Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas antstolis A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m rugsėjo 7 d. įsakymą Nr. 1R-266, kuriuo buvo sustabdyti jo, kaip antstolio, įgaliojimai iki įsiteisės sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-04.

Pareiškėjas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas pagal šiauliečio E. K. pareiškimą, kurio sutuoktinė O. K. nuo 2002 metų yra įsiskolinusi beveik 22 000 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, kurie iki šiol nėra grąžinti, ir buvo skolinga 264,03 Lt UAB „Armila“, kuriuos sumokėjo. Minėtoje baudžiamojoje byloje pareiškėjui buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo. Baudžiamoji byla buvo iškelta 2004 m. ir yra neužbaigta iki šiol.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nors apie baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai buvo žinoma nuo pat 2004 m. rugpjūčio 13 d., kai šiai institucijai buvo pateiktas 2004 m. rugpjūčio 9 d. Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo raštas, tačiau tiek iki šiol vadovavę teisingumo ministrai, tiek Lietuvos antstolių rūmai buvo nusprendę pareiškėjo įgaliojimų nestabdyti, nes pareikštas įtarimas nesuteikė pagrindo manyti, kad, toliau vykdydamas funkcijas, jis gali būti pavojingas proceso dalyviams, savinsis jų lėšas ar darys kitokias tyčines nusikalstamas veikas. 2006 m. rugsėjo mėnesį, praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo bylos iškėlimo, jokių esminių pokyčių, suponuojančių sprendimo dėl įgaliojimų stabdymo persvarstymą, neįvyko. Todėl pagrindo grįžti prie klausimo dėl antstolio nušalinimo pakartotinai nebuvo.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 11 straipsniu Teisingumo ministrui yra suteikta pasirinkimo galimybė (diskrecijos teisė) stabdyti arba nestabdyti antstolio įgaliojimus. Todėl teisingumo ministras kiekvienu konkrečiu atveju objektyviai įvertinęs situaciją, turi nuspręsti, ar taikyti ar ne antstolio įgaliojimų sustabdymo institutą. Tačiau ginčijamas įsakymas buvo priimtas be jokio tyrimo, vadovaujantis ne teisiniais, o politinio tikslingumo ir viešųjų ryšių principais. Pareiškėjo teigimu, priimant ginčijamą įsakymą, buvo pažeisti viešojo administravimo principai: objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principai, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pareiškėjas nurodė, kad formaliais pagrindais sustabdžius jo veiklą, o palankaus teismo sprendimo atveju vėl ją atnaujinus, gali būti padaryta didelė žala ne tik jam, bet ir jo paslaugas pasirinkusiems išieškotojams.

Pareiškėjas paaiškino, kad jokios drausminės nuobaudos jam taikytos nebuvo, drausminė byla neiškelta. Tačiau jo įgaliojimų sustabdymas savo esme prilygstąs drausminio poveikio priemonei. Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, nesilaikė procedūrų, pareiškėjui nebuvo suteikta jokia galimybė pareikšti savo nuomonę, t. y. buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Įsakymo nuorašas pareiškėjui nebuvo įteiktas.

Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, antstolio įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu gali būti sustabdomi, jei antstolis yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Antstolio įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Atsakovė paaiškino, kad Lietuvos antstolių rūmai 2006 m. rugsėjo 7 dienos raštu Nr. S-1449 pateikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai turimą informaciją apie ikiteisminį tyrimą ir antstoliui A. B. pareikštus įtarimus. Teisingumo ministras, spręsdamas klausimą dėl antstolio A. B. įgaliojimų sustabdymo, 2006 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (3.22)-7 R-5873 kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą dėl informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą suteikimo. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (1.17)-9-2428 buvo pranešta apie, jog 2006 m. rugpjūčio 7 d. pavedimu nuspręsta pranešti proceso dalyviams apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Taigi ginčijamo įsakymo priėmimo metu, priešingai nei nurodė pareiškėjas, buvo paaiškėjusi nauja svarbi aplinkybė baudžiamojoje byloje.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo Asociacija Lietuvos antstolių rūmai su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pareiškėjas. Papildomai tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki įgaliojimų sustabdymo antstolis A. B. sėkmingai dirbo, jo veiklos rodikliai liudijo, kad jis yra vienas efektyviausiai dirbančių Šiaulių miesto, Šiaulių ir Radviliškio rajonų apylinkių teismų veiklos teritoriją aptarnaujančių antstolių. Sustabdžius jo įgaliojimus, yra pažeidžiami teisėti išieškotojų, kurie šį antstolį pasirinko būtent dėl jo darbo efektyvumo, lūkesčiai kuo greičiau atgauti skolą, daroma didelė žala tiek antstoliui, tiek jo reputacijai. Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis numato galimybę ikiteisminio tyrimo teisėjui prokuroro prašymu nutartimi laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, tačiau ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija šia teise nepasinaudojo. Tai rodo, kad nebuvo pagrindo sustabdyti pareiškėjo, kaip antstolio, įgaliojimų.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad teisingumo ministro dikrecijos teisės yra absoliuti, kadangi tai prieštarautų tiek pagrindiniams teisės principams, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Apeliantas taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija klaidingai nurodė, jog iki 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigos neturėjo jokios informacijos apie apeliantui baudžiamojoje byloje pareikštus įtarimus: baudžiamojoje byloje yra Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. liepos 25 d. raštas Nr. 9-1983, adresuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai kaip atsakymas į Teisingumo ministerijos 2007 m. liepos 18 d. raštą Nr. (1.16)-7R-4680. Be to, apie tai, kad apelianto įgaliojimų klausimas buvo spręstas iki dabartinio teisingumo ministro buvusių teisingumo ministrų, nurodė Asociacija Lietuvos antstolių rūmai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir nevertino šių įrodymų. Jeigu šių įrodymų teismui nepakako, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalimi, turėjo pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus.

Apeliantas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Ginčijamas teisingumo ministro įsakymas yra pagrįstas tik įstatymo norma, tačiau jame nėra nurodyta jokių aplinkybių ar faktų, kuriais remiantis buvo nuspręsta sustabdyti apelianto įgaliojimus.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas ir jo atstovas prašė patenkinti apeliacinį skundą ir pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau tekste Antstolių įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytam valdžių padalijimo principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai. Prašyme nurodo, kad Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Antstolio įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu gali būti sustabdomi, jei antstolis yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Antstolio įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei baudžiamoji byla nutraukiama arba įsiteisėja išteisinamasis nuosprendis, teisingumo ministro įsakymu antstolio įgaliojimai atnaujinami. Mano, kad asmeniui , kuriam yra pareikšti įtarimai ar kaltinimai dėl nusikaltimo padarymo, jo konstitucinės teisės gali būti ribojamos tik teisingumą vykdančių institucijų ir tai negali būti priskirta vykdomosios valdžios, juo labiau politikų kompetencijai. Nurodo, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytam valdžių padalijimo principui, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens nekaltumo prezumpcijai bei Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 1 dalis numato analogišką teisės normą, pagal kurią ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, turi teisę nušalinti įtarimąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti jo teisę užsiimti tam tikrą veikla, jei tai būtina tyrimo užtikrinimui ar užkirsti galimybę įtariamajam daryti nusikalstamas veikas. Tačiau šią funkcija vykdo teismas, o pagal Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą tai atlieka vykdomosios valdžios atstovas. Mano, kad toks teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygiateisiškumo principui.