- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-15
- Bylos Nr.
- I-1430-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00639-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algis Markevičius, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- G. M., I. B., V. M., J. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Jolantos Medvedevienės,
dalyvaujant pareiškėjams G. M., I. B., V. M., jų atstovui advokatui P. B., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Kristinai Sopromadze,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. M., I. B., V. M. ir J. M. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai patikslintą skundą palaikė ir prašė: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-394 bei panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395.
Pareiškėjai patikslintame skunde (t. 1 b. l. 86-91) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jie yra 2003 m. sausio 14 d. mirusiojo P. M. vaikai. P. M. 1999 m. pradėjo nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procesą. Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius (toliau ir - Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius) 2006 m. liepos 28 d. išdavė P. M. pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“, kuria pripažino P. M. teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 27,99 ha žemės (toliau ir – Pažyma (1)). Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 24 d. išdavė P. M. pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“, kuria pripažino P. M. teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14,00 ha žemės (toliau ir – Pažyma (2)). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir - NŽT) direktorius 2013 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. IT-(7.5)-40, kuriuo įpareigojo NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėją priimti sprendimą nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų P. M. pagal Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus Pažymą (1) ir Pažymą (2) ir apie priimtą sprendimą nedelsiant informuoti P. M. įpėdinius. NŽT Vilkaviškio skyrius 2013 m. rugsėjo 2 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434, kuriuo panaikino Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus Pažymą (1). NŽT Vilkaviškio skyrius 2014 m. sausio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44, kuriuo panaikino Pažymą (2). NŽT Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-394 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. Įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 Pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“ (toliau ir - Įsakymas (1)), kuriuo pakeitė 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434 bei jį išdėstė taip: Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. NŽT Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 9 d. Įsakymo Nr. 19Vl-(14.19.2)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 Pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“ (toliau ir – Įsakymas (2)), kuriuo pakeitė 2014 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 bei jį išdėstė taip: Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14 ha žemės.
Pareiškėjai nesutinka su atsakovės motyvais, jog pagal Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo (toliau ir - Žemės reformos įstatymas) 7 str. 1 d. 2 p. teisės gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai mirusiojo šeimos nario paveldėtojai neįgyja. Pareiškėjai nurodė, kad P. M. mirė 2003 m., tačiau nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procesą (pradėjo rinkti visus būtinus dokumentus) P. M. pradėjo 1999 m. Atsižvelgiant į tai, kad palikėjas P. M. buvo pradėjęs teisės gauti nuosavybėn neatlygintai žemę procesą, jam mirus, įpėdiniams (t. y. pareiškėjams) perėjo ne tik palikėjo P. M. materialus turtas, bet ir turtinės teisės, tame tarpe ir teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę pagal Pažymą (1) ir Pažymą (2). Mano, kad priimti ginčijami įsakymai neteisėti, nes P. M. turtinė teisė - gauti neatlygintinai valstybinės žemės - yra paveldima pagal paveldėjimo teisės normas, todėl atsakovė nepagrįstai Įsakymu (1) ir Įsakymu (2) nusprendė nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo pagal Pažymą (1) ir Pažymą (2).
Taip pat paaiškino, kad Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje yra nustatytas pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eiliškumas. Šio straipsnio 1 dalies 9 punkte yra įtvirtinta nuostata, numatanti, kad žemės sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos po 1939 metų buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, - tokio pat ploto žemės sklypai, kokius nuosavybės teise jie turėjo Lenkijos ir Vokietijos teritorijose, išskaičius tą žemės sklypo plotą, kurį jie gavo pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktus, <...>, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams). P. M., būdamas A. M. šeimos nariu, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 7 str. 1 d. 3 p. įgijo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 27,99 ha žemės pagal Pažymą (1) ir 14,00 ha žemės pagal Pažymą (2). Faktą, kad P. M. įkeldinimo metu buvo A. M. šeimos narys, patvirtina byloje esantys dokumentai ir apklausti liudytojai.
Atsiliepimas
Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė prašė pareiškėjų patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė atsiliepime į skundą (t. 1 b. l. 94-101) bei paaiškinimais duotais teismo posėdžio metu, nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, - žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto. Pažymų priėmimo metu analogiškai ši nuostata buvo reglamentuota Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Vadinasi, yra numatytos trys sąlygos, kurių visuma sąlygoja neatlygintiną žemės perdavimą nuosavybėn, tai yra asmuo turi būti: 1) Lietuvos Respublikos pilietis; 2) jo šeima turėjo būti įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų; 3) piliečio šeima iki įkeldinimo tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėjo turėti ūkį, iš kurio buvo įkeldinta. Neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu. Taigi, P. M. ir A. bei O. M. turėjo priklausyti vienai šeimai. P. M., 1941 m. kovo 3 d. įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, buvo pilnametis. Atsakovei duomenų, patvirtinančių, kad P. M., įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, kartu su jais gyveno ir vedė bendrą ūkį, pateikta nebuvo, todėl laikytina, kad P. M. ir A. bei O. M., įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nebuvo šeimos nariais. Dėl šių priežasčių P. M. neatitiko Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų, dėl to jam negalėjo būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai valstybinė žemė pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vadinasi, parengus Pažymas, buvo pažeistos Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos ir tai buvo pagrindas priimti ginčijamus įsakymus nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų P. M. pagal Pažymas.
Be to, atsakovė nurodė, kad Žemės reformos įstatymas nenumato, jog valstybinė žemė būtų suteikiama nuosavybėn neatlygintinai mirusiam asmeniui ar jo įpėdiniams. Vadinasi, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose, pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas netaikomos bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos paveldėjimo teisės normos. Taigi, atsakovės nuomone, negalimas žemės suteikimas neatlygintinai nuosavybėn tuo atveju, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra miręs. Kadangi P. M. mirė 2003 m. sausio 14 d., dėl to Pažymos negalėjo būti parengtos. Mirusiojo piliečio vardu, negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 dalį.
Taip pat atsakovė nurodė, kad pareiškėjai praleido terminą skundui dėl ginčijamų sprendimų, paduoti, o svarbių priežasčių apskundimo termino atnaujinimui, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjų skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad P. M. 1997-09-24 prašymu kreipėsi į Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydamas grąžinti nuosavybėn buvusių savininkų A. ir O. M. turėtą 60 ha žemės (prijungta O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byla b. l. 1). Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. liepos 28 d. parengė pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, kad pagal P. M. pateiktus dokumentus apie buvusio savininko A. M. nuosavybės teisėmis valdytą Suvalkų apskrities Krasnovo rajono Burbiškių kaime 27,99 ha žemę, P. M. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 27,99 ha žemės (t. 1 b. l. 107). Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 24 d. parengė pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, kad pagal P. M. pateiktus dokumentus apie buvusios savininkės O. M. nuosavybės teisėmis valdytą Suvalkų apskrities Krasnovo rajono Burbiškių kaime 14 ha žemę, P. M. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14 ha žemės (prijungta O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byla b. l. 32). P. M. 2003-01-14 mirė, o jo turtą paveldėjo pareiškėjai (G. M., I. B., V. M. ir J. M.), mirusiojo vaikai (t. 1 b. l. 45,46). NŽT 2013 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. IT-(7.5)-40, kuriuo įpareigojo NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėją priimti sprendimą nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų P. M. pagal Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus Pažymą (1) ir Pažymą (2) bei apie priimtą sprendimą nedelsiant informuoti P. M. įpėdinius (t. 1 b. l. 32-37).
