- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-07
- Bylos Nr.
- e2A-571-896/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- G. P., J. G.
- Trečiasis asmuo
- Alytaus rajono savivaldybei
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovams G. P. ir J. G., trečiajam asmeniui Alytaus rajono savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų G. P. ir J. G. 592,26 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodo, kad ieškovui nuo 2014 04 16 iki 2017 04 27 asmeninės nuosavybės teise priklausė 1,26 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Alytaus r. sav. Šiame sklype, šalia kelio į (duomenys neskelbtini) kaimą, augo 60-70 metrų skersmens ir 12 metrų aukščio klevas, kuriuo ieškovas daug metų rūpinosi. Baimindamasis dėl medžio būklės (tam atvejui, jeigu medį prireiktų nukirsti), ieškovas kreipėsi į Alytaus rajono savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti leidimą medžio kirtimo darbams atlikti. Leidimas ieškovui buvo išduotas 2016 06 16. Jį ieškovas ketino panaudoti suradęs medienai pirkėją. Ieškovas teigia, jog 2016 12 27 telefonu jam paskambino S. S. ir pranešė, jog vėjas nuvertė jo žemės sklype augusį klevą, kuris užvirto ant kelio ir užkirto transporto eismą į (duomenys neskelbtini) kaimą. S. S. negalint nutempti klevo nuo kelio, jis kreipėsi į kitą pažįstamą - G. U., kuris kitą dieną nuvykęs nutempti medžio, jo nerado, kadangi medis jau buvo nuvežtas. Po kelių dienų ieškovui paskambino atsakovė G. P., kuri pasakė, kad medis nėra jo nuosavybė, o priklauso AB „Energijos skirstymo tinklai“ (toliau - ESO). Paaiškino, jog buvo atvykę minėtos bendrovės atstovai, kurie norėjo nuvirtusį medį pasiimti, tačiau atsakovė su atsakovu J. G. paprieštaravo ir medį nupirko. Pasak atsakovės, sumokėjus AB „Energijos skirstymo operatorius“ darbuotojams, mediena buvo atvežta prie atsakovo grūdų sandėlio. Ieškovas 2017 metų sausio mėnesį nuvyko pas atsakovą ir pamatė du didelius rąstus po 6 m ilgio ir 120 cm skersmens, gulinčius šalia sandėlio. Kita klevo stambių šakų medienos dalis 30 - 50 cm skersmens jau buvo supjauta ir dalis sukapota. Ieškovas atsakovams liepė medienos neliesti, kol išsiaiškins su ESO dėl nuosavybės teisės, tačiau iš kaimo gyventojų sužinojo, jog atsakovė pasamdė V. S. ir A. M., kurie skubos tvarka medieną supjaustė ir sukapojo. Ieškovo teigimu, tokiu būdu atsakovai pasisavino apie 12 kubinių metrų gamybinės medienos ir apie 5 kubinius metrus malkinės medienos. Tvirtina, jog ieškovas kreipėsi į Prienų miškų urėdijos regioninio padalinį, kurio vyriausiasis miškininkas T. Z. išvirtusio klevo medieną įvertino 592,26 Eur. Ieškovas teigia, jog atsakovai iš pradžių sutiko atlyginti jam medienos vertę, tačiau ilgainiui pradėjo išsisukinėti nuo šios prievolės.
3. Ieškovo atstovė advokatė G. V. teismo posėdžio metu prašė tenkinti ieškinį jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad tarp šalių nėra ginčo, kurioje vietoje augo medis, ieškovas sutinka su atsakovų parodyta vieta, tačiau ieškovas nesutinka, kad medis augo kelio teritorijoje. Teigia, jog atsakovų įrodinėjamos aplinkybės, t. y. ginčo teritorijos priskyrimas keliui įvyko po medžio išvirtimo, dėl to vertina, kad tai nėra susiję su šiuo ginču. Šiuo atveju susidarė situacija, kad 2016 12 27 ieškovas turėjo preliminarų teritorijų planavimo dokumentą, kuriame aiškiai nurodytos žemės sklypo ribos ir medis aiškiai patenka į žemės sklypo ribas, todėl teismas turėtų vadovautis įrodymais, patvirtinančiais ieškovo nuosavybę į medį. Teigia, jog nėra jokių duomenų, kuriuos būtų galima sulyginti, kokie kelio matmenys buvo 2016 12 27. Ieškovas neginčija, jog kelias, kaip objektas egzistavo, tačiau nebuvo atlikti kadastriniai matavimai, tikslios kelio ribos ir riboženkliai tapo aiškūs tik atlikus matavimus. Be to, anksčiau kelias buvo žvyruotas, jo ribos buvo mažesnės, todėl negalima teigti, kad kelias visada turėjo 18 metrų ribas.
