Nuteistasis
- D. Č.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio atmesti kasacinį skundą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Č. nuteistas už tai, kad jis tyčia nužudė A. N. , t. y. 2005 m. lapkričio 19 d. nakties metu, tikslus laikas nenustatytas, gyvenamojo namo, esančio : Kaune, (duomenys neskelbtini), koridoriuje, D. Č., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos jo veiksmams, tyčia sudavė nukentėjusiajam A. N. daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas; taip padarė nukentėjusiajam daug įvairių kūno sužalojimų, nuo kurių A. N. 2005 m. lapkričio 23 d. ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistojo D. Č. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Nuteistojo advokatas nurodo, kad nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti, nes priimti netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Kasatorius teigia, kad byla išnagrinėta šališkai. Nuteistojo advokatas nurodo, kad nukentėjusiosios D. K. parodymus, kaip vieną iš tariamos D. Č. kaltės įrodymų, pirmosios instancijos teismas, įvertino visiškai nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo motyvo neįvertino. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš šešis kartus duotų liudytojo J. J. parodymų, kaip ir pirmosios instancijos teismas, rėmėsi vien 2006 m. balandžio 5 d. parodymais, penkis kartus J. J. paneigtais, bet, abiejų instancijų teismų manymu, patvirtinančiais tariamą D. Č. kaltę. Ši aplinkybė teismo turėjo būti vertinama kaip nepašalinta abejonė, aiškintina kaltinamojo naudai. Liudytojas P. J. , tariamai matęs, kaip D. Č. sudavė smūgius A. N. į veidą, kurio parodymus teismas taip pat laikė D. Č. kaltės įrodymu, pagal liudytojų J. J. , N. J. , A. P. parodymus, išgertuvėse nedalyvavo, įvykio vietoje nebuvo ir iš viso negalėjo nieko žinoti apie įvykį. Apeliacinės instancijos teismas tokius liudytojų N. J., A. P. parodymus nepagrįstai įvertino ne kaip paneigiančius, bet kaip patvirtinančius tariamą P. J. buvimą įvykio metu. Kasatorius teigia, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme P. J. paliudijo apie naujas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neminėtas aplinkybes, kurias vėliau prisipažino išgalvojęs, todėl P. J. parodymus teismas turėjo įvertinti itin kritiškai, tačiau to nepadarė. Teismo medicinos ekspertas Ž. Mėgelaitis patvirtino, kad sužalojimai nustatyti A. N. veide su jo mirties priežastimi nebuvo susiję, tiesioginė nukentėjusiojo mirties priežastis – krūtinės sumušimas. Ikiteisminio tyrimo metu prieš mirtį apklaustas A. N. parodė, kad krūtinę susižalojo pats griūdamas. Ekspertas, kasatoriaus nuomone, nepaneigė, kad taip negalėjo būti. Teismai šių parodymų neaptarė ir visiškai neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas atmetė D. Č. teiginius apie tai, kad P. J. gali jį apkalbėti kerštaudamas dėl jo draugystės su I. M. , nors P. J. teisme pripažino buvusius konfliktus tarp jo ir D. Č. Kasatorius teigia, kad skundžiamojoje nutartyje nurodyta, jog S. Z. savo parodymuose teigęs, kad iš D. Č. girdėjęs, jog A. N. mušę ir kiti asmenys, tačiau iš to apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nei P. J., nei A. P. patiems neparodžius, kad jie būtų vartoję prieš nukentėjusįjį smurtą, pagrindo juos įtarti nėra. Teismai eksperčių D. Vasiliauskienės ir D. Preikštenytės išvadas nepagrįstai įvertino kaip kategoriškas ir neabejotinas. Kasatoriaus teigimu, D. Č. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; taip netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, o byla teismuose išnagrinėta šališkai, su išankstiniu nusistatymu dėl D. Č. kaltės.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. Č. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde vienas iš apskundimo pagrindų nurodytas netinkamai pritaikyta BK 129 straipsnio 1 dalis. Kasacine tvarka įsiteisėjęs nuosprendis ar nutartis gali būti apskundžiami tokiu pagrindu, kuris yra numatytas BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tačiau sprendžiant baudžiamojo įstatymo pritaikymo tinkamumo klausimą vadovaujamasi BPK 376 straipsnyje numatytomis teismo įgaliojimų, nagrinėjant kasacinę bylą, ribomis.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.