NŽT Vilkaviškio skyrius 2013 m. rugsėjo 2 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434, kuriuo panaikino Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus Pažymą (1), bei 2014 m. sausio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44, kuriuo panaikino Pažymą (2) (t. 1 b. l. 38,39). NŽT Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-394 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. Įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 Pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“ (toliau ir - Įsakymas (1)), kuriuo pakeitė 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434 bei jį išdėstė taip: Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (t. 1 b. l. 40,41). NŽT Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 9 d. Įsakymo Nr. 19Vl-(14.19.2)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 Pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“ (toliau ir – Įsakymas (2)), kuriuo pakeitė 2014 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 bei jį išdėstė taip: Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14 ha žemės (t. 1 b. l. 42,43).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio skyriaus 2014-02-25 priimtų Įsakymo (1) ir Įsakymo (2) teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog byloje ginčas iš esmės kilo dėl dviejų esminių dalykų. Pirma, tai, kad, NŽT nuomone, P. M., įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, nebuvo jų šeimos nariu, dėl ko P. M. neatitiko Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų ir jam negalėjo būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai valstybinė žemė pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ir antra, tai, kad Žemės reformos įstatymas nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams ir šiuo atveju netaikytinos bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos paveldėjimo teisės nuostatos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kilusio ginčo pobūdį ir nagrinėtinus klausimus, pažymi, jog klausimas dėl žemės suteikimo neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl to, ar asmenų teisė gauti neatlygintinai valstybės žemės pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra paveldima, kada ši teisė susiformuoja kaip paveldėjimo objektas, buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015, todėl šioje byloje turi būti atsižvelgta į minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą aktualų teisės aiškinimą. Minėtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog Žemės reformos įstatyme toks paveldėjimas nėra reglamentuotas, taip pat, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisiniams santykiams ir žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisiniams santykiams nesant pakankamai panašiems, šiuo atveju negalima pagal analogiją taikyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų. Vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, be kita ko, CK 5.1 straipsnis. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka Žemės reformos įstatyme numatytas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą, o nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog P. M. 1997-09-24 kreipėsi į atsakingą instituciją prašydamas grąžinti nuosavybėn neatlygintinai buvusių savininkų A. ir O. M. turėtą 60 ha žemę (prijungta O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byla b. l. 1). Šią faktinę aplinkybę taip pat patvirtina Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus 2006 m. liepos 28 d. bei 2006 m. lapkričio 24 d. parengtos Pažymos (t. 1 b. l. 107 ir prijungta O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byla b. l. 32), todėl konstatuotina, jog jo valia gauti žemės sklypus buvo išreikšta, taigi jo turėta turtinė teisė gali būti paveldima bendraisiais pagrindais, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atsisakymas suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus negalėjo būti motyvuojamas tuo, kad Žemės reformos įstatymas nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams (nagrinėjamu atveju pareiškėjams).
Dėl „P. M. buvimo šeimos nariu“ pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia įtvirtinta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar P. M. įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, buvo jų šeimos nariu, kaip to reikalauja ši teisės norma.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007, aiškindamas aptariamą Žemės reformos įstatymo normą, yra pažymėjęs, kad „terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnį turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 p.). Tokia yra ir teisminė praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-704/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1815/2005.“
Pareiškėjai nurodo, kad jų tėvas P. M. yra A. ir O. M. sūnus gimęs (duomenys neskelbtini), tai patvirtina ir byloje esanti pažyma (prijungta O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byla b. l. 22). Pareiškėjų teigimu, P. M. ir jo tėvai (A. ir O. M.) gyveno kartu ir vedė bendrą šeimos ūkį, kai buvę žemės savininkai A. ir O. M. kartu su savo sūnumi P. M. 1941 m. buvo įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Lenkijos.
Atsakovė teigia, kad P. M., 1941 m. kovo 3 d. įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, buvo pilnametis, todėl nesant duomenų, patvirtinančių, kad P. M., įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, kartu su jais gyveno ir vedė bendrą ūkį, laikytina, jog P. M. ir A. bei O. M., įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nebuvo šeimos nariais.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę, jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl fakto gali išlikti, tačiau įrodymų pakankamumo taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ginčo šalių nurodyti duomenys patvirtina tas aplinkybes, kurias jos dėsto.