Atsiliepimas
4. Atsakovų atstovė advokatė A. B. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad atsakovai palaiko savo išdėstytą poziciją atsiliepime į ieškinį. Nurodė, jog dėl to, kad ginčo medis buvo ir, kad išvirtusį medį pasiėmė atsakovai, tarp šalių ginčo nėra. Vėjui nuvertus medį ant kelio, į vietą buvo atvykusi regiono kelių tarnyba. Ji įvertino, kad medis dėl savo būklės yra bevertis, leido atsakovams jį pasiimti. Teigia, jog šioje byloje kyla ginčas dėl medžio priklausomybės. Atstovė nesutinka su teiginiu, kad kelias, kaip objektas, atsirado tik 2018 metais. Kelias yra specifinis darinys ir negalima teigti, kad kelias, kaip objektas, atsiranda tik tada, kai Nekilnojamojo turto kadastre atsiranda nekilnojamojo turto kadastro byla. Jeigu žemės sklypams rengiami planai, abrisai, tai keliai yra matomi žemės reformos žemėtvarkos projekte, valstybės neprivatizuojamoje žemėje ir kelių schemoje. Ieškovas, pateikdamas pastaruosius dokumentus, patvirtino faktą, kad kelias, kaip objektas, egzistuoja nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimo. Ieškovas teigia, kad iki 2018 metų kadastrinių matavimų atlikimo, kelio ribos buvo vienokios, o atlikus kelio kadastrinius matavimus buvo užgožtas jo žemės sklypas. Paaiškina, jog pirmiausia parengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas, tada žemės sklypai paženklinami vietoje ir surašomas abrisas, tada parengiamas žemės sklypo planas ir atitinkamai registruojant nuosavybę pagal žemės sklypo planą ribos įklojamos kadastro žemėlapyje. Ieškovas 2019 09 13 pateikė į bylą planą, įvardintą kaip ieškovo žemės sklypo ribos, kuriame matyti, kad žemės sklypo ribos įklotos 2009-2010 metais. Kelio kadastriniai matavimai dar nebuvo atlikti. Išdidinus šį planą matyti, kad ieškovo žemės sklypo riba, sulyginus su atliktais kadastriniais matavimais, yra tokia pati, ji nesiskiria. Jeigu atlikus kelio kadastrinius matavimus būtų persidengimas, kelio ribos užgožtų ieškovo žemės sklypą, tai atsispindėtų kadastro žemėlapyje. Iš kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad jokių persidengimų nėra. Senos ribos nebuvo keičiamos, jos tik buvo įteisintos kadastriniais matavimais. Atsakovų teigimu, įstatymai nenumato galimybių nustatytas vienokias ribas pakeisti kitomis ribomis. Nesvarbu kuriais metais ar 2006 metais, ar 2016 metais žemės sklypo ribos visada vienodos. Byloje nėra duomenų, kad žemės sklypo riba buvo kitokia negu užfiksuota šiandieną. Faktas, kad ieškovas rūpinosi medžiu, nepatvirtino nuosavybės. Savivaldybė, išduodama ieškovui leidimą kirsti medį, gavo tokį patį ieškovo žemės sklypo ribų pažymėjimą, kuriame medžio buvimo vietą ieškovas akivaizdžiai pažymėjęs kitoje vietoje. Teigia, jog girininkas yra tik vienas iš urėdijos darbuotojų ir neaišku, ar jam buvo suteikti įgalinimai nustatinėti žalos dydį. Vertinimas atliktas pagal tai, ką ieškovas pasakė girininkui, tvirtindamas, kad mediena buvo labai geros kokybės. Atsakovų teigimu, ieškinys dėl žalos dydžio yra nepagrįstas, mano, kad ieškovas apskritai neturi teisės reikšti ieškinį ne dėl jam priklausančio turto, todėl ieškinys turi būti atmestas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2019 12 23 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovų naudai 720 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl nuversto medžio priklausomybės ir žalos dydžio. Ieškovas teigė, jog medis augo jam priklausančiame žemės sklype, tuo tarpu atsakovų tvirtinimu, medis ieškovui nepriklausė, kadangi jis augo kelio ribose.
