Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Keršienei, dalyvaujant institucijos, skyrusios administracinę nuobaudą atstovui Augustui Ručinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. P. skundą institucijai, kurios pareigūnas surašė teisės pažeidimo protokolą ir priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai dėl 2009 m. spalio 12 d. nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2009 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos inspektorius surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, o 2009 m. spalio 12 d. priėmė nutarimą, juose nurodydamas, kad 2009 m. spalio 10 d. 11.:50 val. A.P. buvo pastatęs automobilį VW Passat, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), ant Minijos upės pylimo, esančio Nemuno Deltos regioninio parko teritorijoje. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2007-11-07 įsakymo Nr.D1-569 „Dėl aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 421 „Dėl Nemuno Deltos regioninio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ 4 punkto reikalavimus. 2009 m. spalio 12 d. nutarimu A.P. veika kvalifikuota pagal ATPK 76 straipsnio 1 dalį ir paskirta administracinė nuobauda - 75 litų bauda.

Skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodo, jog šalia Minijos upės esančio kelio kelkraštyje buvo pastatęs automobilį, kad išsikrauti žūklės įrankius, tačiau atvykęs aplinkos apsaugos inspektorius nurodė, kad minimas kelias yra nelegalus ir juo važinėti negalima. Kad šiuo keliu negalima važiuoti nebuvo jokių eismą draudžiančių ženklų ar ženklų žyminčių regioninio parko teritoriją, todėl mano kad nubaustas nepagrįstai. Šių ir skunde nurodytų motyvų pagrindu teismo prašoma:

- panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2009 m. spalio 12 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Institucija) atsiliepime nurodė, kad A.P. kaltė visiškai įrodyta administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, veika kvalifikuota teisingai, administracinė nuobauda paskirta nepažeidžiant nuobaudos skyrimo taisyklių, todėl skundo prašoma netenkinti.

Institucijos atstovas Augustas Ručinskas skundą prašo atmesti.

Teismas konstatuoja.

Skundas netenkintinas.

Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 297 straipsnio 1 dalis). Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos.

A. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATPK 76 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos įvykdymą. ATPK 76 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už saugomų teritorijų režimo pažeidimus. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už rezervatų, draustinių, nacionalinių ir regioninių parkų, biosferos rezervatų, jų buferinės apsaugos zonų režimo pažeidimus. Ši dispozicija yra blanketinė, kuri nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse, todėl saugomų teritorijų režimo reikalavimai yra reglamentuoti kituose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtinti Nemuno deltos regioninio parko nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kurių 11 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorijos lankymas gali būti ribojamas. Statyti palapines, kurti laužus, važinėti ir statyti transporto priemones leidžiama tik nustatytose vietose, tam gali būti įvedami mokami leidimai, kurie išduodami Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nemuno deltos regioninio parko apsaugos reglamento (toliau – ir Reglamentas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 421, 35¹ punktas draudžia regioniniame parke važinėti ne keliais, ne keliuose statyti ar kitaip eksploatuoti motorines transporto priemones (įskaitant dvirates, trirates ir keturrates savaeiges transporto priemones), išskyrus specialiąsias transporto priemones, žemės ir miškų ūkio techniką, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateiktas Nemuno deltos regioninio parko tvarkymo planas, patvirtintas 2005 m. spalio 12 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-488 (b.l.26-29) patvirtina, kad A.P. vairuojamo automobilio stovėjimo vieta buvo Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje (b.l.26). Todėl akivaizdu, kad šiai teritorijai galioja specialus režimas, specialųjį režimą įtvirtinantis teisės aktas 2007 m. lapkričio 7 d. Aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-569, įsigaliojęs (nuo 2007 11 23) buvo paskelbtas (Žinios, 2007, Nr. 120-4929), todėl preziumuojama, kad A.P. turėjo būti žinomas ir jo privalu laikytis. Be to atvykstant į regioninio parko teritoriją yra informaciniai ženklai, informuojantys, jog įvažiuojama į regioninio parko teritoriją.

A.P. skunde neginčijo fakto, kad buvo atvažiavęs prie Minijos upės apsauginio pylimo ir pasistatęs kelkraštyje automobilį VW Passat, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) išsikrauti žvejybos reikmenis, tačiau teigia, jog jokių ženklų žyminčių jog šiuo keliu, kuriuo važiavo iki Minijos upės, eismas draudžiamas ar, kad tai yra regioninio parko teritorija, nebuvo, todėl mano, jog jokio pažeidimo nepadarė.

Asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn teiginiai, kad nebuvo draudžiančių automobilių eismą ženklų, nėra pagrindas nesilaikyti draudimo regioniniame parke važinėti ne keliais, ne keliuose statyti ar kitaip eksploatuoti motorines transporto priemones, nes faktine bylos medžiaga nustatyta, kad automobilis pastatytas ne kelio kelkraštyje o pastatytas užvažiavus ant pylimo. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta kelio sąvoka, tai yra kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Institucijos pateiktame Nemuno deltos regioninio parko tvarkymo plane (b.l.26-29) yra nurodyta pažeidimo padarymo vieta ir iš šio plano matyti, kad iki pažeidimo padarymo vietos nėra pažymėta jokio kelio. Iš pateiktų fotofiksacijų (b.l.30-31) akivaizdu, jog vieta, kurioje buvo pastatytas A.P. automobilis nėra inžinierinis statinys - kelias, matosi tik provėžos. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad A.P. vairuojamu automobiliu stovėjimo vietą pasiekė važiuodamas ne keliu ir jį pastatė ne kelkraštyje. Todėl nesant įrengto infrastruktūros įrenginio - kelio, akivaizdu, kad negali būti ir kelio ženklų draudžiančių važiuoti, nes logiškai preziumuojama, kad šia vietove nevyksta transporto eismas. Todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad nesant kelio ženklų draudžiančių eismą, automobilių eismas galimas.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas aplinkos apsaugos inspektorius U.R. paaiškino, kad kartu su inspektoriumi V.O. dalyvavo reide Nemuno deltos regioniniame parke ir prie Minijos upės, ant apsauginio pylimo buvo pastebėti stovintys 4 automobiliai, tarp kurių buvo ir A.P. automobilis VW Passat valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini). A.P. buvo paaiškinta, kad čia važiuoti transporto priemone negalima, nes yra regioninio parko teritorija. A.P. su pažeidimu nesutiko ir aiškino, kad nėra niekur jokių ženklų draudžiančių eismą. Tačiau įvažiuojant į Nemuno deltos regioninio parko teritoriją yra aiškiai matomi įspėjamieji ženklai. Liudytojas taip pat nurodė, kad nuo pagrindinio kelio iki Minijos apsauginio pylimo yra provėžos, tačiau tai nėra kelias. Analogiškas aplinkybes nurodo ir liudytoju apklaustas aplinkos apsaugos inspektorius V.O. Aplinkos apsaugos inspektoriai tarnybiniuose pranešimuose (b.l.17-18) taip pat nurodė tokias pačias aplinkybes. Objektyvių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą pripažinti, kad šie asmenys būtų suinteresuoti apkalbėti A.P. nenustatyta. Šių asmenų paaiškinimai atitinka faktines aplinkybes užfiksuotas tarnybiniuose paaiškinimuose, be to, jie betarpiškai dalyvavo nustatant pažeidimą, todėl teismas neturi pagrindo šių liudytojų parodymų ir jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių vertinti kaip įrodymų, kuriais negali būti grindžiama A.P. kaltė dėl pažeidimo įvykdymo.

Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti. Pagal ATPK 257 straipsnį organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi byloje surinkti įrodymai yra pakankami duomenys konstatuoti, kad A. P. 2009 m. spalio 10 d. apie 11:50 val. Nemuno Deltos regioninio parko teritorijoje, ant Minijos upės pylimo buvo pasistatęs automobilis VW Passat, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), tai yra esant draudimui regioniniame parke važiuoti ne keliais, ne keliuose statyti motorinę transporto priemonę, jo nesilaikė. Taigi A.P. tokiais savo veiksmais pažeidė Nemuno deltos regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 421, 35¹ punkto reikalavimus, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 76 straipsnio 1 dalį.

ATPK 76 straipsnio 1 dalies sankcija numato įspėjimą arba baudą piliečiams nuo penkiasdešimties iki vieno šimto litų. Sprendžiant klausimą dėl sankcijos skyrimo, institucija (pareigūnas) privalo vadovautis bendraisiais administracinės nuobaudos skyrimo pagrindais. ATPK 30 straipsnis numato, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo (b.l. 14) Institucija nagrinėdama bylą nenustatė A.P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, todėl paskyrė ATPK 76 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkį – 75 litų baudą.

Įvertinus visas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad A.P. administracinė nuobauda paskirta atsižvelgiant į jo padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes, todėl institucijos priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 123 straipsniu, 124 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

2009 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 518 AM049164 palikti nepakeistą ir A. P. skundo nepatenkinti.

Nutartis per 10 dienų nuo paskelbimo gali dienos būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.