Iš byloje esančio Archyvo pažymėjimo matyti, kad A. ir O. M. 1941-03-03 buvo kartu įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją (t. 1 b. l. 55). Šiame Archyvo pažymėjime taip pat yra pastaba, kad žinių, jog P. M. 1941 m. iš Suvalkų aps. prievarta buvo įkeldintas į Lietuvą Vilkaviškio aps. nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. Jokių kitų oficialių rašytinių įrodymų apie tai, kad P. M. kartu su savo tėvais buvo įkeldintas į Lietuvą nėra, kaip ir nėra jokių įrodymų apie tai, kad P. M. įkeldinimo metu buvo sukūręs savo šeimą, gyveno atskirai nuo savo tėvų ir vedė atskirą ūkį. Pažymėtina, kad pareiškėjai patvirtino, jog jų tėvas P. M. įkeldinimo metu buvo nevedęs, savo šeimos sukūręs nebuvo, todėl gyveno kartu su savo tėvais ir vedė bendrą ūkį. Šias aplinkybes taip pat patvirtino byloje apklausti liudytojai E. Ž., J. Ž. (abu liudytojai gyvena A. ir O. M. Lenkijoje turėtos žemės kaimynystėje) ir H. B., kurie paaiškino, kad iš savo tėvų, paties P. M. ir kitų asmenų pasakojimų žino, jog iki iškeldinimo 1941 metais P. M. kartu su savo broliais ir seserimis gyveno kartu su savo tėvais A. ir O. M., dirbo žemę ir tuo pačiu vedė bendrą ūkį. P. M. 1995-03-07 kreipdamasis į Lietuvos žemės ūkio ministeriją, prašyme iš esmės patvirtino, jog jis kartu su tėvais repatriavo (buvo įkeldintas) į Lietuvą, kur kartu su tėvais gyveno, kol nebuvo vėl perkelti į kitą ūkį (prijungta O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byla b. l. 17,18). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prijungtoje O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byloje (b. l. 30,31) yra A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) paaiškinimai, iš kurių matyti, jog jie prisimena, kai apie 1941 metus į (duomenys neskelbtini), esantį netoli Vilkaviškio buvo įkelti M. šeima: tėvas A., motina O. su vaikais P., V., J. ir kt. Šių asmenų apklausti liudytojais teisme nebuvo galimybės, nes jie jau mirę, tačiau byloje esantys jų paaiškinimai vertinami kartu su visais kitais byloje surinktais įrodymais. Be to teismas pažymi, kad Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius, išduodamas Pažymas, kuriomis konstatavo, jog P. M. turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, iš esmės įvertino, kad pakanka duomenų patvirtinančių apie P. M. teisę gauti neatlygintinai žemę, turėtą jo tėvų. Priešingu atveju, pareiškėjai būtų galėję savo teises ginti, įrodinėdami ginčijamas aplinkybes asmenų, kurie dar buvo gyvi ir tiesiogiai galėjo patvirtinti aplinkybes apie P. ir A. bei O. šeimos įkeldinimą, parodymais.
Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau aptarti įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie tai, kad P. M. 1941 metais gyveno kartu su savo tėvais A. ir O. M., vedė bendrą ūkį, iki pat jų iškeldinimo į Lietuvą, t. y. buvo A. ir O. M. šeimos nariu. Taigi, jie (pareiškėjų tėvas P. M. ir jo tėvai A. bei O. M.) yra laikytini tos pačios šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nariais pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl išvardintų priežasčių P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys, o jam mirus jo turėtas turtines teises paveldėjo pareiškėjai.
Dėl atsakovės teiginio, kad pareiškėjai praleido terminą skundui dėl ginčijamų sprendimų, paduoti, o svarbių priežasčių apskundimo termino atnaujinimui, nėra, teisėjų kolegija pažymi, jog šis klausimas jau yra išspręstas 2014-05-26 Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi, kuria buvo atnaujintas terminas skundo padavimui, pripažinus termino paduoti skundą praleidimo priežastis svarbiomis (t. 1 b. l. 4,5).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovė netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pritaikė ginčo teisiniam santykiui aktualias teisės normas, todėl ginčijami Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 19VĮ-(14.19.2)-394 bei Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395 yra naikintini, kaip nepagrįsti ir neteisėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 2 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjų G. M., I. B., V. M. ir J. M. skundą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio skyriaus 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-394 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. Įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 Pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“ bei panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilkaviškio skyriaus 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 9 d. Įsakymo Nr. 19Vl-(14.19.2)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 Pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.