7. Teismas tenkino atsakovų atstovės prašymą vykti į vietą, kviesti matininkus, kurie specialiu prietaisu sužymėtų ribas, kur baigiasi kelio zona ir prasideda ieškovui priklausęs žemės sklypas pagal į bylą pateiktus įrodymus – kadastrinius matavimus bei nustatyti ginčo medžio augimo vietą. Atkreipė dėmesį, jog ieškovui to paties teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta kviesti vykti į vietą savo matininkus arba matininkų darbą kontroliuojantį asmenį, tačiau ieškovas šiuo pasiūlymu nepasinaudojo.
8. Nurodė, jog išvažiuojamojo teismo posėdžio metu matininkė L. R. pagal turimus kelio geodezinius matavimus, registro – kadastro žemėlapyje registruotas tvirtas koordinates, pastarąsias koordinates surado vietovėje ir jas pažymėjo, taip pat išskaičiavo tarpinius taškus, pagal kuriuos nutiesė tiesią liniją, kuri atribojo valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 1120 Miroslavas–Seimeniškiai teritoriją nuo ieškovui priklausiusio žemės sklypo. Nustatė, jog medis augo ne ieškovui priklausiusiame žemės sklype, o valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 1120 Miroslavas–Seimeniškiai teritorijoje, todėl teismas sprendė, jog medis ieškovui nuosavybės teise nepriklausė.
9. Teismas vertino teisingais ir pagrįstais atsakovų atstovės paaiškinimus, kuriais buvo teigiama, jog ieškovui priklausiusio žemės sklypo atlikti preliminarūs matavimai. Keliai yra matomi žemės reformos žemėtvarkos projekte, valstybės neprivatizuojamoje žemėje ir kelių schemoje. Jeigu atlikus kelio kadastrinius matavimus būtų persidengimas, kelio ribos užgožtų ieškovui priklausiusį žemės sklypą, tai atsispindėtų kadastro žemėlapyje. Atitinkamai VĮ „Registrų centras“ iškilusį klausimą turėtų išspręsti kreipdamasis į Nacionalinę žemės tarnybą, tokiu atveju ribų įklojimas neatliekamas. Tačiau iš kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad jokių persidengimų nėra. Senosios kelio ribos nebuvo keičiamos, jos tik buvo įteisintos kadastriniais matavimais.
10. Nurodė, jog iš ieškovo 2019 09 13 į bylą pateikto plano, įvardinto kaip ieškovo žemės sklypo ribos, matyti, kad žemės sklypo ribos įklotos 2009-2010 metais, kai kelio kadastriniai matavimai dar nebuvo atlikti. Teismas, išanalizavęs pastarąjį planą ir kelio kadastrinius matavimus nustatė, jog ieškovui priklausiusio žemės sklypo riba nustatyta preliminariais matavimais, visiškai nepakitusi palyginus su atliktais kelio kadastriniais matavimais. Teismas taip pat nurodė, jog iš teismui pateiktų kelio kadastrinių matavimų žemės sklypų persidengimai (užgožimai) nenustatyti, pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis atliktų kelio kadastrinių matavimų riba sutampa su žemės sklypo preliminariais matavimais, VĮ „Registrų centras“ duomenų, jog ribos netikslios, planas taisytinas, byloje nėra.
11. Teismas sprendė, jog ieškovui išduotas leidimas kirsti ginčo medį, nepatvirtina jo priklausomybės ieškovui nuosavybės teise. Tokios pozicijos teismas laikėsi dėl to, nes nustatė, kad ieškovas, kreipdamasis į Alytaus rajono savivaldybės administraciją gauti leidimą kirsti ginčo medį, žemės sklypo plane ranka pažymėjo medžio buvimo vietą, kuri lyginant su kitais byloje esančiais įrodymais akivaizdžiai neteisinga. Be to, Alytaus rajono savivaldybės administracijos atstovai, nuvykę į vietą matavimų neatliko, jie vertino medžio būklę. Teismas konstatavo, jog ieškovas nėra ginčo medžio savininkas, jo teisės nebuvo pažeistos, todėl ieškovas neturi pagrindo reikšti ieškinį.
12. Teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą dėl žalos priteisimo, konstatavo, jog ieškovas neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio, kadangi jo teiginius apie puikią ginčo medžio būklę paneigia byloje esantys įrodymai. Nurodė, jog ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog miškininkas T. Z. yra kompetentingas atlikti tokio pobūdžio vertinimą. Teismo nuomone, toks vertinimas turėtų būti teikiamas ne konkretaus asmens, o bent jau įstaigos – Prienų miškų urėdijos. Be to, teismo nuomone, atliktas vertinimas nėra objektyvus, kadangi miškininkas neturėjo galimybės apžiūrėti jau sunaudotos medienos, vadovavosi dokumentuose užfiksuotais medžio išmatavimais ir ieškovo paaiškinimais apie jo būklę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 12 23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovų valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1 .Skundžiamame teismo sprendime nurodyti atsakovų rašytiniai įrodymai, kuriais įrodinėjama, kad medis augo kelio ribose, buvo parengti daug vėliau nei įvyko nagrinėjamoje byloje vertinami įvykiai. Nurodo, jog kadastriniai matavimai rajoniniam keliui Nr. 1120 Miroslavas - Seimeniškiai buvo atlikti 2018 06 27 (t. y. 1,5 metų po medžio išvirtimo pasisavinimo), taip pat ir kelio kadastrinių matavimų planas, kuriame nurodytos kelio ribos, parengtas 2018 06 27. Teigia, jog kelio kadastrinių matavimų byla patvirtinta 2019 02 13 Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu, o įrašas apie atliktus kadastrinius matavimus ir duomenų įregistravimą VĮ „Registrų centras“ NTR suformuotas nuo 2019 03 13. Tvirtina, jog jo valdytam žemės sklypui nuosavybės teisės apelianto tėvui buvo atkurtos 1997 m. pagal preliminarių matavimų planą. Pagal šį planą sklypą paveldėjo apelianto motina, vėliau – apeliantas ir kelio plotis nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo ne daugiau 10 m. Sklypo plane buvo aiškiai pavaizduota riba tarp kelio ir sklypo, sklypą nuo kelio skyrė griovys, o riba ėjo tiesia linija. Sklypas buvo privatizuotas pagal aptartas ribas pavaizduotas plane, pagal tokias ribas sklypo duomenys buvo užregistruoti kadastre, vėliau apelianto sklypas pagal šias ribas buvo parduotas naujam savininkui.
13.2 .Teismas be jokio pagrindo vadovavosi matininkės L. R. vietoje pažymėtomis koordinatėmis, kadangi šios koordinatės buvo atžymėtos pagal 2019 03 13 VĮ „Registrų centras“ NTR užregistruotus kadastrinius matavimus, kurie buvo atlikti 2018 06 27. Minimu laikotarpiu apeliantas jau nebebuvo žemės sklypo savininku, taip pat nebuvo ir medžio. Apelianto teigimu, viešai skelbiami žemėlapiai, kurių pagrindu teismas pripažino atsakovų matininkės pavaizduotas kelio ribas vietoje, negali būti pagrindu teigti, kad atitinkama teritorija priskirtina ginčo keliui, ar kad tai yra kelio savininko nuosavybė, nes į šiuos klausimus galėjo atsakyti tik kelio Miroslavas – Seimeniškiai savininkė valstybė, atstovaujama Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos. Teigia, jog apeliantas 2019 10 10 byloje reiškė prašymą įtraukti į bylos nagrinėjimą Lietuvos automobilių kelių direkciją, tačiau 2019 10 15 nutartimi teismas prašymą atmetė, motyvuodamas, jog byloje nesprendžiamas ginčas dėl žemės ribų, o tik naudojantis tiksliais ir viešais duomenimis siekiama nustatyti medžio buvimo (augimo) vietą. Apelianto teigimu, atsisakymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, pažeidė CPK 266 straipsnį, nes iš esmės nedalyvaujant kelio savininkui buvo vertinamos jo ribos.