D. Č. nuteistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį A. N. nužudymą. Ši norma inkriminuojama už neteisėtą kito žmogaus gyvybės atėmimą tyčia, kai nėra nė vieno iš nužudymą kvalifikuojančių požymių, išvardytų BK 129 straipsnio 2 dalyje. Pagal teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes D. Č. nusikalstama veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir nėra pagrindo pripažinti, kad BK 129 straipsnio 1 dalis pritaikyta netinkamai.
Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
Kasatorius skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ne dėl to, kad nuosprendžiu ir nutartimi nustatytoms nusikalstamos veikos aplinkybėms netinkamai pritaikyta BK 129 straipsnio 1 dalies norma, o todėl, kad, kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės neįrodytos.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Tokia šio įstatymo nuostata reiškia, kad teisėjo vidinis įsitikinimas turi turėti objektyvų pagrindą, kuris susiformuoja išsamiai išnagrinėjus, patikrinus ir sulyginus visus byloje surinktus duomenis. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų, t. y. kad sprendimą baudžiamojoje byloje turi nulemti tik patikimi, teisėtais būdais gauti duomenys.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šio įstatymo nuostatas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio pagrįstumas pagal nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo apeliacinius skundus patikrintas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartimi apeliaciniai skundai atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vienas iš įrodymų, ginčijamų apeliaciniuose skunduose, yra P. J. parodymai. Pirmosios instancijos teismas liudytojo P. J. parodymus pripažino tinkamu ir iš esmės svarbiausiu D. Č. kaltę patvirtinančiu įrodymu. Tai, kad liudytojo P. J. parodymai turi esminės reikšmės bylai, akcentuota ir prokuroro surašytame kaltinamajame akte. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apeliantų nurodytus argumentus ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas vertinant liudytojo P. J. parodymus, nagrinėjamojoje byloje 2007 m. kovo 15 d. vykusiame teismo posėdyje nutarė tenkinti prokuroro A. V. ir apeliantų prašymus byloje atlikti įrodymų tyrimą. Teisėjų kolegija itin kruopščiai išnagrinėjo visus apeliacinių skundų argumentus. Dėl to bylos nagrinėjimas buvo atidėtas septynis kartus, nes į teismo posėdį 2007 m. gegužės 10 d. neatvyko nukentėjusioji D. K. , liudytojai O. G. M. , J. J. , P. J. , ekspertas Ž.Mėgelaitis , į 2007 m. birželio 7 d. teismo posėdį neatvyko liudytojai O. G. M. ir P. J. , į teismo posėdžius 2007 m. rugsėjo 21 d., lapkričio 14 d. ir gruodžio 6 d. neatvyko liudytojas P. J. . Galiausiai apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti nuteistasis D. Č. , liudytojai S. Z. , J. J. , O. G. M. , J. Š., P. J. Papildomai į teismą iškviestas ir apklaustas teismo medicinos ekspertas Ž. Mėgelaitis.
Skunde kasatorius jokių aplinkybių, kurios, jo nuomone, atliekant įrodymų tyrimą, liko neištirtos ar nevisiškai ištirtos, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Iš kasacinio skundo turinio akivaizdu, kad kasatorius iš esmės ginčija ištirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimą, o ne bylos aplinkybių ištyrimo išsamumą. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tik teismo sprendimų teisėtumą (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kasacine tvarka netikrinamas. Konstatuoti, kad įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad teismo sprendimas pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, to neginčija ir pats kasatorius, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Taip pat nėra duomenų, kad teismai šališkai įvertino įrodymus, kasatoriaus nuoroda į teismų šališkumą deklaratyvi, nenurodant jokių argumentų, pagrindžiančių šio pažeidimo buvimą.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų
Kasatorius deklaratyviai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį. Pagal iškeltą BPK 301 straipsnio 1 dalyje reikalavimą pagrįstas yra toks teismo nuosprendis, kurio išvados yra pagrįstos neabejotinais įrodymais, ištirtais teisiamajame posėdyje. Įtikinančio nuosprendžio teisinė išraiška yra jo motyvavimas. Nėra pagrindo pripažinti, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendis nemotyvuotas. Šiame nuosprendyje nurodyta, kokiais konkrečiais įrodymais yra pagrįstos teismo išvados dėl D. Č. kaltumo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus argumentai šių išvadų nepaneigia.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažinti teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. Č. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti.