Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-785/2016;

Teisėja Lina Šafronienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00777-2014-7;

2016 m. vasario 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam V. K., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu:

padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam skirta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d., ir jam skirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė;

padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d., ir jam skirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. a papunkčiu, BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios pridedant dalį švelnesnių ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent: 2014 m. rugsėjo 13 d., apie 00.30 val., viešoje vietoje – aikštelėje šalia (duomenys neskelbtini) namo, Jonavoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, rodydamas aiškų visuomenės ir žmogaus negerbimą, elgėsi įžūliai – sudavė vieną smūgį kumščiu G. G. į veidą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui laikant į nukentėjusįjį M. B. nukreiptą peilį, kumščiu užsimojo suduoti smūgį M. B. į galvos sritį, t. y. tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją tvarką;

be to, V. K. 2014 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 16.00 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, Jonavoje, siekdamas paveikti nukentėjusįjį G. L., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus dėl jam žinomų įvykio aplinkybių, prašė sakyti, kad 2014 m. rugsėjo 13 d. apie 00.30 val., kuomet buvo sumuštas G. L. ir G. G., jo (V. K.) įvykio vietoje nebuvo;

be to, V. K. 2014 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, tiksli diena ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 14.00 val., Vaičiūno gatvėje, Jonavoje, prie automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), siekdamas paveikti nukentėjusįjį G. G., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus dėl jam žinomų įvykio aplinkybių – prašė sakyti, kad 2014 m. rugsėjo 13 d. apie 00.30 val., kuomet buvo sumuštas G. G. ir G. L., jo (V. K.) įvykio vietoje nebuvo, ir kad G. G. jo neatpažintų.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 d., o straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistasis teigia, kad yra išimtinės aplinkybės ir pripažįsta, kad pirmos instancijos teismui, V. K. ginantis vienam, be advokato, nepateikė išimtines aplinkybes patvirtinančių dokumentų. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuteistojo socialiniai ryšiai yra labai tvirti, priešingai negu nurodyta nuosprendyje. V. K. gyvena šeimoje su S. P., kuri laukiasi kūdikio. Nėštumo periodas komplikuotas, todėl V. K. priverstas nuolat ją stebėti, ja ir būsimu naujagimiu rūpintis. Abu yra bedarbiai, registruoti darbo biržoje, todėl nuteistasis priverstas dirbti atsitiktinius darbus, kad pasirūpintų savo pirmagimio atėjimu į šį pasaulį. Taip pat nurodo, kad vienintelis rūpinasi senele P. O., kuriai būtina kito asmens priežiūra, ką yra nustatę medikai. Nuteistasis tikina, kad šeimos sukūrimas ir vaiko gimimas yra didžiausia atsvara ir stimulas pakeisti gyvenimą iš esmės.

Teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Dobilas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas, aukštesnysis teismas dėl nuosprendžio motyvų, susijusių su V. K. nuteisimu pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 233 str. 1 d. (2 veikos), plačiau nepasisako ir jų nevertina.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 str. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytiems nusikaltimams ir nelaikytina aiškiai per griežta.

Parinkdamas bausmes ir nustatydamas bausmių dydžius V. K. pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį. Teismas atsižvelgė, kad V. K. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų. Teismas taip pat teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę, jo pavojingumą visuomenei, t. y. tai, kad V. K. praeityje teistas 2 kartus (2004-11-30 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d. 180 str. 1 d.; 2008-04-23 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas 2008-07-04 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, pagal BK 178 str. 2 d. (7 veikos), 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., 253 str. 1 d.) . Tris tyčines nusikalstamas veikas, už kurias yra teisiamas, V. K. padarė neišnykus ankstesniems teistumams. Be to, apeliantas per metus iki šių veikų padarymo ir po šių veikų padarymo yra baustas administracine tvarka. Visa tai rodo, kad V. K. savo elgesio tinkama linkme nekoreguoja ir nepripažįsta visuomenėje priimtinų elgesio normų.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti tai, kad V. K. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi bei tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys, tačiau su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Konstatuojama, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta lengvinanti aplinkybė, kuomet kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jeigu kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88/2008). Vertinant V. K. veiksmus pažymima, kad jis savo kaltę pripažino tik iš dalies. Neprisipažino daręs poveikį nukentėjusiesiems bei nenurodė asmens, su kuriuo veikdamas užpuolė nukentėjusiuosius. Taigi iš bylos duomenų matyti, jog teismas pagrįstai nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės. Taip pat pažymima ir tai, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad V. K. veiksmus išprovokavo nukentėjusieji.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už tris padarytas nusikalstamas veikas skyrė subendrintą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniame skunde minimi motyvai, jog V. K. rūpinasi močiute P. O., o jo draugė S. P. laukiasi kūdikio, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, negali būti vertinami kaip esminiai, kurie leistų skirti kitą bausmės rūšį ir laikyti, jog bausmė nuteistajam buvo paskirta nepagrįstai, neteisingai ir neteisėtai.

Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nuteistasis prašo pagal BK 284 str. 1 d. jį nuteisti 1 metų laisvės apribojimo bausme, pagal BK 233 str. 1 d. nuteisti 40 parų arešto bausme, pagal BK 233 str. 1 d. nuteisti 40 parų arešto bausme. Bausmes subendrinti ir paskirti galutinę 1 metų 1 mėnesio laisvės apribojimo bausmę, paskiriant įpareigojimus. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad BK 65 str. 2 d. numatyta, jog teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 str. numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Todėl arešto bausmė negali būti keičiama į laisvės apribojimo bausmę, kadangi laisvės apribojimo bausmė yra švelnesnė už arešto bausmę.

Įvertinus aukščiau išdėstytus motyvus daroma išvada, kad pirmos instancijos teismas išsamiai, nešališkai ir objektyviai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, teismo išvados motyvuotos, pagrįstos, bausmė individualizuota tinkamai. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nuosprendyje išdėstytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. K., išlaidas sudaro 37,74 Eur dydžio advokato užmokestis, kurį prašoma priteisti iš V. K..

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.