13.3 .Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pareiškė prašymą, kad matininkė būtų įpareigota pamatuoti ir parodyti vietoje apelianto sklypo ribas medžio išvirtimo datai 2016 12 27, kurios pavaizduotos preliminariajame apelianto žemės sklypo plane. Nors matininkė patvirtino, kad preliminariajame plane nurodytas ribas pavaizduoti vietoje yra įmanoma, tačiau teismas prašymą atmetė. Tai lėmė, jog teismas nenustatė, kurioje vietoje faktiškai baigiasi apelianto sklypo riba ties keliu 2016 12 27 datai.
13.4 .Apeliantas 2019 11 08 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM, prašydamas pateikti teritorijų planavimo dokumentą (preliminarių matavimų planą), iš kurio būtų galima nustatyti rajoninio kelio Nr. 1120 Miroslavas – Seimeniškiai (0,016 – 1,306 km) ribas 2016 12 27 datai. Taip pat ieškovas prašė pateikti dokumentą, kurio pagrindu buvo parengtas minėto kelio kadastrinių matavimų planas. Gautame atsakyme nurodyta, jog Miroslavo kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir Miroslavo kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane rajoninio kelio Nr. 1120 ribos nebuvo detalizuojamos, kadangi minėti planai buvo rengiami kartografinėje medžiagoje M 1:10000. Tuo tarpu apelianto žemės sklypo ribos buvo visiškai aiškios, jų ilgiai ir sklypo konfigūracija nurodyta preliminariajame plane. Tuo tarpu byloje nėra jokio rašytinio įrodymo, kuriame būtų pavaizduotos kelio ribos 2016 12 27 datai. Tai įrodo, jog teismas atsakovų atstovės paaiškinimams suteikė prioritetą prieš rašytinius įrodymus ir visiškai nesivadovavo apelianto pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad medis augo jo sklype. Dėl šių priežasčių teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
13.5 .Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl apelianto į bylą pateikto 2017 12 21 Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris patvirtina, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad medis yra apelianto nuosavybė. Ikiteisminio tyrimo metu abu atsakovai ne tik pripažino apelianto nuosavybės teisę į medį, bet ir sutiko grąžinti apeliantui medieną.
13.6 .Nesutinka su teismo argumentais, jog apeliantas neįrodė prašomų priteisti nuostolių dydžio. Apelianto teigimu, teismas byloje esančius įrodymus vertino neobjektyviai. Teigia, jog jeigu medžio būklė neturėjo jokios vertės – tokiu atveju, kodėl atsakovai paėmė medį ir panaudojo malkoms. Teismo išvados, kad medis buvo visiškai sutriušęs ir supuvęs prieštarauja ir byloje esančiai medžiagai (nuotraukoms, ikiteisminio tyrimo medžiagai), kuri patvirtina kad medžio vainikas žaliavo.
13.7 .Nesutinka su teismo argumentais, kuriais nurodoma, jog medžio vertės vertinimas turėtų būti teikiamas ne konkretaus asmens, o bent jau įstaigos – Prienų miškų urėdijos. Pasak apelianto, miškininkas pažymą išdavė veikdamas ne kaip privatus asmuo, o kaip Prienų urėdijos miškininkas. Tuo tarpu teismo nuomonė, kad atliktas vertinimas nėra objektyvus, kadangi miškininkas neturėjo galimybės apžiūrėti jau sunaudotos medienos, vadovavosi dokumentuose užfiksuotais medžio išmatavimais ir ieškovo paaiškinimais apie jo būklę, taip pat vertintini kritiškai, nes pažyma buvo išduota asmens, turinčio specialių žinių, todėl abejoti pažymoje nurodytos informacijos teisingumu nėra pagrindo.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2019 12 23 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1 .Atlikti rajoninio kelio kadastriniai matavimai niekaip neįtakojo preliminariais matavimais nustatytų ir paženklintų apelianto žemės sklypo ribų. Kelio riba tiek iki kadastrinių matavimų, tiek po jų yra tokia pati ir visiškai sutampa su apelianto žemės sklypo riba nustatyta preliminariais matavimais.
14.2 .Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog matininkė nėra tinkamas subjektas, kuris galėtų už kelio savininką aiškinti, kurioje vietoje baigiasi kelio ribos, juo labiau nedalyvaujant kelio savininkui atžymėti kelio ribas. Atsakovų teigimu, matininkė turi tinkamą kvalifikaciją ir kompetenciją, kad vadovaujantis viešo registro kadastro duomenimis parodyti ribą pagal nustatytas ribų posūkio taškų koordinates.
14.3 .Apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsisakymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos, pažeidė CPK 266 straipsnį, nes iš esmės nedalyvaujant kelio savininkui buvo vertinamos jo ribos. Atsakovų teigimu, bylos išsprendimas pagal suformuluotą ieškinio dalyką negali turėti įtakos Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos teisėms arba pareigoms.
14.4 .Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog neišsprendus klausimo dėl apelianto sklypo ribų pagal preliminarių matavimų planą pavaizdavimo vietoje, lėmė tai, kad teismas nenustatė, kurioje vietoje faktiškai baigiasi apelianto sklypo riba ties keliu 2016 12 27 datai. Pasak atsakovų, matininkė negalėjo apelianto pageidavimu parodyti kokių nors kitokių preliminarių žemės sklypo ribų, nes jo žemės sklypo riba pagal preliminarius matavimus ir kelio riba sutapo, tiek 2016 12 27 datai, tiek 2018 06 27 datai. Ši riba ir buvo parodyta vietoje.
14.5 .Nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovų nuomone, teismas pagal savo vidinį įsitikinimą vertino byloje surinktų įrodymų visumą, jų pagrindu padarė teisingas išvadas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, aiškiai pasisakė kokiais įrodymais grindžia savo išvadas, o kokiais įrodymais ir dėl kokių priežasčių nesivadovauja.
14.6 .Apeliantas, įrodinėdamas medžio priklausomybę, apeliaciniame skunde cituoja atsakovus apklausos policijoje metu. Atsakovų nuomone, tai negali nei patvirtinti, nei paneigti apelianto nuosavybės teisių į medį.
14.7 .Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė prašomų priteisti nuostolių dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
16. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ginčo esmės
17. Tarp šalių kilo ginčas ar klevas, nuvirtęs 2016 m. gruodžio 27 d., augo ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir buvo jo nuosavybė bei šio klevo medienos kainos.
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad medis augo ne ieškovui priklausiusiame žemės sklype, o valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 1120 Miroslavas–Seimeniškiai teritorijoje, todėl padarė išvadą, kad medis nepriklausė ieškovui nuosavybės teise.
19. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ginčo laikotarpiui neaktualiais įrodymais, nes kelio riba praplatėjo tik apie 2018-2019 m., kai atliekant jo asfaltavimo darbus pasikeitė kelio kategorija ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą kurioje vietoje faktiškai baigiasi apelianto sklypo riba ties keliu 2016 m. gruodžio 27 d. datai.
20. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnis numato, kad keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kelias – tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, kelio juosta – žemės juosta, kurioje nutiestas arba tiesiamas kelias. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ (Suvestinė redakcija nuo 2016-09-01 iki 2017-10-31), 2016 m. gruodžio 27 d., t.y. medžio nuvirtimo metu, kelias Nr. 1120 Miroslavas – Seimeniškiai (0,016 – 1,306 km) buvo rajoninis kelias. Vadovaujantis LR Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punktu (Suvestinė redakcija nuo 2016-06-03 iki 2017-06-27), šis kelias priskiriamas V kelio kategorijai, kurios minimalus plotis turi būti 18 m. Taigi, darytina išvada, kad kelio ribos, tiek medžio nuvirtimo momentu, tiek kadastrinių matavimų, kurie buvo atlikti 2018 m. birželio 27 d. momentu, buvo tokios pačios, jos nebuvo išplėstos. Todėl apelianto argumentai, kad kelio riba praplatėjo tik apie 2018-2019 m., kai atliekant jo asfaltavimo darbus pasikeitė kelio kategorija, atmestini.
21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių nekyla ginčo dėl vietos, kurioje augo nuvirtęs medis, į nustatytas aplinkybes, kad tiek medžio nuvirtimo, tiek kadastrinių matavimų atlikimo momentu kelio ribos buvo tokios pačios, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog medis augo ne ieškovui priklausiusiame žemės sklype, o valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 1120 Miroslavas–Seimeniškiai teritorijoje, todėl padarė išvadą, kad medis nepriklausė ieškovui nuosavybės teise.
22. Ieškovo argumentai, jog teismas be pagrindo į bylą neįtraukė Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, atmestini. Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo, medžio nuvirtimo ir kadastrinių matavimų atlikimo momentu kelio ribos buvo tokios pačios, kelio ribas apibrėžia teisės normos, nurodytos šios nutarties 20 punkte, todėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu, tam, kad paaiškintų faktines aplinkybes dėl kelio ribų netikslingas. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje V Nr. 3K-7-149/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas nenurodė, kokias materialines teises ir pareigas teismo sprendimas gali sukelti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, todėl ieškovo prašymas, todėl toks ieškovo prašymas laikytinas nepagrįstu ir CPK 47 straipsnio turinio prasme.
23. Apeliacinio teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovai ikiteisminio tyrimo metu pripažino ieškovo nuosavybės teisę į nuvirtusį medį, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant ginčą, nes atsakovai negalėjo pripažinti nesamos teisės.
24. Spręsdamas dėl žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė ir žalos dydžio. Pažymėtina, kad į bylą pateiktas Valstybinės miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio vyriausiojo specialisto T. Z. pasirašytas Biržės taksavimo lapas, kuriame nurodyta, jog klevo medienos kaina yra 592,26 Eur. Šiuo dokumentu ieškovas įrodinėja žalos dydį.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Biržės taksavimo lapo forma yra Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių (toliau – Taisyklių), patvirtintų LR aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. D1-577 „Dėl biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių patvirtinimo“, 8 priedas. Biržės taksavimo lapas yra Biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentas (Taisyklių 50 p.). Privačių miškų biržių atrėžimo dokumentuose įrašoma miško savininko (savininkų) vardas, pavardė (Taisyklių 51 p.) Biržės taksavimo lape įrašoma nenukirsto miško vertė (Taisyklių 4 priedo 5 punktas). Šiuo atveju biržės taksavimo lape nenurodyta kokio asmens prašymu buvo parengtas privačių miškų biržių atrėžimo dokumentas, nenurodytas sklypo numeris. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dokumentas parengtas tik pagal ieškovo paaiškinimus dėl medžio kokybės ir tūrio, kai tuo tarpu Taisyklių 33 p. numato, jog kirstinų medžių tūris nustatomas ištisinio kirstinų medžių apmatavimo, instrumentiniais atrankiniais (relaskopinių, pastovaus ploto skritulinių barelių, stačiakampių apskaitos barelių), pagal miškotvarkos medžiagą ir vizualiniu metodais. Be to, prie Biržės taksavimo lapo nėra pridėti teisę ženklinti kirstinus medžius, atrėžti biržes bei parengti kirtimų dokumentaciją įrodantys dokumentai (privačių miškų savininkų mokymo kursų baigimo pažymėjimas, išsilavinimą įrodantys dokumentai) kopijos (Taisyklių 51 p.). Ieškovo pateiktas dokumentas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, prie jo nepridėti dokumentai, patvirtinantys asmens teisę tokį dokumentą išduoti, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo pateiktas Biržės taksavimo lapas nėra tinkamas įrodymas žalos dydžiui nustatyti. Kitų žalos dydį patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl spręstina, kad ieškovas žalos dydžio neįrodė.
26. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog buvo nuvirtusio medžio savininkas, neįrodė žalos dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo J. G. patirtos 400 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (atsiliepimo į apeliacinį skundą (DOK-5889) 2 priedas) priteistinos iš ieškovo.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovui J. G., a.k. (duomenys neskelbtini).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.